Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padėjo tašką „teroristės“ Eglės Kusaitės byloje – daugiau nei penkmetį po teismus tampyta klaipėdietė galutinai išteisinta.
Iš tiesų toks galutinis teismo verdiktas – neįtikėtinas, nors akivaizdus, kadangi per Eglę Kusaitę „važiavo“ super galinga mašina: Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra, veikdami išvien su Rusijos Federaline saugumo tarnyba.
Mat, kai Generalinės prokuratūros prokuroras paprašė „teroristę“ Eglę Kusaitę įkalinti 10 metų, žinant, kad „teismai bijo prokurorams gadinti bylas“ (apie ką prieš keletą metų Seime konferencijoje pripažino pats Vilniaus apygardos teismo pirmininkas), apie išteisinimą šioje byloje iš tiesų buvo galima nebent tik pasvajoti.
Nes – kur jūs matėte Lietuvoje, kad teismas ryžtųsi „sugadinti“ prokurorams rezonansinę bylą, juoba dar Valstybės saugumo departamento „pagimdytą“? O ir žurnalistai „didžiausiu“ save vadinančiame dienraštyje išskirtinai arė oficialiosios versijos dirvonus – apie Eglę Kusaitę buvo formuojamas „tarptautinės teroristės“ įvaizdis.
Pradžia – tarsi galvos daužymas į sieną
Kai Eglė Kusaitė buvo sulaikyta ir uždaryta į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, jos mama ir teta buvo prigrasintos merginos suėmimą laikyti paslaptyje – to primygtinai reikalavo Valstybės saugumo departamento pareigūnai, o taip pat ir tuo metu E.Kusaitei paskirtas advokatas. Ir E.Kusaitės mama su teta dėl merginos suėmimo kentėjo tyliai, bijojo kam nors ką nors prasižioti – juk pareigūnai neleido.
Tačiau tylos sieną pirmieji pralaužė patys saugumiečiai. Tame pačiame laikraštyje, kuris iš VSD pareigūno Vytauto Pociūno padarė „prasigėrusį, apsimyžusį ir pro langą iškritusį“ diplomatą, pasirodė straipsnis apie „baisią teroristę Eglę Kusaitę“, ir merginos teta ryžosi išeiti į viešumą.
„Karšto komentaro“ redakcijoje E.Kusaitės teta Irena Jeleniauskaitė apsilankė 2015 metų gegužės mėnesį.
„Mums liepė tylėti, tai mes ir tylėjome“, – tuomet pasakė I.Jeleniauskaitė ir pirmą kartą viešai papasakojo kitą – ne Valstybės saugumo departamento – tiesą: apie tai, kaip Valstybės saugumo departamentas „paėmė“ globoti E.Kusaitę ir iš jos padarė „teroristę“. Be abejonės, „popierinę“.
Kažin, ar vien tik dėl merginos suėmimo fakto VSD pareigūnas liepė E.Kusaitės artimiesiems tylėti – greičiausiai „valstybės paslaptimi“ buvo tai, kad Eglės Kusaitės suėmimas 2009 m. spalio 24 d. Kaune buvo bendra Lietuvos VSD ir Rusijos FST operacija. Nes turbūt nelabai „skaniai“ viešai atrodytų faktas, jog praėjus 19 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Rusijos FST ir toliau tvarkosi Lietuvoje kaip pas save namuose?
Beje, gali būti, kad apie 2009 m. spalio 24 d. suimtą „teroristę“ Eglę Kusaitę visuomenė taip ir būtų nieko nesužinojusi iki pat jos nuteisimo šioje „terorizmo“ byloje: mat teismai vis pratęsinėjo E.Kusaitės suėmimą, pati byla buvo „valstybės paslaptis“, o pareigūnų įbaugintos mama ir teta bijojo kreiptis į žiniasklaidą ir viešai apie tai prabilti.
Tačiau 2010 metų balandžio 17 d. ant Kauno marių kranto buvo rastas negyvas Drąsius Kedys. Todėl visai tikėtina, kad rezonansinių bylų pateikimo žiniasklaidoje strategai (vadinamasis „rimtų vyrų klubas“) nusprendė įtartiną D.Kedžio mirtį pridengti kitu rezonansu – ir „nutekino“ informaciją apie „sulaikytą pavojingą tarptautinę teroristę iš Klaipėdos“.
Būtent tai ir paskatino E.Kusaitės tetą I.Jeleniauskaitę apsilankyti „Karšto komentaro“ redakcijoje ir išdėstyti savo versiją: kad Eglės Kusaitės sulaikymas – VSD provokacija. Teta ne tik atnešė į redakciją Eglės Kusaitės į namus rašytus laiškus, kurių dalis buvo paviešinta „Karštame komentare“, bet ir atskleidė „terorizmo“ bylos tyrimo niuansus. Teta manė, kad tuometinis teisėsaugos noras buvo ne nuteisti Eglę Kusaitę, o uždaryti ją į psichiatrinę ligoninę – nes kai teismo medicinos ekspertizė nustatė, kad Eglė Kusaitė neturi psichikos sutrikimų, buvo siekiama atlikti dar vieną ekspertizę – o gal antroji paneigs pirmosios ekspertizės išvadas?
„Pareigūnams geresnė bylos baigtis būtų, jeigu Eglė visam laikui būtų uždaryta psichiatrinėje ligoninė“, – 2010 metų gegužės mėnesį „Karštam komentarui“ savo nuomonę išsakė E.Kusaitės teta.
„Viena atlikta ekspertizė Utenoje nerado psichikos sutrikimų, tai dabar būtinai siekiama atlikti papildomą vien tam, kad gautų priešingą pirmajai išvadą. Tuomet jos parodymai apie saugumiečių darbą virstų nevertingais, negaliojančiais. O pripažinus Eglę pakaltinama, vėlgi kaip muilo burbulas subliūkštų taip stropiai dvejus metus Klaipėdos saugumiečių kurpta byla“, – tuomet redakcijai sakė E.Kusaitės teta.
Būtent dėl to, kad E.Kusaitė žino daug saugumą diskredituojančios informacijos, teismas ir atmesdavo merginos skundus su prašymu pakeisti kardomąją priemonę, manė E.Kusaitės teta.
Irena Jeleniauskaitė redakcijoje atrodė visiškai palūžusi – nebežinojo, ką daryti, kad Eglė Kusaitė būtų bent iš suėmimo į laisvę paleista?
„Viešumas, viešumas ir dar kartą paviešumas“, – išreiškėme savo nuomonę mes. Be abejonės, „Karštas komentaras“ išspausdino I.Jeleniauskaitės interviu apie tai, kaip VSD vyko „teroristės“ gamyba, tačiau patarėme dar ir Seime surengti spaudos konferenciją: gal taip didžioji tylos siena bus pramušta?
Išlindo nemaloni tiesa: byloje – Rusijos FST ausys
Pareigūnų įbaugintoms tylėti Eglės Kusaitės mamai ir tetai mintis apie spaudos konferenciją Seime turbūt atrodė bauginančiai, tačiau pirma kregždė – interviu „Karštam komentarui“ – jau buvo išskridusi, be to, iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo plaukė nerimą keliantys Eglės Kusaitės laiškai. Todėl po mėnesio, birželio antroje pusėje, Seimo spaudos konferencijų salėje „teroristės“ mama V.Kusienė ir teta I.Jeleniauskaitė kirto iš peties. Ne tik atskleidė Eglės Kusaitės tapimo „teroriste“ detales, kurių rezonansinių bylų visuomenės nuomonės formavimo strategai niekada „nenutekins“ žiniasklaidai, tačiau ir atskleidė „valstybės paslaptį“: Eglę Kusaitę tardė Rusijos FST pareigūnai.
Toje spaudos konferencijoje dalyvavęs tuometinis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyr.prokuroras Algimantas Kliunka neigė, kad E.Kusaitę tardė ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos FST pareigūnai. „Buvo atvykę Rusijos Federacijos pareigūnai, kurie neapklausinėjo Eglės Kusaitės, o su Generalinės prokuratūros leidimu dalyvavo apklausoje“, – tada sakė A.Kliunka.
Tuo tarpu jau liepą viešame teismo posėdyje, kur eilinį kartą buvo svarstomas Eglės Kusaitės kardomosios priemonės – suėmimo – klausimas, mergina rėžė tiesiai šviesiai: „jos parodymai – iškraipyti, o ją tardė trys rusai“.
„Mane rusai apklausinėjo, nedalyvaujant advokatams“, – tuomet teisme sakė E.Kusaitė.
„Rusai iš Maskvos“ Eglę Kusaitę tardė 2010 metų balandžio mėnesį. „Tardymas vyko Generalinėje prokuratūroje. Po to, užuot grąžinę Eglę į Lukiškes, ją kažkur nuvežė. Liepė nesidairyti į šalis. Tardė vieni rusai, nebuvo nei prokuroro, nei advokato. Rusų sadistai tyčiojosi, plūdosi ir mušė. Jai buvo sakoma, kad artimiesiems nepasiskųs, nes nieko negalės įrodyti. Jai sakė: „Jeigu bandysi kam nors prasitarti, tą pačią dieną kameroje nudvėsi“, – 2010 metų liepą „Karštam komentarui“ teigė E.Kusaitės teta I.Jeleniauskaitė. Rusijos pareigūnams reikėjo iš E.Kusaitės jos parodymų prieš susirašinėjo draugus – čečėnus Magmadovus iš Rusijos.
E.Kusaitės laiškai iš kalėjimo
Štai ką Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikyta Eglė Kusaitė rašė savo mamai ir tetai:
2010 05 16. […] Neįsivaizduoji, kiek čia visko patyriau nedejuodama. Ir jie, pareigūnai, mano, kad tuo mane palauš. Bet išeis priešingai. Dėl to, kad atsilyginčiau, aš dabar išgyvensiu, ištversiu visas jų patyčias, smurtą ir pažeminimus. Ir kiekvienas jų smūgis darys mane vis stipresne ir augs manyje panieka jiems. Ir išeisiu iš čia, būtinai išeisiu. Nė už ką nepasiduosiu, pamatysi.[…]
Noriu tau kai ką papasakoti. Netiesa, kad čečėnai organizavo paskutinius sprogdinimus Maskvoje. Tai organizavo rusai. Patys išsidavė, per paskutinį tardymą su jais, pagrasinę man, jog susilauksiu „tų dviejų durnių“ likimo, jei neliudysiu prieš Aišą ir jos brolį. Bet aš neliudijau. Tada paėmė dalį iš pačių pirminių mano apklausų, dalį prifantazavo, dalį paėmė iš paprastos mano apklausos ir viską suplakė į krūvą. Gavosi „mano“ parodymai. Prieš Magmadovus.
Aš daug ištvėriau ir prieš juos nepratariau nė žodžio. Prieš mane buvo naudojama prievarta, bet aš nesuskydau. O vėliau pamačiau, kad viskas veltui. Viskas taip padaroma, kaip reikia jiems.
[…]Dėl tų dviejų merginų, žuvusių Maskvoje, aš jums jau seniai bandžiau duoti suprasti. O dabar paklausykit: toks jų (spec.tarnybų) darbo principas. Buvusių kovotojų našles jie kalina, o vėliau nužudo, suversdami joms atsakomybę už teroro aktus. Per tą laiką jų sąmonei formuoti naudoja intraveninius narkotikus, palaužiančius valią. Paskui į viešumą paleidžia „šokiruojančias“ nuotraukas, neretai pagražintas ir fotošopu. Kad ir ta, kur jauna mergaitė hidžabe su savo vyru rankose laiko pistoletą. Jų tikslas – visuomenėje sukelti paniką, chaosą ir pasimetimą, kad žmonės besąlygiškai tikėtų savo valdžia ir rinktų tik jiems reikiamus kandidatus.
„Teroro aktai“ ir įvairūs neramumai – tai tik puikios priemonės „valymams“ pateisinti, kurių metu grobiami žmonės, tvarkingi, pagal Islamą gyvenantys musulmonai tiek Čečėnijoje, tiek visame Šiaurės Kaukaze. Rusams ir jiems prijaučiantiems daug priežasčių nereikia. Užtenka vien to, kad apsilankei mečetėje, ar barzda per ilga, kad būtum apšauktas vakabitu, išdrįsusiu stoti prieš „teisėtai“ išrinktą valdžią.
Jie grobia žmones, tardo, kankina, prisipažinimą įamžina fotokameroje, o paskui nužudo, visuomenėje paskelbdami apie dar vieną puikią „antiteroristinę“ operaciją, paminėdami vardus tų, kuriuos „sėkmingai likvidavo“, ir paskleisdami plačiai visiems, kad jie matytų: taip bus ir jums, jeigu tik išdrįsite priešintis.[…]
2010 05 29.[…] Į „apklausą“ su rusais mane vežė du gana „geriečiai“ dėdės, kurie nieko blogo man nedarė, net pastebėjau, jog gailisi manęs. Tačiau vėliau kažkas iš atminties tarsi ištrynė dalį tos apklausos, tarsi buvau atsijungusi. Užtat pamenu, kad vėliau vyko ir vienų rusų tardymai be advokato, kažkokioj kitoje vietoje, ne prokuratūroje. Kaip mažas kambarys be baldų, bet jame buvo tik suolas, ten net ne kamera, o kažkoks bosikas, kurį galima stebėti iš išorės. „Pareigūnai“ draskė už plaukų, buvo užlaužę rankas, vėliau kas buvo, papasakosiu išėjus. Tik žinokite, kad visa tai, ką pasakoja apie rusų tardymo metodus, yra tiesa. […]
Kas iš Rusijos FST tardė E.Kusaitę?
Apie tai, kas iš Rusijos pusės tardė Eglę Kusaitę, sužinojome 2010 metų liepos pabaigoje. „Tik Lietuvos šalies žiniai“, – teigiama Rusijos Federacijos FST rašte Generalinei prokuratūrai, kurį į lietuvių kalbą išvertė Generalinės prokuratūros vertėja Renata Piškinienė.
„Rusijos FST tiriama baudžiamoji byla Nr.171822, iškelta neteisėtos ginkluotos formuotės „Imarat Kavkaz“ („Kaukazo Emyratas“) vadovų ir dalyvių atžvilgiu.
Šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti Rusijos piliečiai A.S. Magmadov ir A.S. Magmadova, kurstę Lietuvos Respublikos pilietę E.Kusaitę Rusijos Federacijos teritorijoje įvykdyti teroro aktą susisprogdinant, todėl Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms per Rusijos Federacijos generalinę prokuratūrą išsiųstas teisinės pagalbos prašymas.
Atsižvelgdama į būtinybę užtikrinti, kad tyrimas būtų atliktas objektyviai ir visapusiškai, Rusijos FST kreipiasi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydama nuo 2010 metų kovo 22 d. leisti dalyvauti atliekant Lietuvos Respublikos teritorijoje tyrimo veiksmus E.Kusaitės atžvilgiu šiems FST pareigūnams:
-M.A.Savickiui – Rusijos FST Tardymo valdybos skyriaus viršininkui;
-J.V.Šatalovui – Rusijos FST operatyviniam darbuotojui;
-A.V.Fisiukovui – Rusijos FST Tardymo valdybos vyresniajam tardytojui;
-N.A.Ponomariovui – Rusijos FST Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojui“, – rašoma Rusijos FST rašte Generalinei prokuratūrai.
Eglė Kusaitė – laisvėje
Vilniaus apygardos teismas nuolankiai vykdė Valstybės saugumo departamento ir Generalinės prokuratūros valią ir nekeitė kardomosios priemonės suėmimo į rašytinį pasižadėjimą neišvykti – jeigu pareigūnai nori matyti E.Kusaitę Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (nes priešingu atveju „pavojinga teroristė“ esą gali pabėgti), tai teismas ir atmetinėjo E.Kusaitės skundus – prašymus pakeisti kardomąją priemonę.
Tačiau 2010 m. rugpjūčio 5 d. įvyko stebuklas, viešumas greičiausiai padarė savo – Lietuvos Apeliacinis teismas patenkino E.Kusaitės skundą, pakeitė kardomąją priemonę, ir mergina buvo paleista iš suėmimo teismo salėje.
2010 metų gruodžio mėnesį Eglė Kusaitė „Karštam komentarui“ davė interviu. Štai ką tuomet papasakojo apie tardymą rusų kalba:
„Kur tiksliai buvau vežama, nežinau. Mane įsodino į konvojaus mašiną ir nuvežė man nežinoma kryptimi. Vežė kažkur apie pusvalandį. Įvažiavo į kažkokį kiemą pro vartus ir įvedė į neaukštą, man atrodo, dviejų aukštų baltą pastatą keturkampiu stogu.
Tame pastate nuvedė į „boksą“ – į „boksą“ kaip kambarį, ne kaip narvą. Šviesios sienos, gelsvas suolas, durys, pro kurias galima stebėti. Ir aš ten gal 15 minučių viena prabuvau. Tada įėjo kostiumuoti vyriškiai ir kreipėsi į mane rusiškai. Reikalavo prisipažinti, sakė, kad ne viską pasakiau, ką žinau apie Magmadovus – kad jie neva mane verbavo. Bet aš to nepatvirtinau ir nuo jų nusisukau. Tas mano išsišokimas juos labai sunervino – atseit, kas mes, o čia kažkokia merga mus ignoruoja. Ir tada jie pradėjo trankyti, nežiūrėdami į kur…“
Po penkerių metų: E.Kusaitė – visiškai išteisinta
Nuo to laiko praėjo penkeri metai. Teismo posėdžiai Vilniaus apygardos teisme iš pradžių buvo uždari, tačiau disidentei sesei Nijolei Sadūnaitei ir grupei kitų disidentų apsilankius pas Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir išsakius nerimą dėl Eglės Kusaitės likimo ir bylos baigties – nes, kas vyksta už uždarų durų, ir lieka uždara, nuslėpta nuo visuomenės, ir taip atsiranda galimybė apsaugoti nuo paviešinimo galimai nešvarius saugumo ir prokuratūros „apatinius“, teismo posėdžiai pasidarė atviri.
Tačiau Vilniaus apygardos teismas Eglę Kusaitę nuteisė: pritaikė formulę, kad „ir vilkas būtų sotus, ir avis – sveika“, t. y. Eglei Kusaitei skyrė tiek mėnesių laisvės atėmimo, kiek ji praleido suėmime – dešimt (nors prokuratūra prašė dešimt metų). Tai vadinasi – bausmė tokia, kad ir E.Kusaitė džiaugtųsi, jog nepasodino ilgesniam laikui, ir kad saugumo bei prokuratūros munduras būtų išplautas – kad neva ne veltui dirbo, E.Kusaitė iš tiesų buvo „prisiėdusi terorizmo velnių“.
Bet Generalinei prokuratūrai tokia formulė – kad „ir vilkas sotus, ir avis sveika“ nepatiko: ji apskundė Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Apeliaciniam teismui. Generalinė prokuratūra ir toliau siekė E.Kusaitei ilgesnės laisvės atėmimo bausmės.
E.Kusaitė – priešingai, prašė ją išteisinti. Ir ką gi – įvyko tarsi stebuklas: Apeliacinis teismas Eglę Kusaitę išteisino, kas reiškė, kad visas Valstybės saugumo departamento ir Generalinės prokuratūros triūsas, siekiant padaryti iš E.Kusaitės „tarptautinę teroristę“, nuėjo šuniui ant uodegos.
Aišku, tokia „teroristės bylos“ pabaiga labai nepatiko Generalinei prokuratūrai, kuri išnaudojo paskutinį šansą – apskundė išteisinamąjį nuosprendį Lietuvos Aukščiausiam teismui: paprašė Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą atgal į Apeliacinį teismą.
Tačiau Lietuvos Aukščiausias teismas padėjo galutinį tašką šioje byloje: Eglė Kusaitė – visiškai išteisinta.
Tokia tad Lietuvos ir Rusijos saugumiečių bendros operacijos prieš „teroristę“ Eglę Kusaitę pabaiga.
Tiesa, Rusijos FST pareigūnai, matyt, dėl to labai nepergyvena – nes kitoje byloje, rezonansinėje Medininkų žudynių byloje, Lietuvos Generalinė prokuratūra kaip oficialią „prastūmė“ būtent Rusiją tenkinančią versiją, ir tai Rusijos spec.tarnyboms – kur kas svarbiau.
„Prioritetai“ ir prioritetai
Beje, Lietuvos Generalinės prokuratūros „prioritetus“ puikiai parodė ir toks faktas.
Kaip paaiškėjo dar 2010 metų gruodį Rusijos FST pareigūnams buvo ne tik leidžiama apklausinėti Lietuvos Respublikos pilietę Eglę Kusaitę, bet ir mūsų valstybės biudžeto lėšomis buvo daromas iš Rusijos FST į Lietuvos Generalinę prokuratūrą atsiųstos medžiagos vertimas.
Iš viso mūsų Generalinės prokuratūros vertėjai į lietuvių kalbą išvertė virš 500 lapų medžiagos, kurią į Generalinę prokuratūrą atsiuntė Rusijos FST ir Rusijos Generalinė prokuratūra. Ši medžiaga į Lietuvos Generalinę prokuratūrą buvo atsiųsta rusų kalba.
Tuo tarpu, pvz., tiriant Sausio 13-osios bylą, Generalinė prokuratūra į Baltarusijos Generalinę prokuratūrą teisinės pagalbos prašymą dėl V.Uschopčiko išsiuntė tik po to, kai į Lietuvą atvyko Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kuris konstatavo faktą, jog Lietuvos Generalinė prokuratūra dėl V.Uschopčiko nesikreipė.
O ar žinote, kokia buvo to nesikreipimo priežastis? Tik nenugriūkite nuo kėdės – pasirodo, Generalinės prokuratūros vertimų skyrius „nespėja versti“. Tokia aplinkybė paaiškėjo 2010 m. gruodžio 14 d., kai tuometinis generalinis prokuroras Darius Valys Seime, plenarinių posėdžių salėje, atsakinėjo į Seimo narių klausimus.
Taigi, teisingai sakoma: tankai išvažiavo, o tankistai – liko…
Pagal laikraštį „Karštas komentaras”
