„Tokio pažeminimo gyvenime nebuvau patyręs“, – „Karštam komentarui“ sakė buvęs Seimo narys, mokslų daktaras, dabar pensininkas Kęstutis Gaška.
Negalėdamas išlaikyti savo mažamečio sūnaus, buvęs parlamentaras pastaruoju metu dirba taksi vairuotoju. Būtent dirbant taksistu, buvusiam parlamentarui ir atsitiko ši istorija, baudžiamąja byla ir suėmimu. Taigi, kas nutiko buvusiam parlamentarui?
K.Gaška: – Vieną kartą draugas paprašė jį nuvežti į Antavilių sodus. Aš jį nuvežiau į tą sodą.
Draugas konfliktavo su tokiu Aleksandru Ščiukinu, kuris nori perimti išvykusio į Airiją Lisausko namą. O mano draugas Igoris Agafonovas to namo savininko Lisausko paliktas tą namą prižiūrėti. Jis ten buvo įsikūręs servisą, taisė automobilius (dažė kėbulus). Tačiau dabar po vėžio operacijos yra neįgalus, negali dirbti to darbo, todėl ten važiuoja tik pašerti šunį. Būtent tada, spalio 20 d., mes ir nuvežėm šuniui maistą. Ir ten, Antaviliuose, susitikome tą Ščiukiną, kuris reikalavo, kad Agafonovas atiduotų raktus.
„Karštas komentaras“: – Tai kas yra tas Ščiukinas namo savininkui Lisauskui? Ar jie giminaičiai?
– Nežinau. Ten yra ne šiaip sau sodo namelis, bet namas didelis, gražus. Man Igoris Agafonovas minėjo, kad kažkur prieš 10-15 metų Lisausko motina norėjo tą namą parduoti ir norėjusi tada 40 tūkstančių markių. Bet pirkėjų tada neatsirado, mama numirė, ir tas namas liko Lisausko nuosavybė. Lisauskas, išvažiuodamas į Airiją, paliko Igoriui Agafonovui raštišką įgaliojimą prižiūrėti namą, mokėti už elektrą ir komunalines paslaugas.
-Taigi jūs atvažiavote pašerti šuns?
– Taip. Mes atvažiavome, aš pradėjau vaikštinėti. Tas Aleksandras (tik vėliau sužinojau, kad jo pavardė Ščiukinas), prišoko prie manęs, išsitraukė iš už nugaros revolverį, prikišo man prie pilvo ir sako: „Čia kovinis ginklas, aš turiu leidimą, paleisiu tau kulką į pilvą”. Ir jis mane iškeikė visokiausiais necenzūrinės rūšies gražiais žodžiais.
Aš buvau šokiruotas. Man pakilo spaudimas…
Igoris man buvo sakęs, kad tas žmogus dirba apsaugoje ir saugo vieną naktinį klubą. Aš pamaniau, kad tas žmogus – iš apsaugos policijos, todėl paskambinau į apsaugos policiją budinčiajam ir pasakiau tą įvykį. Bet kadangi buvau labai susijaudinęs, nesugebėjau jiems nieko išaiškinti. O Ščiukinas tuo tarpu su tėvu ir draugu sėdo į mašiną ir išvažiavo.
-Tai jie lauke buvo, kai jūs atvažiavot?
-Taip. Ščiukinas norėjo iš Igorio perimti namo raktą.
-Ir jūsų draugas atidavė tą raktą?
-Atėmė! Jeigu jisai ginkluotas buvo…
Detektyvas persikėlė į policiją
K.Gaška: – Aš parašiau pareiškimą policijai. Praėjus savaitei, gavau Vilniaus miesto 5 policijos pakvietimą, kad aš atvykčiau paaiškinti. Atvykau, viską papasakojau, paaiškinau, ir su policijos pareigūnais nuvažiavau į Antavilių g. 10. Jie ten viską nufotografavo, ir aš maniau, kad tuo viskas baigsis.
Praėjo dar 10 dienų, mane vėl iškviečia į policiją – kitas tyrėjas, tiksliau – tyrėja. Aš jos klausiu: ar suradot tą žmogų? Atėmėt iš jo ginklą? Jis gi yra pavojingas – jeigu jis gali grasinti žmonėms su ginklu, jis yra visuomenei pavojingas. Tai jinai baisiai supyko, kad aš ją čia mokau. Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Ir štai visai nesenai ji mane vėl kviečia atvykti.
Ji mane pasikviečia penktadienį, 11 val. Aš atvykstu 10.45 val. Sėdžiu, laukiu. Ji mane mato. Išeina ir sako: „Tuoj už trijų minučių aš jus priimu“. Laukiu 10, 20 minučių. Sakau, palauksiu pusę valandos ir išeisiu, kadangi profesoriaus mes, studentai būdami, laukdavome tiktai 15 minučių. Pralaukęs pusvalandį, atsistojau ir išėjau.
Aš nespėjau išvažiuoti, kai skambina: ar jūs negalit grįžti? Pasakiau, kad aš dirbu, kad mano valandos suskaičiuotos, susitiksim pirmadienį.
Atvykstu pirmadienį, lygiai 15.30 val. įeinu į jos kabinetą. Be tyrėjos kabinete sėdi dar du žmonės – policijos darbuotojai. Ant stalo priešais mane išdėlioti ginklai – trys pistoletai ir vienas revolveris. Ir prasideda: vardas, pavardė… Ji manęs paklausia, ar man reikia vertėjo. Paklausiau, į kokią kalbą? Jeigu į anglų, tada taip.
Tada aš iš karto pareikalauju, kad būtų atliktas mano apklausos audio įrašas – nes aš dar esu pakliuvęs tarybiniais laikais (viena tardytoja mane tardė, bet laimei aš tada kišenėje diktofoną turėjau. Ir kai ji neteisingai parašė protokolą, aš jai parodžiau diktofoną, ir ji protokolą suplėšė). Tačiau tyrėja atsakė, kad „mes neturim galimybių, bet jeigu jūs paaukosit tūkstantį litų mūsų komisariatui, tai mes nusipirksim ir tada naudosim“.
Taigi tyrėja užpildo pirmą lapą dėl atsakomybės už melagingus parodymus ir palieka tris ar keturias laisvas skiltis. Aš sakau, kad su laisvomis skiltimis protokolo nepasirašysiu. Aš paimu ir savo ranka išbraukiu laisvas skiltis. Kad jinai pasiuto! „Kaip jūs drįstate taisyti protokolą?“ Pasakiau, kad netaisau, bet perbraukiu tuščias vietas, ir protokolo nepasirašysiu, jeigu yra tuščios vietos. Tada ji suplėšo tą lapą, paima naują, užpildo, bet dabar jau pati užbraukia protokole tuščias vietas.
Paskui ji klausia: „Kokiu ginklu jus gąsdino?“
Aš jai rodau į revolverį ir sakau, kad tai yra tos sistemos ginklas. Ji fotografuoja mano ranką, pridėtą prie to revolverio. Paskui paduoda man pasirašyti ir aš pasirašau neskaitęs. Ji skaito, kad aš pripažįstu, jog tai yra to kaltinamojo ginklas.
Aš sakau, jog aš taip nesakiau. O policininkas, kuris sėdėjo tame kabinete, sako: „O jūs gi pasirašėt“. Sakau: „Jūs sufalsifikavot, aš neskaitydamas, pasitikėdamas Lietuvos pareigūnu, pasirašiau“. O man policininkas vėl aiškina: „Jūs gi pasirašėt“. O aš sakau: „Bet jūs gi neteisingai parašėt“. „Bet jūs gi pasirašėt! O kodėl jūs neskaitėt?“ Sakau: „Duokit man tą protokolą“. Aš paėmiau tą protokolą ir suplėšiau.
Kaip jie pasiuto! „Aš jus pasodinsiu!” Aišku, rezultate jie mane pasodino – 24 valandoms, ir iškėlė baudžiamąją bylą.
Bet dabar, žiūrėkit, kur pats gražiausias dalykas: aš beveik 20 metų dirbau moksliniu tyrėju, todėl galiu pasakyti, kad pats eksperimentas buvo nešvarus ir klaidinantis.
Ginklą galima atpažinti dvejopai: jeigu iš jo buvo iššauta – turint kulką, arba pagal ginklo numerį. O ką aš mačiau? Kad tai buvo revolveris. Tai yra, kad tai buvo tos sistemos ginklas. Viskas. Tu man padėk 10 revolverių, aš neatskirsiu, kuris ten buvo. Todėl aš ir tyrėjai pasakiau, kad aš neatskirsiu, ar iš to ginklo man grasino, kadangi aš nežinau nei ginklo numerio, nei jokių kitų jam specifinių savybių.
Todėl tas eksperimentas, kurį atliko policija, buvo nedoras. Ir tai – su prokuratūros palaiminimu, nes tą bylą jau perėmusi prokuratūra. Ir kas čia daroma? Klaidinami teismai!
Žiūrėkit, kas toliau įvyktų: jeigu šitas ginklas yra ne jo, o aš atpažinau kaip jo – teismui yra pateikiamas įrodymas, kieno tai ginklas, sakysim – kažkokio tai policininko, teismas nustato, kad tai ne jo ginklas, ir apskritai – ar buvo ginklas tada? Ir apskritai, ko jisai (aš) nori? Ir jis išteisinamas. Štai taip a priori policija klaidina teismus.
-Tai ką jūs sakėte? Kad jūs tik ginklo markę atpažinote?
-Taip. Aš sakiau, kad negaliu atpažinti, nes tai yra tik revolveris. Kad revolveris – aš atpažįstu, bet kad tai jo ginklas – negaliu pasakyti. Aš detektyvus skaitęs, aš mokslininkas – aš žinau, kaip ginklai atpažįstami… Jūs paimkit „Makarovą“, iššaukit prie mano akių, sumaišykit su vienodais 10 „Makarovų“ ir liepkit man parodyti, iš kurio šauta, – aš nepasakysiu.
-Tai neįmanoma…
-Tai va. Tai kas daro eksperimentą, kai atsakymas yra neįmanomas?
-Problemų būtų buvę tikrai mažiau, jei tyrėja būtų dariusi audio įrašą, kaip jūs kad ir reikalavote.
– Taip. Ji tą protokolą, kurį aš suplėšiau, įdėjo į polietileno maišelį – įkalčiai… O visos šitos istorijos nebūtų, jei tyrėja būtų dariusi garso įrašą.
Ir todėl aš noriu pasakyti: baikit vieną kartą tuos „bajerius“ – į teismą galima paduoti tik tą bylą, kurioje visa medžiaga – liudytojų, kaltintojų parodymai – yra užfiksuota garso ar vaizdo aparatūra. Tiktai taip. Teismai turi to reikalauti. Ir visos bylos, kuriose nėra garso ar vaizdo įrašų, turi būti peržiūrėtos.
-Dažniausiai niekur nėra, baikit juokus…
-Tai įsivaizduokit, kiek nekaltų yra Lietuvoje! Seimas privalo priimti kategorišką įstatymą – kad yra privalomas garso, vaizdo įrašas. Juk dabar tokia technika! Pažiūrėkit, su kokiom mašinom policininkai važinėja! O diktofonams pinigų atseit nėra…
Tačiau noriu sugrįžti prie to suplėšyto protokolo. Ji pildo naują protokolą ir užduoda man klausimą: „ar jūs atpažintumėte iš penkių revolverių tą, kuriuo grasino?“
Aš sakau: „Neatpažinčiau, nes aš mačiau tiktai vamzdžio galą ir būgno kampą. Jūs man duokit ir šimtą, aš neatpažinčiau“. Jeigu tai būtų mano asmeninis ginklas, gal aš kokią žymę padaryčiau, tai galbūt savo ginklą, praėjusį per rankas, atskirčiau, bet kai aš mačiau ginklą tiktai dešimt sekundžių…
Dabar tyrėja jau parašė, kad aš atpažinau ginklą kaip tos sistemos. Šitą protokolą pasirašiau. O tada ji jau rašo mano sulaikymo protokolą…
-Na, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – suplėšytas protokolas bus įrodymas, kad protokolas buvo sufalsifikuotas ir jame bus tai, ką tyrėja buvo įrašiusi – bus galimybė teisme palyginti abu tuos protokolus.
-Bet svarbiausia, kad mano apklausoje dalyvavo du pašaliniai asmenys.
-Gal tame ginklo atpažinime turėjo dalyvauti du pareigūnai?
-Bet kodėl tada protokole jų pavardžių nėra? O tyrėja – su jais kalbasi, konsultuojasi, vis kažkur išlekia… Paskui ji man rašo sulaikymo protokolą: kad aš, toks ir toks, suplėšiau protokolą, ir man skiria 24 valandas arešto. Aš tada pradedu reikalauti advokato. Be to, pati nukentėjusi, dalyvavusi, ji neturėjo teisės manęs sulaikyti – ji turėjo iškviesti kitą pareigūną. Taigi, ji išrašo man protokolą, aš nepasirašau, atsisakau.
Man „pripaišomas“ viešosios tvarkos pažeidimas (protokolo suplėšymas) ir trukdymas vykdyti teisėtumą – čia „teisėtumas“ yra protokolo falsifikavimas. O aš faktiškai tai atstačiau teisėtumą, suplėšydamas protokolą!
Nuveda mane į apačią, padaro mano daiktų poėmį, atvažiuoja konvojus ir iš Kosčiuškos g. 8 mane nuveža į Kosčiuškos g. 1. O ten prasideda dar gražiau…
Buvęs Seimo narys – nusikaltėlio kailyje
K.Gaška:- Mane nuveda, nufotografuoja su visais numeriais, nurengia visą, nuima pirštų antspaudus, uždaro į kamerą ir liepia pasiimti čiužinį. Štai čia ir prasidėjo tai, kas mane papiktino, nuliūdino ir įskaudino dėl tos Lietuvos – visų čiužinių viduriai arba prikakoti, arba prisiusioti, visur dėmės… Baltos patalynės niekas nedavė. Vienas iš policininkų padėjo atrinkti patalynę – švaresnę… Pagalvės – be jokių užvalkalų… Ir įvedė į kamerą. Joje – aštuoni gultai. Aš pasiklojau patalynę ir nuėjau miegoti…
Apie septintą valandą – bar bar į duris: kelt, patikrinimas. Rankas prie sienos, kojas išskėst, batus nusiimt, kojines išverst, batus iškratyt, ir apčiupinėja.
Sakau: bet juk vakar vakare viską patikrinote, tai kas čia galėjo per naktį pas mane atsirasti?
„Tylėt, dar kartą taip padarysim! Taip reikia – kodekse taip parašyta“.
Aš pašiurpau. Į kamerą jie neįėjo. Tai ko jie ieško?
Aš supratau, kad jie tyčiojasi – jie iš manęs daro gyvulį. Nuo tokio jų elgesio aš gyvulėju, o jie – žvėrėja. Nes šitaip elgtis su žmogumi – ne humaniška. Beje, po rašytojo Beresnevičiaus žūties, jie dabar visur rašo, kad „pristatytas nesumuštas“…
Bet kas labiausiai mane ten sukrėtė: dabar 21 amžius, Vilnius – kultūros sostinė, o ten… Kameroje – aštuoni gultai, o tualetai įrengtas 19 amžiuje pabaigoje: ten buvo caro kariuomenės gaufvachta. Ir aš jaučiausi ten pažemintas – kai kitas žmogus tuštinasi prie manęs, aš ir kvapus jaučiu, ir garsus girdžiu… Tualetas nuo mūsų neatitvertas… Kameroje – dulkių sluoksnis, sienos apsilupinėjusios… Kur tie pinigai iš Europos Sąjungos, kur skirti žmogų ginti? Gyvuliai pas valstietį geriau gyvena, negu ten sulaikomi asmenys…
Taigi tikslas yra paprastas – žeminti žmogų. Visą laiką žeminti žmogų – kad tu esi kiaulė, kad tu esi gyvulys… Siekiama palaužti žmogaus valią. Štai koks uždavinys yra!
Nejaugi apie tai nežino K.Čilinskas? A.Anušauskas? S.Šedbaras? Kodėl policijos tyrėjai šitaip elgiasi ir kurpia šitokias bylas žmonėms? Aš už tai, kad suplėšiau protokolą, atsėdėjau 24 valandas. Bet tie ponai, kurie falsifikuoja visus popierius, už ką jie atsakingi? Jie turi laipsnius, turi atlyginimus ir tyčiojasi iš paprastų žmonių.
O vilniečiams, kurie važiuoja pro Kosčiuškos g. 1, sakau: žinokit, kad čia, Kosčiuškos g. 1, yra žeminami jūsų sūnūs, broliai, tėvai ir seneliai…
„Karštas komentaras“ Nr.1, 2010 01 08 – 22
