Nors realybės šou “Susitikimas su Algimantu Vertelka” truko tik dvi valandas – mat tiek Generalinei prokuratūrai, tiek Policijos departamentui iki kaulų smegenų žinomos visos mano ir “Pinčios” pokalbio detalės, vis tik liko” kirminų”, graužiančių kai kurių pareigūnų mintis: spaudoje pasirodo detalių, apie kurias susitikimo metu A.Vertelka nekalbėjo.
Tačiau baisiausia ne tai – “Karštas komentaras” išdrįso sulaužyti tabu ir ėmė skelbti faktus, kurie prieštarauja oficialiai Generalinės prokuratūros versijai.
….Kol A.Vertelka dėliojasi ant stalo įvairius dokumentus ir rūšiuoja, ką visuomenei galima pateikti jau dabar, o kas – atidėta vėlesniam laikui, mintimis sugrįžtu prie šitos šiurpios Kiesų žmogžudystės.
Nors, tiesą pasakius, tas A.Vertelka su savo klausimais ir Kiesų bylos dokumentais mane visiškai išbalansavo: žmogžudystė yra tuomet, kada yra randamas kūnas. O ar galima Kiesus laikyti nužudytais, jei Gedemino Kiesaus žmona nenorėjo žiūrėti į rastus lavonus, nes “jai buvo šlykštu”, pasitikėjo ekspertize, o ekspertizė sako, kad tik tikėtina, jog rasti kūnai – Kiesų, mat lavonai žemėje išbuvo per daug ilgai ir per daug supuvę, kad būtų galima nustatyti ką nors konkrečiai.
Nors – Radvilų palaikų DNR mūsų ekspertai ir po kelių šimtų metų nustatė… Tad kodėl tik tikėtina, kad 2001-ųjų lapkričio 25 d. rasti trys kūnai yra Kiesų ir Galmino?
Taigi…
Štai praėjo septyneri metai nuo tos liepos 6-osios, kada Lietuvą apskriejo šiurpi žinia: dingo buvęs “Mažeikių nafta” generalinis direktorius Gedeminas Kiesus su sūnumi ir vairuotoju.
Praėjus pusantrų metų po trijų vyrų dingimo ,“tas, kuris žino daugiau už kitus” (“Lietuvos rytas”) paskelbė, kad Panevėžio rajone surasti nužudytų mažeikiškių kūnai ir kad jie – be galvų.
Tačiau – tuo metu, kai “Lietuvos rytas” rašė pagal kažkieno pateiktą informaciją šį straipsnį, tie trys kūnai dar nebuvo surasti ir iškasti – jie buvo surasti ir iškasti tik po kelių dienų.
Todėl pirma mįslė, kurią, norint išsiaiškinti tiesą šioje byloje, reikia įminti, yra: kas suteikė “Lietuvos rytui” tokią informaciją? Nes, be jokios abejonės, ją suteikti galėjo tik tas, kas žinojo, kur yra užkasti trijų vyriškių kūnai, kad tie kūnai – be galvų, ir kad netrukus policija su prokuratūra ten važiuos ieškoti ir kasinėti tų kūnų ir tuos kūnus ten tikrai atras.
Per tuos pusantrų metų iš pradžių didžiulėje neviltyje buvusi dingusio G.Kiesaus žmona taip pat pasikeitė. Iš pradžių jai nekėlė pasitikėjimo vyro brolio pasamdyta saugos tarnyba, todėl, norėdama išsiaiškinti, kur dingo jos vyras ir sūnus, o suradus kūnus – kur yra jų galvos, ji kreipėsi į vieną privatų detektyvą.
Tiesa, po pat G.Kiesaus dingimo moteris kreipėsi net į garsųjį Panevėžio ekstrasensą ir su juo bei pareigūnais vyko į Pabradę ieškoti nelaisvėje laikomų Kiesų – mat ekstrasensas buvo išbūręs, kad jos vyras ir sūnus yra dar gyvi ir laikomi kažkur bunkeriuose Pabradėje. Deja… Moteriai kelione į Pabradę ekstrasenso nurodytais pėdsakais teko gerokai nusivilti…
Taigi iš pradžių savo vyro bei sūnaus kūnų, o vėliau – galvų ieškojusi ir vien tik už galvų suradimą privačiam detektyvui siūliusi pasakiškus pinigus, Alvyra Kiesienė netrukus pasikeitė: privačiam detektyvui atvykus su privačiai ištirta byla, moteris pareiškė nieko nenorinti girdėti…
O galiausiai Alvyra Kiesienė, didelei visų nuostabai, parodė visišką abejingumą, kai teisme paklausta: “Ar Jūs tikra, kad šie rasti kūnai yra jūsų šeimos narių?”, atsakė: “Aš pasitikiu teisėsauga”…
Ar jūs pasitikėtumėt teisėsauga, jei teismo ekspertizės išvada sakytų, kad tik tikėtina, jog rasti kūnai – jūsų artimų žmonių, ir ar jūs neužsakytumėt nepriklausomos DNR ekspertizės, kad įsitikintumėte, kas jūsų palaidotame kape guli – iš tiesų jūsų artimieji ar tik kažkas jums pakištas iš šalies?
Todėl atsakymas į šį klausimą gali būti tik dvejopas: nepriklausomos DNR ekspertizės jūs nereikalautumėte tik tokiu atveju, jeigu jums būtų užsiminta, jog jeigu jūs pareikalausite nepriklausomos DNR ekspertizės, kad sekantis pagrobtas ir nužudytas žmogus bus jūsų duktė, arba jei žinotumėt, kad tie kūnai – iš tiesų ne jūsų artimų žmonių.
Arba, aišku, yra ir trečias variantas: rasti kūnai iš tiesų yra Kiesų.
Tačiau – jeigu taip yra iš tiesų, tuomet kodėl gi to nepatikrinus pakartotinai – atliekant nepriklausomą DNR ekspertizę … ne Lietuvoje? Nes Lietuvoje mes jau turime pakankamai pavyzdžių, kaip ekspertai “pritempinėja” savo “ekspertizes” pagal prokuratūros sukurptas versijas: kaip lavono kraujas laboratorijoje pavirsta gyvo žmogaus krauju; kaip ant kasteto, ant kurio anksčiau nebuvo kraujo, staiga atsiranda plika akimi įžvelgiama kraujo dėmė; kaip 9 mm kalibro kulka, skriedama šaunamojo ginklo vamzdžiu, staiga ima ir pakeičia kalibrą, t.y. sumažėja; ir t.t., ir t.t., ir pan., ir pan.
Sakysite, to, ką dabar išvardinau, negali būti? Ką jūs – Lietuvoje dar ne to būna! Ir naujausias “to” pavyzdys – dar visai šviežia Kiesaus nužudymo byla.
Taigi iškilus tokiai abejonei – V.Baltušiui užklausus A.Kiesienės, ar ji tikra, kad tie kūnai, kuriuos ji palaidojo, yra Kiesų, man prieš akis išnyra pirmasis Kiesų bylos teismo posėdis.
Alvyra Kiesienė stovi prie liudytojų tribūnos.
Teisė klausti suteikiama Virginijui Baltušiui.
Ir jis, nors ir nerišliai kalbėdamas, nors ir sunkiai rinkdamas žodžius, tačiau paklausia vieną įdomų klausimą: “Ar jūs mąstot logiškai? Nejaugi Jūs manote, kad aš nužudžiau Jūsų vyrą, paskui prie to tvenkinio pakasiau, o paskui kaip niekur nieko vaikščiojau po tą vietą ir švenčiau, kaip kad buvo teigiama? Ar jūs matot logiką?”.
A.Kiesienei atsisuko į V.Baltušį.
“Aš jūsų vyro nežudžiau”, – pasakė “tulpinis”.
“Įrodyk, ir aš patikėsiu”, – nusisukdama nuo V.Baltušio pasakė moteris.
Tai gali reikšti, kad jeigu Kiesienė yra prigąsdinta, o Kiesai nėra “ištrinti”, koks iš kai kurių bylos detalių gali susidaryti įspūdis, tai Kiesienė nori išsiaiškinti tiesą – kieno kūnai buvo rasti taip vadinamo garsiojo “tulpinių” dvaro prieigose ir kur iš tiesų gali būti Kiesų kūnai. O jeigu čia tie kūnai, tuomet moteris nori sužinoti, kas iš tiesų tai padarė.
Tačiau tą ji nori padaryti kitų rankomis – kad tie, kurie nužudė jos vyrą ir sūnų, nenužudytų dar ir jos dukters.
Ir – likimo ironija: vieninteliai, kurie dabar gali šitoje juodoje istorijoje padėti atskleisti tiesą, yra iki gyvos galvos už kitas žmogžudystes nuteisti ir Kiesų nužudymu kaltinami “tulpiniai”.
“Štai, pažiūrėk, ką apie tai manai?” – paduoda man A.Vertelka dar kitus dokumentus iš Kiesų bylos.
“Tik dabar dar nespausdink – dar ne laikas”, – paprašo.
Pažadu. Palauksiu rudens, nes vis tiek tai, kas yra šioje byloje, yra susiję su šia byla ir yra nuo visuomenės slepiama, į vieną ar į du “Karšto komentaro” numerius nesutilps. Be to, teismų maratonas nusimato gana ilgas, todėl ir straipsnių ciklas apie Kiesų bylą nusimato būti turbūt ilgiausias Lietuvos žurnalistikos istorijoje – tol, kol Aukščiausiasis Teismas šitoje byloje padės savo tašką. O juk dabar Kiesų byla – tik pirmos instancijos teisme…
Taigi iki tiesos – ilgas kelias, smulkiomis Kiesų bylos detalėmis grįstas…
Tik viešumoje gali atsirasti tiesa
Taip, viešumas – dalykas rimtas. Pamenu tokią garsiąją “Rusijos šnipo” Eugenijaus Joniko bylą. Tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus net vardinį pistoletą iš Prezidento Valdo Adamkaus ta proga gavo. O žiniasklaida kaip trimitavo: sugautas “Rusijos šnipas”! Kokios fanfaros, kokie džiaugsmai – šampano purslai “už sėkmingą operaciją” liejosi tiesiog per kraštus… Prisimenate?
Kažkoks ten šiaulietis Eugenijus Jonika išdavė Lietuvos valstybę, parsidavė rusams ir dabar jam gresia penkiolika metų nelaisvės – būtent tokia informacijos dozė pačioje “sėkmingos VSD operacijos” pradžioje buvo pateikta plačiajai visuomenei.
Kas tas Eugenijus Jonika, kodėl, kokią informaciją ir už kiek jis tiems “rusams” pardavė, mes, paprasti mirtingieji, nežinojome – valstybės paslaptis. Tačiau giliai širdyje ne vienas turbūt didžiavomės: per penkiolika nepriklausomybės metų bent vieną rusų šnipą tie mūsų šaunuoliai pagavo!
Deja, visas šitas gražus mitas apie pavojingą “Rusijos šnipą” labai greitai žlugo. Ir žlugo labai banaliai: man gavus ir paviešinus “Rusijos šnipo” bylos medžiagą.
Bylos medžiaga parodė, kad E.Jonika – tai buvęs STT Šiaulių skyriaus agentas, tyręs aukštų VSD pareigūnų galimą korupciją ir galimą prostitucijos dengimą Šiaulių regione, ir dėl to netekęs darbo. Po to prieš jį buvo patvirtintas nusikalstamos veikos imitavimo modelis, įvykdyta provokacija ir vaikinas “parištas” kaip didžiausias Lietuvos nusikaltėlis.
Tiesa, “amžiaus šnipo” sulaikymo operacijai buvo pasiruošta kaip reikiant – didžiojo “Rusijos šnipo” sulaikymą fiksavo “Lietuvos ryto” fotografas (pastebėjote – vėl “Lietuvos rytas”…).
Iš gautos ir paviešintos medžiagos paaiškėjo, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas A.Šumskas VSD buvo davęs sankciją klausytis Rusijos ambasados Lietuvoje laidinių telefonų pokalbių, ir kad Rusijos Federacija dėl to Lietuvai buvo pareiškusi notą. Į viešumą išlindo ir visos tarptautinės konvencijos, kurias pažeidė Lietuva, klausydamasi Rusijos ambasados Vilniuje telefoninių pokalbių.
Trumpai kalbant, man gavus ir paviešinus visą tą ligi tol nuo visuomenės slėptą “Rusijos šnipo” bylos medžiagą, iš tos garsios bylos gavosi šnipštas: iš “šnipinėjimo” liko tik “pasikėsinimas šnipinėti”, ir vietoj 15 metų nelaisvės E.Jonika buvo nuteistas 2 m ir 15 dienų – t.y. lygiai tiek, kiek praleido kalėjime iki teismo, ir paleistas į laisvę teismo salėje. T.y. paviešinus bylą, buvo pasirinktas kaip ir kompromisinis variantas – ir E.Jonika ne šnipas, ir VSD munduras kaip ir išplautas…
Tiesa, vėliau Generalinė prokuratūra dar skundė šį Vilniaus apygardos teismo nuosprendį aukščiau, E.Jonika taip pat reikalavo visiško savo išteisinimo, tačiau vėliau, matyt, prokuratūra su E.Jonika surūkė taikos pypkę, ir abi pusės savo skundus iš Aukščiausio Teismo atsiėmė…
Taigi štai kaip netikėtai pasisuko ir baigėsi garsioji “Rusijos šnipo” byla, kuomet buvo paviešinti visi daug abejonių kėlę “slaptais” vadinti bylos dokumentai: pradedant E.Jonikos pokalbio stenograma su “Rusijos ambasados Latvijoje diplomatu” (o iš tiesų – VSD Klaipėdos skyriaus pareigūnu), ekspertizėmis, provokaciniu modeliu, ir baigiant V.Šumsko sankcija klausytis užsienio šalies ambasados Lietuvoje telefoninių pokalbių ir Rusijos Federacijos nota.
Neabejojama, kad jeigu bylos medžiaga į viešumą nebūtų patekusi, tai E.Jonika ir po šiai dienai sėdėtų kalėjime kaip “Rusijos šnipas”, o visuomenė taip ir nebūtų sužinojusi, kad ta “Rusijos šnipo” byla – tai tik buvusiam STT agentui kerštingų VSD pareigūnų “iškepta” byla, kuri, be saldaus keršto už prostitučių “dengimo” bylos tyrimą, dar tapo ir dovanėle VSD šefui M.Laurinkaus garbingo jubiliejaus proga…
Kodėl rašydama apie Kiesų bylą aš staiga prisiminiau “Rusijos šnipo” Eugenijaus Joniko bylą? Nes norėjau parodyti, kaip gali pasisukti iš pažiūros labai perspektyvia atrodanti byla, apie kurią unisonu visuomenės nuomonę formuoja VSD ir prokuratūros diriguojamas žiniasklaidos choras, kuomet būna paviešinama nuo visuomenės nuslėpta, daug mįslių užminanti ir daug abejonių sukelianti bylos medžiaga.
Taigi ir Kiesų byloje esančios, tačiau nuo visuomenės slepiamos ir daug klaustukų sukeliančios medžiagos paviešinimas ir bus atsakymas į klausimą: kas iš tiesų įvyko tą 2000-ųjų liepos 6 d. ir ar Kiesų byla iš tikrųjų yra ištirta?
Ir todėl – palikime kol kas A.Vertelką Lukiškių kalėjimo kameroje ir sugrįžkime į teismą, kur liudytojų parodymai kalba patys už save.
Ką kalba liudininkai
2007 m. gegužės 18 d. Vilniaus apygardos teismo posėdis. Nagrinėjama Kiesų nužudymo byla.
Prokuroras A.Urbelis akivaizdžiai piktas: jo žvilgsnis žiūrint į mane – tarsi kulkų serija, paleista iš Kalašnikovo automato. Atrodo, dar kelios sekundės – ir krisiu vietoje. Ir suprantama, kodėl: visi žurnalistai kaip žurnalistai – kaip ir normalūs žmonės, o čia sėdi viena, atsiprašant, žurnalistė iš kažkokio, atsiprašant, “Karšto komentaro” kaip prikalta per visus teismo posėdžius ir visų liudininkų parodymus fiksuoja. Ir ne tik kad fiksuoja, bet dar paskui tam savo, atsiprašant, “Karštame komentare” paskelbia. O juk kai kurios detalės aiškiai prieštarauja oficialiai Generalinės prokuratūros versijai… “Ką daryt?” – kartu su Radžiu mintyse dainuoja prokuroras. Iš tiesų – ką daryt? Nes Kiesų byla – tai Rytų Europos amžiaus byla, ir sėkmingas jos ištyrimas turėtų tapti A.Urbeliui tramplinu į kosmines karjeros aukštumas…
Tačiau A.Urbelio karjera – jo asmeninis reikalas, todėl mes sugrįžkime į buvusius KGB rūmus, kuriuose nepriklausomoje Lietuvoje yra įsikūrę Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai, ir kur nagrinėjama garsioji Kiesų byla.
Pirmasis liudytojas – S.Gedminas. Jis sakosi pažįstąs tik vieną iš kaltinamųjų – Algimantą Vertelką. Kokie tarp jų buvo santykiai? “Normalūs”, – trumpai atsako liudytojas.
Tuo tarpu nužudytąjį Gedeminą Kiesų jis pažinojo gana gerai: dar nuo 1978 metų, kuomet G.Kiesus, tuomet dar jaunas specialistas, atėjo dirbti į “Mažeikių naftą”.
“Jis pradėjo nuo meistro ceche, paskui tapo cecho viršininko pavaduotoju. Jo karjera labai greitai kilo – tapo remontinio cecho viršininku, paskui – pirmuoju gamyklos pavaduotoju. O kai 1995 metais atsistatydino Vainora, tapo gamyklos generaliniu direktoriumi”, – prisiminė G.Kiesaus kopimą karjeros laiptais buvęs ilgametis “Mažeikių naftos” darbuotojas S.Gedminas.
“Nebuvom draugai, bet ir nebuvom priešai”, – taip savo santykius su G.Kiesumi apibūdino liudytojas.
“Iš kur žinote Vertelką?” – paklausė teisėjas.
“Kai mes pradėjome statyti Panevėžyje degalines, Vertelka paprašė 100 litų dyzelinio kuro labdaros varžyboms”, – per daug nesileido į detales apie savo pažinties pradžią su A.Vertelka S.Gedminas.
Paklaustas, kiek “Mažeikių nafta” turėjo Panevėžyje degalinių, S.Gedminas prisiminė: “Dvi”.
Tačiau šį kartą teisėjui rūpėjo viena. Tiksliau, tos degalinės vietos parinkimo aplinkybės – mat ji pastatyta ant žemės, išsinuomotos iš su A.Vertelka susijusios bendrovės.
“Kas parinko vietą degalinei?” – paklausė teisėjas liudytojo.
Liudytojo atsakymas vėl buvo labai trumpas: “gamyklos direktorius”.
“Kiesus pasakė, kad gali skambinti Vertelka. “Atsakyk, ką klaus”, – nurodė man Kiesus”, – nenorėjo plačiau nieko pasakoti S.Gedminas.
Be jokios abejonės, teisėjams buvo įdomu: juk Kiesui skambindavo daug žmonių, kaip čia dabar taip gerai S.Gedminas įsiminė Vertelkos pavardę?
“Mes matydavom, kad atvažiuodavo į gamyklą, į Lukoilą (Lukoil buvo įsikūręs tame pačiame administraciniame pastate, kaip ir “Mažeikių nafta” administracija – KK past.), o apie ką jie bendraudavo, nežinau”, – vėl nieko konkretaus nepasakė S.Gedminas.
Teisėjui priminus pirminius parodymus, S.Gedminas prisiminė, kad firma, iš kurios “Mažeikių nafta” išsinuomavo žemę degalinės statybai, buvo UAB “Ksilenas”.
“Kalbėjot, kad Vertelka į Panevėžį nenori daugiau įsileisti degalinių”, – priminė ankstesnius parodymus vėl teisėjas.
“Bet kadangi mes prekiavom naftos produktais, mums pretenzijų neturėjo. Taip galima sakyti”, – aiškiai susinervino liudytojas.
“Ar Kiesui esate ką nors dovanojęs?” – paklausė S.Gedmino teisėjas.
“Tokį diržą buvau padovanojęs… Su paslėpta kišenėle… Buvau jį parvežęs draugams”, – pasakojo S.Gedminas. – “1999 metais atostogų metu buvau Tailande. Ir iš ten parsivedžiau kaip suvenyrus tris tokius diržus su slėptuve. Visus vienodus. Vieną padovanojau Kiesui”.
“Kas žinojo, kad jis turi tokį diržą?” – pasiteiravo teisėjas.
“Tris tokius diržus žmonėms išdalinau, vieną sau pasilikau”, – atsakė S.Gedminas. Ir apie dirže esančią slėptuvę vyrai niekam nepasakojo…
Liudytojas pademonstravo savo diržą – rudos spalvos odinis diržas, iš šalies žiūrint – nieko neįprasto. Tačiau diržo viduje esanti slėptuvė sako, kad tai – specialios paskirties diržas. Gal Lietuvoje toks diržas – tik suvenyras, tačiau Pietų Amerikoje tai itin populiari brangakmenių kontrabandos gabenimo priemonė…
“Ar žinote, iš ko įsigijote žemės sklypą tai degalinei prie Panevėžio?” – nuo stebuklingo diržo prie žemiškesnių dalykų perėjo prokuroras.
“Tą žemę pasiūlė Kiesus. Nuomavom 99 metams. Iš fizinio asmens”, – vėl nieko išsamesnio nepapasakojo S.Gedminas. Akivaizdu, kad jam žymiai mieliau kalbėti apie savo kelionę į Tailandą…
Tačiau A.Vertelkai labiau rūpėjo tas ypatingasis diržas. “Kada buvote apklaustas dėl to diržo?” – paklausė jis S.Gedmino.
“2002 metais Mažeikiuose”, – tikslios datos neprisiminė liudytojas.
“2002 metų liepos 8 dieną”, – pagal protokolą patikslino teisėjas.
“Tada dar tą diržą atnešiau”, – džiaugsmingai prisiminė S.Gedminas – juk apie diržą, tai ne apie aplinkybes, iš kur ir kaip pažįsti Vertelką, kokiu būdu bendraudavai, atsakinėti…
“Ar kalbėjote, kam reikalinga tame dirže slėptuvė?” – paklausė teisėjas liudytojas.
“Buvo tarp mūsų kalba, kad vyrai į tą slėptuvę deda tam tikras…”, – kažką neaiškiai numykė S.Gedminas.
“Ar buvo renkami iš naftininkų pinigai dėl nusikaltimo išaiškinimo?’ – staiga pakeitė temą A.Vertelka.
“Ne, apie tai nežinau”, – spirgėdamas iš nekantrumo, kada šita apklausa pagaliau čia baigsis, atsakė liudininkas.
Kitaip sakant, kaip ir prieš tai buvę liudininkai, taip ir šis liudininkas “nieko nežino” arba “nieko neprisimena”…
“Sekantis liudininkas – Lapė”, – išsekus klausimams paskelbė teisėjas, ir S.Gedminas laimingas, tarsi ant sparnų, skubiai pasuko teismo salės durų link…
“Nieko nežinau, nieko nemačiau”
Taigi šiame teismo posėdyje liudininkai – Mažeikių “desantas”. O Lapė – tai buvęs “Mažeikių naftos” saugos tarnybos vairuotojas.
“1997-1998 metais buvo priimtas sprendimas, kad reikia lydėti generalinį direktorių, ir tuo tikslu buvo paskirti du saugos darbuotojai, kurie lydėdavo Kiesų kita mašina”, – apie savo ryšius su G.Kiesumi pasakojo Lapė.
“Kiesus važiuodavo viena mašina, o saugos darbuotojai – kita”, – patikslino detales liudytojas.
“Kas buvo Kiesaus vairuotojas?”
“Galminas”, – atsakė buvęs gamyklos saugos tarnybos vairuotojas.
Paskutinį kartą Lapė Kiesų matė tų 2000-ųjų liepos pradžioje – liepos 2 ar 3 dieną.
“Paskambino Kiesus ir paklausė, jeigu Galminas negrįš, ar galėčiau parvežti sūnų Valdą. Bet Galminas grįžo, ir man nereikėjo važiuoti”, – kalbėdamas aiškiai jaudinosi Lapė. Ir suprantama, kodėl: nes jei Galminas tada būtų negrįžęs, tai į Vilnių su Kiesumi tada būtų važiavęs jis, Lapė. Taigi ir liudytojų tribūnoje šiandien jis nebūtų stovėjęs…
“Liepos septintą aš skambinau Kiesui – buvo prašęs pažiūrėti balkių, , bet telefonas buvo išjungtas. Skambinau Galminui, bet ir jo telefonas buvo išjungtas”, – prisiminė tą baisiąją vasarą liudytojas.
Kita vasara – prieš 1999 metus, liudytojui irgi buvo įsimintina. “ Tada buvome “Mažeikių naftos” atstovybėje Vilniuje. Atėjo Galminas ir pasakė, kad Kiesus liepė nufilmuoti žmones, su kuriais įvyks susitikimas. Buvo pasakyta, kad atvažiuos Mersedesas su Panevėžio numeriais, reikia nufilmuoti”, – prisiminė įvykius iš kitos vasaros Lapė.
“Atvažiavo Mersedesas su Panevėžio numeriais. Iš jo išlipo žmogus baltu lietpalčiu ir didele skrybėle. Ir mes jį nufilmavome. Jis įėjo į atstovybę”, – detalizavo savo pasakojimą liudytojas.
“Tas žmogus su lietpalčiu… Ar minėjo, kas jis toks, kokiu tikslu reikėjo jį nufilmuoti?” – buvo bandoma sužinoti daugiau detalių iš liudytojo.
“Sakė, svarbus susitikimas, reikia nufilmuoti”, – nesileido į išsamesnius atsakymus Lapė.
“Kokia privati saugos tarnyba skverbėsi į “Mažeikių naftą”?- paklausė liudytojo A.Vertelka.
“Nežinau”, – populiariausią atsakymą šitos bylos teismo posėdžiuose pasakė Lapė.
“Dėl ko buvo priimtas sprendimas Kiesui skirti papildomą apsaugą? Nes anksčiau Kiesui papildomos apsaugos nereikėjo” – klausinėjo buvusio gamyklos apsauginio “Pinčia”.
“Nežinau”, – nuleidęs galvą ir aiškiai nenorėdamas ilgiau šitoje liudytojų tribūnoje stovėti vėl atsakė Lapė.
“Ar bendraujant su Galminu, kaip vairuotojas su vairuotoju, nebuvo kalbos, kad kas nors Kiesų stebėtų, sektų?” – paklausė Lapės kitas kaltinamasis A.Andrušaitis.
“Ne, nebuvo”, – vėl trumpai atsakė žmogus, kuriuo kadaise buvo gana artimai pasitikima – taip artimai, kad net buvo prašoma nufilmuoti asmenis, atvykstančius pas Kiesų į svarbius susitikimus…
“Ar Kiesus sakė, kad planuoja ilgesniam laikui išvykti?” – perėmė klausimų estafetę iš A.Andrušaičio V.Baltušis.
“Ne”, – lyg kirviu nukirto Lapė, tuo leisdamas suprasti, kad jo oficialius liudijimas šitoje byloje jau baigtas.
Šiandieninis teismo posėdis baigtas.
Šį kartą prokuroras A.Urbelis nenuraudo nė karto.
“Iš sūnaus kraujas buvo paimtas be mano sutikimo”
Gegužės 23 d. Šį kartą prokuroras A.Urbelis iš pažiūros atrodė pakankamai ramus – nesisvaidė nei žaibais, nei Kalašnikovo serijomis. Atrodo, nusprendė laikytis taktikos: “a mnie vsio ravno” (“o man dzin”).
“Liudyti kviečiama Galminienė”, – paskelbia teisėjas, ir atsivėrus salės durims, aiškiai malšindama jaudulį įeina nužudytojo A.Galmino žmona.
“Kaltinamuosius pažįstu tik iš spaudos”, – į klausimą, ar pažįsta šiuos teismo salėje esančius “tulpinius”, atsako moteris.
Su vyru susituokė 1988 metais. Turi sūnų. Dabar jam – 17 metų. Kai nužudė tėvą, sūnui buvo 10…
“Kiesus 20 metų buvo mano vyro darbdavys. Dirbo ir kaip Kiesaus apsauginis, ir kaip vairuotojas”, – moters akyse – ašaros.
“Ar prisimenate tą dieną?” – paklausia teisėjas moters.
“Buvo labai gražus rytas”, – sugrįžta į 2000-ųjų liepos 6 d. J.Galminienė.
“Vaikas buvo Laukuvoj. Išlydėjau. Vakare turėjo grįžti. Turėjo važiuoti į Vilnių per Kauną. Per pietus dar paskambinau. Sakau, į daržą nenuėjau, nes pradėjo lyti. “O Kaune saulė šviečia”, – pasijuokė vyras. 23 valandą skambinau, bet jau niekas neatsakė. Kiesui nedrįsau skambinti”, – moteris iš paskutiniųjų stengėsi tramdyti ašaras.
“Kitą dieną paskambinau dar kartą – telefonas vėl išjungtas. Tada paskambinau Kiesienei ir su ja tikslinome skambučius…” – pirmąją vyro dingimo dieną prisiminė J.Galminienė.
“Kaip Galminas išvyko iš namų apsirengęs?” – pasiteiravo moters teisėjas.
“Išvažiavo juodu švarku, margais languotais marškiniais, vasariniais batais… Laikrodį turėjo, žiedo nenešiojo, namų raktus turėjo”, – vardijo moteris.
“Tą dieną vyras turėjo pasiimti sūnų – galvojo, kad bus ekskursija į Vilnių. Ačiū Dievui, nepasiėmė”, – J.Galminienė pravirko…
“Kiek banko kortelėje vyras turėjo pinigų?” – nuo skaudžios temos prie kitos perėjo teisėjas.
“Galėjo turėti kokius tris keturis tūkstančius litų”, – mėgino spėti moteris.
“Jūs pateikėte 11 tūkstančių civilinį ieškinį kaltinamiesiems. Kas tą sumą sudaro?” – vėl apie pinigus buvo paklausta liudytoja.
“Tai suma, kuri susijusi su vyro laidotuvėmis”, – atsakė J.Galminienė.
Moteris prisiminė, kaip po vyro dingimo ji neturėjo ramybės. “Jau trečią dieną laiptinėje apsigyveno žurnalistai… Apie keturis metus visi labai domėjosi… Visi tie straipsniai, visos tos ekspertizės… Ir mirties liudijimas buvo išduotas tik tada, kai buvo iškasti kūnai – iki to laiko sūnus negalėjo išvažiuoti į užsienį koncertuoti – reikalaudavo vyro sutikimo”, – dabar absurdiškai atrodančias detales prisiminė J.Galminienė.
“Ar iš jūsų sūnaus buvo paimtas kraujas?” – paklausė moters A.Vertelka.
“Taip, Šilalės poliklinikoje. Be mano sutikimo”, – atsakė moteris.
“Koks kiekis?” – A.Vertelką akivaizdžiai domino tik Galmino sūnaus kraujas.
“Nežinau… Atvažiavod dviese, pasiėmė vaiką iš močiutės ir nusivežė…” – atsakė J.Galminienė.
“Ar su ekspertizės aktais byloje esate susipažinusi? Kad kaltinamajam buvo leidžiami vaistai… ” – jau iš kitos operos uždavė klausimą A.Andrušaitis.
“Neprisimenu… ”, – atsakė moteris.
“Ar neteko su vyru kalbėtis apie Kiesaus apsaugą – kodėl jam paskirta didesnė apsauga?” – toliau klausė A.Andrušaitis.
“Vyras ginklą buvo išsiėmęs”, – tarsi patvirtindama kažkokią tvyrojusią grėsmę pasakė J.Galminienė.
“Ar nekalbėjo, ar kas nors sekė Kiesų?” – mėgino klausti A.Andrušaitis. Tačiau moteris šita tema buvo nekalbi: “Ne”…
Mistika su krauju Kiesų byloje tęsiasi
Birželio 13 d. Šiandien teisme liudija nuošalios Čiūrų kaimo sodybos, kur, kaip teigiama, buvo nužudyti Kiesai ir Galminas, savininkas Jonas Urbonavičius.
Vyriškis aiškiai nervinasi.
Ką pažįsta? Pažįsta Sigitą Raišelį, Algimantą Vertelką ir Virginijų Baltušį. Kaip gerai pažįsta, kokiomis aplinkybėmis susipažino, kaip dažnai bendraudavo ir t.t., nedetalizuoja. Iš tiesų – juk kuo mažiau kalbėsi, tuo mažiau galimybių tavo atsakymuose rasti “kabliukų”.
Taigi jis, Jonas Urbonavičius, kadaise su žmonos broliu per pusę įsigijo sodybą Čiūrų kaime. Tiesa, raktų nuo tos sodybos jis neturėjo. “Neturėjom nei aš, nei žmona – raktai buvo sodyboje pas sargą”, – teigė liudininkas.
Tą 2000-ųjų vasarą, jei tiksliau – liepos pradžioje Jonas Urbonavičius su žmona išvažiavęs motociklais į kelionę po Europą.
“Gal tris savaites važinėjome”, – akcentavo Jonas Urbonavičius. Taigi, suprask, tuo metu, kai “tulpiniai” šeimininkavo jo sodyboje, jo iš viso nebuvo Lietuvoje, todėl jis su šitomis žmogžudystėmis neturi nieko bendro.
Tai kaip 2000-ųjų liepos 6 d. jo sodyboje atsirado “tulpiniai”?
“Prieš pat kelionę buvome susitikę su Sigitu Raišeliu (charakterizuojamas kaip vienas iš žiauriausių “tulpinių” – aut.past.) – jis paprašė pabūti su draugais sodyboje. O mes su žmona buvome kelionėje. Apie tris savaites”, – nesileido į tos vasaros detales J.Urbonavičius.
“Grįžęs nieko įtartino nepastebėjote?” – paklausė teisėjas.
“Nieko nepastebėjau”, – atsakė J.Urbonavičius. Jo teigimu, anksčiau, jam nesant, Raišelis toje sodyboje nesilankydavo.
“Iki to prašymo Raišelis buvo jūsų sodyboje nakvojęs?” – toliau teiravosi teisėjas.
“Tais pačiais metais. Per Jonines. Ten švenčiau Jonines”, – atsakė liudytojas.
Jis toje sodyboje landydavęsis tik savaitgaliais. O paprastai sodybą prižiūrėdavęs sargas – mat reikėdavę šunį pašerti.
“Kokios grindys sudėtos sodybos antrame aukšte kambary po kaire?” – paklausė Algimantas Vertelka J.Urbonavičiaus.
“Parketas”, – atsakė vyras.
“Koks?” – pasiteiravo “Pinčia”.
“Lakuotas”, – konkretizavo liudytojas, aiškiai nesuprasdamas, kodėl tam A.Vertelkai dabar čia taip parūpo jo sodybos kambario grindys.
“Kiek kartų tvarkydavot kambarius, plaudavot grindis?” – paklausė A.Vertelka garsiosios sodybos šeimininko.
“Sunku pasakyti. Kai atvažiuodavom – penktadieniais. Kai atvažiuodavom, žmona viską išplaudavo”, – aiškiai nustebęs, vis dar nesuprasdamas kokią reikšmę gali turėti jo atsakymai, atsakė J.Urbonavičius.
Tačiau prokuroras aiškiai suprato, kur link suka A.Vertelka, – pažvelgęs į mane, susiėmė rankomis galvą.
“Ar buvote tuomet, kai sodyba buvo apžiūrinėjama policijos pareigūnų?” – pasiteiravo “Pinčia”.
“Ne, žmona buvo”, – atsakė J.Urbonavičius.
“Ar būtumėt pastebėjęs, jei kambario vidury būtų buvusi kraujo dėmė?” – paklausė A.Vertelka liudytojo.
“Kokia dėmė?” – visiškai nesuprasdamas, apie kokią čia kraujo dėmę kalba A.Vertelka, paklausė J.Urbonavičius.
A.Vertelka paprašė, kad teisėjas parodytų byloje esančią nuotrauką, kur 2001 m. lapkričio 25 d. darytoje fotonuotraukoje matosi J.Urbonavičiaus sodybos kambario grindys su dėme ir pažymėta, kad čia rastas kraujas.
Liudytojui atsisėdus salėje netoli manęs, paklausėme, tai kaip ten buvo su ta kraujo dėme? Mat teisėjas paprašė liudytojo atsisėsti, kol jis byloje suras tą nuotrauką.
Tačiau pamatęs, kad liudytojas kažko klausiamas, teisėjas staiga užsirūstino ir griežtu tonu paliepė J.Urbonavičiui persėsti į pirmą suolą.
Nuotrauką suradus, ji buvo parodyta J.Urbonavičiui.
“Tai kaip buvo su ta kraujo dėme? Tai pusantrų metų plovėt grindis, ir nepastebėjot, kad kambary ant parketo yra kraujo dėmė?” – klausė J.Urbonavičiaus “Pinčia”.
“Nebuvo”, – iš nuostabos net gūžtelėjo pečiais J.Urbonavičius.
“Ar žmona neplovė grindų pusantrų metų?” – vėl paklausė A.Vertelka.
“Plovė, pastoviai plovė”, – aiškiai nesuprasdamas, kokie čia stebuklai darosi su ta kraujo dėme, atsakė liudytojas.
“Ar jūs toje vietoje, kur yra nufotografuota, matėte kraujo dėmę?” – paskutinį kartą sodybos savininko pasiteiravo “Pinčia”.
“Nemačiau”, – papurtė galvą J.Urbonavičius.
Atrodė, kad prokurorai kiaurai į stalą sulįs…
“Klauskite prokuroro”
“Kai grįžot iš kelionės, ar sargas minėjo, kas vyko sodyboje? Kad kas nors įtartina?” – pradėjo savo klausimų ciklą A.Andrušaitis.
“Ne, neminėjo”, – atsakė J.Urbonavičius.
“Ar Jūsų žmona, tvarkydama kambarius, rado ką nors įtartina? Ar buvo pasakiusi, kad “radau dėmes, panašias į kraują”?” – toliau teiravosi A.Andrušaitis.
“Ne. Kiek pamenu, ne”, – atsakė liudytojas.
“Kiek kartų buvote apklaustas iki teismo?” – paklausė A.Andrušaitis žymiosios sodybos savininko.
“Du ar tris kartus”, – atsakė J.Urbonavičius.
“Ar jūsų parodymai teisingi?” – paklausė “tulpinis”.
“Klauskite prokuroro”, – žvilgsniu parodė į prokurorą liudytojas.
“Ar davėte raktus nuo sodybos Raišeliui?” – toliau klausinėjo A.Andrušaitis.
“Kad apie raktų davimą Raišeliui nebuvo jokios kalbos”, – atsakė J.Urbonavičius.
“Tai kaip paaiškinsite parodymų prieštaravimą, kada davėt parodymus 2001 m. lapkričio 27 d.?” – paklausė A.Andrušaitis.
“Manęs klausė, ar davėt raktus. Raktų nedaviau – sodyboje buvo sargas”, – patikslino epizodą su raktais nuo sodybos J.Urbonavičius.
“Saugojo Vytas. Kur jis gyveno? Panevėžyje?” – paklausė liudytojo prokuroras.
“Tai jūs jį buvote suradę”, – prokurorui atsakė J.Urbonavičius, aiškiai nustebęs, ko tas čia klausinėja apie Vytą, jei jie jį buvo susiradę ir apsiklausę…
Sekantis liudytojas – garsusis “tulpinis” Sigitas Raišelis, dirbęs su Panevėžio policija pagal 1995 m. patvirtintą garsųjį policijos ir “tulpinių” darbo planą.
Panašu, kad Jonas Urbonavičius ir “tulpinis” Sigitas Raišelis dar ir šiandien yra geri draugai – mat po teismo posėdžio abu vyrai kartu pietavo “Neringos” restorane, o papietavę iš ten kartu išėjo.
Mistika su krauju Lietuvos teisėsaugoje – įprastas dalykas
Apibendrindami šiame straipsnyje pateiktus liudytojų parodymus, šiandien norime atkreipti dėmesį į dvi detales. Ir abi detalės susijusios su krauju.
Pirma, pareigūnai pasiėmė dešimtmetį Galmino sūnų ir, nusivežę į Šilalės polikliniką, nedalyvaujant jo mamai ir net negavus mamos sutikimo, paėmė iš jo kraujo. Kiek, nežinoma.
Antra, 2001 m. lapkričio 25 d. – tą dieną, kada buvo rasti ir iškasti kūnai be galvų, buvo apžiūrėta J.Urbonavičiui priklausanti sodyba, kurioje, kaip teigiama, buvo nužudyti Kiesūs ir Galminas . Apžiūros metu padarytoje nuotraukoje ant parketu išklotų kambario grindų matosi dėmė. Teigiama, kad tai – kraujas.
Tačiau – nusikaltimas, kaip teigiama, įvykdytas iš 2000-ųjų liepos 6 d. į 7 d., kada sodybos šeimininkai keliavo po Europą. Grįžę jie nieko įtartino nepastebėjo. Pusantrų metų J.Urbonavičius, savaitgaliais būdamas toje sodyboje, tos kraujo dėmės nepastebėjo. J.Urbonavičiaus žmona, pusantrų metų savaitgaliais plaudama kambarių grindis, tos dėmės neišplovė. J.Urbonavičiaus teigimu, anksčiau tos dėmės ten nebuvo – pusantrų metų jis jos nematė.
Ką tai reiškia?
Šį klausimą mes kol kas paliksime retoriniu. Tačiau šiandien mes papasakosime kelis pavyzdžius, kurie kalba patys už save ir kurie – analogiški aukščiau išvardintiems.
1996 m. Panevėžys. Garsioji rezonansinė V.Arbataičio nužudymo byla. Daiktinis įrodymas – kastetas. Pagal ekspertų išvadas, nuplautas. Ar juo buvo nužudytas verslininkas V.Arbataitis, ekspertai nustatyti negali – nėra pagal ką nustatyti DNR.
Praeina metai. Panevėžio prokuroras G.Sereika veža į Vilnių kastetą pakartotinei ekspertizei ir “ant kasteto pamato plika akimi matomą kraujo dėmę”. Ekspertas, išstudijavęs baudžiamąją bylą, nustato: kraujas ant kasteto – V.Arbataičio.
Netrukus Lietuvą sukrečia dar viena byla – paslaptingai miršta įtakingas verslininkas, filosofo Romualdo Grigo sūnus Arvydas Grigas.
Gavusi ekspertų išvadas, jog A.Grigo kraujyje rasta etilenglikolio, Vilniaus m. apylinkės prokuratūra iškelia baudžiamąją bylą dėl A.Grigo nunuodijimo (A.Grigas buvo vadinamas dabar gerai žinomo verslininko, dabartinio “MG Baltic” koncerno valdybos pirmininko Dariaus Mockaus sukurtos verslo imperijos “smegenimis” ir “idėjų trestu”). Kyla skandalas. Kas nunuodijo vieną iš alkoholiu prekiaujančios bendrovės “Mineraliniai vandenys” savininkų? Pasklinda gandai, kad A.Grigo turėtų akcijų dokumentai paslaptingai dingo. Visų žvilgsniai nukrypsta į A.Grigo verslo partnerius…
Tačiau staiga įvyksta netikėtas dalykas.
Baudžiamąją bylą dėl A.Grigo nunuodijimo iškėlęs prokuroras V.Sabutis nuo bylos tyrimo nušalinamas, bylą iš Vilniaus m. apylinkės prokuratūros perima Vilniaus apygardos prokuratūra.
Ukrainoje atliekama pakartotinė A.Grigo kraujo ekspertizė – ten kraujyje etilenglikolio nerandama. Baudžiamoji byla dėl A.Grigo nunuodijimo nutraukiama, daiktiniai įrodymai (įskaitant ir tuščią buteliuką, kuriame buvo laikomas A.Grigo kraujas) – sunaikinami. V.Sabutis atleidžiamas iš Vilniaus r. apylinkės vyr.prokuroro pareigų, o etilenglikolį A.Grigo kraujyje radusiai Teismo ekspertizės instituto specialistei V.Girenkienei iškeliama baudžiamoji byla.
Tačiau – per teismo posėdį, kur V.Girenkienę atstovavo advokatas V.Sviderkis, paaiškėja, kad į Ukrainą ekspertizei buvo nusiųstas visai ne A.Grigo kraujas – ukrainiečiai ekspertai iš Lietuvos atsiųstame kraujyje rado krešulių, kurie, kaip teisme teigė ekspertai, būna tik gyvo žmogaus kraujyje – negyvo žmogaus kraujas nekreša…
“Taigi kieno kraują nuleido prokurorai?” – prieš penkerius metus vykusiame teisme klausė advokatas V.Sviderskis.
Prokuratūros užkulisiuose buvo šnabždamasi, kad į Ukrainą tuomet buvo nusiųstas A.Grigo tėvo kraujas – mat tėvų ir sūnų DNR yra beveik identiški…
