Kaip žinia, vykdymo procese būna piniginio ir nepiniginio pobūdžio išieškojimas.
Kaip visi suprantame logiškai, sprendimų dėl „vaiko gyvenamosios vietos nustatymo“ vykdymas – nepiniginio pobūdžio išieškojimas.
Visos frazės „paima ir perduoda vaiką“ jau pačiuose įstatymuose yra keistos, nes visi suvokiame, jog vaikas – ne daiktas. Jo nepaimsi ir neperduosi. Be to, šitos vykdymo normos yra sukurtos tam atvejui, kai vaikas nori eiti pas tėvus – tik globėjai neleidžia.
Kadangi mūsų įstatyminės normos numato, jog vaikas dėl visų jo gyvenimo klausimų yra betarpiškai apklausiamas teisme (LR CPK 380 str., LR CK 3.164 str. 2 d.), tai logiška, jog ir vykdymo procesas turi būti suderintas su vaiko nuomone ir interesais.
Kodėl susidarė tokia situacija, jog vaiko motina – pas kurią vaikas pats nėjo – atėjo su 240 ginkluotų vyrų pagalba ir jėga plėšė savo vaiką?
Nes vaikas, pažeidžiant minėtas normas – LR CPK 380 str. ir LR CK 3.164 str. 2 d., ir niekam nereaguojant, jog yra daromas grubus šeimos teisės pažeidimas – nebuvo apklaustas teisme.
Nei tiesiogiai, nei per atstovą, kaip tai numato Lietuvos įstatymai.
Dabar gi madinga rėkti – Garliavoje veikė minia, ten buvo Linčo teismas, minios teismas.
Tačiau visa šita situacija susidarė vien dėl to, jog Kėdainių rajono apylinkės teismas susikūrė savo nuosavą teisę, netaikė galiojančių Lietuvos įstatymų.
Be to, sprendime turėjo būti nurodyta, kur ir kaip vaikas gyvens – ten su žiburiu nerasime nė vienos nuorodos – ar vaikui bus suteikta kėdė, staliukas, lovytė.
Greičiausiai net nebuvo pasiruošta vaiko „paėmimui“ – nes teismas nuo vaiko būtinųjų sąlygų užtikrinimo motiną atleido.
Nes vaiką globos Kriminalinės policijos biuras, nurodė teismas.
Tai biuras esą ir pasirūpins.
Ar galima vaiką plėšti jėga ir mėtyti galimai cheminių medžiagų prisodrintą maršką ant galvos?
Nepaisant to, jog iki šios dienos nėra aišku, nei kur, nei kaip gyvena mergaitė – o iš kai kurių žiniasklaidos priemonių galima susidaryti įspūdį, jog ji priversta netgi „dietos laikytis“ (jeigu tikėtume vieno dienraščio „prieškalėdine“ informacija), iš dar kai kurių šaltinių galima susidaryti įspūdį, jog vaikas net negyvena su motina. Kad, kaip kadaise plyšavo valdantieji, vaikas gyvena „neutralioje aplinkoje“. Juk valdžią vaikui susigrąžinusi motina turėjo teisę tą savo valdžią perleisti kad ir vaikų namams.
Taigi, vaikas neina pas motiną, motina nesilankė, nevykdė teismo sprendime nurodytų sąlygų – tačiau prisiteisė už kiekvieną SAVO teismo sprendimo nevykdymo veiksmų dieną netgi po 200 litų (nors pati galimai nevykdė teismo sprendimo – nesistengė atkurti ryšio su vaiku, nelankė, nebendravo) – tačiau būtinai „reikia imti vaiką“.
Dar kartą primename, jog minėta LR CPK 764 str. norma yra sukurta tam atvejui, kai teismas laikėsi visų procedūrų, apklausė vaiką, vaikas nurodė, su kuo nori gyventi, teismas tenkino – tačiau vaiko neišleidžia globėjai. Tada tikrai galima ateiti ir „imti vaiką“, nes buvimas pas globėjus prieštarauja vaiko interesams.
Šiuo konkrečiu atveju vaikas buvo motyvuotai nurodęs, kodėl nenori eiti pas motiną, ir tokią teisę – negyventi su motina, kol nesibaigęs baudžiamosios bylos procesas dėl galimo tvirkinimo – o netgi bylos nagrinėjimo metu paviešinta, jog nėra abejonių, jog butą vaiko motinai nuomojo išteisintasis (kurio išteisinimas apskųstas apeliaciniu skundu) – vaikui garantuoja tie patys Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisinė struktūra, kuri numato, jog visos civilinės bylos turi būti sustabdomos, iki neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis seksualinio išnaudojimo bylose.
Taigi, net ir šiandien vadinamosios pedofilijos bylos procesas nėra pasibaigęs – tačiau šios bylos nukentėjusiajai galimai buvo užmestas ant galvos raudonos spalvos „skuduras“, kurį vaiko teisių apsaugos darbuotoja ar kažkas iš „specialisčių“ ėmė netgi su pirštinėmis, kurios buvo iki alkūnių. Reiškia, tai galėjo būti cheminės medžiagos, ir dar labai pavojingos, kad net galėjo nudeginti odą.
Tačiau šiai konkrečiai mergaitei, pasirodo, galima buvo mesti šitokį „skudurą“ ant galvos, ir galimai apsvaiginti.
Prokuratūra, kuri yra atsakinga, jog nukentėjusieji bylose būtų saugomi nuo naujų nusikaltimų darymo prieš juos – tylėjo ir tebetyli iki šios dienos.
Mergaitei buvo skirta Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programa, kuri skirta tam, kad nukentėjusysis nepatirtų naujų sužalojimų ir prievartos.
Tačiau tiek kovo 23 dieną, kai mergaitė buvo draskoma nagais, tiek gegužės 17 dieną, kai mergaitė buvo plėšiama jėga nuo globėjos, kai mergaitės akivaizdoje buvo pjaunamos jos namų durys, daužomi stiklai (kažkodėl už šiuos vandališkus veiksmus vėlgi kaltinama Seimo narė Neringa Venckienė – neva ne jie, kurie daužė namus, psichiškai žalojo vaiką, bet Neringa Venckienė – mergaitė, Nukentėjusiųjų apsaugos programos dalyvė – patyrė prievartą – tiek fizinę, tiek psichinę.
Cheminių medžiagų naudojimas yra neleidžiamas net prieš civilius suaugusiuosius.
Naudoti prieš vaikus chemines atakas yra griežtai uždrausta.
Nepiniginio išieškojimo bylose naudoti šitokias gausias jėgos struktūrų pajėgas yra uždrausta, nes vaikas neturi patirti streso.
Visi Editos Žiobienės subjektyvūs pastebėjimai – jog stresą nuims buvimas su motina – tėra subjektyvūs galimai vaikystės traumą išgyvenusios, ir tuo metu, be to, buvusios nėščios – moters pastebėjimai, bet ne objektyvūs vertinimai.
Vietoj to, kad valstybė apsaugotų vaiką nuo prievartos, buvo leista jėgos struktūroms ateiti į šios mergaitės tėvelio rankomis išpuoselėtų namų kiemą, mergaitės akivaizdoje purkšti dujas. Vaikščioti su kaukėmis, daužyti žmones, mušti netgi į tarpkojus.
Buvo leidžiama tąsyti per grindinį garsų ir Lietuvai nusipelniusį fotografą Juozą Valiušaitį – jį privesti netgi prie komos – nes cukriniu diabetu sergančiam vyrui nebuvo laiku suleistas insulinas. Ir likti nenubaustiems. Užsidengiant po fraze „mes vykdėme teismo sprendimą“.
Iš neteisės negali gimti teisė
Tam, kad generalinis prokuroras Darius Valys galėtų reikšti tokius įtarimus Neringai Venckienei, kokius pristatė Seime, vykdymo procedūra – aš jau nekalbu apie sprendimo priėmimo, akivaizdžiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisinį sureguliavimą, jog civilinės bylos turi būti sustabdomos dėl baudžiamųjų išnagrinėjimo – turėjo būti TEISĖTA.
Kadangi Neringos Venckienės skundą dėl galimo nusikaltimo gegužės 17 dieną tyrė ta pati prokuratūros sistema, kuri atsakinga už tai, kad nukentėjusieji bylose būtų apsaugoti nuo naujos smurto bangos, prokuratūra negalėjo įsivertinti savo pačios veiksmų. Tiksliau, negalėjo įvertinti savo neveikimo, kai nesustabdė brutalaus akto Garliavoje, neatvažiavo su kitu specialiuoju būriu (be šio, kuris buvo Garliavoje, yra dar 2 pulkai) ir nesuėmė visų siautėjančių smurtautojų, nesulaikė aukštų policijos pareigūnų, kurie stovėjo ir visam šitam siaubui vadovavo. Todėl N.Venckienės skundą turėjo tirti kita ikiteisminio tyrimo įstaiga, pasitelkusi civilinės teisės ir civilinio proceso teisės specialistus.
Šioje byloje lieka „pražiūrėtos“ mergaitės teisės.
Mergaitė turėjo teisę neiti gyventi į „X“ sąlygas.
Jeigu motina yra saugoma KITOJE BAUDŽIAMOJOJE BYLOJE, ir jai gresia REALUS PAVOJUS (taip atsakinėja į klausimus Generalinė prokuratūra apie iki šiol saugomą mergaitės motiną), tai mergaitės buvimas šalia tokiame pavojingume esančio asmens yra iš viso negalimas, nes tie nenustatyti žudynių bendrininkai elementariai gali bandyti grobti mergaitę šantažo tikslais.
Visa tai turėjo būti numatyta sprendime. Kokioje byloje saugoma vaiko motina, nėra aptarta. Jog jos saugomos dviejose skirtingose bylose – niekur nebuvo akcentuota.
Ir jog vienoje byloje vaiko motina nukentėjusioji, tačiau kitoje – kaltinamojo draugė, liudijanti kaltinamojo naudai ir mergaitės nenaudai – teismas irgi nenagrinėjo.
Paprastai tariant, baudžiamosios bylos dėl vaiko galimo tvirkinimo kaltinamojo pusės liudytoja, buvusi specialioji liudytoja tyrime, atėjo ir su ginkluotų, treniruotų vyrų pagalba pasiėmė tos bylos, kurioje ji veikia priešiškai savo vaiko interesams, nukentėjusiąją.
Taip reikia traktuoti gegužės 17 dienos veiksmus.
Mums neįdomi ta grūdama „jų“ „civilinė teisė“ (ji buvo išreiškiama vienu keistu sakiniu „vaikas privalo būti su motina, nes motina niekuo nekaltinama“ ), kuri iš viso turėjo būti sustabdyta – nes nėra išspręsti baudžiamosios teisės klausimai.
Mums įdomi ta Lietuvos civilinė teisė, kurioje vaikas turi teisę dalyvauti byloje, būti apklausiamas tiesiogiai ar per atstovą. Pagal kokią teisę Vitalijus Kondratjevas atsisakė vykdyti LR CPK 380 str. nuostatas – apklausti teisme tiesiogiai vaiką, dėl kurio gyvenamosios vietos nustatymo ir vyko byla – lieka neaišku. Galima pasakyti – pagal „jų“ teisę, kurios kodeksų mes nežinome. Nes yra tik vienas – Civilinis ir vienas – Civilinio proceso kodeksas. Ir jie abu parašyti lietuvių kalba.
Ir galima ten persiskaityti, kas turėjo būti padaryta.
Grįžkime prie dujų atakos civilinės bylos vykdymo veiksmuose.
Prie mergaitės namų tą rytą buvo ir vaikų. Buvo tokia mergaitė, kuriai 12 metų. Kai buvo purškiamos žmonėms tiesiai į veidą dujos, ji stovėjo netoliese, jai apsvaigo galva.
Beje, pasižiūrėkite pirmuosius „šturmo“ vaizdus. Kai kurie kaukėti yra pasirengę nuo cheminių medžiagų saugančiomis kaukėmis.
Ne tik raudonas „skuduras“ galimai buvo mestas mergaitei ant galvos – kai buvo išdaužtas namų stiklas ir atidarytos durys, visos pripurkštos verandoje dujos pateko į namo vidų, nes dujos sklinda labai dideliu greičiu, dujos plečiasi. Suaugusiesiems taip nebuvo bloga, kaip vaikams. Todėl pirmame vaizdo įraše po „paėmimo“ mergaitė mato „8 rankas“. Daug kas tą jos pasakymą įsidėmėjo. Vėliau įrašas buvo „apdorotas“.
Tai, jog „ėmimas“ buvo vykdomas purškiant dujas, suponuoja mintį, jog visi iki vieno šios „operacijos“ dalyviai turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Nes tokį elgesį su civiliais draudžia tarptautinė humanitarinė teisė. Toks elgesys yra traktuojamas kaip nusikaltimas žmogiškumui. Tokie žmonės – naudoję žiaurų elgesį prieš civilius- įprastai teisiami pagal LR BK 100 str. Tokių nusikaltimų tyrimams nėra taikoma senatis.
Prisiminkime ir tai, jog buvo per garsiakalbį grasinama kiemą užleisti tarnybiniais šunimis, naudoti elektrošoką.
Šios priemonės yra draudžiamos tarptautinės humanitarinės teisės naudoti prieš nesipriešinančius ir nieko blogo nedarančius civilius.
Specialiųjų policininkų panaudojimo legitimumo klausimas
LR CPK 764 str. nerasime parašyta, jog galima naudoti sukarintus policijos pareigūnus vaiko perdavimo procedūroms vykdyti.
Policijos pareigūnas LR CPK yra naudojama sąvoka apibūdinti paprastą policijos pareigūną – patrulį, tyrėją, bet netgi ne Kriminalinės policijos biuro treniruotus apsaugininkus, kurie bandė kovo 23 dieną atlikti „policininko“ vaidmenį.
Apskritai, „antiriaušinių“ priemonių panaudojimas turi būti adekvatus. „Antiriaušiniai“ būriai turi būti kviečiami ne iš anksto, siekiant užpulti civilinius, o tik tada, kai yra susidurta su draudžiamu ir agresyviu elgesiu prieš policininkus – kai riaušininkai mėto Molotovo kokteilius, akmenis, naudoja šaunamuosius ginklus, sprogstamąsias medžiagas.
Garliavoje žmonės neturėjo jokių ginklų, tik valstybinę vėliavą ir Kristaus vėliavą, kurią draskė vienas iš pareigūnų.
Todėl tas faktas, jog „antiriaušiniai“ pareigūnai buvo atvežti iš anksto, ir jie įėjo į kiemą, nors nebuvo jokio GINKLUOTO ar kitokio pasipriešinimo – yra galimai nusikalstamas valstybės resursų panaudojimas.
Tas būrio panaudojimas yra labai brangus, ir sąskaitą turėjo apmokėti tikrai ne N.Venckienė – o tie, kurie atvežė autobusais tuos „antiriaušinius“ pareigūnus.
Beje, vienas fotografų užfiksavo vieną iš „antiriaušininkų“ verkiantį… Šie pareigūnai turėjo teisę atsisakyti vykdyti neteisėtą įsakymą. Tačiau to nepadarė.
Nebuvo jokių sąlygų, kuriomis būtų galima naudoti šių pareigūnų pajėgas.
Turėtų būti tiriamas nusikaltimas – tų, kurie davė įsakymą naudoti šį pareigūnų būrį. Taip pat – šių pareigūnų veiksmus – kai jie vykdė galimai neteisėtą įsakymą – nes dar nuo Niurnbergo proceso laikų tarptautinėje teisėje nustatyta, jog neteisėto įsakymo vykdymas yra nusikaltimas. Ne bet kokį įsakymą turi vykdyti pareigūnas – bet tiktai teisėtą.
Todėl kai Neringa Venckienė kaltinama, jog esą „psichiškai gniuždė vaiką“, kad tas vaikas žiūrėjo į siautėjantį jos kieme būrį, tai pirmiausia turėtume išsiaiškinti – ar iš viso tas būrys turėjo teisę įkelti koją į privatų kiemą nepiniginio teismo sprendimo vykdymo byloje.
„Priešinosi policijos pareigūnams“
„Priešinimosi policijos pareigūnams“ teisinė norma yra taikoma tik tada, kai policijos pareigūnas atlieka įstatymu leidžiamus – tai yra, teisėtus veiksmus: kai sulaiko žmogų, kai bando užkardyti nusikalstamą veiką. Tai yra, kai veikia savo kompetencijos ribose, ir veikia išimtinai teisėtai.
Policijos pareigūnas, laužęs koviniu judesiu imunitetu saugomos teisėjos Neringos Venckienės ranką, atliko neleidžiamus veiksmus.
Visų pirma, jis neturėjo tesiės naudoti prievartos prieš moterį, be to, kuri saugoma IMUNITETU.
IMUNITETAS reiškia ne tik įstatyminį, bet ir fizinį neliečiamumą. Neringai Venckienei tuo metu imunitetas nebuvo panaikintas, o apylinkės teismo teisėjos pasvarstymai, jog imunitetas ne visagalis TĖRA TOS TEISĖJOS nekompetentingi pasvarstymai, nes imunitetas galioja 24 valandas per parą.
Net namuose Neringa Venckienė išlikdavo teisėja, ir niekas neturėjo teisės be jos leidimo ir sutikimo net užeiti į jos namus – nes teisėjai yra saugomi nuo bet kokio neleistino poveikio jų veiklai.
Taigi, nors buvo aiškinama, jog poliklinikoje, gatvėje ji teisėja, o namuose kažkodėl – ne, laužti teisėjos rankos sambo čempionas neturėjo teisės.
Taigi, kai Seime buvo paskelbta, jog N.Venckienei reikia atimti imunitetą, nes esą N.Venckienė priešinosi kažkam – kyla klausimas, ar tas kažkas iš viso veikė teisėtai?
Atsakymą nurodo įstatymai – neveikė tas policininkas teisėtai, nes jis neturėjo teisės net prisiliesti prie teisėjos.
Šturmas privačiame kieme
Įeiti į aptvertą teritoriją reikalingas teismo leidimas. Jeigu ta teritorija priklauso teisėjui arba jo šeimai – įeiti į tokią teritoriją negali niekas, net policijos pareigūnai, prokurorai ar VSD pareigūnai. Reikalingas imuniteto panaikinimas.
Toliau – privačiame kieme mušti to privataus sklypo savininkų svečius negalima. Tai yra privatinės teisės labai grubus pažeidimas.
Policijos pareigūnai veikė pagal planą, jog jie esą vaiko riaušininkus miesto aikštėje. Jie mušė beginklius žmones privačiame kieme, kuris, be to, priklausė imunitetu saugomos teisėjos šeimai.
Nors mergaitė buvo globotinė, tačiau platesne prasme ji irgi priklausė teisėjos šeimai, nes yra jos tėvų anūkė. Todėl kai buvo metamas raudonas „skuduras“ privačiame name ant teisėjos šeimos nario galvos – tai yra ne tik privatinės, vaikų teisių, humanitarinės teisės pažeidimas – tai vėl buvo galimai pasikėsinta į Lietuvos konstitucinę sąrangą, nes buvo su galimai cheminėmis medžiagomis apsvaigintas vienas iš teisėjos šeimos narių, tuo metu su ja gyvenusių.
Nors yra bandoma akcentuoti, jog mergaitė – šoninės linijos giminaitė, tačiau ji yra tiesioginės linijos giminaitė teisėjos tėvams. Be to, teisėjos tėvai tebėra padavę ieškinį dėl motinystės teisių apribojimo, ir jie yra ieškovai byloje dėl šitos pačios mergaitės gyvenamosios vietos su jais nustatymo ir nuolatinės globos priteisimo bei motinystės teisių apribojimo – tačiau ta byla kažkodėl sustabdyta, pasirėmus Lietuvos įstatymais. Nors kita byla – kurioje vyko šis „pogromas“, jau buvo vykdoma.
Taigi, kai „antiriaušininkai“ išnešė basą teisėjos motiną Laimutę Kedienę iš namų – jie ne tik išnešė imunitetu saugomą asmenį (teisėjo visa šeima yra saugoma imuniteto – tėvai, vyras, vaikai) – bet išnešė iš savo privačių namų ir civilinę ieškovę byloje dėl nuolatinės globos į nukentėjusiąją priteisimo.
Visus šituos aspektus turėjo Seime pristatyti Darius Valys – tačiau to nepadarė, tarsi tai nebūtų svarbu.
Visi pasvarstymai „turi būti Neringa Venckienė atiduodama teismams“ yra iš piršto laužti – nes teismams reikėtų atiduoti tuos, kurie organizavo ir vykdė neteisėtus veiksmus imunitetu saugomos teisėjos namuose.
Kurie vykdė galimai nusikalstamus veiksmus pieš baudžiamosios bylos nukentėjusiąją.
Kurie galimai smurtavo ir savivaldžiavo prieš civilinius ieškovus byloje dėl šios nukentėjusiosios nuolatinės globos priteisimo, ir motinystės teisių apribojimo.
Reziumė
Lietuva – Europos Sąjungos šalis ir dalyvė begalės tarptautinių sutarčių ir konvencijų. Kai yra kone rėkiama, jog „tie įvykiai Garliavoje neturi niekada pasikartoti, nes ten vyko minios teismas“, apžvelgiant viską, galime sakyti, jog tie rėksniai neteisūs.
Ten buvę žmonės – taikūs, be ginklo (viso pasaulio Konstitucijos leidžia taikiems ir be ginklo žmonėms rinktis į taikius susibūrimus, o privačioje vietoje jokie leidimai nereikalingi – nes kitaip būtų neįmanoma rinktis nei į koncertus, nei į krikštynas ar gimtadienius) labai gerai suprato, jog jau Kėdainių rajono apylinkės teismas pažeidė galiojančius įstatymus – kai nesustabdė bylos nagrinėjimo ir kai neapklausė mažametės.
Ten buvę žmonės gerai suprato savo teises ir nesitikėjo, jog 2012 metais bus mušami ir spardomi savo pačių šalies pareigūnų.
Niekas nesitikėjo, jog nepiniginį išieškojimą vykdys riaušes malšinti treniruotas būrys pareigūnų – nes LR CPK 764 str. tokie pareigūnai vykdymo procese nenumatyti.
Taikiai nusiteikę piliečiai tikrai nesitikėjo, jog privačiame kieme galima purkšti – net vaikams į akis – neaiškios ir iki šiol nenustatytos kilmės dujas tiesiai į veidus.
Visi puikiai suvokė, jog teisėją Lietuvoje gina ir saugo imunitetas. Jog prie teisėjo net prisiliesti negalima – negalima net jo automobilio apžiūrėti, įeiti į namus be sutikimo.
Visi ten susirinkę žmonės suvokė, jog yra vykdomas būtent „minios teismas“ ir teisė iš tos „minios“ – vadinamojo klano, kuris apraizgęs teisėsaugą ir netgi politiką, pusės.
Tai leiskite paklausti – kas čia „minia“? Ar pilietiški ir teisiškai sąmoningi žmonės, ar tie su „savo nuosava teise“?
Atsimenu, kaip Vilniuje gyvenantis užsienio žurnalistas tada viešai pareiškė: „Nuo Vilniaus iki Garliavos – tūkstantis kilometrų“, ir kaip tada ūžė „oficialusis Vilnius“ – nes sostinėje buvo bandoma pavaizduoti, jog ten susirinkusi kažkokia „minia“, nesilaikanti įstatymų. Tada tas analitikas pasakė, jog valdžia turėtų nusileisti, nebebūti tokia arogantiška ir važiuoti pasikalbėti su žmonėmis. Nes ten jis mato pilietiškos visuomenės apraiškas, ir tas jam yra labai įdomu.
Taip tas žurnalistas kalbėjo dar balandžio mėnesį.
Pats šios sparnuotos frazės autorius, pasirodo, sugebėjo apsilankyti Klonio gatvėje ir pamatyti viską savo akimis likus vos 3 dienom iki “šturmo“… Nors jis nėra joks valstybės pareigūnas. Tačiau valdžios vyrai ir moterys nesugebėjo: nei Edita Žiobienė, nei Irena Degutienė, nei Andrius Kubilius, nei galų gale Darius Valys nenuvažiavo ir nepasikalbėjo nei su mergaite, nei su globėjais, seneliais, nei su ten besirenkančiais žmonėmis. Kodėl?
Tikėkimės, jog kiekvienas kaltinimas Neringai Venckienei bus ištyrinėtas, ir pirmiausia kas bus padaryta – ištirti gegužės 17 dienos „šturmo“ vykdytojų veiksmai: ar jie iš viso „tilpo“ į įstatymų rėmus.
Jeigu netilpo – nėra jokios prasmės kalbėti apie naujai į politiką atėjusios Seimo narės Neringos Venckienės neliečiamybės naikinimą.
Nes ta neliečiamybė, tiksliau, jos atėmimas, susidaro įspūdis, reikalingas tiktai tam pačiam tikslui, kurį turėjo jos persekiotojai visą tą laiką, kol ji dirbo teisėja – ją SUŽLUGDYTI.
Atsimenate, kaip „korpusas 777“ reikalavo teisėją atstatydinti – nors dėl girto Zenono Birštono galimai tikėjosi, kad „gal kaip nors nebus pastebėta“?
Ir nors Darius Valys sakė, jog čia net nekvepia politiniu susidorojimu – man panašu tai į Berijos planą: duokite žmogų – o jau straipsnį mes jam pritaikysime.
Juk nežinia iš kur atsirado dar ir „vaiko motinos spardymas ne mažiau 5 kartus“, ir dar – nužudymo organizavimas kitoje byloje!
Čia jau darosi nejuokinga, o kyla tik vienintelis klausimas – ar mes turime šalyje prokuratūrą? Į tai ir turėtų atsakyti Seimo laikinoji komisija, sudaryta dėl Neringos Venckienės imuniteto klausimo, kuri pasiryžusi, išreikalavus vaizdo įrašą, ištirti kiekvieną „ėmimo“ aspektą.
Tikėkimės, jog bus „pritrauktas“ vaizdas ir galiausiai paviešinta, kokias dujas naudojo gegužės 17 dieną kieme pareigūnai.
Galiausiai turi būti išaiškinta, kokios pareiginės nuostatos leido mūvėti pirštines vienai moteriai ir mesti raudoną audeklą vaikui ant galvos. Ir kur tai yra parašyta Vykdymo instrukcijose – kad „imant“ vaiką galima naudoti ne tik prievartą, bet ir tarptautinės humanitarinės teisės uždraustas priemones – galimai cheminę ataką, kuri draudžiama netgi prieš suaugusiuosius.
