„Tulpiniai” – „mentų” kovų koviniai įrankiai
“Kaip tu manai, kodėl pas mane buvo atlėkę du Policijos departamento pareigūnai ir atsiprašinėjo manęs dėl šitos bylos?” – rūkydamas antrą cigaretę ir šypsodamasis pro dūmą paklausė Algimantas Vertelka.
Policijos departamento pareigūnai atlėkė į kalėjimą atsiprašinėti A.Vertelkos? Įdomu… Labai įdomu!
“Būtų dar įdomiau, jei jie atlėktų į “Karšto komentaro” redakciją ir duotų apie tai interviu”, – pagalvojau klausydamasi “Pinčios”.
Nors – ką gali žinoti, ką čia tas A.Vertelka sugalvos: ims ir pakvies juos kaip liudytojus į Kiesaus bylą nagrinėjantį teismą ir teisėjo Lino Žukausko akivaizdoje paklaus: “Gerbiami komisarai, prašome atsakyti, ką jūs turėjote omenyje ir už ką jūs manęs atsiprašinėjote, atėję pas mane į Lukiškių kalėjimą tada ir tada?”
Sprendžiant iš to, kaip A.Vertelka šypsosi, užduodamas šį klausimą, ir matant, kokia velniška kibirkštėlė dega dabar jo akyse, galima suprasti, kad tikriausiai taip ir bus: pareigūnai bus išvilkti į dienos šviesą. Nes “Pinčiai” baisiai knieti sužinoti atsakymą į klausimą: kodėl?
“Tai kaip tu manai, kodėl tie du Policijos departamento pareigūnai atlėkė pas mane atsiprašinėti?” – antrą kartą to paties paklausė manęs A.Vertelka.
“Nežinau”, – papurčiau galvą.
Iš tiesų nežinau, nes apie tokį faktą sužinojau tik dabar iš paties A.Vertelkos.
Todėl galiu tik spėlioti: gal ką nors prisidirbo? Gal paėmė pinigų, neatidirbo, o dabar laksto – bijo, kad ir jų neištiktų Kiesų likimas? Juk ne be reikalo turbūt kai kurie pareigūnai kitaip, kaip “tulpinių” komisarai”, – nevadinami.
“Pinčia” nusijuokė. Supratau: apie tuos pareigūnus mes dar išgirsime.
“Ir iš tavęs tikiuosi atsiprašymo – kokių nesąmonių čia prirašei?” – padeda A.Vertelka man prieš akis “Laisvą laikraštį”.
Operacija “Vitas Lingys 2” patyrė fiasko
“Žinai, po šitos publikacijos aš buvau ant tavęs taip įsiutęs, kad net galvojau tau ką nors padaryti”, – prisipažįsta “Pinčia”.
Pažvelgiu į “Laisvą laikraštį” ir į publikacijos datą – 2006 m. liepos 21 d. Straipsnio pavadinimas – “G.Kiesų nužudė policijos agentai “tulpiniai”. Straipsnis pasirašytas Jono Papievio slapyvardžiu.
Aš žinau, kas tame laikraštyje pasirašinėja Jono Papievio slapyvardžiu. Ir žinau, kad tuo metu, kai pasirodė ši publikacija, tame laikraštyje aš jau nedirbau.
“Tai ką – ką pasako Urbelis (Kiesaus bylos tyrimui vadovavęs Generalinės prokuratūros prokuroras – G.G.), tą ir rašai? Čia Urbelis liepė parašyti?” – atakavo klausimais A.Vertelka.
Žiūrėjau į A.Vertelką ir negalėjau patikėti: ar jis suvokia, ką klausia? Visų pirma, čia ne mano straipsnis, antra, kuo čia dėtas Urbelis? Dar nė vienas pareigūnas nediktavo man, ką ir kaip aš turiu rašyti ar nerašyti, ir nediktuos. Ir todėl vienintelė “meilė”, kurią patyriau iš Generalinės prokuratūros ir to paties prokuroro A.Urbelio pusės per visą savo žurnalistinę karjerą, buvo baudžiamosios bylos “už šmeižtą” – mat buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas ir tas pats prokuroras A.Urbelis greičiausiai manė, jog tik tokiu būdu mane galima “prispausti”, kad aš “nepurvinčiau” “švarios” jų reputacijos…
Aišku, pirma baudžiamoji byla sunervino – nes dar buvau “žalia”. Tačiau netrukus sekė antra, trečia, o, kaip liaudis sako, šuo ir kariamas pripranta. Taigi netrukus ir aš, kaip sakoma, šituo atžvilgiu “užsiauginau skūrą”, ir baudžiamąsias bylas “už šmeižtą” vertinau vienareikšmiškai – kaip šantažą. O šantažas man iš principo yra nepriimtinas. Todėl negali būti net minties, kad aš gyvenime ką nors parašyčiau prokuroro paliepimu.
Tiesa, toks prokuroras kaip A.Urbelis niekad manęs to ir neprašytų: tą labai akivaizdžiai galima suprasti iš to, kaip prokuroras teismo salėje žiūrėjo į mane – o žiūrėjo kaip bulius į raudoną skudurą. Atrodė, dar sekundė, ir puls bei persmeigs savo išgaląstais ragais.
“Betgi čia ne mano straipsnis – nuo 2005 metų aš dirbu “Karštame komentare”, – pasakiau “Pinčiai”, o mintyse sukosi vienintelė mintis: “Kažkas planavo antrą Vito Lingio atvejį. Tik šį kartą – “tulpinių” rankomis”.
Gavus atsakymą į beveik metus kankinusį klausimą, iki šiol buvusi įtampa A.Vertelkos veide atlėgo. Tiesiog akimirksniu “Pinčia” pavirto visai kitu žmogumi.
Tačiau dabar ta įtampa persidavė man: juk kažkas atnešė A.Vertelkai laikraštį, kuriame aš jau nuo 2005 metų nedirbau, ir balsu pamąstė, kad tas straipsnis – neva mano. A.Vertelka, kaip dabar prisipažino, dėl šito straipsniai baisiai įsiuto ir net planavo man ką nors padaryti.
Kas tas kas nors, tai ir arkliui aišku. O aš – ne arklys.
Permečiau tą provokacinį straipsnį akimis. “Laivo laikraščio” žurnalistas kalbasi su prokuroru A.Urbeliu.
Tai štai kodėl manęs A.Vertelka klausinėjo apie prokurorą A.Urbelį!
“Jei paskambinčiau Urbeliui ir užduočiau klausimų apie Kiesaus bylą, tai Urbelis turbūt sudaužytų savo telefoną”, – nusijuokiau mintyse skaitydama “Jono Papievio” straipsnį aname laikraštyje.
Tačiau prisiminus, kad kažkas vis tik tuo straipsniu pasinaudojo ir A.Vertelką bandė užvesti ant minties, kad jį parašiau aš, juokas nebeėmė – veikiau atvirkščiai.
Kas tas kažkas, aš nujaučiau: tas kažkas kadaise, kaip sakoma, “ant peilių ėjo” su buvusiu pareigūnu Sergeju Piskunovu, paskui surengė susitaikymo balių – kad visi žinotų, kad jie – jau “ne ant peilių”, o netrukus Sergejų Piskunovą to kažkieno draugai “tulpiniai” ėmė ir nušovė. Kuo ne serialas “Mentovskyje vojny”?
Dabar, atrodo, kažką panašaus buvo pabandyta padaryti ir čia.
Šį kartą jau ne permečiau akimis, bet atidžiai perskaičiau tą “Jono Papievio” straipsnį.
Žiūriu ir savo akimis netikiu: į šią publikaciją yra įterptas intarpas iš mano dar 2002 metais rašyto straipsnio apie “tulpinius”. Aišku, mano leidimo taip padaryti niekas neatsiklausė.
Taigi paskui įrodinėk, kad tu – ne kupranugaris.
Tačiau – kažkas, stengęsis sukelti A.Vertelkos įsiūtį mano atžvilgiu, šį kartą prašovė pro šalį: sulaukęs progos, A.Vertelka pats panoro su manimi susitikti ir viską išsiaiškinti.
O juk galėjo būti ir kitaip: V.Baltušis, kažkam pašnibždėjus, kad “Sergejus Piskunovas planuoja nužudyti jį ir jo sėbrus”, ėmėsi “prevencinio” nužudymo – net nesusimąstęs, kad jį, V.Baltušį, norima padaryti “mentų” karų įrankiu, kad jo bei kitų “tulpinių” rankomis norima atsikratyti nepageidaujamu kolega, ėmė S.Piskunovą ir nužudė. ( “Vienas “tulpinių” – V.Baltušis davė parodymus, jog jis nužudė Panevėžio policininką Sergejų Piskunovą tik todėl, kad manė, jog pastarasis planuoja nužudyti jį ir jo sėbrus. Todėl ir ėmėsi “prevencinio” nužudymo”, – cituojamas prokuroras A.Urbelis tame pačiame “Laisvame laikraštyje”).
Aišku, kas tas kažkas, sukėlęs V.Baltušiui tokias baisias mintis ir dėl S.Piskunovo nužudymo teisme dabar turintis sėdėti šalia “tulpinio” kaip užsakovas (nes, kaip matote, dabar niekas nesako: “nueik ir nušauk tą”, o daro tai labai subtiliai: “tas ir tas planuoja tave nužudyti” arba “žiūrėk, ką ta žurnalistė apie tave prirašė” ir pan.), A.Urbelis nesiaiškino: Generalinės prokuratūros moto – nesurasti jokių užsakovų. Nors užsakovai buvo žinomi dar 2002 metų vasarą, kada aš su tuometiniu Seimo nariu buvau įviliota Panevėžyje į pasalą, o policijos ir “tulpinių” “darbo plane” figūruojantis komisaras tuomet Seimo nario akivaizdoje man, tuo metu daug rašiusiai apie komisaro Sergejaus Piskunovo žmogžudystę, buvusio prokuroro, tuo metu – jau advokato – kontoroje grasino: “Nori sužinoti, kas nužudė Sergejų Piskunovą? Tuoj sužinosi. Tuoj galėsi paimti iš Sergejaus Piskunovo interviu”. Ir parodė pirštu į dangų. O galiausiai, Seimo nario išvadintas “kilbuku”, išrėžė: “Taip, mes nežudėme Sergejaus Piskunovo, tačiau mes davėme įsakymą jį nužudyti”. Atseit, kokie mes “kieti” – visai ne “kilbukai”!
Tačiau apie tai plačiau – kitą kartą: juk netrukus teisme bus pradėta nagrinėti ir buvusio policijos komisaro S.Piskunovo nužudymo byla.
“O žinai, tas buvęs prokuroras buvo V.Blinkevičiaus advokatas”, – išklausęs istoriją apie taip vadinamus “tulpinių” komisarus pasakė A.Vertelka.
Beje, kai 2002 m. parašiau savo pirmąjį straipsnį apie “tulpinius” ir A.Vertelką, kaip ir kiti žurnalistai, pavadinau “tulpinių” lyderiu, man kažkas paskambino. Skambutis buvo iš Panevėžio. Iš taksofono. Kažkoks vyrukas susinervinęs aiškino, kad aš, rašydama straipsnį, padariau vieną didelę esminę klaidą. “Vertelka nėra joks “tulpinių” lyderis – tai aš “tulpinių” lyderis. O Vertelka viso labo buvo Janonio vairuotojas. Supratai?”, – aiškino man vyriškas balsas.
“Tai kas tuomet yra “tulpinių” lyderis, jei tu tik Janonio vairuotojas?” –paklausiau “Pinčios”.
“Nežinau, kas skambino, to ir klausk. Juk aš – tik vairuotojas”, – nusijuokė A.Vertelka.
“Ir, beje, tą įstatymą, apie kurį tu tiek daug rašei, Seimas priėmė ne dėl manęs, o dėl Skačkausko”, – pasakė “Pinčia”, vartydamas ketverių penkerių metų senumo mano straipsnius.
“Oho, kokį archyvą sukaupęs”, – nusistebėjau mintyse, matydama savo straipsnių kolekciją.
O dabar trumpai apie tai, kas tas Dainius Skačkauskas. Tai tas valstybės (“Aro”) saugomas svarbus liudytojas, buvęs “tulpinis”, kuris dalyvavo ne viename kraupiame “tulpinių” nusikaltime, įskaitant ir Kiesų pagrobimą bei nužudymą, o dabar už valstybės, t.y. visų mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigus gyvena konspiraciniame bute, ir pasibaigus Kiesų bylą nagrinėjančiam teismui bus išsiųstas į užsienį, kur už mūsų, t.y. mokesčių mokėtojų, pinigus kaitinsis kaitrioje saulėje, pirks brangias mergaites ir po saulės skėčiu gulėdamas prie šiltos jūros gurkšnos alkoholinius kokteilius su ledukais. Paskui kada nors, spėjame, maudantis , jam koją “sutrauks mėšlungis”, ir Skačkauskas “nuskęs” – nes korumpuoti pareigūnai nepalieka savo liudininkų gyvų.
Bet apie D.Skačkausko vaidmenį šioje byloje ir mūsų versijas, kas jo laukia pasibaigus teismui, mes pakalbėsime kiek vėliau – nes dabar vis tik bėga minutės, skirtos mano pokalbiui su iki gyvos galvos nuteistu Algimantu Vertelka, o mūsų pokalbio besiklausantis Lukiškių kalėjimo administracijos darbuotojas D.Atkočius laukia nesulaukia šito pokalbio pabaigos ir rūko vieną cigaretę po kitos.
“Vertelkos įstatymas”
Taigi – “Vertelkos įstatymas”. Taip Seimo kuluaruose buvo vadinama Baudžiamojo proceso kodekso pataisa, prastumta Seime tuometinio Seimo pirmininko Artūro Paulausko ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko.
Taip, to paties A.Sadecko, kuris 2000-ųjų liepą atostogavo Nidos “Rūtos” poilsio namuose tuo pačiu metu, kaip ir A.Vertelka. Nes “Ekskomisarų biuras”, kurio viceprezidentu tada buvo mūsų aprašomas A.Sadeckas, ir A.Vertelka, kitaip dar vadinamas “Pinčia”, tuose poilsio namuose turėjo nusipirkę apartamentus.
Ta BPK pataisa, galiojusi vos keletą mėnesių, buvo ypatinga tuo, kad “už pagalbą teisėsaugai” (pagal nusikalstamo pasaulio žargoną, už tapimą pareigūnų “ožiu”) leido keliose tyčinėse žmogžudystėse dalyvavusius asmenis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Dalis Seimo narių, išvydę tokią BPK pataisą, pašiurpo: kaip galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės žudikus? Ką reiškia “kelios tyčinės žmogžudystės”? Keliuose nužudymuose pagal šį įstatymą bus leidžiama sudalyvauti ir išvengti realios laisvės atėmimo bausmės? Kiek žmogžudysčių sudaro žodį “keli”? Dvi, trys, keturios, penkios ar šešios?
Šiurpas ėmė, skaitant A.Sadecko ir dabartinio europarlamentaro A.Sakalo pateiktas BPK pataisas.
Tačiau į tuos klausimus, priimant šitą baisų įstatymą Seime, tuomet taip ir liko neatsakyta. Kaip buvo neatsakyta ir į klausimą, kokiems nusikaltėliams yra priimamas šitas įstatymas.
Tuo tarpu labai akivaizdu ir nekilo jokių klausimų dėl viena: kad A.Sadeckui šito įstatymo priėmimas sugadino ne vieną tūkstantį nervų ląstelių.
Labai gerai prisimenu to įstatymo priėmimo peripetijas: tuometiniam Seimo nariui R.Sedlickui, įnirtingai pasipriešinusiam šitam įstatymui, Socialliberalų frakcija pradėjo net rengti apkaltą ir rengėsi atimti Seimo nario mandatą – mat Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kurio narys tuomet buvo R.Sedlickas, pasisakė prieš šio įstatymo priėmimą. Net aštuoni komiteto nariai tuomet balsavo prieš, o A.Sadecko pateiktą BPK pataisą palaikė tik tuometinis Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas A.Sakalas.
Po šitokio baisaus fiasko šio įstatymo projekto svarstymas buvo atimtas iš Teisės ir teisėtvarkos komiteto ir perduotas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuriam vadovavo – taip, taip – tas pats šio įstatymo stūmėjas Alvydas Sadeckas.
Ir šitas įstatymas vargais negalais, vargais negalais, bet buvo priimtas. O didžiausiu A.Sadecko priešu tapęs R.Sedlickas apkaltos išvengė tik dėl to, kad liberalai, kurių gretose buvo R.Sedlickas, pateikė tuometiniam Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui (kurio pilkuoju kardinolu laikomas Alvydas Sadeckas) ultimatumą – jei socialliberalai inicijuos jų partijos nariui R.Sedlickui apkaltą, tai liberalai nebalsuos už Konstitucijos pakeitimą. O A.Paulauskui tuomet Konstitucijos pakeitimui balsų, oi, kaip reikėjo… Tokiu būdu R.Sedlickas išvengė mėginimo atimti iš jo Seimo nario mandatą.
“Šitas įstatymas buvo priiminėjamas ne man – jis buvo priiminėjamas būtent prieš mane. Jis buvo pažadėtas Skačkauskui”, – vartydamas mano kadaise rašytus straipsnius pakartoja A.Vertelka.
Ir paklausia: “Tai kodėl tu rašei, kad įstatymas buvo priiminėjamas dėl manęs?”
Gūžteliu pečiais. Tiesiog tuo metu visos aplinkybės rodė, kad šis įstatymas priiminėjamas būtent dėl A.Vertelkos. Kaip kadaise mano šaltinius mokė garsus amerikiečių mafijozas Gambino, negalima sukti vienos aferos ilgiau, nei ketveri metai, – nes per ketverius pasikeičia sąlygos, aplinkybės, ir tu įkliūsi.
Taip ir šiuo atveju: aš dar ir šiandien manau, kad tada, prieš penkerius metus, kai Seime prasidėjo mūšiai dėl šio įstatymo priėmimo, ta BPK pataisa buvo priiminėjama dėl A.Vertelkos. Tačiau dabar nuo to momento praėjo beveik penkeri metai, pasikeitė sąlygos ir aplinkybės, ir A.Vertelka tapo savo korumpuotų draugų pareigūnų ir politikų auka.
Kodėl maniau, kad tas įstatymas buvo priiminėjamas būtent A.Vertelkai? Lenkime pirštus:
-dar svarstant šito įstatymo projektą Teisės ir teisėtvarkos komitete, Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyr.prokuroras A.Kliunka, atsakinėdamas į Seimo narių klausimus, paminėjo Vertelkos pavardę – vienas;
-į šio įstatymo svarstymą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete atvyko ir tuometinis A.Vertelkos advokatas K.Stungys (kitų “tulpinių” ar kitų asmenų, įtariamų kitais nužudymais, advokatai šio įstatymo svarstyme Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete nedalyvavo; beje, prokuratūra šį advokatą vėliau nuo šios bylos nušalino ir dabar A.Vertelką gina valstybinis advokatas) – du;
-keletą mėnesių prieš Seimo sesijos (kurioje buvo priimtas minėtas įstatymą) pradžią šaltiniai pranešė, kad A.Vertelka įkalinimo įstaigoje neva pasigyręs, kad kalėjime jis ilgai neužtruksiąs – atseit, už dalyvavimą Kiesų pagrobime ir žmogžudystėje būsiąs nuteistas tik dvejiems metams laisvės atėmimo, nes už to stovi valdžia, – trys.
Taigi prielaidų taip manyti – užtektinai.
“Aš žinau, kas tie tavo šaltiniai”, – šypsodamasis sako A.Vertelka. – “O taip jie kalbėjo iš pavydo – kad jie ten negyveno taip, kaip aš gyvenau”.
“Jeigu tai, ką rašiau apie tą įstatymą, buvo netiesa, kodėl tu net penkerius metus šituo klausimu tylėjai?” – paklausiau “Pinčios”.
Tačiau, užuot atsakęs, jis tik šyptelėjo.
Matyt, pasikeitė aplinkybės. Tada, prieš penkerius metus, jis buvo tik kaltinamasis ir dar turėjo vilties ištrūkti į laisvę. Dabar jis – nuteistasis iki gyvos galvos ir prarasti neturi ką.
“Aš Džiuvių nežudžiau”, – staiga pakeičia temą “Pinčia”. Tai esą buvęs Skačkausko darbas. Tačiau kadangi Skačkauskas yra Kiesų byloje svarbus – valstybės saugomas ir prokurorų globojamas – liudininkas, tai Skačkausko nusikaltimai yra “nurašyti” kitiems. Tarp jų – ir jam, “Pinčiai”.
“Džiuvių aš ne-žu-džiau”, – dar kartą iš lėto, akcentuodamas kiekvieną skiemenį pasako A.Vertelka.
“Ir tas įstatymas buvo priiminėjamas ne man, o Skač-kaus-kui”, – turbūt jau trečią kartą pakartoja “Pinčia”.
“Tai buvo serijinės politikų ir pareigūnų žmogžudystės”
Šiuo metu taip – šis įstatymas yra pritaikytas “tulpiniui” D.Skačkauskui.
Tačiau – kai šis įstatymas Seime buvo priiminėjamas, vienas prokuroras bandė įtikinti, kad naujoji BPK pataisa yra būtina, norint prakalbinti A.Vertelką. “A.Vertelka yra pagrindinis įtariamasis Kiesų byloje. Jei norime sužinoti, kas yra Kiesų žmogžudystės užsakovai, turime daryti nuolaidas ir sušvelninti jam bausmę”, – tikino vienas prokuroras.
Tuo tarpu kitas prokuroras teigė, kad pagal naująją BPK pataisą nuo bausmės už Kiesų žmogžudystę bus atleistas visai ne A.Vertelka, o D.Skačkauskas.
Taigi vienas sakė taip, kitas – kitaip. Ir tas pareigūnas, ir tas pareigūnas. Kuriuo tikėt?
“Ir vėl vaizdai iš serijos “Mentovskyje vojny”, – pamaniau prisiminusi tik turbūt jiems patiems suprantamus, jų žaidžiamus žaidimus.
A.Vertelka šyptelėjo, o jo akys aiškiai sakė: “Na, ką, šį kartą teisybė mano pusėje?”
Dabar, kai byla jau atiduota į teismą, ir kai Generalinė prokuratūra kategoriškai atmeta bet kokią Kiesų žmogžudystės užsakovų galimybę, galima pripažinti: taip, galbūt tas įstatymas 2002 metais buvo priimtas “tulpiniui” D.Skačkauskui. Galbūt.
Bet galbūt tiesiog pasikeitė ir aplinkybės? Gal tuomet, įstatymo priėmimo stadijoje, tiesiog reikėjo suokti apie “užsakovus”, nes tiesiog toks buvo A.Vertelkos išgelbėjimo scenarijus?
Ką čia dabar suprasi – tuose pareigūnų ir “tulpinių” žaidimuose pats velnias sprandą nusisuktų.
Tačiau buvo aišku tik viena: kad tūlas Alvydas Sadeckas net sušilęs lakstė po Seimą, kad tas įstatymas būtų priimtas, ir kad buvo pasiruošęs iš Seimo pašalinti visus, kurie stojo skersai kelio tam įstatymo projektui – turiu omenyje Seimo nariui R.Sedlickui grėsusią apkaltą.
Taigi susidaro įspūdis, kad labiausiai, kas buvo suinteresuotas šituo kažkieno gelbėjimo įstatymu, buvo pats Alvydas Sadeckas.
O kitas, įmerkęs uodegą į tą įstatymą, buvo tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.
Štai kaip jis tuomet tautai per LNK televiziją aiškino šio įstatymo priėmimo būtinybę:
“Aš visiškai palaikau šį įstatymo projektą.
Dar daugiau pasakysiu: panaši nuostata į Baudžiamąjį kodeksą ir Baudžiamąjį proceso kodeksą atsirado dar anksčiau, man inicijuojant ir dirbant generaliniu prokuroru.
Dabar einama toliau ir bandoma mažinti bausmes nusikaltėliams, kurie pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga ir yra prisidėję padėjėjo statusu arba pagalbininko prie sunkiausių nusikaltimų padarymo. Tai yra nužudymai, tai yra organizuoti nusikaltimai. Tai yra tikrai sunkūs nusikaltimai. Bet to būtinai reikia, nes kitaip, kaip parodė praktika, išaiškinti labai pavojingus ir sunkius nusikaltimus praktiškai neįmanoma.
Ir jau šita norma veikia Lietuvoje, nes ji padėjo atskleisti labai daug sunkių nusikaltimų Lietuvoje. Čia galima paminėti Kiesų nužudymą, daug kitų nusikaltimų, kuriuos dabar išaiškina Panevėžio mieste, ir, manau, kad ir kituose Lietuvos miestuose.
Būtent šita įstatymo norma, kada asmuo, sutikęs bendradarbiauti, yra šiek tiek pamaloninamas, yra sumažinama bausmė”.
LNK paklaustas, ar negali atsitikti taip, kad sunkūs nusikaltėliai gali pradėti tuo piktnaudžiauti ir apkaltinti nekaltus žmones arba mažiau nusikaltusius už save, A.Paulauskas atsakė: “Ar jie gali piktnaudžiauti ir apkaltinti? Dabar aš nenoriu aptarinėti praktinių situacijų.”
Aišku, ką čia aptarinėsi – juk ne A.Paulausko atžvilgiu D.Skačkauskas davė parodymus.
“Suprask, to įstatymo reikėjo dėl vieno – kad mane nuteistų už Kiesų nužudymą”, – sako A.Vertelka. – “Tai buvo serijinės pareigūnų ir politikų žmogžudystės”.
Bėgti negalima pasilikti
Kai A.Vertelka šitaip kalba, ir kai dar tą patį pakartoja teisme, per kūną pereina šiurpai: kokioje Lietuvoje mes gyvename?
Ir todėl visai nenuostabu, kad dabar pagrindinė teisėsaugininkų ir politikų “grietinėlės” pokalbio ir lažybų tema – ar Vertelka “ištrauks” iki rudens.
“Ištrauks”. Dabar, kai jis išsiviešino, jie bijos jam ką nors daryti”, – vėliau man savo nuomonę pasakys šitoje supuvusioje sistemoje dirbę mano šaltiniai.
Tačiau dabar man įdomu sužinoti, kaip ten yra su tuo D.Skačkausku, kurį “Aras” taip kruopščiai su automatais saugo teismo salėje? Nes logika sako, kad vos tik teismas pasibaigs, su juo bus “atsiskaityta”. Ir tai padarys arba buvę savi, arba tie, kurie yra pasirūpinę dabartiniu jo saugumu – vieni nedovanos už tai, ką D.Skačkauskas padarė, kiti jokiu būdu nepaliks gyvo nešvarių darbų liudininko – kaip gali gyventi ir siekti karjeros, žinodamas, kad kažkur pasaulyje tiksi bomba, kurios detonatorius – D.Skačkausko rankose?
Tiesa, D.Skačkausko atveju yra ir trečias variantas – gal jis Policijos departamente užims Jurijaus Milevskio vietą? Juk anas irgi buvo ne iš “švariųjų”, irgi buvo žmogžudyste įtariamas, tačiau padėjo “pasodinti” Henriką Daktarą – ir tapo Policijos departamento ONTT vyr.komisaru. O D.Skačkauskas juk padėjo “pasodinti” Algimantą Vertelką! Taigi kodėl ir jam antpečiai bei pareigos Policijos departamente negali būti suteikti?…
“Dar 2000 metais, duodamas parodymus, Skačkauskas prisipažino, kad manęs nepažįsta. O kai 2001 metų liepą jis buvo laikomas Varėnos areštinėje už Bitės nužudymo organizavimą, jam buvo pasakyta: arba įvardini Vertelką, arba supūsi. Ir kai jis davė tokius parodymus pareigūnams, kokių jiems reikėjo, tai paskui pareigūnai man patys perdavė tuos protokolus ir sako: “Žiūrėk, kokius parodymus prieš tave davė Skačkauskas, važiuok iš Lietuvos”. Jie patys buvo suinteresuoti, kad aš tuos protokolus gaučiau ir kad iš čia pabėgčiau”, – pasakoja A.Vertelka.
Užsirūko.
“Tai kodėl nebėgai?” – paklausiau “Pinčios”.
“Aš nieko nepadariau, tai kodėl turėčiau bėgti?” – nusišypsodamas atsakė A.Vertelka.
“O gal tiesiog kažkas tuo metu tave taip sėkmingai “gydė”, kad ir pats nesupratai”, – užsimąsčiau klausydamasi to linksmuolio, kurio klausantis jokiu būdu nepasakysi, kad tai kalba asmuo, pasmerktas iki pat savo mirties pratūnoti už grotų.
Beje, Policijos departamento kuluaruose kalbama, kad ir šią vasarą rengiamasi A.Vertelką “gydyti” – ruošiamasi suteikti jam viltį, kad rudenį jis nepasielgtų taip, kaip mokoma Sun Tzu “Karo mene”: “Skęsdamas su savimi nusitempk kuo daugiau”.
Tačiau – ar galima “pagydyti”, t.y. susiderėti su žmogumi, kuris yra nuteistas iki gyvos galvos?
“Turbūt paklaus: ar pats pasikarsi, ar tave pakarti?” – savo nuomonę apie tokias derybas vėliau man išsakys rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. Ir aš jai pritarsiu visu šimtu procentu.
V.Baltušis – pripumpuotas vaistų
A.Vertelka išsitraukia dokumentų dėklą. Prieš mano akis – pažymos, kuriose surašyta, kokiais vaistais buvo gydomas V.Baltušis.
Skaitau: “V.Baltušiui buvo pravestas simptominis gydymas “Xanax”, nervine mikstūra, “Furozemidu”, “Asparkamu”.
Kitoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pažymoje minimi kiti vaistų pavadinimai: “Lorafenas”, “Diazepeks”.
“Atsimeni, koks buvo V.Baltušis iš pradžių? Tai buvo vaistų poveikis”, – įsitikinęs A.Vertelka. Turėdamas marias laiko, jis išstudijavo tų stiprių psichotropinių vaistų anotacijas, šalutinius poveikius ir teigia, kad simptomai, kurie matėsi V.Baltušyje, – analogiški.
Nerimą mažinantis vaistinis preparatas “Asparkam” šiais metais Lietuvoje neregistruotas – jų registracijos laikas baigėsi praėjusių metų spalį. Tačiau V.Baltušis dar buvo papuolęs į tas “žirkles”, kada vaistas buvo registruotas, ir jam buvo skirtas gydymas šiuo vaistu.
Vaistas “Asparkam” būna dviejų rūšių – tabletėmis ir leidžiamas. Kaip leidžiamas, jis galėtų būtų idealus “žudikas” – mat ypatingai svarbu, kaip jis yra leidžiamas. Jei jis būtų suleistas greičiau, negu 5 ml per minutę, leidžiant švirkštu, arba daugiau, negu 25 lašeliai per minutę, leidžiant per lašelinę, žmogus gali numirti nuo… širdies veiklos sutrikimo.
Tačiau, pasak Kalėjimų departamento atsiųsto rašto “Karštam komentarui”, V.Baltušiui buvo skirtas gydymas ne leidžiamu “Asparkam”.
Pasak vaisto anotacijos, jis gali turi ir šalutinį poveikį: vartojant šį vaistą gali svaigti galva, padidėti kraujospūdis, sutrikti kvėpavimo sistema, prasidėti traukuliai, raumenų drebulys.
“O ar V.Baltušiui buvo traukuliai?” – paklausiau A.Vertelkos.
“O ar nematei, kas buvo pirmuose teismuose?” – klausimu atsakė A.Vertelka.
Spauda rašė, kad pirmuose teismo posėdžiuose V.Baltušis buvo kaip zombis, stovėjo kaip stulpas, akis įsmeigęs į vieną tašką, nereagavo į aplinką. Kitą kartą – draskėsi ir šaukė.
“Kai žmogus yra paveiktas vaistų, jis tau po bet kuo pasirašys”, – įsitikinęs “Pinčia”.
“Na, pasižiūrėk, kaip tau patinka šie protokolai? Ką gali pasakyti apie šiuos parašus?” – ištraukia iš savo dokumentų dėklo V.Baltušio apklausos protokolus. Vieni – užpildyti, kiti – tušti, tik su V.Baltušio parašu apačioje. Net plika akimi žiūrint matosi, kad parašai akivaizdžiai skiriasi.
“Gal žmogus buvo susijaudinęs”, – prisimenu, kokią nuomonę, pamačiusi šiuos parašus ir A.Vertelkos paprašyta išsakyti, ką mananti apie juos, teisme išsakė A.Kiesienė.
Atidžiau pažiūrėjus, pirmosios V.Baltušio parašo raidės lyg ir sutampa. Tačiau galas – akivaizdžiai skiriasi.
“Ar ant apklausos protokolų jūs dėjote tokį parašą, koks yra pase?” – ausyse skamba V.Baltušio klausimai liudininkams teismo posėdžių metu. Kaip taisyklė, kai tik ateidavo V.Baltušio eilė klausti, jis pirmiausia klausdavo apie parašus.
“Gal tai kaip nors susiję su tais parašais, kurie yra ant jo apklausos protokolų”, – dabar pamaniau.
O gal parašų skirtingumą lėmė vaistų poveikis? Nes – iš kur mums, paprastiems mirtingiesiems, žinoti, kas ten vyksta už tų aukštų kalėjimo sienų? Apie vaistų poveikius gali papasakoti tik tie, kurie patys juos yra patyrę.
Skaitau kitų vaistų, kuriais buvo gydytas V.Baltušis, anotacijas. “Vartojant Lorafeną dažnai pasireiškia mieguistumas, apkvaitimas, galvos skausmas ir svaigimas, dezorientacija, sumišimas, ataksija. Gali atsirasti alpulys, burnos sausmė, regos sutrikimas (dvejinimasis), dizartrija (neaiški kalba ir netaisyklinga tartis), atminties pablogėjimas. Gali pasireikšti nerimas, raumenų drebulys, traukuliai, agresyvumas. Keliolika savaičių vartojant preparatą, gali atsirasti priklausomumas vaistui”.
“Baltušis laisvėje nei gėrė, nei narkotikus vartojo – jis buvo sveikas žmogus, sportavo. Tačiau patekęs į Lukiškes, pasidarė “priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų” – ir nuo jų jį gydė!” – stebėjosi V.Baltušio “gydymu” A.Vertelka.
Tuo tarpu prokurorų ir advokato versija – kad V.Baltušis buvo priklausomas nuo narkotikų ir alkoholio jau laisvėje, todėl areštavus jį reikėjo gydyti. Ir todėl jam buvo skirtas trankviliantas “Diazepeks”, kuris taip pat vartojamas nerimui mažinti.
Tuo tarpu stipriu, nervų sistemą veikiančiu psichotropiniu preparatu “Xanax” V.Baltušiui buvo gydoma depresija. Pasak vaisto anotacijos, vartojant “Xanax” gali atsirasti beviltiškumo ar kaltės jausmas, mintys apie mirtį arba savižudybę.
Taigi dabar mūsų rankose – visas ilgas psichotropinių ir kitokių vaistų, kuriais buvo gydytas V.Baltušis, sąrašas. O juk dar 2002 metais tai buvo ko ne valstybės paslaptis – ir nuo V.Baltušio žmonos, ir nuo mamos kuo griežčiausiai buvo slepiami vaistų, kuriais buvo gydomas V.Baltušis, pavadinimai. Ir tik dabar, sužinojus, koks ir kokiais vaistais buvo skirtas jam gydymo kursas, daug kas atsistoja į savo vietas – 2002-ųjų įvykių mozaika baigia susidėlioti. Ką mes turime omenyje? Sužinosite labai greitai – jau kitame numeryje. Dabar pasakysime tik tiek, kad tuometiniai V.Baltušio žmonos bei mamos nuogąstavimai, kad V.Baltušis gali sau ką nors pasidaryti, buvo ne veltui.
Nes – sveikas V.Baltušis – grėsmė “nacionaliniam saugumui”: o jeigu jis ims ir pradės kalbėti, koks pareigūnas jam į ausį pašnabždėjo, kad “Piskunovas ruošiasi jį nužudyti?”, kaip ten buvo su tuo policijos ir “tulpinių” darbo planu, arba ką reiškia kadaise man buvusio komisaro B.Kuzmos pasakyti žodžiai, kad “įvykiai “Svainijoje” – tai raktas į “tulpinius”?
Esu įsitikinusi – realybė, jei V.Baltušis prabiltų, būtų baisesnė už baisią – į orą išlėktų ne vieno korumpuoto komisaro ir politiko karjera.
Todėl manau, kad kai kas, kol V.Baltušis yra gyvas, naktimis ramiai miegoti negali ir dar ilgai negalės…
“Atsimeni, koks Baltušis buvo iš pradžių? Matei, koks buvo vaistų poveikis?” – pakartoja savo klausimą A.Vertelka.
“Taip, mačiau. Ir apie vaistų poveikius žinau – “Karštas komentaras” juk spausdino “CŽV tardymo vadovėlio” ištraukas”, – atsakiau.
Ir ne tik tai – kaip du kart du žinome ir Panevėžio verslininko V.Arbataičio nužudymo bylą: šios žmogžudystės ir Kiesaus žmogžudystės braižas labai panašus, o tardymo metodai, panaudojant vaistus, – tiesiog identiški…
Be to, ką čia kažkoks CŽV tardymo vadovėlis , jei mes dar turime gyvų KGB tardytojų – keistas sutapimas, tačiau D.Skačkauskas “persilaužė” Varėnos r. PK areštinėje, kur jį apklausinėjo buvęs KGB tardytojas, o dabar Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyr.prokuroro pavaduotojas Antanas Stepučinskas (beje, net ne šios bylos tyrimo grupės narys).
O pernai Prezidentas Valdas Adamkus buvusį KGB tardytoją A.Stepučinską Liepos 6-ąją (Kiesų pagrobimo dieną) apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino medaliu.
Gal čia atsidėkojimas už tai, kad buvęs KGB tardytojas A.Stepučinskas sugebėjo “pasikalbėti” su V.Blinkevičiumi Trakų r. PK areštinėje, o su D.Skačkausku – Varėnos r. PK areštinėje taip, kaip jį kadaise mokė sena, gera tarnyba KGB, ir kas, pareigūniška kalba kalbant, reiškia “svarų indėlį į Kiesaus nužudymo bylos ištyrimą”?
“Nes ši byla, patikėk, yra labai juoda”, – jau visai nesijuokdamas ir nesišypsodamas pasako A.Vertelka.
Skaitau rastų kūnų teismo ekspertizės išvadas. Negaliu patikėti savo akimis: net neaišku, ar tie 2001 m. lapkričio 25 d. surasti ir iškasti kūnai – iš tiesų Kiesų: pasak ekspertizės, tai – tik tikėtina. O kūnų išbuvimo žemėje laikas – net nenustatytas!
Pala, pala – kaip parodė pirmasis šios bylos teismo posėdis, A.Kiesienei net neįdomu, ar tie kūnai, kuriuos ji palaidojo, iš tiesų yra jos vyro ir sūnaus. “Aš pasitikiu teisėsauga”, – tuomet į tokius ir panašius klausimus, kaip išmoktus poterius, kartojo buvusio “Mažeikių naftos” generalinio direktoriaus žmona…
Sakykit, ar esate matę filmą “Trintukas” su garsiuoju amerikiečių aktoriumi, dabartiniu Kalifornijos gubernatoriumi Arnoldu Švarcnegeriu? “Jis ištrins tavo praeitį, kad apsaugotų ateitį”, – sakoma filmą reklamuojančiame plakate.
B.d.
