„Laba diena, padėkite jai, ji nekalta, ją neteisingai apkaltino… Ją neteisingai apkaltino, ji visai nekalta….“ – vos tik pradaręs redakcijos duris kaip žirnius į sieną žodžius ėmė berti pagyvenęs vyriškis, rodydamas į šalia stovinčią garbaus amžiaus senolę.
Pasirodo, ši 77 metų močiutė Panevėžio teisėsaugos padaryta „didžiausia nusikaltėle“, o į „Karšto komentaro“ redakciją užėjo eidama iš Aukščiausiojo Teismo – rugpjūčio 1 d. Janina Abromavičienė (tokia 77 metų močiutės iš Panevėžio pavardė) Aukščiausiame Teisme užregistravo savo skundą.
Į redakciją močiutę atlydėjo jos vyro brolis – 73 metų Vladas Abromavičius. Jis, kaip ir Janina Abromavičienė, – irgi labai didelis „nusikaltėlis“. Jie abu esą nevykdo teismo sprendimo.
„Bet kaip ji gali vykdyti teismo sprendimą, jeigu ji čia apskritai ne prie ko?“ – net apsiverkė senukas Vladas Abromavičius.
„Nusiraminkite, papasakokite viską nuo pradžių, nes kol kas dar nieko nesuprantu“, – prašau atvykusių, bet močiutė, Janina Abromavičienė, irgi pravirksta.
„Nežinau, ką daryti… Man teismas liepia išsinešti savo daiktus iš garažo, bet kad aš nei garažo nuomojausi, nei ten jokių daiktų neturiu, tai negaliu įvykdyti teismo sprendimo… O mane už tai baudžia ir paskui per antstolius iš pensijos išskaičiuoja…..“ – verkia močiutė.
„Palaukite, tai čia kažkokia elementari sandėliuko byla?“ – pasitikslinu, negalėdama patikėti savo ausimis.
„Taip, ir jau nuo 2006 metų esame tampomi po teismus, po prokuratūras, o dabar, va, atvežėme skundą į Aukščiausiąjį Teismą,“ – jau kiek apsiraminęs paklausė Vladas Abromavičius. Tačiau nerimauja, ar priedai, pateikti prie skundo, nedings.
Nuraminu, kad Aukščiausiajame Teisme jų pateikti dokumentai neturėtų dingti. Be to, kaip matau iš Vlado Abromavičiaus ir jo brolienės Janinos Abromavičienės į redakciją atvežtų dokumentų, būtent Aukščiausiojo Teismo teisėjai išgelbėjo Vladą Abromavičių nuo Panevėžio teisėsaugos „buldozerio“ – kuomet eilinė civilinė „sandėliuko byla“ buvo pavirtusi į baudžiamąją.
„Taigi, matote, Aukščiausiame Teisme yra padorių teisėjų, įsigilinančių į paprasto žmogaus skundą, – jus išteisino“, – sakau, rodydama į AT išteisinamąjį nuosprendį.
„A, taip, taip… Tik kažin, o kaip dabar bus?“ – dėl savo skundo likimo AT aiškiai nerimavo V.Abromavičius.
Matėsi, kad šitiek metų Panevėžio teisėsaugos persekiojamas vyriškis jau beveik praradęs pasitikėjimą teismais.
Ir tokiam nerimui ir nepasitikėjimui jis turi pagrindą: mat skaitant dokumentus, nebūtina turėti aukštąjį teisinį išsimokslinimą, jog suprastum – per šitų žmonių gyvenimus jau septyneri metai brutaliai važiuoja Panevėžio teisėsaugos „mašina“, ir garbaus amžiaus diedukas ir močiutė, užuot ramiai gyvenę senatvėje, priversti savo gyvenimą trumpinti teismuose ir prokuratūrose.
Taigi, jūsų dėmesiui – į ką išvirto elementari „sandėliuko“ byla.
Kaip viskas prasidėjo. I dalis
Ši istorija prasidėjo 2005 metais, kai panevėžietis Vladas Abromavičius sužinojo, jog buvusi „Žalgirio“ gamykla Vilniuje pigiai išparduoda savo turėtą turtą.
Atvykęs į Vilnių, V.Abromavičius buvusioje „Žalgirio“ gamykloje nusipirko 30 tonų ambrazyvinių diskų, kuriuos ketino po truputį pardavinėti ir iš to senatvėje gyventi. Kaip jis pats sako, dabar toks kiekis tų ambrazyvinių diskų kainuotų gal apie 150 tūkst. litų.
Taigi, vyriškis pasisamdė 5 tonų krovininį automobilį ir per šešis kartus po 5 tonas tuos ambrazyvinius diskus iš Vilniaus į Panevėžį parsivežė. Krovinį iškrovė išsinuomotame garaže.
Viskas, tokia elementari istorija. Pirmos dalies pabaiga.
Kaip viskas buvo toliau. II dalis
Iš pradžių V.Abromavičius mokėjo už garažą, kuriame laikė ambrazyvinius diskus, nuomą – po 70 litų per mėnesį, bet vėliau vieną dieną garažo raktas buvo pakeistas. Naujo rakto jis neturėjo.
O tada teisme atsirado garažo savininkės Valentinos Bakevičienės ieškinys, kuriame atsakovu nurodytas ne ambrazyvinius diskus garaže laikęs Vladas Abromavičius, bet… jo brolienė Janina Abromavičienė. Reikalaujama, kad Janina Abromavičienė atlaisvintų garažą – iškraustytų savo daiktus.
„Aš turto neturiu, o Janina gauna pensiją, prekiauja turguje, tai turbūt galvojo, kad galės iš jos pinigų nulupti“, – savo versiją, kodėl garažo savininkė savo ieškinyje teismui atsakove nurodė ne garažą išsinuomojusį ir savo krovinį iškrovusį Vladą Abromavičių, bet brolienę, išsakė vyriškis.
Vėliau ieškinys buvo pakoreguotas: atsakovais dėl „garažo atlaisvinimo“ nurodyti ir Janina Abromavičienė, ir Vladas Abromavičius.
Kaip viskas buvo toliau. III dalis
Pirmą pusmetį šią „garažo atlaisvinimo“ bylą nagrinėjo Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja Birutė Mėlinauskienė.
Janina Abromavičienė siekė šią teisėją nušalinti, kadangi, pasak močiutės, teisėja buvo labai šališka.
Galiausiai teisėja Birutė Mėlinauskienė pati nusišalino: prisiminė, kad anksčiau yra dirbusi su ieškovės Valentinos Bakevičienės dukra, todėl pamanė, kad jai geriau tos bylos nenagrinėti.
Teismo pirmininkas Arūnas Nevardauskis teisėjos nusišalinimą patenkino (tai įvyko 2007 m. kovo 6 d.).
Tokiu būdu „garažo atlaisvinimo“ byla atiteko teisėjai Ritai Dambrauskaitei.
Nepatikėsite – bet šios elementarios „garažo atlaisvinimo“ bylos nagrinėjimas truko iki… 2008 m. vasario 11 d. Tą dieną teisėja Rita Dambrauskaitė paskelbė šioje byloje sprendimą Lietuvos Respublikos vardu.
Teisėja Rita Dambrauskaitė nusprendė, kad Janina Abromavičienė ir Vladas Abromavičius buvo sudarę „žodinę sutartį“ su Valentina Bakevičiene ir įpareigojo Janiną Abromavičienę ir Vladą Abromavičių atlaisvinti garažą, esantį G.Petkevičaitės-Bitės gatvėje, Panevėžyje, ir priteisti iš atsakovų po 300 litų advokato pagalbai apmokėti, 7,20 Lt išlaidų, susijusių su pažymų išėmimu iš Registrų centro, 15 Lt antstolio pagalbai už procesinių dokumentų įteikimą ieškovei, po 63,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Įrodymai, kuriais rėmėsi teisėja R.Dambrauskaitė:
Ieškovė V.Bakevičienė prašo nutraukti žodinę garažo panaudos sutartį tarp V.Abromavičiaus ir J.Abromavičienės, įpareigoti atlaisvinti garažą. Nurodė, kad daiktai, esantys garaže, priklauso Vladui Abromavičiui. Faktą, kad garažu naudojosi Vladas Abromavičius, patvirtino ir dvi liudytojos.
Janina Abromavičienė ieškinio nesupranta, nes jis jai pareikštas be jokio pagrindo: nei ji nuomojosi garažą, nei ten kokius daiktus laikė. Dėl garažo nuomos tarėsi ir garažą nuomojosi Vladas Abromavičius.
Vladas Abromavičius teisme patvirtino, jog nuomojosi garažą jis, ten buvo jo daiktai – iš Vilniaus per 6 kartus parvežti abrazyviniai diskai, tik jis mano, kad jo daiktai buvo užgrobti, nes garažo spyna buvo pakeista.
Tretysis asmuo – garažo savininkės anūkė, sudarant žodinę sutartį dėl garažo nuomos asmeniškai nedalyvavo, tačiau žino iš močiutės, kad ji garažą išnuomojo Janinai Abromavičienei.
Viskas, Panevėžio miesto apylinkės teisme ši istorija kaip ir baigta.
Tiesa, Janina Abromavičienė, negalėdama suprasti, prie ko šitoje garažo nuomos istorija čia ji, jausdamasi nekaltai apkaltinta, prašė dėl ieškovės priimti atskirą nutartį ir kreiptis į prokuratūrą – kad V.Bakevičienės atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau teisėja Rita Dambrauskaitė savo 2008 m. vasario 11 d. sprendime pažymėjo, kad Janina Abromavičienė pati gali kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą.
Ikiteisminis tyrimas Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje iš tiesų buvo pradėtas – tik įtariamoji šiame ikiteisminiame tyrime buvo Janina Abromavičienė. Mat ji nevykdo teismo sprendimo – neišsineša iš garažo, kurio nenuomojo, daiktų, kurių ten nepasidėjusi.
„Tai jūs man pasakykite, kaip man įvykdyti tokį teismo sprendimą? Kaip man išsinešti daiktus, kurių aš ten nepasidėjau?“ – verkė redakcijoje močiutė.
Kaip viskas buvo toliau. IV dalis
Tačiau šitoje situacijoje reikėtų verkti ne tik močiutei: čia jau, manau, gėda valstybei, kad per tiek metų teismuose nesugebama nustatyti elementarių faktų paprasto garažo byloje.
Todėl suprantama panevėžiečių V.Abromavičiaus ir J.Abromavičienės nuostaba: kaip teisėja, priėmusi sprendimą – kad senutė J.Abromavičienė išsineštų iš garažo daiktus, kurių ten nebuvo pasidėjusi, galėjo pakilti karjeros laiptais – tapo Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininke?
Tačiau grįžkime prie močiutės ir garažo istorijos. Nepatikėsite, bet 2008 m. su tuo teisėjos R.Dambrauskaitės sprendimu istorija nesibaigė. Po to sekė teismo posėdžiai Panevėžio apygardos teisme, o 2010 metais senutė Janina Abromavičienė jau tapo įtariamąja.
„Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010-01-18, nustačius, kad Vladas Abromavičius ir Janina Abromavičienė nevykdo teismo sprendimo, kuriuo buvo įpareigoti atlaisvinti garažą. Teismo sprendimas įsiteisėjęs, tačiau V. Ir J.Abromavičiai garažo neatlaisvina“, – tai citata iš Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 1-ojo NVTS prokurorės G.Petrulytės nutarimo.
Taigi, vargšės babytės jau ėmėsi ir prokurorai. Vargšė babytė – jau „nusikaltėlė“, nes nevykdo teismo sprendimo: neatlaisvina garažo, kuriame nieko ir nebuvo pasidėjusi.
Tai, kad babytė tame garaže nieko nebuvo pasidėjusi, taigi, neturi ką ir pasiimti, nesugebėjo nustatyti nei dabar Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininke tapusi teisėja R.Dambrauskaitė, nei Panevėžio apygardos teismo trijų teisėjų kolegija.
Užtat tą faktą sugebėjo nustatyti jau cituota prokurorė Gražina Petrulytė.
„Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad garažo žodinė panaudos sutartis buvo sudaryta tarp Vlado Abromavičiaus ir dabar jau mirusios Valentinos Bakevičienės, garažu naudojosi, atsivežė ir laiko iki šiol savo turtą tik Vladas Abromavičius, Janina Abromavičienė niekada nelaikė tame garaže jokio savo turto, rakto nuo to garažo neturėjo. Nustatyta ir tai, kad Vladas Abromavičius ir Janina Abromavičienė neturėjo ir neturi jokio bendro turto, kadangi Vladas Abromavičius yra mirusio J.Abromavičienės vyro brolis, V.Abromavičius ir J.Abromavičienė niekada negyveno bendrame būste, jie tik susitinka ir bendrauja, siejami giminystės ryšių, kad suteiktų vienas kitam reikalingą pagalbą, padėtų, tačiau kiekvienas turi atskirą būstą ir gyvena savo gyvenimą“, – rašoma prokurorės G.Petrulytės 2010 m. rugsėjo 3 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Janinos Abromavičienės atžvilgiu.
Taigi, prokurorė konstatavo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutarčių J.Abromavičienė negali įvykdyti, nes sutarties dėl garažo panaudos nesudarė, garaže niekada nelaikė ir nelaiko savo turto, neturi garažo rakto.
Klausimas: o tai kodėl tuomet iki šiol reikalaujama, kad J.Abromavičienė įvykdytų šią neįvykdomą teismo nutartį – išsineštų iš garažo, kurio neišsinuomojo, daiktus, kurių ten niekada nebuvo pasidėjusi?
Kaip viskas buvo toliau. V dalis
Taigi, Janina Abromavičienė, po beveik 9 mėnesius trukusio ikiteisminio tyrimo, iš baudžiamosios bylos buvo „paleista“, neradus nusikaltimo sudėties, tuo tarpu Vladas Abromavičius buvo apkaltintas teismo sprendimo nevykdymu ir Panevėžio teismų nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams – įpareigotas būti namuose nuo 22 iki 6 val. visus metus, ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsigaliojimo dienos atlaisvinti tą garažą, į kurį prieš septynerius metus susikrovė ambrazyvinius diskus ir kurių negalėjo perkraustyti į kitą vietą, nes, kaip teigia, garažo savininkai pakeitė garažo raktus.
„Kas priėmė tokią antikonstitucinę nutartį, lai ir vykdo. Aš nei Sodros užblokavęs, nei garažo užbarikadavęs, į kurį jau septinti metai nebuvau patekęs ne dėl savo kaltės“, – savo skunde Aukščiausiajam Teismui rašė 73 metų Vladas Abromavičius.
Ir ką jūs manote – Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (Tomas Šeškauskas, Olegas Fedosiukas ir Antanas Klimavičius) įsigilino į paprasto žmogelio skundą: 2012 m. vasario 14 d. išteisino Vladą Abromavičių – panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukė, „nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“.
Dar daugiau – Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje byloje buvo nepagrįstas, o Panevėžio teisėsauga, liaudiškai kalbant, „ieškojo sliekų ant asfalto“. „V.Abromavičiui teismo paskirtas įpareigojimas – atlaisvinti garažą – nėra tokio pobūdžio, kurį įpareigotas asmuo gali įvykdyti tik pats asmeniškai. Tai reiškia, kad šiuo atveju galėjo būti taikomos CPK 585, 624 straipsniuose numatytos priverstinio vykdymo priemonės. Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad nebuvo jokių objektyvių teisinių ar faktinių aplinkybių, trukdančių priverstinai iškraustyti iš garažo V.Abromavičiui priklausančius daiktus ir sandėliuoti juos kitoje vietoje (byloje nustatyta, kad nukentėjusieji turi raktus nuo minėto garažo vartų, nuteistasis nesudarė jokių kitų kliūčių nukentėjusiesiems patekti į garažą).Taigi civilinio proceso normose numatytomis galimybėmis nebuvo pasinaudota, nors tai buvo įmanoma, o iš karto buvo imtasi griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės. Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti“, – konstatavo AT, išteisindamas V.Abromavičių.
Be to, AT teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismai, priimdami sprendimus šioje byloje, neatsižvelgė į V.Abromavičiaus amžių ir sveikatos būklę (apkaltinamojo nuosprendžio metu V.Abromavičius jau buvo daugiau kaip 70 metų amžiaus).
Taigi, Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija labai aiškiai išdėstė situacijos esmę: užuot išsprendusi garažo atlaisvinimo problemą vietoje ir greitai, Panevėžio teisėsauga dėl kažkokios elementarios garažo atlaisvinimo bylos jau septynerius metus tampo du senyvo amžiaus žmones, iš kurių viena – 77 metų Janina Abromavičienė, apskritai niekuo dėta, o 73 metų Vladas Abromavičius net namų arešte turėjo „sėdėti“. Nors, kaip teisingai išsireiškė AT, tas garažas jau seniai galėjo būti atlaisvintas – raktai nuo garažo juk buvo pas garažo savininkus.
Pabaiga, bet ne pabaiga
Taigi, štai tokia, iš pažiūros paprasta, garažo byla, trunkanti jau net aštuntus metus. Kiek bereikalingos energijos, laiko, lėšų švaistymo dėl kažkokios elementarios bylos! O juk tašką šioje byloje jau seniai galėjo padėti Panevėžio miesto apylinkės teismas – tiesiog tik reikėjo įsigilinti į šią bylą ir į paprasto žmogaus bėdas. Nes kaipgi gali močiutė išsinešti iš garažo, kurio neišsinuomojo, tai, ko nėra pasidėjusi? O jeigu garažas užkrautas, tai kas trukdo, kaip rašė AT teisėjų kolegija savo nutartyje dėl V.Abromavičiaus išteisinimo, pasinaudoti priverstinio vykdymo priemonėmis ir tuos daiktus iš garažo tiesiog iškrauti? Juk tikrai nereikia šitiek metų, kad ši problema būtų išspręsta. Deja…
Kaip aiškėja, šiai istorijai, prasidėjusiai prieš aštuonerius metus, pabaigos vis dar nematyti. Mat 77 metų močiutė iš Panevėžio visas viltis dėjo į Aukščiausiąjį Teismą. Vylėsi, kad, kaip ir jos vyro brolio baudžiamojoje byloje, taip ir jos civilinėje byloje šį Panevėžio teisėsaugos surištą “Gordijaus mazgą” dėl to garažo atlaisvinimo perkirs Aukščiausiasis Teismas.
Labai gaila, bet jau rugpjūčio 2 d. Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija atmetė J.Abromavičienės skundą, taigi, jis iš viso net nebus nagrinėjamas.
Tai reiškia, kad Panevėžyje teisėsauga ir toliau “pjaus” 77 metų Janiną Abromavičienę, kad ši “nevykdo teismo sprendimo”, nes jis paprasčiausiai nėra įvykdomas, o antstoliai toliau išskaitinės iš senolės pensijos priteistas sumas…
Beje, sužinojus, kad J.Abromavičienės kasacinis skundas Aukščiausiame Teisme iš viso net nebus nagrinėjamas (o juk kasacinio skundo pats neparašysi – vėlgi turi samdyti advokatą, mokėti kelis tūkstančius), pamaniau: štai tokie atvejai galimai ir duoda pretekstą žemesnės instancijos teismams nelabai gilintis į paprastų žmonių bėdas. Nes jeigu “iš Vilniaus” ateitų koks rimtas signalas “į vietą” – kad “gal žiūrėkite, kokias ten priiminėjate nutartis”, tai gal ir ateityje tokių a la sandėliuko bylų, trunkančių po kelis penkmečius, nebūtų – viskas išsispręstų operatyviau, teisingiau ir netampant žmonių po teismus metų metais?
O dabar… Ką toliau daryti šitai vargšei močiutei iš Panevėžio, kas patars?
