Giedrė Gorienė
Vos tik garsiosios sodybos, kur, kaip teigiama, buvo rasti Kiesų ir Galmino kūnai be galvų, savininkas Jonas Urbonavičius paliko teismo salę, prie liudytojų tribūnos buvo pakviestas Sigitas Raišelis – tas pats “tulpinis”, kuris ir organizavo “Mindaugo karūnavimo dienos” šventimą “tulpiniams” J.Urbonavičiaus sodyboje, o po liudijimo teisme su tuo pačiu J.Urbonavičiumi pietavo “Neringos” restorane.
S.Raišelis: “Pamačiau, nepažinau – kaukė, uniforma, automatas”
“Ką iš kaltinamųjų pažįstate?”, – paklausė teisėjas Linas Žukauskas savo tradicinį pirmą klausimą Sigito Raišelio.
“Čeponį, Baltušį…” – ėmė vardinti “tulpinius” S.Raišelis.
“Joną Urbonavičių pažįstate?” – pasiteiravo teisėjas.
“Taip”, – trumpai atsakė “tulpinis”.
“Ar žinot, kad turėjo sodybą Panevėžio rajone?” – vėl paklausė teisėjas.
“Taip”, – linktelėjo galva S.Raišelis.
Paprašytas papasakoti apie savo apsilankymus toje sodyboje, “tulpinis” nebuvo labai šnekus. Pirmą kartą toje sodyboje jam teko lankytis su sodybos savininku Jonu Urbonavičiumi 2000 metais, tačiau tuomet jis buvęs ten labai trumpai. “Antrą kartą teko ir nakvoti kelias naktis”, – trumpai apibūdino savo vizitus į žymiąją sodybą “tulpinis”.
Kas dar toje sodyboje lankėsi?
“Lankėsi Baltušis, Vertelka, Andrušaitis… Skačkauskas kartą”, – nenoriai kalbėjo S.Raišelis.
“Papasakokit, kas buvo 2000-ųjų liepos 6 d.”, – paprašė teisėjas “tulpinio”.
“Aš juos (kaltinamuosius – G.G.) pasitikau prie pagrindinio kelio ir palydėjau prie sodybos… “, – vėl nesiplėtė į detales S.Raišelis.
“Ar Vertelka tikrai buvo?” – buvo paklaustas “tulpinis”.
“Sunku pasakyti”, – atsakė.
“Kiek teko pastebėti, tai toje sodyboje sargas gyvendavo, prižiūrėdavo”, – kažkaip nerišliai kalbėjo S.Raišelis, šokinėdamas nuo vieno laiko intervalo prie kito.
“Paskui, kai aš buvau… kai ilsėjomės, Urbonavičiaus nebuvo… kai lankėsi minėti asmenys”, – vėl sugrįžo prie savo paskutinio apsilankymo J.Urbonavičiaus sodyboje S.Raišelis.
Kaip joje tuomet atsirado kiti “tulpiniai”?
“Liepos pradžioje gal su Baltušiu išėjo pokalbis, ar negalima ten būtų praleisti laiką…” – vėl kažkaip nenoriai kalbėjo S.Raišelis. – “Aš užsiminiau Urbonavičiui, ar galėčiau laisvalaikį su draugais praleisti… Pasakė: “taip”. Tada perdaviau Baltušiui, kad galim”.
“Tulpinis” aiškiai rinko žodžius.
“Paskui paskambino Baltušis, paklausė, ar niekur nežadu išvažiuoti, kad nori toje sodyboje pabūt kelias dienas”, – pasakojo S.Raišelis.
“Po dienos ar dviejų paskambino Čeponis ar Andrušaitis… Buvo Čeponis, Andrušaitis, Skačkauskas, atrodo, paprašė, kad aš asmeniškai būčiau, kad sargą išvežčiau”, – nerišliai kalbėjo S.Raišelis.
“Tą dieną 17-18 valandą nuvežiau sargą į Panevėžį, vakarop grįžau į sodybą”, – pradėjo pasakoti apie 2000-ųjų liepos 6-ąją S.Raišelis.
“Buvo patemę… Pabeldė į duris… Atidariau… Iš pradžių nepažinau, kas ten stovi – kaukė ant veido, policininko uniforma, automatas… Ir kai pakėlė kaukę, atpažinau Baltušį. Paskui priėjo Vertelka… Irgi su policininko uniforma, su kepuraite ant galvos. Aprodžiau patalpas ir pasakiau, kad važiuoju namo”, – pasakojo “tulpinis”.
“Kai sėdau į mašiną, kažkas – ar Andrušaitis, ar Skačkauskas – paprašė lukterėti: tuoj persirengs Baltušis ir važiuos kartu… Aš lukterėjau… Įsėdo Baltušis, jau persirengęs civiliais rūbais. Išvažiavom į pagrindinį kelią, aš jį išleidau ir nuvažiavau į Panevėžį”, – pasakojo S.Raišelis.
Tiesa, prieš išlipdamas, Baltušis dar kažkam iš jo telefono paskambino.
“Sekančią dieną apie pietus paskambino – Skačkauskas ar Andrušaitis, paprašė nusileisti ir padavė raktus nuo sodybos”, – pasakojimą apie tos dienos įvykius baigė S.Raišelis.
“Buvo tamsi naktis”
“Kiek mašinų atvažiavo į sodybą?” – paklausė teisėjas S.Raišelio.
“Pora. Buvo tamsu”, – atsakė liudytojas. Patikslino: “Ten apšvietimo praktiškai nėra”.
“Nematėte be Baltušio, Vertelkos daugiau nieko?” – sekė kitas klausimas “tulpiniui”.
“Mano mašina buvo prie įvažiavimo, todėl nereikėjo prieiti”, – atseit, nieko nemačiau ir matyti nenorėjau, – taip reikėjo suprasti S.Raišelio atsakymą.
“O ar nebuvo keista, kad Baltušis su kauke, su policijos uniforma?” – šį kartą klausimas buvo tiesiai į kaktą.
“Man nelabai buvo įdomu… Rūpėjo namo grįžti”, – stengėsi išsisukti iš nemalonaus klausimo S.Raišelis.
“Kai vežėte Baltušį, jis buvo be ginklo?” – pasiteirauta liudytojo.
“Be, buvo persirengęs”, – atsakė šis.
“Kas dar priėjo? Kaip buvo apsirengę?”- bandė detalizuoti tos nakties įvykius teisėjas.
“Buvo tamsu kieme, nepasakysiu….” – aiškiai nenorėjo kalbėti S.Raišelis.
Atrodo, jis savo misiją atliko – paliudijo, kad matė, kaip į sodybą atvažiavo Baltušis su Vertelka, kad jie buvo su policijos uniformomis, tai ko čia dar iš jo nori?
Paprašytas papasakoti apie kitą dieną, S.Raišelis vėl nesileido į detales: “Kitą dieną neradau sargo. Nenorėjau sodybos vienos palikti, tai paprašiau draugo, kad naktį praleistų sodyboje… O kitą dieną radau sargą…”
Kas tas draugas, kuris naktį po šiurpių įvykių praleido sodyboje, kai iš jos išvažiavo “tulpiniai”, nei teisėjas, nei prokuroras neklausė.
“O kai kitą dieną buvote užėjęs, nieko ypatingo nepastebėjote?” – pasiteiravo teisėjas S.Raišelio.
“Ne”, – trumpai nukirto “tulpinis”. O jo akys bylojo: “Atsiknisk gi pagaliau!”
“Tokių klausimų geriau neklausinėti”
Teisėjui neturėjus S.Raišeliui daugiau klausimų, jam klausimus ėmė uždavinėti advokatai.
“Ar jums neatrodė nenatūralu tos policininko uniformos, automatai? Jūs nepaklausėte, ką tai reiškia?” – paklausė advokatas S.Raišelio.
“Neatrodė, – aiškiai susinervino “tulpinis”. Ir paaiškino: “Tokių klausimų geriau neklausinėti”.
“Ką reiškia “geriau neklausinėti”?” – neatlyžo advokatas.
“Per daug klausimų galėjo neigiamas pasekmes sukelti” , – muistydamasis atsakė S.Raišelis, tuo leisdamas susidaryti įspūdį, kad jis puikiai žinojo, kas tada tą naktį toje sodyboje Panevėžio rajone vyko…
Atrodė, dar keli klausimai šita tema, ir S.Raišelis pratrūks – jo nervai buvo aiškiai matomi. Tačiau… Mūsų advokatai, deja, kryžminių apklausų daryti dar nemoka. Todėl klausimų estafetė perduodama Algimantui Vertelkai.
Kaip įtariamasis matė vienaip, kaip liudytojas – kitaip
“Ar teisybė, ką papasakojai?” – paklausė “Pinčia” S.Raišelio.
“Taip”, – atsakė “tulpinis”, nežiūrėdamas A.Vertelkai į akis.
“Ar buvo naudojamas smurtas, kai buvai suimtas?” – toliau klausė A.Vertelka.
“Sulaikymo metu tam tikro smurto buvo…” – aiškiai apie tai nenorėjo kalbėti S.Raišelis.
Ir suprantama: S.Raišelis buvo vienas iš tų “tulpinių”, kurie dar 1995 metais buvo atrinkti Panevėžio policijos dirbti su policija pagal “darbo planą”. Tokius, berods, vadina policijos agentais. O argi galima skųstis savo “naparnikais”? Juoba kad tada, 1995 metais, kai Panevėžyje vyko įnirtingi “tulpinių” karai su kitomis mieste klestinčiomis grupuotėmis, mūsų policininkai buvo tokie geri: patvirtino su “tulpiniais” darbo planą, o S.Raišeliui ir V.Baltušiui net išdavė leidimus ginklams įsigyti. “Tulpinius” apginklavote, tai apginkluokite ir mane”, – tuomet pareigūnams sakė ir Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu tituluojamas Henrikas Daktaras. Tačiau “daktariniams”, kaip ir kitiems likusiems “-iniams”, jokie ginklai nebuvo išduoti…
“Tas ginklas visą laiką buvo pas mane miegamajame seife ant sienos. Tai buvo lygiavamzdis “Mazarick”, 12 kalibro, 1994 metų gamybos, Nr.MV 15364D. Virgis ir pats stebėjosi, kam jam tas ginklas. Tų ginklų gavimą S.Raišelis sugalvojo. Gavo tą šautuvą 1995 metų liepą, taip jis pas mane ir gulėjo iki 1996 m. vasario”, – 2002 metais apie ginklų išdavimą “tulpiniams” pagal “tulpinių” ir policijos darbo planą pasakojo V.Baltušio motina.
Taigi kodėl policija 1995 metais panoro apginkluoti “tulpinius”, S.Raišeliui turėtų būti labai puikiai žinoma.
“Štai ką rašei savo pareiškime 2001 metų lapkričio 24 dieną, kai buvai suimtas: “Buvau sumuštas, dusinamas…” Prašei gydytojo apžiūros”, – A.Vertelka bandė priminti S.Raišeliui jo parodymų davimo aplinkybes.
“Gal per daug tada vadovavausi emocijomis, gal pagražinau…” – ėmė mykti Sigitas Raišelis.
Ir kaip nemyks: juk tada, kai skundėsi, jog buvo mušamas, dusinamas, “tulpinis” Sigitas Raišelis buvo įtariamasis Kiesų nužudymo byloje, o dabar juk jis – liudytojas, ir į Algimantą Vertelką žvelgia visai iš kitos barikados pusės.
“Štai kokius parodymus tamsta davei 2001 metų lapkričio 28 dieną, 30 tomas 128 lapas: “Sodyboje priėjo Baltušis ir Skačkauskas. Kitų žmonių nemačiau”. Tai tavo parodymai iš karto po sulaikymo – pati pirminė apklausa, kai dar buvai įtariamasis. O dabar teigi, kad “sodyboje priėjo Baltušis ir Vertelka”. Ir Vertelka “atsirado” tada, kai iš įtariamojo tave padarė liudytoju. Kada pasikeitė pozicija?” – spaudė į kampą S.Raišelį “Pinčia”.
“Atmest klausimą”, – žaibiškai prokuratūros liudytojui gelbėjimo ratą metė teisėjas.
“Kokiose areštinėse buvai laikomas?” – paklausė “Pinčia” S.Raišelio.
Alytaus PK, Trakų rajono PK…
“Kai pabuvai Alytaus PK ir Trakų PK areštinėse, tada tavo pozicija ir pasikeitė”, – mestelėjo A.Vertelka.
Taigi kaip įtariamasis S.Raišelis buvo suimtas 2001 metų lapkričio pabaigoje, o į laisvę buvo išleistas 2002 metų sausio 11 d. Pusantro mėnesio pasivažinėjęs po garsiąsias Lietuvos areštines (Alytuje, kaip žinia, atskleidus tardymo ypatumus – mušimus ir dusinimus, prieš keletą metų nusišovė Alytaus PK pareigūnas), žmogus iš įtariamojo tapo liudytoju. Ir tapo, atrodo, visai paprastai – tiesiog vietoj Skačkausko tą naktį sodyboje matė Vertelką…
“Šitam melagiui klausimų daugiau neturiu”
“Ar tarp mūsų buvo akistata?” – paklausė A.Vertelka liudytojo tribūnoje besimuistančio S.Raišelio.
“Taip”, – tvirtai atsakė S.Raišelis.
“Kur?” – pasitikslino “Pinčia”.
“Panevėžyje”, – atsakė prokuratūros liudytojas.
“Buvo ir prokuroras?” – toliau gilinosi į detales A.Vertelka.
“Taip, prokuroras Savickas”, – atsakė S.Raišelis.
O prokurorai pasižiūrėjo į mane tokiomis akimis, kad supratau- dabar kažkas tai bus…
“Kaip vyko apklausa?” – atrodo, labai elementarų klausimą uždavė A.Vertelka.
“Mes sėdėjom prie vieno stalo… ”, – S.Raišelis pradėjo pasakoti, kaip vyko jo akistata su “Pinčia”, kurį jis matė sodyboje tą vakarą.
“O ar mano advokatas dalyvavo?” – paklausė A.Vertelka.
“Taip”, – teigiamai atsakė S.Raišelis.
“Koks tada buvo mano advokatas?” – paklausė A.Vertelka.
S.Raišelis negalėjo pasakyti.
“Tada dalyvavo tas advokatas, kuris dalyvavo per prievartą su Blinkevičiumi, ir tada, pamatęs jį, aš išėjau. Raišelis sėdėjo koridoriuje. Akistata neįvyko”, – po šių A.Vertelkos žodžių teismo salėje stojo spengianti tyla.
Prokurorai, tarpusavyje susižvalgę, susiėmė už galvų ir nuleido žvilgsnius. Atrodė, tuoj, tuoj skradžiai žemę prasmegs.
“Gerbiamas teisėjau, Raišelis melavo. Mano akistatos su juo nebuvo. Tai yra prokuroro žmogus ir jis liudija kaip reikia prokurorams, kai pasikeitė jo pozicija iš įtariamojo į liudytoją”, – A.Vertelka akivaizdžiai nervinosi.
Teisėjas atrodė lyg žaibo nutrenktas.
“Byloje akistatos nėra…” – lėtai, žemu balsu ištarė teisėjas.
“Tai buvo serijinės politikų ir pareigūnų žmogžudystės, ir jie dabar jas nurašinėja”, -pradėjo karščiuotis “Pinčia”. Tačiau teisėjas neleido A.Vertelkai plėstis, jį ramindamas: “Jūs per daug jaudinatės… tai jūsų nuomonė…”
“Ar dar klausimų turit?” – jau kiek nurimusio A.Vertelkos paklausė teisėjas.
“Gerbiamas teisėjau, ką galima klausti melagio?” – klausimu į klausimą atsakė “Pinčia”.
Taigi dabar klausia V.Baltušis.
Dėl žmogaus teisių pažeidimo – skundas į Strasbūrą
“Ar rašėte į Strasbūrą skundą?” – griebė jautį už ragų V.Baltušis.
“Klausimas nuimtas”, – iš karto puolė gelbėti S.Raišelio teisėjas L.Žukauskas.
“Taip”, – nors ir į nuimtą klausimą, tačiau vis tiek atsakė S.Raišelis.
“Ar skundėtės, kad pažeidinėjamos žmogaus teisės?” – toliau klausinėjo V.Baltušis.
S.Raišelis net susimuistė. “Kai buvau sulaikinėjamas, Panevėžio policijos pareigūnai… tada maniau… “, – kažką neaiškaus pradėjo mykti S.Raišelis.
“Kiek kaukėje, kurią buvau užsidėjęs, buvo kiaurymių?” – ėmė gilintis į to vakaro sodyboje savo aprangos detales V.Baltušis.
“Pora… Akių… Tiksliai nepasakysiu”, – gavęs šaltą dušą iš A.Vertelkos, S.Raišelis jau atsargiau rinko žodžius.
“Kokioje vietoje buvau, kai mane sutikai?” – toliau klausinėjo V.Baltušis.
“Neprisimenu”, – S.Raišelis staiga pasidarė labai lakoniškas.
“Kokių markių automobiliai tada stovėjo?” – paklausė V.Baltušis.
“Nežinau… Buvo tamsu”, – staiga prarado atmintį prokuratūros liudytojas.
“Kai mane vežėt, kaip buvau apsirengęs?”, – tęsė savo klausimų seriją V.Baltušis.
“Konkrečiai nepasakysiu”, – vėl nieko negalėjo detalizuoti S.Raišelis, tačiau aiškiai susinervino ir sviedė klausimą atgal V.Baltušiui: “O tu atsimeni, kaip aš buvau apsirengęs?”
Ir staiga man dingtelėjo: “Pala, pala, tas balsas… tas balsas…ta intonacija… kažkur jis man girdėtas…”
Tada, kai suėmė Vertelką, ir aš parašiau straipsnį, kad suimtas “tulpinių” lyderis, kažkas man paskambino. Tas kažkas labai piktinosi, kad aš Vertelką pavadinau “tulpinių” lyderiu. “Joks jis lyderis – jis buvo paprasčiausias Janonio vairuotojas. Tai aš – “tulpinių” lyderis, supratai?” – tada gana piktai aiškino kažkoks vyriškas balsas.
Ir dabar man dingtelėjo: bet gi tas balsas, skambinęs man tada po Vertelkos suėmimo ir prisistatęs kaip tikrasis “tulpinių” lyderis, buvo visiškai kaip dabar Sigito Raišelio, kai jis įpykęs sviedė klausimą atgal V.Baltušiui!
“Spec.rūbų nematėt?” – lyg niekur nieko toliau klausinėjo V.Baltušis.
“Ne”, – jau visas piktas atsakė S.Raišelis.
“Guminės lazdos nepastebėjot?” – paklausė V.Baltušis.
“Ne”, – lyg kirviu vėl nukirto liudytojas.
Daugiau klausimų S.Raišeliui niekas neturėjo. Ir S.Raišelis pasuko teismo salės durų link.
Tačiau jam praeinant pro mane, mūsų žvilgsniai susikryžiavo. Tokį žvilgsnį aš jau buvau mačiusi ir anksčiau: šitaip į mane prieš kelis metus žiūrėjo taip vadinamasis “tulpinių” komisaras Bronius Kuzma, kuris buvo nuteistas už prostitucijos dengimą Panevėžio regione, kai sakė: “Padėkit man susitvarkyti VRM pensiją (nes jį atleido iš komisarų likus 3 mėnesiams iki pensijos), ir aš duosiu parodymus apie policijos ir “tulpinių” darbo planą, įvykius “Svainijoje”, ir “tulpinius”.
Tačiau tuomet Lietuvoje neatsirado nė vienos institucijos, kuriai būtų reikalinga ši tiesa – tiesa apie serijines pareigūnų ir politikų žmogžudystes bei tuos, kurie stovi už šitos baisios “tulpinių” gaujos.
Atrodo, tokios institucijos Lietuvoje nėra ir dabar.
