Medininkų žudynių byloje Apeliaciniame Teisme savo baigiamąsias kalbas pradėjo Konstantino Nikulino gynėjai.
Pasak advokato Arūno Marcinkevičiaus, Vilniaus apygardos teismas Medininkų byloje nuteisė visai ne tą asmenį, dar daugiau – Medininkų žudynės iki šiol taip ir neištirtos.
„Lygiai kaip ir I-os instancijos teismo procese, esame priversti dar kartą atkreipti Jūsų dėmesį, kviesdami atsakingai bei kruopščiai įsigilinti į šios, istoriškai rezonansinės baudžiamosios ikiteisminio tyrimo bei nagrinėjimo teismo procese kokybę ir akivaizdžius trūkumus bei neleistinas klaidas, faktines aplinkybes bei joje sukauptus faktinius duomenis, įrodymus ir juos atspindinčius dokumentus“, – savo kalbą pradėjo advokatas A.Marcinkevičius.
„Ši byla ir būsimasis Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimas joje neabejotinai yra ta riba, kuri gali nubrėžti aiškią takoskyrą tarp Lietuvos teismų ir prokuratūros rezonansinėse ir kitose baudžiamosiose bylose, patvirtindama, jog Teismai nėra Prokuratūros filialais, o asmeniniai Temidės tarnautojų rūpesčiai dėl nuosavų interesų nėra aukštesni už Lietuvos Respublikos įstatymus ir visuotinai pripažįstamus dėsnius, kuriais nuo seno vadovaujasi demokratinės Pasaulio valstybės arba atvirkščiai, sukurs itin savo ydomis pavojingą teisinį precedentą, kurio pasėkoje nei vienas žmogus Lietuvos Respublikoje, negalės jaustis saugiai, tuo užtraukiant gėdą Lietuvos Respublikos valstybei ir jos žmonėms už pamatinių Žmogaus teisių nesilaikymą vardan siaurų, vienos institucijos pareigūnų asmeninių ir žinybinių interesų, bei aklų politinių ambicijų pasotinimo.
Šiandien artėja laikas, kada visiškai nebeužilgo būtent nuo šios Kolegijos narių priklausys ar žinosime tikrąją savo Šalies istorija ar nuolankiai tenkinsimės apgaulę, apsimesdami esą pasiekę Teisingumą šioje rezonansinėje byloje.
Nesugebėjimas, o gal, kažin ar šiandien kas nors sugebėtų paneigti- vengimas, per beveik ketvirtį amžiaus, t.y. daugiau nei du dešimtmečius, atskleisti ir išaiškinti „Medininkų posto“, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, bei nustatyti kaltininkus, iš esmės yra atvirai pasityčiojančiu Lietuvos visuomenės ir pačios Valstybės paniekinimu.
Todėl „Medininkų posto“ bylos duomenys šaukte verčia kategoriškai nesutikti su 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir prokuratūros apeliaciniame skunde naujai pareikštais reikalavimais perkvalifikuoti veiką iš tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis (LR BK 129 str.) į nusikaltimą žmoniškumui pagal 2011 m. kovo 31 d., t.y. beveik po 20 metų laiko specialiai pakeistą LR BK 100 str. nusikaltimų žmoniškumui redakciją.
Neįmanoma sutikti su šitokio teisinio nihilizmo apraiška, kuomet daugiau kaip per du dešimtmečius taip ir nesugebėjus nei atskleisti, nei ištirti šio nusikaltimo, nenustačius net tiesioginių nusikaltimo vykdytojų bei nesurinkus ir nepateikus Teismui konkretaus asmens, šioje byloje nežinia kokiu pagrindu iki šiol vadinamo Konstantinu Michailovs (Nikulins), t.y. Konstantino Nikulino kaltės įrodymų, ketinama ir vėl priversti Teismą dar kartą nuteisti Žmogų, neturint tam net minimaliausiai privalomų faktinio ir teisinio pagrindų, vien tik nesąžiningai manipuliuojant su teise bei įrodymais nieko bendro neturinčiu ir negalinčiu turėti naujai sukurptu kaltinimu“, – teigė advokatas.
Medininkų byloje – tik vienas abejonių nekeliantis faktas
„Visa ši byla, kaip ir 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, bei apeliacinės instancijos teismo stadijoje naujai sukurptas kaltinimas dėl pramanyto nusikaltimo žmoniškumui, deja, yra ne teisininkų, o vien sensacingų prielaidų ir gandų mėgėjų, siekiant išvengti asmeniškai gresiančios atsakomybės dėl nesavalaikio ir nekokybiško tyrimo, arogantiškai kaprizingos kūrybos rezultatai.
Sukauptos pirminės informacijos duomenys, jų turinio esmė, šaltinių bruožai ir požymiai bei įrodymai teisingumo procese visuomet iškyla dviem aspektais. Kiekvieną jų reikia ne tik pripažinti, bet, svarbiausia, išnagrinėti tiek teigiamu, tiek neigiamu aspektais. Šis dvilypumas slypi ne mūsų vertinimuose, o pačioje realybėje. Svarbu ne tai, kad vienu požiūriu padėtis atrodys gera, kitu – bloga, o tai, kad mūsų žmogiškoje dabartyje glūdi galimybės pasirinkti pergalę arba pralaimėjimą, pozityvą arba negatyvą. Deja, tai net iki šiol nebuvo nepadaryta.
Dėl šios priežasties visa „Medininkų posto“ byla – akivaizdžiausias vien paviršutiniškos, nepatikrintos, nepagrįstos ir į visas puses plaukiančios, net elementariai nesusistemintos pirminės informacijos duomenų rinkinėlis, kuriame tėra vienintelis abejonių nekeliantis, tikras faktas, tai 1991 m. liepos 31 d. 4:00 val. šaunamaisiais ir nešaunamaisiais ginklais apsiginklavusių asmenų įvykdytas Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės posto Nr. 1 užpuolimas bei tragiškai skaudžios jo pasekmės – akivaizdžiai nepakankamas bet kokiems įtarimams, o juolab kaltinimams bet kokiam asmeniui pareikšti, nebekalbant apie apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimą tokioje situacijoje bet kam, kam bepaėmus.
Medininkų posto užpuolimo ir Lietuvos Respublikos pareigūnų nužudymo „tyrimo“ procese yra ryškiai akivaizdus itin negatyvus momentas, pasireiškęs tuo, kad dėl šio nusikaltimo (ginklu užpuolant valstybės pasienio ir muitinės kontrolės postą bei nužudant valstybės pareigūnus) ir nesugebėjimo savalaikiai, operatyviai jo atskleisti nukentėjusiąja iš esmės tapo ne atskiri žmonės, pripažinti šioje byloje nukentėjusiaisiais, bet, visų pirma, pati Lietuvos Respublikos valstybė.
Vietoje savalaikio ir tinkamai organizuoto profesionaliai kruopštaus tyrimo organizavimo ir įvykdymo, net per 20 metų taip ir neištyrusi šio, visą Lietuvos visuomenę sukrėtusio, nusikaltimo, be jokių, tam pagrįsti būtinų bent minimaliausių faktinių duomenų bei įrodymų, nuteisė Žmogų pagal savo pačios, t.y. nukentėjusiosios Valstybės specialiai tam tikslui susigalvotas taisykles, savitiksliai keičiamas net teismo proceso eigoje.
Tai bet kuriuo atveju kelia daugiau nei vien pagrįstas abejones, bet, kas svarbiausia, nepasitikėjimą tokiu teisingumo procesu ir teismo nuosprendžio pagrįstumu, teisėtumu ir teisingumu“, – teise sakė advokatas A.Marcinkevičius.
„Valstybė taip ir nesugebėjo surasti tikrųjų kaltininkų“
„Prašome suprasti teisingai. Tikrieji žudikai neabejotinai buvo nusipelnę savalaikės griežčiausios bausmės. Neabejotinai, jie ir dabar, pasibaigus visiems įmanomiems senaties terminams, nusipelno įvardinimo ir moralinio pasmerkimo, daugiau kaip po 24-rių metų,- vienintelio įmanomo šioje situacijoje.
Todėl labai blogai, kad pati Lietuvos Valstybė daugiau nei per 24-rius metus taip ir nepajėgė savalaikiai rasti valios bei jėgų kruopščiai ir profesionaliai ištirti šio kraupaus nusikaltimo. Taip ir nesugebėjo nustatyti tikrųjų kaltininkų ir savalaikiai patraukti jų atsakomybėn, o vietoje to švaistėsi pompastiškai garsiais, tačiau tiesos nustatymui beverčiais, politiniais pareiškimais apie nesamus trukdžius ir menamas, bet niekad realiai neegzistavusias ir neegzistuojančias kliūtis šio nusikaltimo tyrimui, užuot savalaikiai vykdžiusi veiksmingus šio istorinio nusikaltimo ikiteisminį ir operatyvinį tyrimus ir griežtai kontroliavusi jų eigą bei rezultatus.
Dar blogiau yra tai, kad šioje rezonansinėje istorinėje byloje visai Lietuvos valstybei, visuomenei ir individualiems žmonėms padarytosios nežmoniškos skriaudos atpirkimo auka buvo paverstas niekuo dėtas žmogus, o juolab buvęs ne kažkokios organizuotos nusikalstamos gaujos vadeiva ar nariu, ne žlugusios Sovietų sąjungos ministru ar generolu ir net ne karininku, o tik paprastu, eiliniu milicijos pareigūnu. Kaip žinoma, nei Niurnbergo, nei Tokijo procesuose dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui nebuvo teisiamas nei vienas eilinis karys ir net vyresniojo sąstato karininkas.
Tačiau nepaprastai blogai, kad šį buvusį eilinį teisė, iš principo nešališka vargiai ar galėjusi ir galinti būti, iš esmės pati nukentėjusioji šalis- Lietuvos Respublikos valstybė. Juk nieko nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, pasibaigus visiems įmanomiems patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo senaties terminams 2011 m. gegužės 11 d. buvo priimtas ir su neslepiamu paniekinimu paskelbtas ne kieno nors kito, o būtent Lietuvos Respublikos vardu“, – teigė A.Marcinkevičius.
Kas ir kada netinkamai vykdė savo pareigas?
„Padėtį teisingumo atžvilgiu dar labiau komplikuoja ir tai, kad dar tą pačią dieną, Vilniaus apygardos teismui paskelbus apkaltinamąjį nuosprendį Konstantinui Michailovs (Nikulinui), pagrindiniu – vedančiuoju valstybės kaltintoju buvęs šioje byloje – Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Sauliaus Verseckas, prie teismo salės durų, nesugebėjęs gausiai susirinkusiems Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos priemonių atstovams bei žurnalistams įvardinti faktinio pagrindo, viešai pareiškė, kad 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis Konstantinui Michailovs (Nikulinui) veikos kvalifikavimo, kaip tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis, pagal LR BK 129 str. ir jam paskirtos bausmės atžvilgiu yra visiškai teisėtas ir teisingas, bei pilnai tenkina Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą.
Jei kas tuo abejojate, nepatingėkite patys pasižiūrėti ir pasiklausyti šio prokuroro 2011 m. gegužės 11 d. pareiškimą žiniasklaidai iki šiol viešai skelbiamą įvairių žiniasklaidos priemonių interneto tinklapiuose.
Ir pasistenkime teisingai suvokti šio viešo pareiškimo prasmę, ypač kai nei pagrindinis šios bylos procese valstybės kaltintojas, nei kiti asmenys taip ir nesugebėjo įvardinti nei vieno konkretaus mūsų ginamojo K. Michailovs, t.y. Nikulino kaltės įrodymo, tačiau viešai džiaugėsi apkaltinamuoju Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu bei jo „teisingumu“ ir „adekvatumu“. Juk iš esmės tai apverktinai liūdnas, garbės nedarantis faktas.
Nežiūrint į tai, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, netrukus, skubiai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo apkaltino Vilniaus apygardos teismą neteisingai kvalifikavus veiką ir pritaikius ne tą baudžiamojo kodekso straipsnį, kurį derėjo taikyti, nors iki pat proceso pabaigos I-oje teismo instancijoje, patys prokurorai reikalavo nuteisti K. Michailovs (Nikuliną) būtent dėl tyčinės žmogžudystės sunkinančiomis aplinkybėmis, o ne dėl ko kito. Vilniaus apygardos teisme prokuratūros atstovai niekad nekėlė ir net neužsiminė apie reikalavimą perkvalifikuoti kaltinimą mūsų ginamajam, bei nuteisti jį už nusikaltimą žmoniškumui, nors naujoji Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100-ojo straipsnio redakcija Nr. XI-1291 įsigaliojo 2011 m. kovo 31 d. (žr. „Valstybės žinios” 2011, Nr. 38-1805), t.y. dar net nesibaigus procesui I-oje teismo instancijoje.
Tuomet ar nekyla klausimas apie tai, kas ir kada netinkamai vykdė savo pareigas?
Pagaliau kaip derėtų suprasti ir įvertinti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pozicijos kaitą, jos priežastis, tikslus ir motyvus, bei apeliacinį skundą ir prasimanytus jo teiginius?
Ar tai nėra viešai pasityčiojantis antausis lietuviškajai Temidei, nelyginant menkai vertinamai, pastumdėlei tarnaitei, Vilniaus apygardos teisme, gelbėjusiai už nusikaltimo savalaikį ir kokybišką ištyrimą atsakingų institucijų ir prokurorų mundurų garbę?
Ar tai nėra spjūvis net ir tiems, kurie visomis išgalėmis, paminę savo profesinę kvalifikaciją ir asmeninį orumą, nei vienam teisininkui garbės nedarančiais būdais pildydami „norus“, nuolankiai pasistengė, be įrodymų pasmerkdami kalėjimo iki gyvos galvos kančioms niekuo dėtą žmogų?
Šioje situacijoje atmintyje savaime iškyla Šventojo rašto žodžiai: „Viešpatie, padėk mums teisti sąžiningai, dorai ir nešališkai, be neapykantos ir meilės, nepasiduodant asmeniniams jausmams bei išorinėms baimėms…“ – kalbėjo advokatas.
„Melo laikais sakyti Tiesą – revoliucinis poelgis“
„Dabar visiems, dalyvaujantiems apeliaciniame „Medininkų posto“ bylos procese prireiks nemenkos asmeninės drąsos, sakyti Tiesą kol kas dar, pasirodo, neįpratusiai prie Tiesos mūsų šalyje. Mūsų tėvynainiai senai jau nujaučia tą Tiesą, tačiau mūsų Valstybė, atskiri politikai, kai kurie tarnautojai, bei suinteresuotieji asmenys vis dar iki šiol jos nemėgsta.
Mums tenka kalbėti ir liudyti Tiesą tuomet, kai įprasta ir taip paprasta meluoti, kuomet melas toks lipnus ir gal net gi praktiškai galėtų būti naudingas ar net būtinas, kada už melą duodamos premijos ir apdovanojimai, už Tiesos nutylėjimą garantuojamos įvairios privilegijos, o už Tiesos sakymą pradedami ikiteisminiai tyrimai, ant galvos maunami maišai, mušama ir net grasinama nužudyti, kuomet keršijant inicijuojami pramanyti skundai, kuomet už Tiesos sakymą stengiamasi išgyvendinti net iš šio pasaulio… Kada net oras, tiesiogine prasme, pritvinkęs ir persunktas melu. Kada dokumentai perpildyti pramanais ir melu, ar bus sugebėta neišsigąsti ir išsaugoti profesinį padorumą, sąžinę, profesinę garbę ir Tiesą, neiškeitus jų į abejotino patikimumo garantijas, miglotas perspektyvas ir asmeninę iliuzijas?
Neabejotinai teisus buvo Džordžas Oruelas, sakydamas, jog „Melo laikais sakyti Tiesą- revoliucinis poelgis“, – teisme kalbėjo A.Marcinkevičius.
Pagrindinė Medininkų tragedijos auka – Tiesa
„Ar pajėgiame bent įsivaizduoti kur link veda mus kritinė Tiesos masė Medininkų byloje? Mes šito nežinome. To šiandien nežino ir negali žinoti nei vienas šioje salėje, o juolab už jos sienų esančiųjų.
Tačiau akivaizdu, kad, byloje sukaupti duomenys bei įrodymai niekaip ir niekuo nepatvirtina prasimanytų ir daugiau nei du dešimtmečius Lietuvos visuomenei sektų politinių „pasakaičių“ apie tariamus Medininkų posto tragedijos kaltininkus, faktines aplinkybes bei niekada neegzistavusias ir neegzistuojančias išorines kliūtis šio nusikaltimo tyrimui. Už tai vaizdžiai atskleidžia ir visapusiškai parodo vidines šio istorinio nusikaltimo neištyrimo, bei pramanytų kaltinimų kurpimo priežastis, mechanizmą ir eigą.
Šios bylos proceso metu paaiškėjusios faktai ir jų aplinkybės vienareikšmiai ir neabejotinai reikalauja išteisinti mūsų ginamąjį.
Visas šis procesas atskleidė, jog pagrindine Medininkų posto tragedijos auka neabejotinai tapo Tiesa. Suviešėjo politiniais pramanais grįsta pseudo patriotinė propaganda ir užėmė viešpataujančias aukštumas ne tik populistiniuose politikų proginių pranešimų tekstuose ir teisingumo institucijose, bet saugiai įsitaisė net mokykliniuose istorijos vadovėlių ir uždavinynų puslapiuose.
Jau du dešimtmečius, dar nė neatlikus elementariai privalomo Medininkų posto tragedijos tyrimo, ir, nesant faktais, o ne gandais, prielaidomis, spėlionėmis ar asmeninėmis nuojautomis, pagrįsto rezultato, net mokyklinukams kalama į galvas mintis, kad 1991 m. liepos 30-31 naktį Lietuvos Respublikos valstybės pasienio ir muitinės kontrolės postą Medininkuose užpuolė ir valstybės pareigūnus (nežinia kodėl vadinamus „pasieniečiais“) nužudė ne kas kitas, o būtent tik Rygos omonininkai.
Tam, kad šis, niekuo nepagrįstas teiginys geriau įsimintų, mūsų mažiesiems istorijos pratybose siūloma, o tiksliau reikalaujama, išspręsti kryžiažodį ir „teisingai” įrašyti du žodžius: vieną- penkių, o kitą- vienuolikos raidžių, norint gauti aukštą teigiamą Lietuvos istorijos žinių įvertinimą. Tai gi, Tiesa „Medininkų posto” byloje iki šiol dar išlieka nepasiekiama istorijos sritimi, apgaubta tamsos.
Tai juk geriausiai atspindi per 20 su virš metų Lietuvoje suformuotą ir nuolat palaikomą išankstinę politinę- teisinę nuostatą, kuriai dar šiandien daugelis žmonių paklūsta aklai.
Propagandistai, pseudo istorikai, išmoningai naudodamiesi iki šiol neatskleistu nusikaltimu, savo teiginiais apie Medininkų posto tragediją ne tik tebegalabija žemėn atgulusius amžinojo poilsio pareigūnus, bet ir palaipsniui žudo kol kas dar gyvų šios tragedijos liudininkų sielas, bei nuodija augančiųjų Lietuvos kartų sąmonę. Sąmoningai puoselėjamas melas ilgainiui, metams bėgant, perauga į žymiai didesnį ir klaikesnį melą, įgyjantį siaubingas išraiškos formas.
Todėl Medininkų tragedija tebesitęsia iki šiol. Tebesitęsia ne todėl, kad Lietuvos visuomenėje tebėra skausmingai gyvas 1991 m. liepos 31 d. ankstyvą rytą Medininkų poste žuvusiųjų atminimas, o vien dėl to, kad iki šiol apie Medininkų posto tragedija nėra žinoma ir nepasakyta visa Tiesa.
Dozuota tiesa nepriimtina, nes tokia tėra paprasčiausiu melu, kaip ir visi tie propagandiniai pramanai, kuriais buvome ir tebesame akiplėšiškai įžūliai maitinami jau beveik ketvirtį amžiaus“, – sakė advokatas A.Marcinkevičius.
Propagandiškai dozuota Tiesa – nepriimtina
„Visuomenei, o juolab Teismui šioje byloje nereikia apie Medininkų posto tragediją propagandiškai dozuotos tiesos. Dėl šios priežasties toliau kalbėsime tik apie tai, kas buvo ir kas yra iš tikrųjų. Kalbėsime tik tai, kas šiandien byloje yra žinoma iš tikro, ne apie pramanus, ne apie jais grindžiamas prielaidas, spėliones ar gandus. Kalbėsime apie faktus.
Tikimės sulauksią gerbiamos Teismo Kolegijos ir kitų proceso dalyvių pritarimo, kad šios bylos apeliaciniame procese pirmiausiai derėtų išsiaiškinti 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo mūsų ginamajam Rusijos Federacijos piliečiui Konstantinui Nikulinui, Jurijaus s., gim. 1967 m., šios bylos procese nepagrįstai vadinamam ir nuteistam kaip Latvijos Respublikos piliečiui Konstantins Michailovs (Nikulins), paskelbto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo, teisingumo, teisėtumo ir jo tolimesnio laikymo kalėjime tikslingumo klausimus, nes pirmiausia būtina tiksliai nustatyti ar būtent mūsų ginamasis išties padarė šį nusikaltimą ar jį įvykdė kiti asmenys.
Tik atsakius į šiuos klausimus, atsirastų pagrindas racionaliai spręsti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus dėl 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste budėjusių Lietuvos Respublikos policijos ir muitinės pareigūnų tyčinio nužudymo perkvalifikavimo į nusikaltimą žmoniškumui pagrindų, sąlygų ir tvarkos teisėtumo, nes iki šiol neištyrus ir neišaiškinus nusikaltimo, nenustačius jo organizatorių, vykdytojų ir bendrininkų, nežinant šio nusikaltimo priežasčių, tikslų bei motyvų, neturint įrodymų, patvirtinančių mūsų ginamojo dalyvavimą jam inkriminuotame nusikaltime ir konkrečius veiksmus nusikaltimo vietoje, jų teisinė kvalifikacija ir kiti su tuo susiję klausimai šiame procese neturi prasmės, todėl yra beverčiais.
Dėl to savo ginamojoje kalboje pirmiausiai pasisakysime dėl nuteistojo- apelianto ir savo, t.y. gynėjų apeliacinių skundų ir apeliaciniame procese papildomai paaiškėjusių faktinių aplinkybių. Antroje dalyje pateiksime ir prašysime Teismo Kolegijos dėmesio Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir valstybinių kaltintojų baigiamosios kalbos argumentų vertinimui.
Vilniaus apygardos teismas pirmajame posėdyje, nepaisant gynėjų prašymo, atsisakė tiksliai nustatyti duomenis apie teisiamojo asmens tapatybę. Paaiškėjo, kad šioje byloje, nepaisant baudžiamojo proceso kodekso taisyklių tai nėra nei svarbu, nei reikšminga.
Buvo žymiai svarbiau, kad pagaliau atsirado asmuo, kuriam bus galima sukabinti 1991-ųjų metų nuoskaudas, apkaltinti ir pasmerkti. Buvo surastas „atpirkimo ožys” paaukojimui.
Prancūzų antropologas René Girardas, tyrinėjęs ritualinio „atpirkimo ožio“ fenomeną, pasikartojantį skirtingose visuomenėse, atkreipė dėmesį, kad tokiais „atpirkimo ožiais“ dažniausiai tampa vienaip ar kitaip visuomenėje marginalizuoti žmonės – svetimtaučiai, kitaip mąstantys, kitokių pažiūrų ar įsitikinimų žmonės, nepritapėliai ir kiti panašūs, kuriuos jau vien už tai privalu nubausti, net ir be jokios, aiškios jų kaltės.
Į juos sutelkiamos pasąmoninės baimės, jiems perkeliami kaltinimai dėl visuomenę ištikusios katastrofos.
Klasikinė R. Girardo išvada: „jeigu visuomenėje kyla simbolinio „atpirkimo ožio“ paieškos, jeigu pradedama manyti, kad, sunaikinus tam tikrą, net ir simbolinę figūrą, pavyks atkurti teisingumą, atgauti ramybę ar išvengti nesuvaldomų grėsmių,– ieškokite toje visuomenėje krizės”.
Ar toji visuomenė iš tiesų dar tiki pamatinėmis savo vertybėmis? Ar jos negraužia įtarimas, kad ilgai siekti tikslai, laimės ir gerovės pažadai tapo tušti? Gal ji nebetiki jėgomis, turėjusiomis jai garantuoti saugumą? Tokiomis aplinkybėmis, antropologo pastebėjimu, neginčijami istoriniai faktai stipriai supinami su savo pačių nerimo projekcijomis.
Pasak Vilniaus universiteto dėstytojo dr. Mindaugo Kvietkausko, tuomet prieš skelbiant nuosprendžius pirmiausia reikia visos tiesos. Ne tik politinės, bet ir psichologinės, faktinės nepriklausomybės atkūrimo pereinamojo 1990-1991 metų laikotarpio istorijos, kurios, regis, iki šiol dar nelabai pajėgiame apčiuopti. Įtarinėjant kitus – įtarumo ir savo iliuzijoms, būtinas suvokimas, kad nuostatos, pagal kurias šiandien teisime kitus, ateityje gali būti pritaikytos mums patiems. Tada, gerai pasižiūrėję į save, jei sąžinė leis, teiskime.
Ar gerai pasižiūrėjome į save – gal būt, tik sąžinė vargu ar prabilo, todėl ir nuteisėme pirmą po ranka pasitaikiusį, tačiau … „omonininko“ simbolį“, – savo baigiamosios kalbos įžangoje teigė A.Marcinkevičius.
Kitas teismo posėdis – spalio 2 d.
KK inf.
