Tebūnie išklausyta ir antroji pusė
Esu tas pats Aleksandras Smotkinas, kuris yra minimas Rusijos piliečio Aleksandro Bobyliovo interviu Lietuvos leidiniui „Karštas komentaras”.
Pagal jo pasakojimą laikraščiui „Karštas komentaras”, išspausdintą šių, 2015-jų, metų birželį, galima daryti išvadą, esą aš 1991-jų rugpjūtį slapta išsinešiau iš Vilniaus OMON bazės pistoletą, man išduotą OMONe.
Tačiau tai neatitinka tikrovės. Tad dabar aš pats apibūdinsiu aplinkybes, kuriomis pas mane tada atsidūrė tas „nešvarus“ ginklas – pistoletas, dingęs Medininkuose naktį į 1991-jų metų liepos 31-ją, kai ten buvo nužudyti 7 Lietuvos respublikos, pasiskelbusios 1990-jų metų kovo 11-sios naktį, pareigūnai.
Manau, jog šis mano pasakojimas bus naudingas tiems, kas gyvena Rusijoje, bet ketina grįžti į savo buvusią tėvynę Lietuvą.
Nesu naivus žmogus ir todėl suvokiu, jog tai, kas čia bus toliau parašyta, nesustabdys dabartinės Lietuvos teisėsaugos nuo to teisinio viršribio, per kurį be jokių įrodymų buvo nuteistas buvęs Rygos omonininkas Konstantinas Nikulinas- Michailovas. Lietuvos valdantieji jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimą, kurio jis nevykdė.
Taigi, toliau pateikti faktai nesuteiks indulgencijos tiems, kas nostalgiškai išgyvena dėl savo tėvynės.
Medininkai – parodomoji akcija
1991-jų vasarą, nuolaidžiaujant Gorbačiovui, į Lietuvą plūstelėjo lietuvių emigrantų- antitarybininkų bei buvusių hitlerininkų pakalikų, ramiai gyvenusių JAV bei kitose Vakarų šalyse, srautas. Jie neva tai rinkosi į Lietuviškąsias pasaulines sporto žaidynes Vilniuje, ir tuo metu reikėjo dar kartą apipilti pamazgom TSRS jėgos struktūras. Kad būtų įsukta nauja antitarybinio ažiotažo Vakarų žiniasklaidoje vija. Taip pat ir siekiant sukelti masinę psichozę, kuri nustelbtų nacionalinės nepriklausomybės šūkių paveiktų žmonių sąmonėje jau prasidėjusį tikrovės suvokimo vyksmą.
Tai nėra nauja taktika. Prisiminkime kad ir lenkų uniforma persirengusių esesininkų įvykdytą Vokietijos Gleivico radijo stoties užpuolimą, tapusį Hitleriui pretekstu Lenkijos užpuolimui.
Po Medininkų žudynių sąjūdžio, Vakarų, taip pat ir Rusijos „demokratinėje“ žiniasklaidoje kilo nauja antitarybinės isterijos banga, eilinis TSRS jėgos struktūrų bei TSRS istorijos drabstymas purvais.
Vilniaus Sporto rūmuose buvo išstatyti karstai su nužudytųjų palaikais, ir „skausmo apimta lietuvių tauta miniomis ėjo žiūrėti į savo didvyrių palaikus, prakeikdama žudikus, atsiųstus prakeiktos sovietų imperijos, okupavusios mažą nelaimingą Lietuvą“.
Šis spektaklis veikė stipriau už Šekspyro tragedijas, nes nužudytųjų palaikai buvo tikrovė.
Vakarų spauda bei nacionalistų žiniasklaida tuoj pat apkaltino dėl šių žudynių Vilniaus bei Rygos OMON pareigūnus. Nes šie neparsidavė nacionalistams, ir liko ištikimi TSRS duotai priesaikai.
Tuo metu OMON padaliniai buvo pavaldūs TSRS Vidaus reikalų ministrui B. Pugo. Jis nebuvo nei išdavikas, nei beprotis. Todėl jis negalėjo duoti įsakymo fiziškai likviduoti lietuvių nacionalistus Medininkuose naktį į 1991-jų metų liepos 31-ją.
Neduodavo jis tokių įsakymų ir anksčiau, kai ginkluotieji nacional-separatistų sąjūdininkų atstovai 1990 metais ėmė steigti vadinamąsias muitines. Tai būtų diskreditavę TSRS jėgos struktūras. Todėl tarybiniai omonininkai išvydavo apsišaukėlius namo, atimdami iš jų ginklus ir dažnai degindavo jų vagonėlius.
Tomis dienomis
Tam, kad geriau suprastume, kas gi įvyko Medininkuose tą tragiškąją naktį, prisiminkime, kas vyko Vilniuje po to, kai 1991-jų metų rugpjūtį žlugo M. Gorbačiovo organizuota avantiūra su TSRS VYPK ( „GKČP”).
Po 1991-jų metų rugpjūčio 21-sios, Vilniuje pasklido gandų apie tai, jog grupė Vilniaus OMONo kariškių atsisakė pripažinti jelcininį valstybės perversmą TSRS, ir yra pasiryžusi su ginklu rankose didvyriškai pasitikti mirtį mūšyje, savo bazėje, Vilniaus pakrašty – Valakampiuose. Liaudis patraukė į OMONą, kad palaikytų šiuos vaikinus. Daugelis, tarp jų ir aš, prašė OMONo vadovybės ginklų. Savo mirtimi mes ketinome visiems parodyti, jog ne visi tapo parsidavusiais padarais ir bailiais.
Man yra žinomas konkretus patriotizmo raiškos pavyzdys – vienas vaikinas, su kambarinėmis šlepetėmis sėdėjo namie priešais televizorių. Bet vos išgirdęs, jog Vilniaus OMONas nepanoro pereiti į Lietuvos nacionalistinės VRM pusę, tarė savo žmonai einąs pas bičiulį, o pats atskubėjo į OMONą ir paprašė kulkosvaidžio (taip jis mums papasakojo OMONe), kad gintųsi, jei tik prasidės ginkluotas puolimas prieš tarybinius milicininkus.
Kas ten tuomet vyko, jau papasakojo A. Bobyliovas, duodamas interviu „Karštam komentarui”.
Aš buvau liudininkas, kaip iš TSRS VRM divizijos į OMONą atvykęs karininkas omonininkams pranešė, jog, vykdydamas Maskvos įsakymą, iš ten atvyko ministro pavaduotojas Demidovas, įsakęs VRM divizijai ugnimi numalšinti maištininkus-omonininkus, bei padėti Lietuvos jėgos struktūroms įvesti tvarką.
Girdėjau, kaip vienas omonininkas tam papulkininkiui šūktelėjo: „Papulkininki! Tu jau privarei į kelnes, ir ant raudonosios vėliavos, o mes mirsime už ją!“
Omonininkus baugino, kad juos per 20 minučių sunaikins iš sraigtasparnių kasetinėmis bombomis.
Tačiau žmonės nepabūgo, jie laukė mūšio. Bet mūšio nebuvo. Vilniaus įgulos ir Vilniaus Šiaurės miestelyje dislokuotos motošaulių divizijos vadas įspėjo VRM divizijos vadovybę bei vadinamosios „Krašto apsaugos“, vadovautos Audriaus Butkevičiaus, smogikus, jog prasidėjus omonininkų bei OMONo bazėje esančių civilių asmenų žudynėms, jis OMONo gynybai panaudos artileriją. Bent jau taip mums, civiliams, pranešė omonininkai. Ministro pavaduotojas Demidovas ir VRM divizijos vadas paskambino į Maskvą.
Maskva nusprendė taikdariškai – omonininkai traukiasi į Šiaurės miestelį, civiliai asmenys grąžina OMONui ginklus, o lietuviams buvo pasiūlyta nieko nepersekioti. Taip ir buvo padaryta. Civiliai asmenys grįžo į namus, OMONas pasitraukė į diviziją į Šiaurės miestelį.
Nepavykusi operacija „Maišas“?
Po tų 1991-jų metų rugpjūčio dienų aš nepasilikau Vilniuje. Išvažiavau pas savo tėvą į Baltarusiją, kur jis gyveno iki pat savo mirties. O vėliau, 1991-jų metų naktį iš lapkričio 6-sios į 7-ją, įvyko incidentas Pasienio kontrolės punkte ( PKP), Šumske. Mano pakeleiviai, V. Orlovas bei Ch. Dzagojevas, būdami, matyt, nemotyvuoti, pasidavė Lietuvos pareigūnams nesipriešindami. Aš pasipriešinau, ir tamsiu mišku pasitraukiau į Baltarusiją.Ten, Polocke, po kelių dienų, 1991-jų metų lapkričio 10-ją, tuometiniam Baltarusijos TSR Vidaus reikalų ministrui V. Jegorovui įsakius, mane įdavė atvykusiems ginkluotiems Lietuvos pareigūnams.
Po to buvo neteisingasis lietuviškasis teismas ir aštuoneri įkalinimo metai.
Grįžau į Polocką 1999 metais. Ir neradau galų, ieškodamas medžiagų apie mano išdavimą lietuviams. Nes dar 1992 metais jos buvo sunaikintos ir Polocko miesto milicijos valdyboje, ir to miesto prokuratūroje.
Grįždamas prie 1991-jų metų lapkričio 6-sios incidento Šumsko PKP, kai ką pasakysiu apie „granatas“, mano mestas tuo momentu, kai ginkluotieji Lietuvos pareigūnai mėgino mane sulaikyti.
A. Bobyliovas, duodamas interviu „Karštam komentarui“, aprašė šį, susijusį su mėginimu mane sulaikyt, epizodą. Pridursiu tai, kas, mano požiūriu, yra itin svarbu, norint suprasti, kaip Lietuvos prokuratūros tardytojai fabrikavo 1991-jų liepą įvykdytų Medininkų žudynių bylą.
Po to, kai 1991-jų metų lapkričio 10-ją aš buvau atgabentas į Vilnių, mane kankinimais privertė parašyti tai, ko reikalavo Lietuvos tardytojai. Vėliau aš atsisakiau kartoti tuos prokurorų prasimanymus, nors iš manęs buvo tyčiojamasi, mane baugindavo, savaitei buvo uždarę į Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus rūsį, kur „mirtininkų“ kameroje buvo laikomi laukusieji sušaudymo (iki 1993-jų metų Lietuvoje būdavo vykdomos mirties bausmės).
Iki pat mano teismo pradžios pareigūnams nepavyko pasiekti, kad aš grįžčiau prie savo pirminių parodymų.
Savo parodymus dėl įvykių Šumsko PKP aš daviau jau teismo proceso, trukusio nuo 1993-jų lapkričio iki 1994-jų balandžio, metu. Toliau pateiksiu kai kuriuos dokumentus iš baudžiamosios bylos Nr 09-02-068-91, tuomet nagrinėtos Lietuvos Respublikos Aukščiausiajame teisme, medžiagų, iš kurių matyti, kokiu būdu būdavo išmušami parodymai per pirminį tardymą, ir kaip buvo vykdoma operacija „Maišas“, apie kurią savo interviu „Karštam komentarui” pasakojo A. Bobyliovas.
Dėl operacijos „Maišas“. Mano parodymuose, duotuose Lietuvos tardytojams, yra žinių apie tai, jog 1991-jų metų rugpjūčio 22-ją nežinomas žmogus su „ryžtingu veidu“ grasino man ties išėjimu iš OMON bazės, reikalaudamas, kad aš visiems sakyčiau, esą pistoletą gavau OMONe. Antai, šis su „ryžtingu veidu“ išvyksta į Rusiją, tad – galai į vandenį.
Mano požiūriu, šis faktas visiškai logiškai įsirašo į operacijos „Maišas“ rengimą, būtent:
1. Pakišti OMONui Medininkuose nužudytų Lietuvos tarnautojų ginklą.
2. Perduoti šį ginklą Vilniaus „raudonųjų“ draugovininkų vadovui Pavelui Vasilenkai.
3. Po to Pavelas Vasilenka perduoda šį „purviną“ Medininkų ginklą mums, diletantams- man, V. Orlovui, Ch. Dzagojevui.
O po to sukurti nepalūžtančiųjų internacionalistų, pasiryžusių kovoti su lietuviškaisiais nacionalistais, grupę, idant vėliau visi būtų susemti arba sunaikinti. Ir, jei pavyktų, apkaltinti užmuštuosius dėl 1991-jų liepą Medininkuose įvykdyto nusikaltimo.
Štai taip, vardan operacijos „Maišas“ įgyvendinimo, mane, V. Orlovą, bei Ch. Dzagojevą turėjo sušaudyti Šumsko PKP, o šalia turėjo mėtytis tas Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklas.
Paskutiniąją šios operacijos dalį turėjo įvykdyti Skučo žmonės.
Tačiau paskutinysis šios dramos aktas nepavyko dėl to, kad aš spontaniškai pasipriešinau ginkluotiems Lietuvos pareigūnams ir pabėgau į Baltarusiją.
Po sulaikymo – šonkaulių lūžiai
Toliau pateiksiu Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros tirtos baudžiamosios bylos Nr 09-02-068-91 dokumentų kopijas.
„1992-jų metų liepos 23-sios teismo medicinos ekspertizės aktas Nr 3627
(BB Nr 09-02-068-91, t.4, psl. 237):
Remdamasis A. Smotkino apžiūros duomenimis bei rentgeno nuotrauka, atsakydamas į pateiktus klausimus, pateikiu išvadas:
1. A.Smotkino rankų odoj buvo nubrozdinimų, bei sulaužyti trys kairieji šonkauliai: užpakalinėje linijoje, ties pažastimi, 6, 7, 8 šonkauliai. Neneigiu, kad juos galėjo pažeisti 1991-jų metų lapkričio 9- 10 dienomis.
2. Nubrozdinimai ant rankų galėjo atsirasti dėl ant jų uždėtų antrankių trūkčiojimų. Šonkauliai galėjo būti sulaužyti automato buože.
3. Smūgio automato buože pakaktų ir vieno iš tų trijų šonkaulių lūžimui. Nėra požymių, bylojančių apie didesnį smūgių skaičių.
4. Šonkaulių lūžio laikas nustatomas vien tikėtinumo principu. Tikslaus šonkaulių lūžimo laiko nustatyti negalima.
5. Nubrozdinimai ant rankų- tai lengvas kūno sužalojimas, nesukeliantis trumpalaikio sveikatos sutrikimo. Trijų šonkaulių lūžis yra sunkaus tipo kūno sužalojimas, nes sveikata yra sutrikdoma ilgam.”
Iš A.Smotkino apklausos 1993-ųjų pavasarį
„A. Smotkino apklausa teisminio tyrimo metu (1993-jų metų pavasaris, Vilniaus tardymo izoliatorius, Lukiškių kalėjimas):
Klausimas 1. Kur ir kokiomis aplinkybėmis Jūs gavote pistoletą ir granatas?
Atsakymas 1. Granatas, kaip jau minėjau per tardymą, aš pasiėmiau OMONo bazėje, rugpjūčio 22-ją. Paėmiau jas iš dėžių, buvusių šalia budėtojo stalo. Tas granatas ėmė visi – ir civiliai, ir kariškiai. Ėmė, kai tapo žinoma, jog yra ruošiamas puolimas prieš OMONą.
Kas dėl pistoleto, tai aš jį gavau, išeidamas iš OMONo bazės štai tokiomis aplinkybėmis:
visi civiliai asmenys gavo nurodymą palikti OMONo bazę ir grąžinti visus ginklus, gautus OMONo bazės gynimui. Aš pridaviau budėtojui automatą ir pistoletą, kuriais buvau apsiginklavęs, ir patraukiau link išėjimo. Prie išėjimo išvydau Pavelą Vasilenką. Netrukus prie Pavelo Vasilenkos, iš kiemo pusės, priėjo civiliais rūbais vilkėjęs žmogus, ginkluotas automatu (šis buvo ant jo peties). Tas žmogus perdavė Pavelui Vasilenkai automatą, taip pat ir iš savo kišenės išimtą pistoletą. Pavelas Vasilenka jam parodė mane, tardamas: „Tas vyrukas taipogi su manimi“.
Tada šis žmogus tarė Pavelui Vasilenkai: „Sukviesk čia, prie išėjimo, visus saviškius, ir paprašyk omonininkų, jog duotų mašiną, kad jūs išvažiuotumėte“.
Pavelas Vasilenka davė man pistoletą, ir tarė: „Eik, susirask popieriaus, įvyniok jį, ir taip pat pasakyk vaikinams, kad ateitų čia. Aš eisiu tartis dėl mašinos“.
Pavelas Vasilenka nuėjo. O tas žmogus, buvęs šalia manęs, pratarė: „Štai ką, vyruti, aš jums nieko nedaviau. Įsimink – visa tai jūs gavote OMONe. OMONas traukiasi į Rusiją, niekas ten jų neieškos. Aš juokų nemėgstu. Pavėlas ( Vasilenka) prašė- aš daviau. Bet, neduok dieve, jūs išplepėsite, kur gavote…“
Daugiau aš to vyriškio nebuvau matęs.
Nuėjau į OMONo patalpoje buvusią mokymų klasę. Ten, dalyvaujant Omelnickiui bei Vladislavui ( „raudonieji“ draugovininkai- past.) įvyniojau pistoletą į popierių. Vladislavas dar patarė jį užkasti. Aš perdaviau vaikinams Pavelo Vasilenkos nurodymą rinktis prie įėjimo.
Nuėjome prie įėjimo. Ten jau buvo Pavelas Vasilenka. Vyriškio, davusio jam ginklų, ten jau nebuvo.
Netrukus įsėdome į mašiną ( omonininkų), ir išvažiavome į miestą. Pakeliui visi išlipo. Aš nuvažiavau su Pavelu Vasilenka, pas jį į namus.
Ten, pas jį namuose, jis man pasakė: „Viską, ką paėmei, atiduok man. Tai man davė. Tau gi negalima duoti ginklo, esi labai jau nervingas“.
Atidaviau Pavelui Vasilenkai vieną granatą, o po to pasakiau: „Dabar naktis, ryte aš važiuosiu namo. Gal mūsų jau laukia, ir nori nužudyti. Duok man pistoletą savigynai, nors kol pasieksiu namus. O ryt aš tau jį grąžinsiu“.
Jis neleido. Ilgai ginčijomės. Bet vėliau jis sutiko, sakydamas: „Tu vis tiek viską grąžinsi, vos tik aš pareikalausiu“.
Aš pasiėmiau pistoletą ir vieną granatą. Maniau, jog priešai jau laukia mūsų…
Nuogąstaudamas dėl represijų, aš išvykau į Baltarusiją. Prieš atsisveikindamas su Pavelu Vasilenka, daviau jam savo numatomas koordinates. Susitarėme, kad mane į Vilnių kvies jis, rašydamas laiškus „iki pareikalavimo“ į Polocko miesto paštą (aš dar prieš rugpjūčio įvykius ieškojausi darbo Polocke, ketindamas ten apsigyventi).
Klausimas 2. Tardymo metu Jūs teigėte, jog ginklų jums davė Bobyliovas.
Atsakymas 2. Tai buvo visai ne tas ginklas, kurį aš išsinešiau iš OMONo. Pirmąjį automatą aš gavau iš Bobyliovo, po to šį automatą pridaviau budėtojui. Šis ginklas buvo skirtas ne mums. Rugpjūčio 22-sios vakarą, kai mes stovėjome šalia įėjimo į bazę, ten priėjo du žmonės, prisistatę tarybinės muitinės darbuotojais. Jie reikalavo ginklų. Kažkuris OMONo karininkas pasakė negalįs jiems duoti ginklo, nesant įsakymo. Po to anie du įėjo į pastatą, ir ištirpo minioj.
Kiek vėliau prie įėjimo atėjo Bobyliovas ir paklausė: „Ar nematėte čia mūsų muitininkų?“. Kažkuris iš civilių pasakė, jog jie kažkur nuėjo. Tada Bobyliovas paprašė čia buvusių civilių, kad šie padėtų jam ištraukti dėžes ir įkelti jas į šarvuotį.
Karininkas paklausė Bobyliovo: „Kur muitininkai?“ Bobyliovas atsakė jų neradęs, ir pridūrė, jog štai jie, civiliai, irgi prašo ginklų. Karininkas numojo ranka: „Na, gerai, duok jiems du automatus“. Šiuos automatus Bobyliovas ištraukė iš dėžės ir davė vieną man, kitą – mano kaimynui. Pistoletus mes paėmėm iš budėtojo, ir už visus gautus ginklus pasirašėme žurnale.
Vėliau, prieš palikdami bazę, mes šiuos ginklus grąžinome OMONo budėtojui.
Klausimas 3. Taigi, per pirminį tardymą Jūs kalbėjote netiesą?
Atsakymas 3. Kovos su banditizmu skyriaus darbuotojai patys bruko versiją, esą ginklą man OMONe išdavė Bobyliovas. Tuo labiau, kad policija mane sumušė, reikalaudama, kad aš prisipažinčiau dalyvavęs Medininkų įvykiuose, tvirtindama, jog pistoletas priklauso nužudytam muitininkui. Iki pat bylos baigties aš nebuvau matęs tai patvirtinančių dokumentų, tad ir netikėjau. Juolab, kad Lietuvos VRM kriminalistai įžūliai siekė „prisiūti“ man dalyvavimą Medininkų įvykiuose. Todėl dabar aš nutariau papasakoti, kaip visa tai buvo.
***
Taigi, pistoletą, kurį aš Pavelo Vasilenkos nurodymu daviau Dzagojevui, aš gavau ne iš Bobyliovo ar kurio nors omonininko, o iš Pavelo Vasilenkos, kuriam šį pistoletą, taip pat ir automatą, perdavė man nepažįstamas vyriškis civiliais rūbais.
Taigi, „purvino“ Medininkų ginklo klausimo esminė figūra yra vienas iš Vilniaus m. „raudonųjų” draugovių vadų Pavelas Vasilenka, kuris lig šiol laisvai vaikšto Vilniaus gatvėmis. Ir…kažkas už jo.
Aleksandras Smotkinas, Polockas, Baltarusija
