Vyriausybė savo posėdyje patvirtino tris Lietuvos deleguojamus kandidatus į Europos prokuroro pareigas – tai generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Karčinskas, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Tomas Krušna ir Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Simonas Minkevičius.
Kaip informavo žiniasklaidą Teisingumo ministerija, dar šiemet Europos Sąjungos Taryba atrinks vieną iš šių kandidatų ir paskirs jį Europos prokuroru nuo Lietuvos.
„Naujos Europos Sąjungos institucijos – Europos prokuratūros įsteigimas yra labai svarbus žingsnis stiprinant tarpvalstybinę kovą su sukčiavimu ir korupcija. Diskusijos dėl jos prasidėjo dar Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laiku – 2013 metais. Lietuva visada nuosekliai palaikė idėją, kad būtina stiprinti ES kovą su finansiniais ir korupciniais nusikaltimai, plėtojant bendrą teisingumo erdvę. Nusikaltimų pėdsakai dažnai peržengia nacionalinių valstybių sienas, tačiau iki šiol nebuvo veiksmingo mechanizmo, kaip vykdyti teisingumą tarptautiniu mastu. Šią misiją atliks nepriklausoma institucija – Europos prokuratūra, kuriai bus suteikta tarptautinė jurisdikcija“, – pranešime spaudai cituojamas teisingumo ministras Elvinas Jankevičius.
Anot Teisingumo ministerijos pranešimo, iki šiol nacionalinės institucijos, tiriančios tarpvalstybinius didelio masto finansinius nusikaltimus, praktiškai neturėjo priemonių veikti už savo šalies ribų. Net tokios ES įstaigos, kaip Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) ar Europos teisminio bendradarbiavimo padalinys (Eurojustas), negali pradėti tyrimų ar baudžiamojo proceso valstybėse narėse. Pavyzdžiui, OLAF, turėdama administracinių tyrimų rezultatus, gali kreiptis į kompetentingas nacionalines institucijas, tačiau jos sprendžia, ar iškelti baudžiamąją bylą.
Kaip praneša Teisingumo ministerija, Europos prokuratūra tirs sukčiavimą, korupciją, pinigų plovimą, tarpvalstybinį PVM sukčiavimą.
Atrodytų, jog būtų galima pasidžiaugti naujos ES institucijos atsiradimu ir būsimais stambių tarptautinių nusikaltimų išaiškinimais, jei ne viena abejonė: ar Lietuvos Vyriausybė naujai kuriamos Europos prokuroro institucijos dar savo kūrimosi stadijoje nepasmerkė žlugimui, nes Lietuvos Teisingumo ministerijos atrinkti ir Vyriausybės patvirtinti du iš trijų kandidatų į Europos prokuroro postą, susidaro įspūdis, turi visiškai tam postui netinkamos patirties – užuot tyrus nusikaltimą, susidoroti su to prašančiu asmeniu?
Ar Europos Sąjungos Taryba žino, kokias kandidatūras į Europos prokurorus jai delegavo Lietuvos Vyriausybė?
Kaip dirbo T.Krušnos vadovaujamas GP Baudžiamojo persekiojimo departamentas
Praėjusiame „Karšto komentaro“ numeryje rašėme, jog jau sunku ir suskaičiuoti, kiek pareiškimų, skundų, pagalbos prašymų generaliniam prokurorui E.Pašiliui, valstybės vadovams prirašė šilutiškė Zosė Andriulaitienė, prašydama vieno: kad būtų atnaujintas prieš penkerius metus nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir pagaliau išsamiai išsiaiškintos jos sūnaus Donato tragiškos mirties aplinkybės, kadangi motina įsitikinusi, jog jos sūnus buvo nužudytas.
D.Andriulaitis išėjęs iš namų Šilutėje dingo 2014 metų kovo 27 d., Šilutės policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl jo dingimo be žinios kovo 30 d. Kaip redakcijai sakė Z.Andriulaitienė, ikiteisminį tyrimą pradėjo tik po to, kai ji, atvykusi į policiją, prašė ieškoti dingusio sūnaus.
Kokių priemonių iš karto po motinos kreipimosi ėmėsi Šilutės teisėsauga, kaip ieškojo ir apskritai ar ieškojo, iki šiol vis dar neaišku (Klaipėdos apygardos prokuratūra neleido „Karštam komentarui“ susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga), nes paskutinė D.Andriulaičio buvimo vieta Rusnės miestelyje užfiksuota tik 2014 m. balandžio 16 d. įvykio vietos apžiūros protokole, t.y., daugiau nei po dviejų savaičių nuo pranešimo Šilutės policijai apie žmogaus dingimą. D. Andriulaičio kūnas rastas Pakalnės upėje, Rusnėje, balandžio 22 d.
Kaip jau rašėme, motina įsitikinusi – jos sūnus buvo nužudytas, nes ir ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog D.Andriulaitis prieš mirtį buvo primuštas. Tačiau kaip sumuštas vyriškis atsirado upėje, prokuratūra net netyrė – apsiribojo spėliojimais: kadangi buvo primuštas, pargriautas ant žemės, tai turbūt nuėjo iki upės nusiplauti rankų, bet paslydo, įkrito į vandenį ir nuskendo.
Tuo tarpu D.Andriulaičio motina įsitikinusi: sūnus negalėjo nuskęsti, kadangi dirbo naftos platformuose Škotijoje ir buvo išlaikęs egzaminus, kaip nenuskęsti net ekstremaliose sąlygose. Tą kartą į Lietuvą buvo grįžęs iš Škotijos gavęs laisvadienių.
Todėl motina, siekdama išsiaiškinti sūnaus mirties aplinkybes ir būdama įsitikinusi, jog sūnus buvo nužudytas, rašė skundus į Generalinę prokuratūrą, prašydama atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl sūnaus Donato tyčinio nužudymo. Tačiau visi skundai – kaip žirniai į sieną. Ir taip – penkerius metus.
Galiausiai GP Baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro Tomo Krušnos pavaduotojas Arūnas Meška 2018 m. vasario 9 d. rašte paaiškino sūnaus netekusiai motinai Zosei Andriulaitienei, kad jos skundas dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo nebus nagrinėjamas, nes skundas esą „neatitinka 2008 m. sausio 3 d. generalinio prokuroro įsakymu patvirtino Asmenų aptarnavimo LR prokuratūroje tvarkos aprašo“.
Taigi, į Europos prokurorus pretenduojančio Tomo Krušnos vadovaujamas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentas, užuot atnaujinęs ikiteisminį tyrimą ir išsamiai ištyręs Donato Andriulaičio mirties aplinkybes – kaip primuštas žmogus atsirado upėje, kada jis iš tiesų mirė (pasak 2014 04 23 teismo medicinos specialisto išvados, „D.Andriulaitis mirė nemažiau savaitės laikotarpyje iki tyrimo atlikimo“ – tyrimas buvo atliekamas 2014 04 23, D.Andriulaitis dingo be žinios 2014 03 27), ėmė ieškoti formalių priežasčių, kodėl Z.Andriulaitienės skundo netirti. Esą moters skundas „neatitinka 2008 m. sausio 3 d. generalinio prokuroro įsakymu patvirtino Asmenų aptarnavimo LR prokuratūroje tvarkos aprašo“.
Kaip S.Minkevičius teisingumo ieškančią motiną į teisiamųjų suolą pasiuntė
Praradusi viltį, Zosė Andriulaitienė 2018 m. birželio 11 d. raštu kreipėsi į teisingumo ministrą Elviną Jankevičių. Ministras moterį priėmė rugpjūčio 21 d. Spalio 1 d. raštu teisingumo ministras E.Jankevičius informavo Z.Andriulaitienę, kad jam, teisingumo ministrui, adresuotą pareiškimą („Dėl įvykdytos žmogžudystės“) jis persiuntęs pagal kompetenciją nagrinėti generalinei prokuratūrai.
Ir tuomet Generalinė prokuratūra sūnaus mirties aplinkybes siekiančios išsiaiškinti Zosės Andriulaitienės atžvilgiu įjungė susidorojimą mechanizmą: 2018 m. spalio 12 d. tuometinis Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras S.Minkevičius (dabar Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras, Lietuvos Vyriausybės patvirtintas kandidatu į Europos prokurorus) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl to, kad „Zosė Andriulaitienė viešai raštu užgauliai pažemino teismus bei teisėjus dėl jų veiklos“. (Ar S. Minkevičius įvertino aplinkybę, kodėl toks skundas atsirado – ne iš neturėjimo ką veikti ar noro ką nors įžeisti, bet iš didelio motinos vidinio skausmo, matant ikiteisminio tyrimo neatsakytus ir nenorimus atsakyti klausimus dėl sūnaus mirties?)
Pagal prokuratūros Z.Andriulaitienei pareikštus kaltinimus, Z.Andriulaitienė „teismą pažemino“ savo 14 lapų skunde teisingumo ministrui E.Jankevičiui „Dėl įvykdytos žmogžudystės“ (teisėjus išvadindama „besmegeniais“ ir „degradais“).
Sūnaus mirties aplinkybes siekusios išsiaiškinti Z.Andriulaitienės teismas „dėl nepagarbos teismui“ Šilutėje numatytas gegužės mėnesį.
Nesugebant ištirti žmogaus mirties aplinkybių, sugebės tirti sunkius tarptautinius nusikaltimus?
Taigi, situacija – gana paradoksali: moteris, penkerius metus negalinti prisibelsti į Generalinę prokuratūrą, kad būtų atnaujintas ikiteisminis tyrimas ir išsiaiškintos įtartinos sūnaus mirties aplinkybės, kreipėsi pagalbos į teisingumo ministrą E.Jankevičių. Tačiau pagal jam surašytą ir ministro Generalinei prokuratūrai persiųstą skundą, Klaipėdos apygardos prokuratūros vyr. prokuroras S.Minkevičius skundo autorės Zosės Andriulaitienės atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą („nepagarba teismui“) ir, užuot tyręs Z.Andriulaitienės sūnaus Donato įtartinas mirties aplinkybes, t. y. galimą nužudymą, į teisiamųjų suolą pasodino pačią Z.Andriulaitienę.
Todėl kyla klausimas: kokiais kriterijais remiantis Teisingumo ministerija atrinko kandidatus į Europos prokurorus, jeigu kandidatų atrinkimo išvakarėse Zosė Andriulaitienė buvo priimta teisingumo ministro E.Jankevičiaus ir ministras turėjo visą medžiagą, taigi galėjo susidaryti išsamų vaizdą, kokiais policinę valstybę primenančiais represiniais metodais dirba Teisingumo ministerijos atrinkti kandidatai į Europos prokurorus – Tomas Krušna (kurio vadovaujamas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentas, užuot atnaujinęs ikiteisminį tyrimą dėl D.Andriulaičio mirties aplinkybių ir atsakęs į ikiteisminio tyrimo metu neatsakytus klausimus, ieškojo formalių pretekstų, kaip Z.Andriulaitienės skundo netenkinti) ir Simonas Minkevičius (kuris, būdamas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyr. prokuroru, užuot atnaujinęs ikiteisminį tyrimą dėl D.Andriulaičio mirties aplinkybių ir atsakęs į ikiteisminio tyrimo metu neatsakytus klausimus, į teisiamųjų suolą pasodino pačią motiną – „dėl nepagarbos teismui“).
Kokį „teisingumą“ iš Lietuvos prokuratūros rengiamasi perkelti į Europos Sąjungos prokuratūrą? Ar Europos prokuratūrai iš tikrųjų reikia tokią „patirtį“ turinčių kadrų? Ir apie kokių tarptautinių nusikaltimų tyrimą Europos prokuratūroje galima kalbėti, jei čia, Lietuvoje, nesugebama ištirti primušto ir negyvo rasto D.Andriulaičio mirties aplinkybių? Kas ir kada į šiuos klausimus mums atsakys?
Pagal laikraštį „Karštas komentaras”
