Ateinantį savaitgalį, kaip ir kiekvieną pavasarį, Garliava sulauks ,,dovanų“ – rajono savivaldybė jai ,,dovanos“ miesto šventę. Su skambiomis dainomis, trankia šokių muzika, trykštančiomis įspūdingomis fanfaromis. Linksmais pasisėdėjimais prie kepsniuko ir alaus bokalo, vaikų paišdykavimais prie šokdynių ir tramplinų. Taigi savivaldybė ,,dovanos“ Garliavai kelias spalvų ir giedros nuotaikos, linksmybių kupinas dienas.
Į šventę, be abejo, ateis rajono MERAS. Užlips ant scenos, ir visiems plojant, pasidalins nuveiktais ,,gausiais ir įspūdingais darbais“. Apibūdins viską: pastatytus sporto centrus, nutiestus takus, iškeltus paminklus, ,,pokyčius mokyklų veikloje“, gerovės kilimą ,,rajono ūkyje“. Tiksliai kaip sovietiniais laikais to meto funkcionieriai. Jei neateis pats, atsiųs ką kitą vietoje savęs papasakoti, kiek daug padaryta. O pats sėdės prie staliuko ir šypsosis giedru, daug gera žadančiu veidu. Rajono žmonės žino, kad MERAS mėgsta ateiti ten, kur ploja, kur linksma. Jis tam visada randa laiko, net ir labai sunkiomis dienomis. Pavyzdžiui, kad ir į tokią svarbią šventę pernai, kaip Garliavos PSPC 14-tasis (taigi jubiliejinis!!!) gimtadienis Raudondvaryje. Meras mėgsta, kad jo pavardė būtų įrašyta į įvairius lankstinukus, net ir tada, kai didžiausi nuopelnai dėl renginio priklauso kažkam kitam (tą gerai žino rajono pedagogai). Teko girdėti, kad užburtas tokios geros savo veiklos šiemet bandys siekti seimo rinkėjo mandato. Kad padarytų tautai dar daugiau.
Bet garliaviečiai gerai žino ir kita: MERAS neateis ten, kur didžiausia bėda. Garliaviečiai žino, kad MERAS nė karto neatėjo pats pasidomėti, kaip Klonio gatvėje gyveno ir kuo alsavo maža mergaitė. Mergaitė, kuri taip bijojo būti išvežta iš savo globėjos namų kaukėtų apsaugininkų. Jos nelaimė buvo ne tik didžiausia šio rajono, bet visos Lietuvos pastarųjų metų nelaimė. Kad mergaitė galėtų būti laiminga, liktų laiminga, saugiai ir harmoningai augtų, jai ir jos globėjai reikėjo itin didelės rajono savivaldybės paramos. Pirmiausia – atsakingų ir dorų, profesionalių vaiko teisių apsaugos darbuotojų, rimto jų požiūrio, adekvačių situacijai veiklos būdų, pagaliau – elementariai nuoširdaus dėmesio. Reikėjo atsakingų ir dorų psichologų, kurie sąžiningai dirbtų su vaiku. Deja, nei Dabašinskienė, nei jos pavaldinės mergaitei tokios paramos, kuri būtų tiesiog elementari vakarų šalyse, nesuteikė. Per visą savo mergaitės ,,lankymo“ laikotarpį jos spaudė vaiką bendrauti su biologine motina, neabejotinai atstovaudamos jos interesus, o ne vaiko. Po siaubingo kovo-23-osios ,,ėmimo“ akto, o ir gerokai anksčiau, rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos tiesiog privalėjo parašyti Kėdainių apylinkės teismui, kad jo priimtas sprendimas grąžinti vaiką motinai yra neįvykdomas, nes iš tiesių prieštarauja jo interesams: mergaitė gerai ir ramiai jaučiasi tik su globėja ir seneliais, kuriuos be galo myli, yra jų užauginta, su biologine motina ji ilgą laiką neturėjusi šeiminių ryšių. Be to, mergaitė liudija prieš motiną dar nebaigtoje pedofilijos byloje. Tai būtų buvusi logiška ir sąžininga išvada, paprastas ir eilinis sudėtingo mazgo išrišimas, kuris buvo tiesiog privalomas, jei darbuotojos būtų buvę sąžiningos ir atsakingos, ir iš tiesų rūpinęsi vaiku. Tą savo vizito metu Lietuvoje pabrėžė atvykę danų specialistai, kurie, beje, būtų atvykę mergaitės aplankyti ir į Garliavą (ar ne todėl toks ,,ėmimo“ skubotumas?).
Neabejotina, jog Kauno rajono vaiko teisių apsaugos skyrius neatliko jam būtinų pareigų taip, kaip privalėjo. Apie gegužės 17-ąją matytą jų pasirodymą nėra ką nė kalbėti. Tarnybos darbuotojos Talailienės ultimatumas vaikui ,,tu neturi pasirinkimo: arba dabar eisi, arba po minutės“ apskritai turi sulaukti atskiro ir teisėsaugos, ir žmogaus teisių gynimo institucijų, ir aukštesnių psichologijos bei sociologijos instancijų tyrimo. Nes tai buvo akivaizdi prievartinė veikla, brutalus psichologinis smurtas vaikui, nuo kurio jis neabejotinai patyrė didžiulę traumą. Savivaldybės darbuotoja neabejotinai padarė nusikaltimą, už kurį turi būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn – ji ne padėjo vaiką perduoti motinai, bet taikė prievartą prieš jį ir dar daugiau – padėjo jį pagrobti prieš jo valią. Nes būdas, kuris buvo įvykdytas perdavimo proceso metu, aiškiai tegali būti traktuojamas tik kaip prievartinis ir nusikalstamas vaiko pagrobimas.
Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos visos mergaitės istorijos metu pademonstravo labai menką savo atsakingumą ir požiūrį į vaiko asmenybę, jo interesus ir realią gyvenimiškąją situaciją. Dar daugiau – jos pademonstravo absoliutų abejingumą vaikui ir negynė jo interesų, pasižymėjo itin menka profesine kompetencija. Kauno rajono Meras, gerai žinodamas tokią situaciją savivaldybės tarnyboje, visuomet galėjo ją kontroliuoti ir keisti. Bet nieko nedarė. Kas galėtų paneigti, kad nedarė to sąmoningai?
Apskritai visos Kauno rajono savivaldybės tarnybos ne padėjo mergaitei, o jai kenkė. Ar ne šios savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotojos darė spaudimą Jonučių vidurinės mokyklos pedagogams dėl mergaitės mokymosi aplinkybių? Ar ne šios savivaldybės ,,švietėjai“ veržte veržėsi ją išstumti į pamokas, iš kurių ji jau seniai būtų buvusi pagrobta, ir dar – prie kitų mažamečių vaikų? Ar ne šios savivaldybės tarnautojos Dabašinskienė ir Marcinkevičienė reikalaute reikalavo išbraukti mergaitę iš Garliavos muzikos mokyklos mokinių sąrašų, trukdė baigti mokslo metus šioje mokykloje? Tai yra, pačios sąmoningai darė viską, kad mažametei ir jos globėjai būtų kuo sunkiau, kebliau, dramatiškiau.
Kaip bemąstytume, visi šie dalykai vienaip ar kitaip buvo tiesioginė vadovo – Kauno rajono savivaldybės Mero atsakomybė. Mero, nepajudinusio nė piršto, kad mažoji mergaitė būtų gyva, sveika ir laiminga. Kad jai nereiktų klykti iš siaubo, kai kaukėtieji geležiniais strypais pjausto duris, daužo langus, jos akivaizdoje spardo kieme susirinkusius žmones, pučia į akis jiems dujas, taiko elektros šoką. Lyg pagrobėjai vaiko akivaizdoje išneša jos ,,dieduką“ (taip ir skamba ausyse ,,Atiduokit mano dieduką!“), močiutę (,,atiduokit močiutę!“). Vaiko akivaizdoj užlaužia globėjos rankas, tempia jį patį.
Lietuvos valdžia šiuo atveju pademonstravo amoralumo dugną. Jei valdžia negina bendražmogiškų vertybių, ji turi, tiesiog privalo atsistatydinti. Nes tada ji gina nežinia ką, ji pati tampa nusikaltėlių gauja.
Aš savo ruožtu noriu paklausti: o Jums dabar gera, MERE? Ar neaidi ausyse mergytės klyksmai (,,nenoriu, neisiu!“), nestovi akyse ant vaiko galvelės metamas skuduras, pripurkštas cheminių medžiagų siekiant jį apsvaiginti, paralyžiuoti? Ar iki Jūsų dabar neateina vaiko žodžiai: ,,Kodėl matosi aštuonios rankos?!!!“ Kodėl jis dabar turi tūnoti, leisti savo vaikystės dienas kažkokioje skylėje, gal Santariškių psichiatrinės reanimacijoj, gal Žiegždriuose, o gal Šventosios spec.viešbuty ,,prižiūrimas“ išsigimusių ir žmogiškumą praradusių psichiatrų, preparuojančių jo smegenis, dilinančių atmintį, kodėl turi gulėti lovoje sutrauktomis rankomis ir kojomis ar krykštauti apimtas dirbtinės euforijos, ,,kai visi geri“, užuot linksmai žaidęs savo kieme su ,,dieduku“ ir Karoliu, važinėjęs dviratuku, ir visa – tik vardan to, kad kažkas, ko neįmanoma įvardyti žmogaus vardu, suspėtų išgelbėti savo susmirdusius padus?! Kam, kokioms jėgoms tarnavote, kam norėjote būti geras, ką saugojote, nepadėdamas šiai mergaitei?
Nors ir kaip norėtumėte šito nusikratyti, bet Jūs likote daug kuo kaltas dėl nelaimingo mergaitės likimo. Jos skausmas, kurio nė vienas doras garliavietis negali ištrinti iš savo širdžių, amžinai liks mumyse. Jos laimė globėjos namuose būtų buvusi iš Jūsų pati didžiausia dovana. Ne tik Garliavai, bet visai Lietuvai. Bet Jūs ją atėmėte. Todėl visos kitos – tiesiog tuščios, nieko vertos.
Kaip ir visos dovanotos šventės. Bet kokią jų galimybę šiuo metu Garliavoje suvokiu kaip didžiausią pasityčiojimą iš savo gimtosios žemės, iš jos žmonių skausmo. Kaip pasityčiojimą iš tremtyse ir lageriuose, Sibiro golgotose, pokario partizanų bunkeriuose, katalikų bažnyčios kronikose ir kituose slaptuose spaudiniuose brandintų vilčių gyventi laisvai, dorai ir sąžiningai, be smurto ir prievartos.
Bet kokią šventės galimybę Garliavoje šiuo metu suvokiu kaip puotą maro metu. Po skerdynių. O maro metu puotauja tik maitvanagiai.
Todėl tomis dienomis šventėje privalančius dalyvauti kolektyvus ir atlikėjus kviečiu boikotuoti, o visus dorus garliaviečius šaukiu rimties ir susitelkimo akcijai – kaip buvome, taip ir būkime violetinės – tauriosios, dvasingosios – bendruomenės nariai: minėkime violetinės skarelės dieną. Pasipuoškime violetinėmis skarelėmis – kaip ženklu, kad mums svetimo skausmo nebūna, kaip ženklu, kad viltis pakeisti mūsų visų vaikų ateitį dar nemirė. Susirinkime ne dainų ir šokių aikštėje, o Klonio gatvėje – Garliavos skausmo ir vilties šventovėje – pasidalinti viskuo: prisiminimais, skausmu, nerimu, ilgesiu. Pasipriešinimas, protestas valdžiažmogių amoralumui, viešas jų, klano tarnų ir korumpuotų prisitaikėlių, pasmerkimas dabar yra pati svarbiausia mūsų pareiga.
Inga Vaičekauskaitė – Stepukonienė,
garliavietė, VDU docentė
