Giedrė Gorienė
Turbūt nei vieni tėvai, išleisdami savo atžalą studijuoti į seniausią Lietuvos aukštojo mokslo kalvę – Vilniaus universitetą, nė minties neturi, jog vieną gražią dieną savo vaiko gali ir nesulaukti, o aukštoji mokykla kratysis bet kokios atsakomybės, arba, kitaip, siekdama išvengti atsakomybės net galimai falsifikuos dokumentus.
Būtent tokioje situacijoje atsidūrė Antanas Šakinis, kurio duktė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto geologijos studentė, su VU studentų grupe atlikdama praktiką Norvegijoje, 2015 m. birželio 27 d. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Norvegijos Hemsedalio kalnuose.
Netrukus bus minimas šio tragiško įvykio penkmetis, tačiau nei Vilniaus universitetas prisiėmė atsakomybę, nei prokuratūra išsiaiškino Rūtos Šakinytės mirties aplinkybes ir nustatė kaltuosius dėl studentės mirties. Priešingai, susipažinus su visu kalnu Antano Šakinio raštų prokuratūrai ir jų atsakymų apskundimais teismams, susidaro įspūdis, kad tyrėjų tikslas buvo ne VU studentės Rūtos Šakinytės mirties aplinkybių išaiškinimas, bet Vilniaus universiteto mantijos „išplovimas“ – ikiteisminis tyrimas, neatlikus visų būtinų tyrimų ir veiksmų, būdavo nutraukiamas (iš viso jau keturis kartus) ir tik teismų sprendimais vis būdavo atnaujinamas.
Šiuo metu ikiteisminis tyrimas vėl aklavietėje – prokuratūra nuo žuvusios studentės tėvo A. Šakinio užsiblokavo tylos siena.
Kodėl prokuratūra nenori išsamiai išsiaiškinti jaunos merginos žūties aplinkybių? Juk čia ne šiaip žuvo jauna mergina – išsiaiškinus atsakingus už R. Šakinytės mirtį, galbūt būtų prevenciškai užkirstas kelias ir kitoms galimoms analogiškoms nelaimėms Vilniaus universitete, nes nebaudžiamumo jausmas gali sukelti domino efektą?
Kadangi ikiteisminis tyrimas – prokuratūros „karantine“, „Karštas komentaras“ pradeda Vilniaus universiteto 21 metų studentės Rūtos Šakinytės mirties aplinkybių tyrimo žurnalistinį tyrimą ir sieks ne tik į šį, bet ir į daugelį kitų svarbių, tačiau neatsakytų klausimų atsakyti.
Suveltos žūties aplinkybės
Apie tai, kad žuvo duktė, Vilniaus universiteto studentė Rūta Šakinytė, Antanas Šakinis sužinojo tik kitą dieną, t. y. 2015 m. birželio 28 d., iš Lietuvos kriminalinės policijos Tarptautinių ryšių valdybos pranešimo. Policija informavo, kad tą dieną (iš tikrųjų birželio 27 d.), „18:30 min. Norvegijoje nuo uolos iš 70-150 metrų aukščio nukrito ir žuvo LR pilietė Rūta Šakinytė“.
Geologiją studijavusi mergina Norvegijoje tuo metu atlikinėjo praktiką, kuri po studentės mirties tapo tokia pat sunkiai suprantama, kaip ir žūties aplinkybės – pagal VU geologijos studijų programos planą, VI semestre (kuriame ir mokėsi R. Šakinytė) buvo numatytos tiek mokomoji, tiek profesinė praktikos (Norvegijoje praktika, beje, ir buvo perskelta į dvi dalis – atliekama dviejose skirtingose vietovėse), tačiau po nelaimės Norvegijos kalnuose jokių duomenų apie kokią nors profesinę praktiką VU dokumentuose nėra likę. Pagal VU, Norvegijoje studentai atlikinėjo mokomąją praktiką (apie skirtumus – vėliau).
Pirminiai parodymai
Pirmiausiai susipažinkime su pirminiais parodymais, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tarsi ir nieko ypatinga, bet iš tikrųjų vėliau jie nuves į tikrą detektyvą.
Taigi, štai kaip nelaimės aplinkybės atspindėtos Norvegijos policijos reagavimo į iškvietimą ataskaitoje 2015 m. birželio 28 d., 00.30 val.: „Šeštadienį, 2015-06-27, poroje su policijos inspektoriumi Skar budėjau namuose. 18.40 man paskambino Skar ir pranešė, kad turime vykti į iškvietimą Hemsedale. Iškvietimo turinys buvo, kad mergina nusirito žemyn kalno šlaitu ir, labai tikėtina, žuvo. Skar atvyko manęs paimti, ir į Roggen Holdeskaret atvykome apie 19.30 val. Gelbėtojų sraigtasparnis ir Greitosios pagalbos personalas mums atvykus jau buvo vietoje.
Buvo patvirtinta, kad moteris mirusi, ir kad prie jos, gulinčios ant kalno šlaito, buvo vyriškos lyties asmuo. Be to, gelbėtojas buvo nuskraidintas iki mirusiosios, kad paguldytų ją į neštuvus ir nugabentų Greitosios pagalbos medikams.
Gelbėtojai mus informavo, kad mirusioji moteris ir šalia jos esantis asmuo yra iš Lietuvos. Vyriškos lyties asmuo šalia mirusiosios pats paskambino Bendrosios pagalbos telefonu ir pranešė apie nelaimę.
Mirusioji ir vyriškos lyties asmuo buvo išgabenti iš teritorijos laikotarpiu 20.15-20.30.
Paguldėme moterį ant neštuvų, ir Greitosios pagalbos automobiliu ji buvo nugabenta į Hemsedalio medicinos įstaigą, kur ją apžiūrėjo gydytoja Camilla Underland.
Kalbėjausi su vyriškos lyties asmeniu, kurio tapatybė nustatyta kaip: Šorys, Daumantas, Lietuvos pilietis. Jis informavo, kad mirusioji buvo Rūta Šakinytė, Lietuvos pilietė.
Daumantas informavo, kad jie buvo iš 6 studentų ir mokytojo grupės, kurie buvo apsistoję Hemsedalyje. Kartu su mirusiąja jis studijavo Geologiją. Į Hemsedalį jie atvyko atlikti praktikos.
Toliau jis paaiškino, kad su mirusiąja buvo gavę užduotį ištirti vietovę aplink Roggen (paryškinta aut.). Iš apartamentų Tindene jie išvyko 2015-06-27 09.00 val. Į Roggen viršūnę, esančią 1350 metrų virš jūros lygio, veda takas. Planas buvo tuo pačiu taku grįžti į Tindeno apartamentus. Tačiau iš Roggen viršūnės atgal jie pasuko kitu taku. Šis takas nebuvo pažymėtas jokiuose žemėlapiuose. Jie pastebėjo, kad takas veda priešinga Tindenui kryptimi, todėl nusprendė susirasti trumpesnį kelią atgal į Tindeną.
Daumantas ėjo pirmas, o mirusioji apie 10 metrų atstumu paskui jį. Priėjus šlaitą, matomą nuo kelio į Holdeskaret, planas buvo nusigauti į slėnesnę vietą ir iš ten vėliau nusileisti iki Holdeskarsvegen kelio.
Daumantas ėjo pirmas apie 10 metrų atstumu priešais mirusiąją. Eidamas toliau suprato, kad einant jų pasirinktu maršrutu nepavyks kalno šlaitu nusileisti žemyn. Vos tik tai supratęs, už savęs išgirdo triukšmą ir atsigręžęs pamatė, kaip mirusioji kūlvirsčia ritasi kalno šlaitu žemyn. Iki tol ji ėjo taku paskui jį. Jo nuomone, toje kelio atkarpoje galėjo būti slidu, ir todėl ji galėjusi nuslysti šlaitu žemyn. Apie 10 metrų nuo vietos, kurioje mirusioji pargriuvo, yra upeliukas, ir, jo manymu, dėl upeliuko vandens ten galėjo būti slidu.
Tuomet jis nusprendė nusileisti šlaitu paskui mirusiąją. Jis slydo žemyn sėdomis ant užpakalio, pasilaikydamas už ant šlaito augančių krūmų, kad sumažintų greitį. Jam pavyko nesusižeidus nusigauti iki mirusiosios. Mirusioji ritosi stačiu kalno šlaitu žemyn 50-70 metrų. Nusigavę prie jos, jis patikrino pulsą ir pamėgino gaivinti. Tačiau greitai suprato, kad ji buvo negyva. Tuomet paskambino Bendrosios pagalbos telefonu ir pranešė apie nelaimę“.
O štai ką kitą dieną po R. Šakinytės žūties Norvegijos pareigūnams paliudijo su R. Šakinyte tragedijos metu buvęs studentas Daumantas Šorys: „Liudytojas aiškina, kad jis ir Rūta Šakinytė, toliau vadinama nukentėjusiąją, šeštadienio ryte, 09.00 val., išėjo į kalnus. Liudytojas ir nukentėjusioji ankstesnėmis dienomis taip pat ėjo į tokius žygius, tačiau ši diena buvo ypatingai šauni, kadangi buvo puikus oras. Įprastai nukentėjusioji ir liudytojas 18.00 val. susitikdavo su kitais išvykos dalyviais Tindeno apartamentuose, kuriuose gyveno, tačiau šįkart jie šiek tiek užtruko. Nukentėjusioji tuomet pasiūlė eiti trumpesniu keliu žemyn nuo stataus kalno, kad sutaupytų šiek tiek laiko. Liudytojas sutiko su šia idėja.
Nuo kalno, kuriuo jie pasirinko leistis žemyn, pirmas ėjo liudytojas, nukentėjusioji sekė keleto metrų atstumu paskui jį. Staiga liudytojas išgirdo, kad nukentėjusioji neišsilaikė ir nukrito. Liudytojas pamanė, kad nukentėjusioji paslydo ir todėl ėmė kristi. Liudytojas automatiškai nušoko žemyn paskui nukentėjusiąją, kad pažiūrėtų, kaip ji. Nukentėjusioji krito apie 50-60 metrų žemyn nuo stataus kalno.
Kai liudytojas nusigavo prie pat nukentėjusiosios, nukentėjusioji gulėjo be gyvybės ženklų, įstrigusi medyje. Mėgindamas ant jos kaklo apčiuopti pulsą liudytojas taip pat šaukė nukentėjusiąją vardu, siekdamas ją prakalbinti. Liudytojas netruko suprasti, kad ji negyva. Tai įvyko apie 18.30 val.
Liudytojas paskambino telefonu 113 vos tik nusigavęs žemyn prie nukentėjusiosios. Liudytojas palaikė ryšį su GMP iki pat to laiko, kai po 20 minučių atskrido jų sraigtasparnis. Liudytojas pasinaudojo žemėlapiu ir kompasu, kad GMP paaiškintų savo buvimo vietą (paryškinta aut.). Liudytojas padėjo atvykusiems gelbėtojams įkelti nukentėjusiąją į sraigtasparnį. Liudytojas taip pat skrido sraigtasparniu, kad saugiai paliktų kalnus. Po įvykio liudytojas kalbėjosi ir su policija, ir su medikais.
Į klausimą, kodėl jie pasirinko eiti tuo keliu, kuriuo ėjo, liudytojas atsakė, kad jie norėjo kuo greičiau nusileisti nuo kalno. Iš pradžių atrodė, kad pavyks kuo puikiausiai, kadangi ten buvo siauras takelis ir nebuvo labai statu. Paėjėjus tuo takeliu, kuriuo pasiūlė eiti nukentėjusioji, pasirodė, kad kalnas daug statesnis, o takelis šlapesnis, negu jie įsivaizdavo“.
Na, o čia pirmieji VU dėstytojo, R. Šakinytės praktikos Norvegijoje vadovo Audriaus Čečio parodymai, duoti Norvegijos policijoje 2015 m. birželio 28 d.: „Audrius Čečys paaiškino, kad jie – geologijos studentų grupė, o jis – jų dėstytojas. Prieš atvykdami į Hemsedalį, kuriame jie yra nuo 2015-06-21, buvo apsistoję Bergene. Jie atliko studijų praktiką, kurios viena veiklų buvo taip vadinamas „geological mapping“. Praktikai jie naudojo skirtingas Hemsedalio vietoves. Iš vakaro, prieš kitos dienos žygį, studentai privalėdavo pristatyti savo planuojamą maršrutą, kurį Čečys turėdavo patvirtinti. Į tai buvo žiūrima labai griežtai (paryškinta aut.). Kalbant apie žuvusiąją ir Šorį, kuris tą dieną ėjo kartu su ja, Čečys patvirtino jų suplanuotą kelionės maršrutą, tačiau šie jo nesilaikė, kai įvyko nelaimė“.
Norvegijos policininkai praktikos vadovą informavo, kad kritimo aukštis toje vietoje buvo 50-70 metrų ir tai, kad D. Šorys sugebėjo nusileisti be sužalojimų, yra neįtikėtina.
***
O dabar sudėliokime pirminius akcentus:
-VU trečio kurso geologijos studentė Rūta Šakinytė 2015 m. birželio 27 d. 9 val. kartu su ja brigadoje buvusiu studentu D. Šoriu išvyko į Hemsedalio kalnus atlikti geologinės užduoties;
-dienos maršrutas buvo patvirtintas praktikos vadovo;
-R. Šakinytės ir D. Šorio užduotis buvo ištirti vietovę aplink Roggen (kalno viršūnė) – (D. Šorio parodymai Norvegijos policijai);
-leidimasis nuo kalno baigėsi R. Šakinytės mirtimi;
-D. Šorys sugebėjo prie nuo skardžio nukritusios R. Šakinytės nusileisti be sužalojimų;
-iš VU praktikos vadovo A. Čečio parodymo leidžiama suprasti, kad dėl R. Šakinytės mirties kalta pati R. Šakinytė, kadangi „nesilaikė maršruto“.
Tai yra, mes matome, kad jau duodamas parodymus Norvegijos policijai VU dėstytojas atsakomybę nuo savęs, praktikos vadovo, bando perkelti ant „maršruto nesilaikiusios studentės“.
Tačiau čia kyla kelios grupės klausimų:
1) Ar maršrutas, kurį patvirtino VU praktikos vadovas, iš tiesų buvo saugus? Ar VU praktikos vadovas tą maršrutą žinojo ir, tik asmeniškai įsitikinęs, kad maršrutas saugus, išleido juo eiti studentus? Kokį maršrutą apskritai buvo nustatęs VU praktikos vadovas?
2) Ar žemėlapis, kuriuo turėjo vadovautis studentai, atitiko praktikos užduotims keliamus reikalavimus?
3) Ar studentams buvo pravestas tinkamas saugumo instruktažas? Kas studentams buvo žinoma apie aplinką kalnuose, kur jie atlikinės užduotis?
4) Kokia šitoje situacijoje VU ir jo atsakingų darbuotojų atsakomybė?
5) Kokios visgi buvo R. Šakinytės mirties aplinkybės?
Ir šie klausimai kyla ne šiaip sau: mat, kaip matosi iš tyrimo medžiagos, „saugumo instruktažas“ studentams buvo pravestas Norvegijoje, Bergeno autobusų stotyje, tiesiog prie kiosko, prieš nusiperkant savaitinius autobusų bilietus, o iš su R. Šakinyte buvusio studento D. Šorio parodymų, jau duotų Lietuvoje, dingo ne tik žemėlapis, kurį D. Šorys minėjo Norvegijos policininkams (tai labai svarbi aplinkybė, panagrinėsime ją vėliau), bet ir nuolat keitėsi R. Šakinytės žuvimo aplinkybių atpasakojimas. T.y. mirties aplinkybės „sujauktos“, Vilniaus universiteto atsakomybė – „neutralizuota“.
Beje, nuojauta, kad, matyt, jau nuspręsta šioje situacijoje „išplauti“ Vilniaus universiteto atsakomybę, Antaną Šakinį persmelkė jau kitą dieną po dukters žūties: kai, gavęs iš Kriminalinės policijos Tarptautinės ryšių valdybos pranešimą apie nelaimę Norvegijoje, A. Šakinis paskambino pranešime nurodytu telefonu ir paklausė, kodėl dėl dukters žūties nebuvo pranešta prokuratūrai, Policijos departamentui ar kitoms teisėsaugos institucijoms, žuvusios studentės tėvas sulaukė klausimo: „Ar norėsite iš VU prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą?“.
„Vilniaus universitetas jau iš anksto nekaltas“, – pamanė tėvas.
***
Iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties: „įvykio vietos apžiūros protokolo tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra <…> ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatytos nelaimingo atsitikimo aplinkybės, kurios yra svarbios atsitikimo mechanizmo nustatymui: nenustatyta tiksli kritimo vieta ir kritimo aukštis; nenustatyta, kas lėmė studentės pusiausvyros netekimą; nenustatyta, ką Rūta Šakinytė veikė nelaimingo atsitikimo metu“.
Taigi, kaip matyti iš teismo nutarties, niekas nenustatyta, niekas nežinoma, o gal nenorima žinoti. Tad tęsinys – kitame numeryje.
Pagal laikraštį „Karštas komentaras“
