Lukiškių kalėjimo vadovybė “Karšto komentaro” neprileidžia prie A.Vertelkos nei per patrankos šūvį
Galite įsivaizduoti, kaip buvau nustebusi, kai po kelių mėnesių pertraukos prasidėjus Kiesų bylą nagrinėjančiam teismui prie teismo salės pamačiau lūkuriuojančius kolegas žurnalistus. Ir dar kiek žurnalistų!
“Čia dabar kas?” – stipriai nusidyvijau mintyse, mat dar po pirmo teismo posėdžio žurnalistams aiškiai buvo pasakyta: “O dabar ateikite į paskutinį posėdį – kai bus skaitomas nuosprendis”. Ir po to kelis mėnesius į teismo posėdžius iš žiniasklaidos atstovų vaikščiojau viena.
Tačiau dabar… Kaip sakoma, kur spjausi, ten – žurnalistas!
“Žurnalistų daugiau negu liudytojų”, – pajuokavo kažkas, o iš aplink zujančių paparacių mimikos darėsi aišku, kad “šiandien kažkas bus”.
“Nesuprantu, ko jūs čia susirinkot, nes vis tiek jūs negalite rašyti nieko tokio, kas prieštarauja oficialiajai prokuratūros versijai”, – leptelėjau garsiai, ir keli kolegos mane iš karto nušovė savo žvilgsniais.
Tokius žvilgsnius aš žinau – tai visai ne žurnalistiški žvilgsniai. Šitaip į mane žiūri tie pareigūnai, kuriems aš visus jų planus sujaukiu.
“Žinai, bet tavęs tavo plunksnos broliai labai nemėgsta”, – prieš kelias dienas tarsi didžiausią paslaptį atskleidė vienas politikos žmogus.
Aišku, kad žinau, nes dar seniai, labai seniai, vienas toks buvęs kagėbistas man leptelėjo: nori sužinoti, kurie iš tavo kolegų dirba saugumui? Palūkuriuok pirmadienį prie Vytenio g. 1 (tai valstybės saugumo departamento būstinė – jei kas nežinot) – tada mokės jiems honorarus. Ir aš, aišku, norėdama tai sužinoti, ten nuėjau. Ir palūkuriavau. Ir dėl to visai nesigailiu, nes supratau, kodėl iš pirmo karto aš neįstojau Vilniaus universitete į žurnalistiką – mat pirmasis, kuris į VSD tą pirmadienį atėjo atsiimti “honoraro”, buvo toks vienas vieno dienraščio fotografas, kurį į žurnalistiką priėmė vietoj manęs. Kaip dabar prisimenu: stoviu mandatinėje komisijoje ir nesuprantu, ką čia tie komisijos nariai man aiškina: “supraskit, jis vaikinas, reikia jį gelbėti nuo kariuomenės, o jūs bandykit stoti kitąmet”, nors mano pažymiai – devintukai ir dešimtukai, o jo – ketvertukai… Pasirodo, saugumietiškas ketvertukas yra kur kas geriau už nesaugumietišką dešimtuką! Bet tai supratau tik po gerų dešimties metų, pamačiusi tą, kurį mano sąskaita “išgelbėjo nuo sovietų armijos”, įeinantį į VSD pastatą…
O tokių tą pirmadienį VSD buvo ne tas vienas fotografas, ir todėl akivaizdu, kad jų žinojimas, jog aš žinau, kai kuriuos mano kolegas žurnalistus trikdo…
Arba – dar vienas rakursas į šalį: štai nuvyksti į Baltarusiją ir bandai susitarti su generolu V.Uschopčiku dėl interviu – visgi neeilinė asmenybė per sausio įvykius Lietuvoje buvo, o ten atšauna – vėl Lietuvos VSD savo žurnalistus atsiuntė? Ta iš to dienraščio su saugumo klausimais atvažiavo, paskui tas iš to savaitraščio su tais pačiais klausimais atvažiavo, o dabar – jūs… Ir tik pateikus mums savo klausimus, susitikimas su V.Uschopčiku buvo suorganizuotas – mūsų klausimai buvo visai ne iš saugumo “operos”…
Ir todėl, be jokios abejonės, kai kurie mano kolegos ne tik savo žvilgsniais mane su didžiausiu malonumu nušautų – nes atskleistas agentas yra niekam nereikalingas agentas…
Bet tiek to. Tiesiog tai buvo pamąstymai, žvelgiant į savo plunksnos brolius, belūkuriuojant laiku niekaip negalinčio prasidėti teismo…
Ką čia veikia V.Gaivenis?
Apie pusę dešimtos prie teismo salės pasirodo ir televizijos žurnalistas Virginijus Gaivenis. Keli liudininkai man yra pasakoję, kaip jo televizijos studijoje, esančioje tik ranka paduok nuo Generalinės prokuratūros, ne kartą buvo susitikę tuometinį VSD 2-os valdybos viršininko pavaduotoją Renatą Petkų (dabar jis yra VSD 2-os valdybos viršininkas), o vienas “Karšto komentaro” šaltinis dar šią vasarą tapo V.Gaivenio ir V.Damulio (buvusio VSD 2-os valdybos viršininko) susitikimo liudytoju.
“Kartą turėjau susitikimą Justiniškių gale esančio prekybos centro kavinėje – ten, kur apsisuka septintas troleibusas. Atvykstu, atsisėdu. Pasuku galvą – ogi prie gretimo staliuko sėdi mano buvęs kolega Vytautas Damulis su žurnalistu Gaiveniu. Damulis kažką jam šaukė: “Sakiau, kad ne taip reikėjo daryti”, o Gaivenis sėdėjo galvą nuleidęs”, – pasakojo šaltiniai.
O dar ne taip seniai – na, gal kiek ir seniau – visos žiniasklaidos priemonės trimitavo: Virginijų Gaivenį bandė užverbuoti saugumietis! Pamenat tą garsųjį slapta darytą vaizdo įrašą, kur VSD pareigūnas Valerijus Saveljevas kalba su V.Gaiveniu apie situaciją “Respublikoje”? Ir kaip tada puolė visi girti Virginijų Gaivenį – koks šaunuolis! Nepasidavė saugumiečio užverbuojamas!… Ir tas faktas, kad Renatas Petkus jau seniai takus į jo televizijos studiją buvo pramynęs, kažkaip labai gražiai pasislėpė po Valerijaus Saveljevo “demaskavimu”…
Tačiau visada maniau, manau ir manysiu, kad šitas Valerijaus Saveljevo “sudeginimas” tebuvo viso labo vertingo “dirbančio” žurnalisto “užšifravimas” (legendos, koks tai yra principingas ir nesiduodantis užverbuoti žurnalistas, sukūrimas ir paskleidimas). O pats Valerijus Saveljevas tokiam “sudeginimui”, esu įsitikinusi, buvo pasirinktas neatsitiktinai: tiesiog tai buvo saugumietis, per savo gerą širdį sugadinęs vieną operaciją – mano užpuolimą.
Tuomet aš dirbau viename dienraštyje ir savo žurnalistinio tyrimo metu atskleidžiau rengiamą provokaciją Lietuvoje prieš aukštus NATO pareigūnus: sužinojau, kad prieš Lietuvos stojimą į NATO protestuojantis jaunimas “pasiskolino” Lietuvos šauktinių uniformų, jomis persirengę turėjo įsilieti į Lietuvos įstojimą į NATO palaikančiųjų minią ir, aukštiems NATO pareigūnams priėjus prie jų, apipurkšti jų akis raudonais dažais bei apmėtyti supuvusiais pomidorais.
Be to, atlikdama žurnalistinį tyrimą, įsiliejau į protestuojančių jaunuolių gretas ir ten išsiaiškinau, kad jiems tas NATO yra “dzin” – kad prieš protesto akciją jiems buvo duota parūkyti “žolės” (marihuanos) ir kad po akcijos jie gaus dar daugiau “žolės”…
Taigi tai, ką išsiaiškinau, aš ir parašiau. Be jokios abejonės, kiekvienas pilietis gali turėti savo nuomonę ir pasisakyti už NATO ar prieš NATO – tai yra demokratinės visuomenės principas, tačiau tą – taip buvau įsitikinusi tuomet ir esu įsitikinusi dabar – turi daryti žmonės vidinio įsitikinimo, o ne “žolės” vedami…
Taigi man visa tai parašius, paskambino kažkas iš Vadovybės apsaugos departamento, padėkojo ir pasakė, jog imsis visų priemonių, kad provokacija prieš aukštus NATO pareigūnus nepavyktų.
O visai netrukus sulaukiau keisto skambučio. “Laba diena, čia skambina Valerijus Saveljevas. Kur jūs esate?” – paklausė nieko gero nežadančiu tonu.
“Prie geležinkelio stoties”, – atsakiau gerokai nustebusi, mat tuo metu kaip tik grįžinėjau į dienraščio redakciją iš Lietuvių namų, kur vyko lietuvių tremtinių vaikų, besimokančių šioje mokykloje, mokslo metų baigimo šventė.
“Dar kelias valandas į redakciją neikit”, – pasakė Valerijus Saveljevas ir padėjo ragelį.
Neiti, vadinasi, neiti, ir kelias valandas vaikščiojau po Vilnių, svarstydama, ką šis stebuklingas skambutis galėtų reikšti.
Kai pavakary galiausiai priėjau prie redakcijos pastato, nuščiuvau – duris saugojo gausios policijos pajėgos. Įėjusi į redakciją, radau ją visą nusiaubtą, o darbuotojus – visus persigandusius. Tačiau labiausiai buvo nusiaubtas mano kabinetas: popieriai – išmėtyti, veidrodis – apipurkštas visokiais nešvankiais žodžiais ir palinkėjimais, o šalia mano rašomo stalo esanti šiukšlių dėžė paversta … klozetu. Įsivaizduokit, kokie kvapai iš ten sklido…
Pasirodo, kažkas, kam savo žurnalistiniu tyrimu sužlugdžiau provokaciją prieš NATO vadovybę, nusprendė man atkeršyti ir atsiuntė protestavusių prieš NATO narkomanų gvardiją pas mane į redakciją.
Darbuotojai pasakojo, kad gal 20-30 narkomanų baltomis akimis įsiveržė į redakciją ir, viską vartydami, reikalavo manęs. Manęs neradę, jie nusiaubė redakciją, pridergė mano kabinetą, o savo pyktį jie išliejo Sereikiškių parke ant kažkokios romantiškai laiką leidusios porelės – pripurškė jiems į akis tų pačių raudonų dažų, kurių turėjo pripurkšti man po to, kai atskleidžiau jų planus NATO vadovybės atžvilgiu…
Taigi štai kaip mano gyvybę išgelbėjo saugumietis Valerijus Saveljevas.
O maždaug po metų Virginijus Gaivenis tą patį Valerijų Saveljevą “demaskavo” neva kaip bandžiusį jį užverbuoti šnipinėti “Respubliką”, ir saugumietis iš darbo VSD “ant visos Lietuvos” (t.y. visoms žiniasklaidos priemonėms plačiai skelbiant) buvo atleistas.
Dabar Virginijus Gaivenis staiga susidomėjo Kiesų nužudymo byla ir konkrečiai – Algimantu Vertelka. O tai, kaip Lukiškių tardymo –izoliatoriaus kalėjimo vadovybė elgėsi su manimi, kai aš norėjau susitikti su A.Vertelka, ir kokios sąlygos buvo sudarytos mano kolegai V.Gaiveniui, tik dar labiau sustiprino mano nuomonę, kad ta istorija su Valerijumi Saveljevu buvo gerai suplanuota V.Gaivenio “užšifravimo” operacija. Nes jeigu V.Gaivenis būtų “nedirbantis”, tai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo vadovybė prieš A.Vertelkos valią V.Gaivenio į A.Vertelkos kamerą nebūtų nuvedusi – nes, pavyzdžiui, manęs šio kalėjimo pareigūnai prie A.Vertelkos neprileidžia nė per snaiperio šūvį. Bet apie viską nuo pradžių.
Nešvarūs Lukiškių kalėjimo vadovybės žaidimai
Be jokios abejonės, pirmasis mano susitikimas su nuteistu iki gyvos galvos Algimantu Vertelka ir po to susitikimo sekęs straipsnių ciklas nepatiko nei Kiesų bylą tyrusiam generalinės prokuratūros prokurorui Arūnui Urbeliui, nei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vadovybei – mat kai kas Kalėjimų departamente ir Generalinėje prokuratūroje po šio interviu susidarė įspūdį, kad ne A.Ižička, bet A.Vertelka yra šio kalėjimo direktorius, o į viešumą išlindo iki šiol nuo visuomenės kruopščiai slėpti Kiesų bylos tyrimo faktai.
Netrukus po “Karšto komentaro” publikacijų redakcija sulaukė svečių iš užsienio – keletas Vakarų leidyklų susidomėjo šiuo “Karšto komentaro” publikacijų apie Kiesų bylą ciklu ir pasiteiravo, ar nenorėtume šio savo žurnalistinio tyrimo išleisti atskira knyga. Taip pat pasakė, kad juos domintų dar kai kurios detalės – o jas papasakoti galėtų tik Kiesų nužudymu kaltinamas Algimantas Vertelka. “Tai Vakarams būtų labai įdomu”, – patikino užsieniečiai.
Kaip tik tuo metu paskambino A.Vertelkos advokatas ir pasakė, jog jo klientas norėtų su manimi susitikti. “Labai gerai, tuo pačiu pakalbėtume apie knygą – Vakarus domina Kiesų žmogžudystė”, – pasakiau ir pagal visas deramas procedūras parašiau Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo vadovybei prašymą susitikti su nuteistuoju Algimantu Vertelka.
“Prašau leidimo susitikti su nuteistuoju Algimantu Vertelka. Susitikimo tikslas – rengiama publikacija bei rašoma knyga. Apie paskirtą susitikimo datą bei laiką prašau informuoti prieš keletą dienų, kadangi susitikime taip pat dalyvaus A.Vertelkos advokatas, kuris šiuo metu yra išvykęs ir jam reikės kelių dienų sugrįžti”, – parašiau rugpjūčio 9 d. rašte Lukiškių TI-K viršininkui A.Ižičkai.
Tačiau aš – ne Virginijus Gaivenis, mano redakcijoje nesilanko VSD 2-os valdybos viršininkas Renatas Petkus, kavinėje ant manęs putų neleidžia buvęs šios valdybos viršininkas Vytautas Damulis, o Generalinė prokuratūra man “nenutekina” Enriko Daktaro slapta įrašytų telefoninių pokalbių su jo žmona Indre Daktariene, todėl niekas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo vadovybės nepuola manęs prie to A.Vertelkos leisti. Priešingai – ima kurti planus, kaip čia manęs prie to “tulpinio” neprileisti. Ir sugalvoja.
Rugpjūčio 20 dieną (po 11 dienos nuo mano prašymo pateikimo) gaunu labai gražų raštą, kurį labai gražiai pasirašo Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojas Jonas Malaškevičius, ir kuris skamba taip (cituoju): “Informuojame Jus, kad norint savaitraščio “Karštas komentaras” žurnalistams susitikti su Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę atliekančiu nuteistuoju Algimantu Vertelka, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2002, Nr.73-3084; Žin., 2004, Nr.115-4278) 73 str. nuostatomis administracijai turi būti pateiktas A.Vertelkos prašymas susitikti su Jūsų savaitraščio žurnalistais.Dėl paskirto susitikimo datos ir laiko su minėtu nuteistuoju prašome kreiptis į Pasimatymo-perdavimo biurą arba registruotis telefonu Nr.2124972”.
Pirmas įdomumas yra tai, kad Lukiškių TI-K pareigūnai savo atsakyme man išvardino Lietuvoje negaliojančio Bausmių vykdymo kodekso straipsnius – mat aktuali BVK redakcija galioja nuo 2006 m. sausio 1 d. (čia pastaba man atsakymą ruošusiam Lukiškių TI-K pareigūnui R.Tuomui). O galiojančio BVK 73 str. nuostatos sako, kad “pastarajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 2) per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą”.
Taigi Lukiškių TI-K vadovybė, siekdama neprileisti “Karšto komentaro” prie A.Vertelkos (kad “Pinčia” vėl nepaduotų kokių nors dokumentų iš bylos laikraščiui, nes tas kvailas padaras viską, ką paduos tas “tulpinis”, išspausdins), nusprendė leisti susitikti A.Vertelkai su “Karštu komentaru” tik asmeninių pasimatymų sąskaita. Tai reiškia, kad jeigu A.Vertelka susitiktų su “Karštu komentaru”, tai tris mėnesius jis negalėtų susitikti su savo artimaisiais.
“Pažiūrėkit, ką jie siūlo! A.Vertelka su tokiomis sąlygomis nesutinka”, – pasakė tarp redakcijos ir A.Vertelkos priverstas kursuoti advokatas.
Štai tau, boba, ir demokratija: nori susitikti su žurnalistu? Prarandi asmeninį pasimatymą su šeima ir artimaisiais. Tokia, pasirodo, tvarka nepriklausomoje Lietuvoje – NATO ir Europos Sąjungos narėje…
Kas galima Jupiteriui, tas negalima jaučiui
“Taip, demokratija – dalykas rimtas”, nusprendė “Karštas komentaras” ir nusprendė pažaisti Lukiškių kalėjimo vadovybės pasiūlytą mums pažaisti “futbolą” – apskundėme šį raštą Kalėjimų departamentui.
Laukėme, laukėme atsakymo, laukėme ir galiausiai penktą dieną, t.y. rugpjūčio 24 d., sulaukėme Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo Remigijaus Gliaudelio atsakymo, kuriame jis rašo: “Neprieštaraujame, kad teisės aktų nustatyta tvarka Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime susitiktumėte su nuteistuoju A.Vertelka esant jo raštiškam sutikimui duoti interviu. Susitikimo laiką prašome derinti su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija. Priedas: 1 lapas (tik Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo direktoriui).”
Dar po savaitės sulaukiu Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo pareigūno D.Voskresenskio skambučio.
“Mes jus įleisime tik į trumpalaikių pasimatymų kambarį, kur su Vertelka galėsite kalbėti per užtvarą. Tardymo kambario mes jums neduosime”, – pareiškė pareigūnas.
“Čia jau Urbelio žaidimai”, – pamaniau. (Kadangi prokuroras A.Urbelis turi patirties rašyti pareiškimus prokuratūros vadovybei, kad man būtų iškelta baudžiamoji byla dėl šmeižto už mano pareikštą nuomonę, tai šioje vietoje gerbiamam prokurorui A.Urbeliui noriu priminti, kad nuomonę reikšti nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje leidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kol kas niekas šito punkto Konstitucijoje nepakeitė. Na, nebent prokuroras matytų reikalą mane patampyti po prokuratūras dėl psichologinio spaudimo…)
“Įdomu, ką šituo klausimu pasakys pats kalėjimo viršininkas?” – pagalvoju ir surenku jo telefono numerį.
Arvydas Ižička buvo labai piktas. Paaiškino, kad “Karšto komentaro” susitikimas su A.Vertelka bus apiformintas kaip papildomas pasimatymas, kad mane įleis tik į trumpalaikių pasimatymų kambarį, o advokatui mūsų pokalbyje su A.Vertelka dalyvauti neleis – advokatas galės su A.Vertelka kalbėtis be manęs tardymo kambaryje. Ir iš viso šituo klausimu aš turiu kalbėtis su D.Voskresenskiu, pasakė A.Ižička piktai ir numetė ragelį.
O pareigūnas D.Voskresenkis po kelių dienų vėl “atsibudo”: palaukit, mes jus įleisime pas A.Vertelką, bet iš pradžių jūs dar nueikite pas teisėją Liną Žukauską – tegul dar šis duoda leidimą. Toks, atseit, naujas kalėjimo viršininko A.Ižičkos nurodymas…
Ar čia aš kvailė, ar čia A.Ižička nori iš manęs padaryti kvailę? Juk prieš pirmąjį mano susitikimą su A.Vertelka Vilniaus apygardos teismo teisėjas Linas Žukauskas mano akivaizdoje iš mano mobilaus telefono A.Ižičkos pavaduotojui Dariui Atkočiui kaip pirmos klasės mokiniui labai aiškiai išaiškino, kad jis, teisėjas Linas Žukauskas, A.Vertelkai nėra skyręs jokios kardomosios priemonės, kad A.Vertelka atlieka bausmę už kitus nusikaltimus ir kad jam turi būti leista susitikti su žurnalistais bendra tvarka.
Tokiu būdu šiandien jau – rugsėjo vidurys, o “Karštas komentaras” prie A.Vertelkos taip ir nebuvo prileistas – taigi ruošiant publikacijas, tenka bendrauti per advokatą.
O tuo tarpu…
“Jūs nepatikėsite”, – iš vieno susitikimo su A.Vertelka grįžęs ėmė pasakoti “Pinčios” advokatas. – “Kol jūs čia rašinėjate įvairius raštus ir kol A.Vertelka rašo vieną po kito raštiškus sutikimus, kad jums sutinka duoti interviu, kaip jūs galvojat, kas pas jį buvo atėjęs?”
“Nežinau”, – papurčiau iš nuostabos galvą. Advokato tonas žadėjo sprogimą.
“Ogi Gaivenis”, – išpyškina man advokatas.
“O čia tai įdomu”, – nustebau.
?!
“Įsivaizduokit, vieną dieną prasiveria A.Vertelkos kameros durys ir į jo gyvenamąją kamerą įeina V.Gaivenis su operatoriumi. Ir niekas neklausė, ar A.Vertelka nori su juo kalbėti, ar ne, tiesiog atvedė V.Gaivenį į jo kamerą – ir viskas. Ir jokių susitikimų asmeninių pasimatymų sąskaita, jokių reikalavimų iš A.Vertelkos raštu patvirtinti, kad sutinka duoti interviu, jokių susitikimų per užtvaras trumpalaikių pasimatymų kambaryje…Tiesiog atvedė V.Gaivenį pas A.Vertelką į kamerą ir viskas! Įdomu?” – intriguojančiai paklausė advokatas.
Aišku, kad įdomu. O dar įdomiau yra tai, kad būtent tą dieną prieš teismo posėdį aš į teismą atėjau anksčiau. Salėje su puikiu šviesiu kostiumu, susišukavęs sėdėjo prokuroras Arūnas Urbelis. Aplink jį filmuodamas lakstė V.Gaivenio operatorius. “Pamanykit, – nusistebėjau tada stebėdama šitą sceną. – Šiandien A.Urbelis toks gražus, lyg būtų ne į teismo posėdį, o į V.Riaubiškytes vestuves atvykęs”.
Ir tik po pokalbio su A.Vertelkos advokatu supratau, kad A.Urbelis netrukus bus televizijos žvaigždė – nes manęs, pavyzdžiui, prie A.Vertelkos kalėjimo vadovybė neprileidžia (turbūt todėl, kad A.Urbelis “Karštame komentare” – antižvaigždė).
Bet visa tai buvo prieš savaitę. O šiandien teismo posėdyje prokuroras A.Urbelis vėl sėdėjo visas pasišiaušęs ir raudonas. Nes teisėjas Linas Žukauskas posėdį baigė A.Vertelkos klausimu.
“Teisėjau, Kiesų lavonai buvo iškasti 2001 metų lapkričio 25 dieną?” – paklausė teisėjo A.Vertelka.
“Taip”, – atsakė teisėjas Linas Žukauskas.
“Tuomet kaip paaiškinti, kad “Lietuvos rytas” apie tai, jog rasti Kiesų lavonai, parašė lapkričio 24 dieną? Juk dar nei kūnai buvo rasti, nei ekspertizė atlikta”, – paklausė teisėjo A.Vertelka.
Teisėjas Linas Žukauskas tik pagūžčiojo pečiais.
“O kas saugo “Lietuvos rytą”? – retorinį klausimą vėl uždavė A.Vertelka.
Salėje stojo mirtina tyla.
B.d.
2008 m. rugsėjo 14 d.
