„Lietuva iki šiol neišgirdo Italijos pasiaiškinimo dėl paleisto Sausio 13-osios žudynių dalyvio Kotlerovo“, „URM apgailestauja dėl Italijos sprendimo nutraukti V. Kotlerovo perdavimo procesą“ ir pan. Štai tokios ir panašios antraštės jau kurį laiką mirga mūsų žiniasklaidoje.
Šį kartą piešiamas priešas – Italija, nes jos teismas neperdavė Lietuvai Rusijos piliečio V.Kotlerovo, sulaikyto pagal Europos arešto orderį Italijoje, kuris Lietuvoje figūruoja kaip kaltinamasis Sausios 13-osios byloje.
Dar daugiau – Italijos Milano Apeliacinis teismas nusprendė nenagrinėti 2014 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos prašymo dėl V.Kotlerovo ekstradicijos.
Politinių audrų ilgai laukti nereikėjo. Milano Apeliacinio Teismo sprendimas buvo priimtas 2014 m. lapkričio 25 d., lapkričio 28 d. Lietuvos Generalinė prokuratūra paskelbė, kad V.Kotlerovas galės būti teisiamas už akių, o gruodžio 3 d. mūsų žiniasklaida jau paskelbė, kad į URM dėl V.Kotlerovo paleidimo buvo iškviestas Italijos ambasadorius. Tiesa, apie ką buvo kalbėta, nutylima, tik viešojoje erdvėje vis pasirodo pranešimų, kad Lietuva vis dar laukianti Italijos pasiaiškinimo (paskutinis toks pranešimas – šių metų sausio 4 d.).
Tačiau faktinė realybė gali būti visai kitokia – gali būti, kad Lietuvos URM ministras Linas Linkevičius, viešai vis dar „apgailestaujantis dėl Italijos sprendimo“ ir vis dar „tebelaukiantis Italijos pasiaiškinimo“, Italijos Milano Apeliacinio Teismo motyvus žino, bet kadangi tie motyvai – nenaudingi Lietuvai, viešai jie nei skelbiami, nei apie juos diskutuojama. Mat Italija Lietuvai priminė pamatinį tarptautinės teisės principą: kad už karo nusikaltimus atsakingi tie, kurie davė įsakymus, o ne vykdytojai.
Taigi, kas buvo pasakyta Milano Apeliaciniame Teisme, svarstant, ar nagrinėti LR Teisingumo ministerijos prašymą dėl V.Kotlerovo ekstradicijos, ir kodėl iš tiesų Italijoje buvo paleistas V.Kotlerovas?
2014 m. gegužės 13 d. Italijos policija Milano oro uoste „Malipensa“ pagal Lietuvos Respublikos Europos arešto orderį (išduotą 2013 08 29) laikinai sulaikė Vladimirą Kotlerovą, „kad Kotlerovas, būdamas vyr.leitenantu, 1991 m. sausio mėn. Vilniuje dalyvavo karinėse operacijose ir vadovavo TSRS kariškių grupei“.
2014 m. birželio 3 d. LR Teisingumo ministerija Italijai pateikė ekstradicijos prašymą.
2014 m. liepos 18 d. Italijos teismas panaikino V.Kotlerovui suėmimą ir paskyrė namų areštą.
2014 m. rugsėjo 9 d. Italijos generalinis prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas atmesti Lietuvos ekstradicijos prašymą ir paprašė apskritai panaikinti bet kokią kardomąją priemonę V.Kotlerovui.
2014 m. spalio 30 d. V.Kotlerovas išvyko iš Milano, Italijos, į Sankt-Peterburgą.
Lietuvoje jau keletą mėnesių viešumoje politikai diskutuoja dėl Italijos poelgio V.Kotlerovo atžvilgiu, tačiau viešai neišdrįstama pasakyti esminio dalykai: kad Italija rėmėsi pagrindiniais tarptautinės teisės principais – kad teisiami karo vadai, o ne vykdytojai.
Italijos pozicija dėl V.Kotlerovo labai akivaizdžiai atsispindi 2014 m. lapkričio 25 d. Milano teismo nutartyje, kurios kopiją turi „Karštas komentaras“.
„Savo pareiškime (Milano Apeliaciniam Teismui – KK past.) Italijos generalinis prokuroras priminė pagrindinį tarptautinį teisės principą, garantuojantį karinių kontingentų, vykdančių įsakymus „iure imperii“ karinių operacijų metu, funkcinį imunitetą“, – rašoma Milano Apeliacinio Teismo nutartyje.
„Iuri imperii“ – tai „valstybės įstatymas“, kai teismas sako, kad tokia yra valstybės suvereni valia ir ji aukštesnė už visa kita – šiuo atveju gali būti aukštesnė už ES valstybių solidarumo principą.
Tai reiškia, kad, pagal Italijos teisėsaugą, už TSRS karių veiksmus atsako valstybė, kuri tuos karius pasiuntė „iure imperii“ („valstybės įstatymas“), o ne žmonės, kurie tą įsakymą vykdė. Kitaip tariant, Italija sako, kad pretenzijos Sausio 13-osios byloje turi būti TSRS vadovybei, o ne kariams.
Tačiau kadangi TSRS jau nėra, yra labai didelė diskusija, kiek juridinis asmuo Rusija yra atsakingas už TSRS, nes Rusija taip pat paskelbė nepriklausomybę nuo TSRS – juridiškai išstojo iš TSRS, kaip ir kitos respublikos.
Kaip rašoma Italijos Milano Apeliacinio Teismo nutartyje, V.Kotlerovo gynyba palaikė Italijos generalinio prokuroro išvadas bei pabrėžė įrodymų, patvirtinančių V.Kotlerovo dalyvavimą 1991 m. sausio 11-13 d. įvykiuose Vilniuje, nebuvimą – Milano Apeliaciniam Teismui pateikė įrodymus, kad nuo 1991 m. sausio 5 d. iki vasario 20 d. V.Kotlerovas apskritai nebuvo Lietuvoje.
Tuo pačiu gynyba pabrėžė, kad pagal pačios Lietuvos teisę inkriminuojamiems nusikaltimams senatis pasibaigė 2011 m. (pasibaigė 20 metų senaties terminas, nustatytas 2003 m., t. y. praslinkus 13 metų po įvykių).
Taip pat atkreiptas dėmesys, kad asmens, dėl kurio pateiktas ekstradicijos prašymas, jau nėra Italijoje.
Remiantis nusistovėjusia Italijos teismų praktika ir esant išvardintoms aplinkybėms, Milano Apeliacinio Teismo teisėjų kolegija: Antonio Nova (pirmininkas-pranešėjas), Pjetro Kachalanza ir Patricia Re, nusprendė LR Teisingumo ministerijos prašymo dėl V.Kotlerovo ekstradicijos nesvarstyti.
Taigi, kaip ir aiškėja, kodėl po Italijos Apeliacinio Teismo sprendimo dėl V.Kotlerovo Lietuvos viešojoje erdvėje yra tik politikuojama, tačiau nepasisakoma ir nediskutuojama dėl Italijos teisėsaugos motyvų.
Beje, būtent į tą patį pamatinį tarptautinės teisės principą, į kurį Milano Apeliacinio Teismo dėmesį atkreipė Italijos generalinis prokuroras, 2014 m. gruodžio 5 d. liudydamas Medininkų byloje Lietuvos Apeliacinio Teismo dėmesį atkreipė specialisto išvadą Medininkų byloje teismui pateikęs Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. dr. Ryšardas Burda.
Kaip žinia, Lietuvos Generalinė prokuratūra K.Nikuliną kaltina tuo, kad 1991 m. liepos 31 d. jis esą Medininkų muitinės poste vykdė „TSRS politiką žudyti civilius“. Tačiau, pasak prof. dr. R.Burdos, 1991 m. liepos 31 d. iš TSRS jau buvo pasitraukusios ir savo nepriklausomybę paskelbusios devynios respublikos (iš penkiolikos), įskaitant pačią Rusiją: Lietuva (1990-03-11), Gruzija (1991-03-31), Latvija (1990-05-04), Estija (1990-05-08), Rusija (1990-06-12), Moldova (1990-06-23), Uzbekistanas (1990-06-20), Armėnija (1990-08-23), Azerbaidžanas (1990-11-19); o 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos abipusės nepriklausomybės pripažinimo ir diplomatinių santykių užmezgimo sutartis. Taigi, pasak prof. dr. R.Burdos, neaišku, kas buvo „TSRS“ 1991-07-31, kokia buvo „TSRS politika“ 1991-07-31 ir kokie įrodymai (įsakai, nutarimai ir pan.) įrodo „TSRS politiką žudyti civilius Medininkuose“. Tokių duomenų, prof. dr. R.Burdos teigimu, Medininkų byloje apskritai nėra. Be to, kaip Lietuvos Apeliaciniame Teisme liudijo R.Burda, pagal tarptautinės teisės principus, už karo nusikaltimus teisiami vadovai.
Beje, kelios prof. dr. Ryšardo Burdos išvados, pateiktos Lietuvos Apeliaciniam Teismui specialisto išvadoje Medininkų byloje 2014 m. kovo mėnesį, nuo to laiko buvo jau kelis kartus patvirtintos: kad asmuo atsako tik tuo atveju, kai jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (Konstitucinio Teismo išaiškinimas M.Misiukonio byloje), t.y. įstatymas atgal negalioja (ką bandoma pritaikyti K.Nikulinui Medininkų byloje ir kas, anot prof. dr. R.Burdos, prieštarauja tarptautiniams teisės aktams), o taip pat, kad, pagal pagrindinius tarptautinius teisės principus, už karines operacijas atsako vadovai, ne eiliniai (Italijos Apeliacinis Teismas, V.Kotlerovo byla).
Taigi, tiek Italijos Apeliacinio Teismo sprendimas, tiek Italijos generalinės prokuratūros pozicija dėl V.Kotlerovo paleidimo tam, kam reikia Lietuvoje, turėtų būti žinoma. Kitas klausimas, kiek yra noro viešai apie tai kalbėti. Nes, akivaizdu, kad teisinė, demokratinė senosios Europos valstybė Italija mato, jog mūsų teisėsauga pasiklydusi tarp teisės ir politikos „pušų“, ir nepanoro būti bendrininke neteisėtų, tarptautinius teisės principus pažeidžiančių veiksmų.
