Bušo šeimos dalyvavimas narkobiznyje – vieša paslaptis, tačiau Diko Čeinio tiesioginis prisijungimas prie pasaulinio narkovamzdyno, šiam tikslui naudojantis vienos JAV statybų kompanijos paslaugomis, – mažiau žinomas dalykas.
Nuo Medelino iki Maskvos
Haliburtono korporacijos padalinys „Brown and Roots“ yra viena iš pagrindinių Bušo – Čeinio narkotikų imperijos dalių. Tai, kad būdamas prezidento Bušo dešiniąja ranka, viceprezidentas Ričardas Čeinis per penkerius vadovavimo Haliburtonui metus į federalinių kontraktų ir mokesčių mokėtojų gautų lėšų sugebėjo įmonei „sužvejoti“ 3,8 milijardo dolerių pajamų, yra neblogas indikatorius, rodantis, jog Bušui laimėjus rinkimus pinigėlių „lietus“ nesiliaus.
Atidžiau panagrinėjus 2000 metų rugpjūčio 2 dieną „Visuomenės interesų gynimo centro“ viešai paskelbtą medžiagą, matyti, kad Haliburtono korporacijos laimėjimai, pasiekti 1995-2000 metais, kuomet Čeinis tapo vienu iš įmonės globėjų, atsiduoda iš narkobiznio gautų pinigų tvaiku. Tai pirmiausiai liečia garsiausią Haliburtono dukterinę kompaniją, stambiųjų statybų ir naftos gavybos gigantą „Brown and Roots“. Įsigilinus į šios kompanijos ir paties Diko Čeinio istoriją, išvysti jų sąsajas su tarptautiniu narkobizniu, kuris anaiptol nebuvo atsitiktinis ir vienkartinis dalykas.
Praėjusių metų birželio mėnesį vienas iš Vašingtone dirbančių ir pagrindinei Rusijos naftos kompanijai talkinančių prokurorų savo vadovybę informavo apie heroino kontrabandą, o taip pat apie dukterinės kompanijos „Brown and Roots“ įsipareigojimą iš Rusijoje sudarytų kontraktų gautų lėšų suformuoti 2,2 milijono dolerių fondą, dar labiau papildantį ir taip išpūstas bei solidžias kandidato į prezidentus Džordžo V.Bušo rinkimų kampanijos lėšas.
Kalbant apie narkotikus, tai „Brown and Roots“ ryšiai su narkobizniu buvo užfiksuoti jau anaiptol nebe pirmą kartą, niekas nebepaneigia fakto, kad šis plačiai išreklamuotas naujausios JAV industrijos „kūdikis“ gali būti pagrindinis dalyvis Volstrito žaidimo, kurio tikslas ir toliau dominuoti pusės trilijono dolerių per metus apyvartą turinčioje pasaulinėje narkotikų prekyboje ir, suprantama, gauti savo pelno dalį. O Dikas Čeinis, esantis arčiau narkobiznio už kitus tuo pačiu dalyku įtariamus vadovus, o taip pat asmeniškai turintis dagiausia Haliburton korporacijos akcijų (45,5 milijono dolerių), be abejo, yra asmeniškai suinteresuotas, kad kompanijai „Brown and Roots“ vis geriau sektųsi.
Iš visų Amerikos kompanijų, betarpiškai aprūpinančių šalies kariuomenę ir dengiančių CŽV operacijas, mažai kas gali lygintis su „Brown and Roots“ pasaulinės apimties statybų gigantu, kuris 100 šalių turi 20 tūkstančių darbuotojų. Drauge su dukterinėmis ir bendro kapitalo įmonėmis „Brown and Roots“ gali statyti jūroje naftos gręžimo bokštus ar šiaip gręžinius, sukonstruoti, pastatyti, o po to eksploatuoti viską, pradedant laivų prieplaukomis ir baigiant vamzdynais bei branduoliniais reaktoriais. Kompanija gal apginkluoti ir rengti kovos veiksmams saugumo pajėgas, aprūpinti, apgyvendinti ir maitinti ištisas armijas.
Savo interneto puslapiuose kompanija giriasi, jog vykdanti ir užsienio šalių karinius užsakymus, pavyzdžiui, išmontuojanti rusiškas ICBM tipo raketas su pasenusiomis galvutėmis. Turėdama tokius tarptautinius ryšius, kompanija tikrai pajėgi dar veiksmingiau kontroliuoti pasaulio narkobiznį nuo Medelino iki Maskvos.
Suprojektuota kaip didžiųjų užtvankų statybų kompanija, „Brown and Roots“ jau 1948 metų ėmėsi remti kandidatą į senatorius Lindoną Džonsoną ir vadinamų piniginių „politinių kontribucijų“ dėka plėtė savo veiklos ratą. Pradėjusi statyti naftos platformas, karines bazes, uostus, branduolines jėgaines, prieplaukas ir tunelius, ji ne tik pati suklestėjo, bet ir paklojo sėkmingus savo rėmėjo ir tuo pačiu globotinio Lindono B.Džonsono politinės karjeros pagrindus. Pastarasis darė karjerą, o kompanija didino pelną. Vykdydama vyriausybės užsakymus ,Vietnamo karo metais kompanija pelnė milijardus. 2000 metų rugpjūčio 28 dieną laikraštyje „The Austin Chronicle“ išspausdintame straipsnyje „Brown and Roots“ kandidatas respublikonas Čeinis paskelbiamas kompanijos „Brown and Roots“ didybės politiniu kūrėju. Vien per penkerių metų Čeinio buvimo Haliburtono akcininku laikotarpį kompanijos dotacijos politikams padvigubėjo ir pasiekė 1,2 milijardo dolerių sumą. Nenuostabu, kad didžiuma tų lėšų atiteko respublikonų kandidatams finansuoti.
Nepriklausoma naujienų agentūra „Newsmakingnews“ aprašė, kaip 1998 metais Dikas Čeinis, vienas iš tuometinių Haliburtono kompanijos vadovų, už 8,1 milijardą dolerių įsigijo naftos pramonės įrangos ir gręžtuvų tiekimo įmonę „Dresser Industrines“. Tai Haliburtoną įgalino tapti korporacija, be kurios paslaugų neišsiverčia naujos pasaulio naftos gavybos įmonės.
„Dresser Industrines“ įsigijimas Haliburtono kompaniją suartino ir su Bušų šeima. Būtent „Dresser Industrines“ 1948 metais atsiųstu lėktuvu ką tik Jeilio universitetą baigęs Džordžas V.Bušas atvyko į Teksasą ir čia įsitraukė į naftos biznį. Dalyvauti jame – Bušų šeimos tradicija. Pavyzdžiui, Bušo vyresniojo tėvas Prescotas kadaise buvo Dreserio valdytos firmos „Brown Brother Harriman“ vykdantysis direktorius.
„Brown and Roots“ specialios operacijos
Visiems aišku: ten, kur nafta, ten kompanija„Brown and Roots“. Bet kompanija auga, plėtojasi, ir dabar galima teigti: ten, kur karas ar sumaištis, ten „Brown and Roots“. Nuėjusi ilgą kelią nuo Bosnijos ir Kosovo iki Čečėnijos, Ruandos, Birmos, Pakistano, Laoso, Vietnamo, Indonezijos, Irano, Libijos, Meksikos ir Kolumbijos, „Brown and Roots“ jau nesitenkina tradicinėmis operacijomis, teikia JAV kariuomenei logistikos (transportavimo, skirstymo, aprūpinimo ir kitas) paslaugas. Iš „Brown and Roots“ sandėlio kareivis gali gauti viską – uniformą, konservų dėžutę ar tanką.
Tai, kad „Brown and Roots“ sparčiai plečia savo valdas Kolumbijoje, gali būti susiję su vadinamu „Kolumbijos planu“ („Plan Colombia“). Dar ankstesnis Bušo valstybės iždo sekretorius Nikolas Breilis planavo sukurti bendrą Kolumbijos – Amerikos investicijų kompaniją „Corfinsura“, kuri finansuotų pagrindinius Kolumbijos Antiokvijos sindikato, kurio centrinė būstinė yra Medeline, Statybos projektus.
Kad „Brown and Root“ kuria planus, kaip įsitvirtinti Kolumbijos narkobiznyje ir galbūt net atimti iš garsiojo Medelino kartelio dalį jo pozicijų, rodo tokie faktai. 2000 metais „Brown and Roots“, jau turėjusi Kolumbijoje 800 tūkstančių kvadratinių pėdų (pėda – 30,48 cm) žemės prekėms sandėliuoti, išsinuomavo dar 122 tūkstančius kvadratinių pėdų. Tai įspūdingi plotai, kuriuos galima palyginti nebent su Meksikoje kompanijos valdomais 525 tūkstančių kvadratinių pėdų žemės sklypais. O pačiose Jungtinėse Valstijose kompanijai priklauso tik 38 tūkstančių kvadratinių pėdų žemės sklypai.
Beje, iki 1997 metų „Brown and Roots“ Kolumbijoje neturėjo nė pėdos žemės. Vadinasi, kompanija Kolumbijoje turi tokių užmačių, apie kurias JAV visuomenė neturi žalio supratimo. Juk, pavyzdžiui, beveik milijono pėdų žemės sklypus tučtuojau galima panaudoti bet kam – sandėliavimui, energijos tiekimui, o esant reikalui – ir kariniams tikslams.
Toliau nespėliodami, kam tie žemės sklypai bus panaudoti Kolumbijoje (veltui pinigų niekas nešvaisto), priminkime kai kuriuos buvusio kongresmeno Diko Čeinio praeities žygdarbius.
Vadinamais „Iran-Contra“ laikais Dikas Čeinis buvo vos ne fanatiškas karinio jūrų laivyno pulkininko leitenanto Olivero Norto garbintojas. Žurnalistams buvo nelengva suprasti, kodėl valstybės veikėjas taip garbina žmogų, kuris 1986 metais Baltuosiuose Rūmuose vykusiame brifinge melavo pačiam savo globėjui Čeiniu; vėliau CŽV generalinis inspektorius neginčijamai įrodė, kad šis šaunus jūreivis užsiiminėjo kokaino kontrabanda, pateikė vienos firmos banko sąskaitą, patvirtinančią, kad Oliveris Nortas vien per mėnesį realizavo 4 tonas kokaino.
Pagalvosite, kad pulkininką leitenantą už tai nubaudė? Net tokie jo „žygdarbiai“ nesutrukdė Dikui Čeiniu toliau aktyviai remti Oliverą Nortą ir 1994 metais iškelti jį kandidatu į senatorius nuo Virdžinijos valstijos. Laimei, politikams rinkėjų nepavyko apmulkinti ir įpiršti į senatorius narkodilerį.
Kai kilo karas Irake, pramintas „Audra dykumoje“ (1990-1991 m.), Čeinis, tuometinis Bušo gynybos sekretorius, asmeniškai vadovavo specialioms operacijoms, kurioms šiaurės Irane talkino kurdų sukilėliai. Vėl kyla klausimas, iš kur Diko Čeinio simpatijos kurdų sukilėliams? Spauda spėjo, kad jais inspiravo ne tik meilė demokratijai, bet ir faktas, kad per pastaruosius 50 metų pagrindinis kurdų pajamų šaltinis buvo heroino kontrabanda iš Afganistano ir Pakistano į kitas šalis per Iraną, Iraką ir Turkiją.
Atidžiai stebėdamas kompanijos „Brown and Root“ veiklą, atkreipiau dėmesį į laikraštyje „Los Angeles Times“ paskelbtą straipsnį. Jo esmė ta, kad 1991 metų kovo 22 dieną Turkijos sostinėje Ankaroje grupelė teroristų įsiveržė į kompanijos „Brown and Root“ Vinelo įmonę ir joje paskerdė ten dirbusį buvusį JAV karinių oro pajėgų karininką Džoną Gendį. Iš kur tokia teroristų neapykanta buvusiam lakūnui?
Tai pavyko išsiaiškinti. 1991 metų kovo mėnesį dešimtys tūkstančių kurdų, tarp kurių buvo ir CŽV agentų bei talkininkų, buvo Sadamo Huseino budelių nužudyti, dar neprasidėjus karui Golfo įlankos regione. Likę gyvi sukilėliai bandė pereiti Turkijos sieną ir pasislėpti nuo persekiotojų, tačiau kelią į išsigelbėjimą jiems pastojo Turkijos saugumo pajėgų kariai, amerikiečių instruktorių anksčiau apmokyti „Brown and Root“ pavaldžioje Vinelos įmonėje, „Brown and Root“ partnerėje. Vienas iš pagrindinių turkų saugumiečių instruktorių buvo aviacijos karininkas Džonas Gendis. Jis savo gyvybe atsakė už auklėtinių nusikaltimus.
O giliau pasidomėjus šio teroro akto aplinkybėmis, matyti, kad „Brown and Root“ partnerė „Vinel“, peraugusi į savarankišką korporaciją, stengiasi iš esmės pakeisti kurdų požiūrį į ją, užmiršti praeities nuoskaudą. Kurdams, ilgesnį laiką tiekusiems „Vinel“ kvaišalus, išmokėtos dosnios piniginės kompensacijos. Mat Turkijos ir Irano pasienio rajonai, kuriuose gyvena kurdai, ir toliau lieka pagrindiniais centrais narkotikų tranzito iš Afganistano ir Pakistano į Europos rinkas. O pati korporacija „Vinel“ dabar viena iš trijų galingiausių pasaulio samdinių, iš to skaičiaus ir kariškių, korporacijų. Be narkobiznio, ji dar verčiasi saugumo pajėgų karių rengimu JAV draugiškoms Artimųjų Rytų šalims. Esant reikalui, „Vinel“ vyrukai organizuoja vadinamą neoficialią priedangą narkotikus gabenantiems dileriams. Beje, šį dalyką aš jau seniai žinojau.
Laikraščiuose „The Christian Science Monitor“ ir „Jane‘s Intelligence Review“ teko skaityti, kad 1994-1999 metais Kosovo išsivadavimo armija kontroliavo 70 procentų į Europą įvežamo heroino. Veikdama išvien su šiame regione dislokuotais JAV kariškiais, „Brown and Root“ iki šiol dalyvauja Bosnijoje, Kosove ir Makedonijoje vykstančiose narkotikų pervežimo ir kitose operacijose.
Diko Čeinio „piršto antspaudų“ ant narkotikų siuntų faktiškai yra daugiau, negu žmonės linkę manyti. Tai tvirtinu, remdamasis 2000 metų rugpjūčio mėnesį „Visuomenės interesų gynimo centro“ paskelbtu pranešimu. Iš jo galima padaryti išvadą, kad tų pėdsakų aptikta kiekviename pasaulio narkotikus gaminančiame ir juos vartojančiame regione. Tuo nesitenkindami, paieškosime ir daugiau minėtas išvadas patvirtinančių faktų.
Pėdsakai veda link Diko Čeinio
„Visuomenės interesų gynimo centro“ pranešime, kurio autoriai – žurnalistai veteranai Knutas Reisas ir Natamielis Haleris – pavadino jį „Čeinis iškėlė Haliburtonui puotą prie valdiško lovio“. Jame aprašoma, kaip Čeinio vadovaujama Haliburtono korporacija daugiausia iš jos dukterinės kompanijos „Brown and Root“ lėšų, per 5 metus „užkalė“ 3,8 milijardo dolerių už federalinius kontraktus ir apdraustas paskolas. Paskolas suteikdavo „Eksporto-importo bankas“ ir „Privačių investicijų užjūryje korporacija“. Pasak Ralfo Makgio oficialių duomenų apie CŽV, pateiktų informaciniame leidinyje „CIA Base“, abejose minėtas paskolas teikusiose institucijose knibždėte knibžda CŽV agentų, o svarbesnius duomenis jie paprastai pateikia savo viršininkų žiniai.
Viena iš tokių paskolų buvo suteikta Rusijos privačių bankų konglomeratui „The Alfa Group of Companies“. Pastarasis su „Brown and Root“ pasirašė kontraktą, pagal kurį 292 milijonus dolerių paskolą suteikusi organizacija jos gavėją įpareigojo iš naujo parengti eksploatacijai naftos telkinį Sibire, kuris priklausė „Russian Tyumen Oil Company“. Tai padaręs bankų konglomeratas “The Alfa Group“ įgijo kontrolinį (51 procentą) kompanijos „Russian Tyumen Oil Company“ akcijų paketą, dėl kurio anais laikais vyko aršios varžybos.
Oficialiame Rusijos vyriausybės pranešime šiuo klausimu teigiama, kad „The Alfa Group“ vadovai, oligarchai Michailas Fridmanas ir Piotras Avenas, kaip matyti, „galėjo dalyvauti tranzitiniame narkotikų pervežime iš Pietryčių Azijos per Rusiją į Europą“. Minimi bankų grupės valdytojai Fridmanas ir Avenas, kurie, beje, anksčiau kaltinti ir heroino kontrabanda, buvo tie patys asmenys, kurie pasirūpino, kad iš Amerikos Eksporto-importo banko būtų gauta minėta paskola. To rezultatas – kompanijos „Brown and Roots“ finansuojami darbai Alfos grupei priklausančiuose Tiumenės naftos telkiniuose buvo tęsiami ir plėtojami.
Papasakoję apie tai, kaip Alfa grupėje veikę organizuoto nusikalstamumo grupės atstovai, prisidengę apgaule, iš bankų grupės Konglomerato išviliojo ir pardavė dalį naftos telkinių, vėl sugrįšime prie „Visuomenės interesų gynimo centro tyrinėjimų”, pagrįstų viešai skelbta Rusijos FST, buvusių CŽV ir KGB darbuotojų straipsniais ir kai kurių naftos kompanijų, pavyzdžiui „BP-Amoc“, paviešinta medžiaga.
Šiuos tyrinėjimus prisimename todėl, kad jie padeda užčiuopti neabejotiną ryšį tarp Tiumenės Alfa grupės kompanijų ir heroino pervežimų.
1995 metais į cukraus maišus supiltas didelis heroino kiekis buvo pavogtas iš kompanijos „Alfa Eko“ išnuomoto geležinkelio konteinerio, o po to parduotas kitame Rusijos mieste – Chabarovske. Šios istorijos nebegalima buvo nutylėti po to, kuomet mieste radosi minios „pakvaitusių“ ar „apsinuodijusių“ žmonių.
„Visuomenės interesų gynimo centro“ pranešime toliau rašoma: „Rusijos FST pranešė, kad, praėjus kelioms dienoms po incidento Chabarovske, Vidaus reikalų ministerijos (MVD) agentai surengė keletą reidų į kompanijos „Alfa Eko“ pastatus ir juose aptiko daug narkotikų bei kompromituojančių dokumentų“.
Tiek „Visuomenės interesų gynimo centras”, tiek Rusijos FST padarė išvadą, kad aptiktiems narkotikams įsigyti „Alfa Bank“ panaudojo iš Rusijos i Kolumbijos narkotikų kartelių gautas lėšas.
Atitinkamame FST dokumente rašoma, kad 1993 metų pabaigoje vienas iš „Alfa Bank“ vadovų oficialiai susitiko su Gilbertu Rodrigezu Orejuela, dabar už grotų dienas leidžiančiu Kolumbijoje garsaus Kalio narkokartelio finansinių reikalų tvarkytoju. Susitikimo tikslas – „susitarti dėl pinigų pervedimo „Alfa Bank“ iš ofšorinės zonos, kaip antai Bahamų, Gibraltaro ar kitos vietos. Pagal planą gautus pinigus vėliau reikėjo ne grąžinti, o vėl investuoti į Rusijos ekonomiką, supirkinėjant šios šalies kompanijų akcijas“.
Dokumentuose aptariamais klausimais minimi vieno buvusio KGB agento parodymai, pasak kurių, jis turįs įrodymų, jog „Alfa Bank“ susijęs su Lotynų Amerikos narkotikų kartelių pinigų plovimu.
Tokios ir panašios po pasaulį sklaidančios narkokartelių pinigų plovimo istorijos Diką Čeinį ir jo korporaciją „Haliburton“ stato į ne visai parankią padėtį, nes skatina ieškoti šaltinių, iš kurių pinigų srautas srūva Amerikos politikų rinkimų ir kitoms kompanijoms. Pavyzdžiui, „Visuomenės interesų gynimo centras“ pranešė, kad Tiumenės naftininkų pasisamdytas vienas iš garsiausių Vašingtono „Aikin Gump“ firmos advokatų Džeimsas C. Londonas „…padėjo suderinti klausimą dėl 2,2 milijono dolerių dotacijos Bušo rinkimų kampanijos reikalams“. Beje, tas pats advokatas sutiko Vašingtone surasti 100 teisininkų ir lobistų, kurių kiekvienas to paties politiko rinkimų kampanijai skirtų po 25 tūkstančius dolerių. Ar toks dosnumas – grynai atsitiktinis dalykas?
O dabar sugrįžkime prie Chabarovsko gatvėmis šlitinėjusio apkvaitusio jaunimėlio, pasidomėkime, iš kur atkeliavo heroinas, kurio jie taip „prisisprogo“.
„Visuomenės interesų gynimo centras“ sugebėjo įminti ir šią mįslę. Heroinas pagamintas Laose, kuriame šiuo bizniu, be kitų bendražygių, seniai verčiasi Bušo ir CŽV dangstomi veikėjai Ričardas Armitidžas ir į užtarnautą poilsį išėjęs aukštas CŽV pareigūnas Tedas Šekelis. Jų ir kitų narkodilerių pastangomis heroino siunta iš Pietryčių Azijos (greičiausiai per Haifongo uostą) pateko į Vietnamą. Iš jo heroino siunta prekybos laivu buvo parvežta į Vladivostoko uostą, iš kur geležinkeliais pasiekė Rusijos gilumą, o iš čia dalis kvaišalų pasiekė net Europą. Šiame „darbe“, jei taip galima išsireikšti, neapsieita be Rusijos mafijos ir jos parankinių Čečėnijoje bei Azerbaidžane pagalbos.
Kadangi pastarosiose šalyse apstu ginkluotų konfliktų ir nešvarių naftos biznio sandorių, „Brown and Root“ narkodileriai minėtus maršrutus laiko labai parankiais narkobizniui.
Kaip matome, narkotikų kelias nuo gamintojo iki vartotojo yra ilgas, vingiuotas, brangus ir pavojingas. Todėl negalima nepaminėti ir tų, kurį jie grindė.
Bene labiausiai nusipelnęs iš jų – buvęs prezidento Bušo asmeninis reikalų patikėtinis, ambasadoriaus rangą turintis Ričardas Armitidžas. Tai jis 1989 metais buvo nuvykęs į buvusią Tarybų Sąjungą, kad padėtų jos „ekonomikos plėtrai“.
Beje, ir narkobiznio plėtrai tas laikotarpis nebuvo palankus. Tiesiausiame, pelningiausiame ir efektyviausiame narkotikų tranzito kelyje iš Afganistano ir Pakistano į Europą per Turkiją radosi nenumatytų kliūčių. Tai griūvanti Jugoslavija ir su kitomis jos buvusiomis respublikos besigrumianti Serbija, nestabili padėtis vadinamo Pakistano-Afganistano „Pusmėnulio“ zonoje. Beje, net iš heroino gamybos „auksinio trikampio“ (Birmos, Laoso ir Tailando) jį buvo labai sunku gabenti į kaimynines Kiniją ir Indiją, teko ieškoti aplinkinių kelių.
Todėl, matyt, ne tik likimo išdaiga Čeinį suvedė su Armitidžu. Pirmiausiai jie susitiko kaip prestižinio „minties galiūnų“ – Apseno tyrinėjimų instituto nariai, o 1999 metų lapkričio mėnesį – ir kaip JAV – Azerbaidžano prekybos rūmų nariai. Ruošdamasis svarbiems ateities užmojams, Armitidžas ėjo gynybos sekretoriaus pareigas Užsienio reikalų taryboje. Čeinis taip pat buvo vienas iš šios tarybos narių.
Taigi ilgokai drauge dirbusius Čeinį bei jo draugužius Ričardą Armitidžą bei CŽV veteraną Tedą Šeklį, pasitelkus rusų terminologiją, galima pavadinti senais Amerikos „aparatčikais“, sukaupusiais didelį ir sunkų politinio patyrimo bagažą. O tokiais kadrais nesišvaistoma, nors ir vyksta valdžių kaita. Todėl Armitidžą, lyg ir neturintį jokių oficialių pareigų, ir dabar drąsiai galima vadinti Amerikos valdžios kvazipatarėju „karštuosiuose“ pasaulio regionuose. Juk neatsitiktinai jis, kaip minėjome, 1989 metais Čeinio, o tuo pačiu metu ir Bušo labui pasidarbavo Rusijoje, o 1992 metais – Albanijoje. Šios kelionės rodo įžvalgumą politikieriaus, kuris nujautė, kas laukia Čečėnijos ir Kosovo, tiesiog užuodė, kad šiuose regionuose netrukus suklestės narkobiznis. Todėl galima tvirtinti, kad ne tik bendros „ekonominės plėtros“ interesai skatino Armitidžą keliauti.
Maiklas C.Rapertas
Leidinio „From the Wilderness“ („Iš tyrų šaukiantis“) redaktorius
“K.K.” vertimas
B.d.
