Po ilgų derinimų ir įvairių pažymų rašymo “Karštam komentarui” pagaliau pavyko gauti leidimą ir susitikti su Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę iki gyvos galvos atliekančiu Panevėžio nusikalstamos “tulpinių” grupuotės lyderiu vadinamu Algimantu Vertelka, pravarde “Pinčia”, kuris nusprendė daugiau nebetylėti.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas. Tardymo kambarys Nr.33. Gegužės 28 diena.
9 val. ryto jis tuščias – “rezervuotas” jau prieš tris dienas mano susitikimui su už kitus nusikaltimus nuteistu iki gyvos galvos, o dabar Kiesų žmogžudyste kaltinamu Algimantu Vertelka.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktoriaus pavaduotojas D.Atkočius paprašė ateiti kokį 20 minučių anksčiau – kad iki 9 val. būtų galima sutvarkyti visus formalumus (gauti direktoriaus rezoliuciją ir išrašyti leidimą).
Pokalbiui su A.Vertelka skiriama viena valanda. Ir tai su viena sąlyga – kad mano pokalbio su “tulpinių” lyderiu tituluojamu A.Vertelka klausysis Lukiškių tardymo – izoliatoriaus viršininko pavaduotojas D.Atkočius.
“Mūsų pokalbyje jums nėra reikalo dalyvauti – šitas kambarys visada būna “paruoštas”, – nusijuokė A.Vertelka, sužinojęs, kad leidimas su juo susitikti duotas tik su šitokia sąlyga ir kad kambarys buvo “ruoštas” net tris dienas.
Suprask: čia ir taip sumontuota pasiklausymo aparatūra, taigi pareigūnai paskui neskubėdami galės išsišifruoti slapta darytą žurnalistės ir A.Vertelkos pokalbio įrašą.
Oficialiai niekas nieko slapta neįrašinėja? Galbūt. Tačiau neoficialiai tokie dalykai neatmetami: mat tai, be jokios abejonės, labai svarbu tiems, kurie stovi už Kiesų žmogžudystės – nes tik iš anksto žinant A.Vertelkos “ėjimo” taktiką ir “kozirius”, iki rudens – kada prasidės tikrasis “veiksmo filmo” siužetas – galima pasiruošti ir užblokuoti A.Vertelkos “ėjimus”, kurie gali pražudyti tuos, kas slepiasi šito baisaus nusikaltimo šešėlyje.
“Tai kaip tave prie manęs prileido? Galima, aš kreipsiuos “tu”?”– paklausė A.Vertelka, prisėdęs prie mūsų pokalbiui skirto staliuko.
O buvo taip…
Linktelėjau galva: “Galima”.
Tiesą sakant, aš ir pati nusistebėjau, kaip čia taip mane prie A.Vertelkos prileido. Jei tiksliau, tai kalėjimo administracija visai nenorėjo manęs prie to A.Vertelkos prileisti – matyt, toks Generalinės prokuratūros pageidavimas. Nes pirmą kartą paskambinus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo viršininkui A.Ižičkai, man buvo pareikšta, kad “Vertelka yra prokuroro žinioje ir susitikti galima tik gavus prokuroro leidimą”.
Nusistebėjau – nuo kada reikia gauti prokuroro leidimą, norint susitikti su jau nuteistu ir bausmę atliekančiu asmeniu?
“O apie ką jūs su Vertelka kalbėsitės? Juk dabar, kiek žinau, dar vyksta teismas”, – pasiteiravo A.Ižička.
“Apie bylas”, – kalėjimo viršininkui atsakiau gana abstrakčiai – nes cenzūra demokratinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje oficialiai kaip ir uždrausta.
Tuomet kalėjimo viršininkas pažadėjo viską “išsiaiškinti” ir man perskambinti.
“Dabar tarsis su Generaline prokuratūra”, – pagalvojau.
Su kuo tarėsi Lukiškių kalėjimo viršininkas dėl mano susitikimo su A.Vertelka, nežinau. Tačiau kitą dieną man paskambino viršininko pavaduotojas D.Atkočius, prisistatė ir pasakė, kad viršininkas jam asmeniškai pavedė išsiaiškinti mano susitikimo su A.Vertelka galimybes ir kad jis mane informuos, “kai viską sužinos”.
Pagaliau trečią dieną paskambinęs D.Atkočius mane informavo, kad su A.Vertelka galėsiu susitikti, jei gausiu Vilniaus apygardos teismo teisėjo Lino Žukausko leidimą, “nes Vertelka yra teisėjo Žukausko žinioje”.
“Parašykite raštą teisėjui, kai jis užvizuos, kad leidžia, tuomet mes leisime”, – pasakė kalėjimo viršininko pavaduotojas D.Atkočius.
Na, jei reikia, tai reikia – parašiau teisėjui L.Žukauskui prašymą leisti susitikti su A.Vertelka ir laukiu prie teisėjo kabineto – mat sekretorė pranešė, kad “šiuo metu teisėjas užėjęs pas Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką”.
Slenka minutės, sekretorė, kaskart praeidama pro šalį, paklausia: “Na, dar nesulaukėt teisėjo?”
Papurtau galva, kad “ne”, ir toliau laukiu. Nieko nepadarysi – tokia “procedūra”, ir ją reikia praeiti, jei noriu visuomenei pateikti kiek nors daugiau informacijos apie Kiesų bylą, nei visuomenė sužino iš pamestų jai, pareigūnams griežtai kontroliuojant, trupinių. Belaukdama, prisimenu pirmuosius Kiesų nužudymo bylos teismo posėdžius ir peržvelgiu šios bylos teisėjų kolegijos pranešėjo teisėjo Lino Žukausko karjerą: 1995 m. vasario 29 d. Prezidento A.Brazausko dekretu penkerių metų kadencijai paskirtas Vilniaus m. trečiosios apylinkės teismo teisėju; 2000 m. vasario 18 d. Prezidentas Valdas Adamkus iki 65-erių metų paskiria Liną Žukauską Vilniaus m. trečiosios apylinkės teismo teisėju; 2001 m. sausio 10 d. Prezidentas V.Adamkus atleidžia Liną Žukauską iš Vilniaus m. trečiosios apylinkės teismo teisėjo pareigų ir tą pačią dieną jį paskiria Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju; 2004 m. vasario 18 d. Prezidentas Rolandas Paksas perkelia teisėją Liną Žukauską į Vilniaus apygardos teismo teisėjus.
Ir štai dabar šio teisėjo rankose – Lietuvos “amžiaus byla” – Kiesų nužudymas. “Ir tik nuo šito teisėjo dabar priklausys, ar Lietuva iškovos savo nepriklausomybę – ne juridinę, kada Lietuva paliko Tarybų Sąjungą, bet faktinę ir pačią svarbiausią – nepriklausomybę nuo Korumpuotų Politikų ir Pareigūnų Sąjungos, ar ir toliau liks dvokiančioje korumpuotoje pelkėje, tik butaforiškai vadinamoje “nepriklausoma ir demokratine Lietuva”, – mąsčiau stovėdama prie teisėjo Lino Žukausko durų.
Nes dabar tik teisėjo Lino Žukausko sprendimai ir pasirinkimas lems, ar bus peržengta per slenkstį, dalijantį Lietuvą į dvi dalis: švarią, skaidrią ir teisingumo siekiančią , bei juodą, purviną ir korupcija dvokiančią. T.y. ar Kiesų nužudymo bylos nagrinėjimas bus tik “paukščiuko”, kad byla ištirta ir baigta, padėjimas, nusikaltimą priskiriant keturiems “tulpiniams”, ar bus iki galo išsiaiškinta, kam buvo naudinga Kiesaus žmogžudystė ir kas bei kodėl ją užsakė. Mat, kaip sako lietuvių liaudies patarlė: “Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių”: kuo labiau giliniesi į bylą, tuo daugiau klaustukų kyla.
“Viltis – durnių motina”, – mintyse bandžiau nusiteikti, kad gal ne visi teisėjai šitoje sistemoje yra “supuvę”, ir su lyg ta mintimi atsidarė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko kabineto durys ir pasirodė mano taip ilgai lauktas teisėjas Linas Žukauskas.
“Laba diena, teisėjau, man reikalingas Jūsų leidimas”, – pasakiau ir padaviau savo prašymą.
“Vertelka nėra mano žinioje ir susitikimui su juo mano leidimas nereikalingas”, – pasakė teisėjas, perskaitęs mano jam pateiktą raštą.
“Tai gal galėtumėte tai ant mano prašymo ir parašyti? Nes kalėjimo administracija reikalauja Jūsų leidimo”, – paprašiau.
Kol teisėjas rašė, kad “Vertelka nėra mano žinioje ir jam neskirta jokia kardomoji priemonė”, išsiėmiau mobilųjį telefoną ir paskambinau Lukiškių kalėjimo viršininko pavaduotojui.
“Ponas Atkočiau, aš dabar esu teisėjo Lino Žukausko kabinete, ir jis teigia, kad Vertelka nėra jo žinioje, kad Vertelkai nėra skirta jokia kardomoji priemonė, ir jūs turite suteikti leidimą susitikti su Vertelka bendra tvarka”, – pasakiau girdint teisėjui.
Teisėjas, išgirdęs mano pokalbį, kalėjimo viršininko pavaduotojui patvirtino tik ką man pasakytus žodžius: kad jis neskyręs jokios kardomosios priemonės, kad Vertelka jau nuteistas kitoje byloje, ir kad leidimas susitikti su žurnaliste turi būti suteiktas bendra tvarka.
Kalėjimo administracija, atrodė, dar bandė surasti “šiaudą”, už kurio užsikabinę galėtų neleisti susitikti su A.Vertelka – mat kitame telefono gale pareigūnas dar bandė kažką prieštarauti, tačiau teisėjui pakartojus, kad Vertelkai neskirta jokia kardomoji priemonė, galiausiai man tarė: “Na, gerai, leisime, bet tik dalyvaujant man”. T.y. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo viršininko pavaduotojui D.Atkočiui.
Štai taip aš ir atsidūriau Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tardymo kambaryje Nr.33, kuris tą dieną buvo skirtas redakcijos susitikimui su garsiuoju “tulpiniu” A.Vertelka.
“Koks aš “tulpinis” – čia komisarai Kuzma su Vingirevičiumi šitą pavadinimą sugalvojo: jei du gyveno Tulpių gatvėje, tai ir nusprendė: “Bus “tulpiniai”, – aiškiai nepatenkintas jam “klijuojama” “tulpinio” etikete pasakė A.Vertelka.
Taigi pokalbis prasidėjo.
A.Vertelkos liudytojus persekioja mirtis
“Na, ir kaip tau patinka teismas?” – paklausė A.Vertelka šypsodamasis.
“Spektaklis”, – pasakiau savo nuomonę apie Vilniaus apygardos teisme prasidėjusį Kiesų bylos nagrinėjimą.
“Aš tai šitą teismą vadinu cirku”, – šyptelėjo A.Vertelka.
Reikia pripažinti, kad mane visų pirma nustebino gera A.Vertelkos nuotaika – jis neatrodė panašus į žmogų, kuriam paskelbtas įkalinimas iki gyvos galvos ir kuriam lemta savo gyvenimo saulėlydį sutikti už grotų. Jis visą pokalbio laiką juokavo ir laidė šmaikščius sąmojus.
“Ten, laisvėje, tūkstančiai žmonių nuolat virkauja ir skundžiasi gyvenimu, neišlenda iš įvairiausių depresijų, o čia, štai, žmogus nuteistas iki gyvos galvos ir džiaugiasi gyvenimu”, – nusistebėjau iš šalies stebėdama “Pinčią”.
“Kaip manai, kodėl mano iškviesti į teismą liudytojai staiga netikėtai “pasikaria”?” – netikėtu klausimu, kaip sako amerikonai, vertu 64 mln. dolerių, staiga pažadino iš minčių A.Vertelka.
“Kažkas iš liudininkų pasikorė?” – paklausiau “Pinčios”, nesuprasdama, ką jis turi omenyje – mat kažkaip nepastebėjau, kad žiniasklaidoje apie tai kas nors būtų užsiminta.
“Žurnalistai rašo tik tai, ką jiems prokuroras leidžia”, – įsitikinęs A.Vertelka. Ir su užuomina paklausia: “Apie Panevėžio rajono policijos komisariato areštinės darbuotojo mirtį girdėjai?”
Be abejo – Panevėžio laikraščiai tai gana plačiai aprašė: gegužės 17 d. vakare Panevėžio rajono PK areštinėje buvo rastas, kaip oficialiai teigiama, pasikoręs pareigūnas Gintaras Bareika.
Apie šią keistą mirtį plačiai nekalbama – na, pasikorė pareigūnas, maža čia būna gyvenime…
Panevėžio rajono PK vadovas Sergejus Smirnovas dėl šio įvykio surengė spaudos konferenciją ir žurnalistams paaiškino tokias oficialias vyriausiojo areštinės postinio G.Bareikos mirties aplinkybes.
“Paprastai į darbą areštinėje atėję postiniai persirengia trečiame komisariato aukšte esančiame kabinete. Todėl atėjęs priimti pamainos, postinis pirmiausia nuėjo persirengti ir prie kabineto durų atrado kolegos lavoną”, – teigė PK vadovas.
Pasak jo, G.Bareikos kaklą veržė ant laiptinėje esančių priešgaisrinių kopėčių užrišta plonos virvės kilpa. Norint patekti į kabinetą, kolegai būtų tekę peržengti kūną.
Kilpoje radęs kolegą, pareigūnas iš karto informavo komisariato vadovybę.
“Pareigūnas buvo ištrauktas iš kilpos, tačiau jo atgaivinti nepavyko, nors G.Bareikos kūnas dar nebuvo sustingęs”, – teigė S.Smirnovas.
Įdomi detalė: G.Bareika kilpoje rastas jau persirengęs civiliais drabužiais. T.y. G.Bareika jau buvo baigęs savo pamainą, persirengė ir rengėsi eiti namo. Tačiau staiga apsigalvojo ir “pasikorė” – nors namie laukė žmona, su kuria gražiai sugyveno, ir nepilnametė dukra.
Dar viena įdomi detalė: nei šalia G.Bareikos, nei drabužiuose nebuvo rasta jokio palikto raštelio.
Pirminiais duomenimis, G.Bareika mirė 18-19 valandą.
Pareigūno mirtis daugeliui kolegų sukėlė nuostabą – šiame komisariate G.Bareika dirbo 18 metų, neturėjo jokios nuobaudos, už gerą darbą yra gavęs 20 padėkų, apdovanotas asmenine dovana ir pirmojo laipsnio ženklu “Tėvynės labui”.
“Jis buvo linksmas, draugiškas, nekonfliktiškas pareigūnas”, – taip savo pavaldinį apibūdino S.Smirnovas.
Jis ir bei G.Bareikos kolegos žiniasklaidai teigė esantys ištikti šoko ir nesuvokiantys, kas galėjo nutikti, kad “Bareika ryžosi tokiam žingsniui”.
Kai kurie pareigūnai pastebėjo, kad kokią savaitę prieš tragišką įvykį G.Bareika vaikščiojo susimąstęs, užsigalvojęs ir, praeidamas pro šalį, net nepastebėdavo kolegų – atsitokėdavo tik pašauktas vardu. Kas jaudino paskutinėmis gyvenimo dienomis G.Bareiką, jo kolegos teigia nežinantys.
Areštinės vyriausiuoju postiniu dirbęs G.Bareika konvojuodavo kalinius iš vienos areštinės į kitą bei vežiodavo į teismą.
Oficiali žiniasklaidai pateikta versija – “pareigūnas nusižudė neatlaikęs įtampos darbe”.
Tuo tarpu A.Vertelka įsitikinęs, kad G.Bareika buvo nužudytas.
“Kai mus nuveždavo tardymo veiksmams į Panevėžį, mane laikydavo Panevėžio miesto policijos komisariato areštinėje, o Baltušį – Panevėžio rajono policijos komisariato areštinėje.
Kartą Baltušį iš tardymo ne parvedė, bet parnešė ir į kamerą įmetė. Tai buvo prie Bareikos. Todėl aš iškviečiau Bareiką liudytoju į Kiesaus bylos teismą, kad jis papasakotų, kaip tada viskas toje areštinėje buvo.
Ir staiga po mano prašymo iškviesti Bareiką liudyti, Bareika nei iš šio, nei iš to ima ir “pasikaria”! Įdomu?” – pro lūpų kampą nusišypso A.Vertelka, aiškiai leisdamas suprasti, kad tokiais sutapimais jis netiki.
Taigi gali būti, kad paskutinėmis savo gyvenimo dienomis G.Bareika susimąstęs vaikščiojo būtent dėl to, kad jam buvo daromas didžiulis spaudimas dėl liudijimo Kiesaus nužudymo byloje. Gal G.Bareika nesutiko “nieko neprisiminti”, todėl norint pareigūną užtildyti, buvo rastas saliamoniškas sprendimas – turėjęs liudyti pareigūnas rastas kilpoje?
Tai, beje, jau antras “pasikoręs” Kiesaus nužudymo byloje. Pirmasis netikėtai “pasikorė” Kiesų žmogžudyste kaltintas V.Blinkevičius.
Oficiali V.Blinkevičiaus mirties versija – neįtikinama
“Jį pakorė”, – taip pat mano A.Vertelka.
Tokią nuomonę parašiau prieš kelerius metus ir aš, kuomet V.Blinkevičius buvo rastas negyvas savo vienvietėje kameroje Lukiškių tardymo-izoliatoriuje kalėjime. Kodėl taip maniau? Nes ir “plika akimi” matėsi, kad tai negalėjo būti savižudybė.
Pamenu, kartą naktį, jau gerokai po vidurnakčio, suskambo mano mobilusis telefonas. Atsiliepus, moteriškas balsas maldavo: “Atvažiuokit iš pat ryto pas mus į Panevėžį, į laidojimo namus: Blinkevičiaus nenužudė – jis buvo nužudytas”.
Nuvykus, laidojimo namuose, kur V.Blinkevičius buvo pašarvotas, susirinkę giminaičiai išsakė nuomonę, kad V.Blinkevičius ne pasikorė, kaip oficialiai teigiama, bet buvo nužudytas.
“Kai žmogus pasikaria, ant jo kaklo atsiranda stranguliacinė vaga. Tačiau ant mano vyro kaklo jos nėra – o juk “pasikorė”, kaip teigiama, užsivijęs storą televizoriaus kabelį”, – savo įtarimus man išsakė V.Blinkevičiaus žmona.
Jaunoji našlė, kartu su kitais giminaičiais, į šarvojimo salę pasikvietė ir pažįstamą mediką, kad šis apžiūrėtų V.Blinkevičių. Pamatęs, kad nėra stranguliacinės vagos, o ant kaklo, ausų srityje, yra tik dvi “mėlynės”, medikas išsakė nuomonę, kad V.Blinkevičiui užspausta miego arterija.
Po šitokios versijos paskelbimo garsusis Generalinės prokuratūros prokuroras S.Urbelis parašė pareiškimą, kad man už “šmeižtą” būtų iškelta baudžiamoji byla.
Pamenu, žemesnio rango prokurorai, gavę S.Urbelio pareiškimą, visą laiką, kol mane apklausinėjo, bandė aiškinti, kad aš neturiu teisės skelbti savo ir V.Blinkevičiaus giminaičių nuomonės apie V.Blinkevičiaus mirties aplinkybes, kol “nepaskelbtos oficialios mirties priežasties išvados”.
Tačiau aš atsakiau, kad Konstitucija leidžia mums skelbti savo nuomonę ir Konstitucija mums nenurodo, kad mes turime nereikšti savo nuomonės tol, kol prokuratūra atlieka savo oficialius tyrimus ir oficialias ekspertizes.
Taigi prokurorai man apie savo “oficialias išvadas”, aš jiems – apie Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tuo S.Urbelio bandymas mane užčiaupti per baudžiamąją šmeižto bylą ir baigėsi.
Tiesa, prokurorai, konstatavę, kad V.Blinkevičius “pasikorė”, gėdingai apsijuokė – mat jie niekaip negalėjo tinkamai paaiškinti, kodėl ant V.Blinkevičiaus kaklo nebuvo stranguliacinės vagos.
“Jie paaiškino, kad taip yra dėl to, kad prieš apsivyniodamas kaklą kabeliu, mano vyras kaklą dar apsivyniojo rankšluosčiu. Įsivaizduokit, koks estetas – rūpinosi, kad karste gražiau atrodytų”, – tuomet prokurorų atsakymus ironizavo V.Blinkevičiaus žmona.
“Pamatytum tą kabelį – jis toks storas ir nelankstus, kad neįsivaizduoju, kaip su juo galima pasikarti”, – abejones dėl V.Blinkevičiaus “savižudybės” išsakė ir A.Vertelka.
Paklaustas, kodėl V.Blinkevičius galėjo būti užtildytas, “Pinčia” išsakė tokią savo nuomonę: “Todėl kad Blinkevičius atsipeikėjo ir atsisakė pirminių parodymų. Reikėjo pamatyti mano ir Blinkevičiaus akistatą – ji vyko be advokatų, o Blinkevičius sėdėjo ant kėdės kaip kokių vaistų prisirijęs ir svyravo į šonus, nesuprasdamas, kas vyksta.”
“Vėliau jis atsipeikėjo, atsisakė visų iki tol duotų parodymų ir ėmė kalbėti, kaip iš tikro viskas buvo. Todėl ir “pasikorė”, – mano A.Vertelka.
Taigi galima suprasti, kad iš pradžių V.Blinkevičius, kaip oficialiai sakoma, “bendradarbiavo” su teisėsauga, o paskui apsigalvojo?
“Ar daug kam pareigūnai duoda čia mobilųjį telefoną, kad kaltinamasis paskambintų žmonai, vaikams? Pareigūne, gal duosite man mobilųjį telefoną paskambinti?” – staiga kreipėsi A.Vertelka į mūsų pokalbio besiklausantį kalėjimo administracijos atstovą D.Atkočių.
Pareigūnas tylėjo. “O Blinkevičiui duodavo”, – pabaigė mintį A.Vertelka.
Taip, tas tiesa – apie tai man savo interviu po V.Blinkevičiaus mirties prisipažino ir jo žmona: V.Blinkevičiui pareigūnai duodavo mobilųjį telefoną, ir jis galėdavo pakalbėti ir su žmona, ir su sūnumi.
Beje, būtent tada, mirties išvakarėse, V.Blinkevičius pakankamai ilgai kalbėjo su žmona pareigūno mobiliuoju telefonu: tada V.Blinkevičių vežė atlikti tardymo veiksmus į Panevėžį ir važiuodamas jis pasakojo žmonai: dabar pravažiavom tą vietą, o dabar – tą.
Kaip laidotuvių dieną prisiminė žmona, tada V.Blinkevičius buvo linksmas, gerai nusiteikęs ir laukė pasimatymo, kuris turėjo įvykti už kelių dienų, – jis vis primindavo žmonai, kokių daiktų ji nepamirštų atvežti į pasimatymą.
“Šitaip laukė pasimatymo, buvo šitokios geros nuotaikos ir staiga – “pasikorė”, – kitą dieną po telefoninio pokalbio išgirdusi blogą žinią negalėjo patikėti žmona.
Visiškai kaip ir Panevėžio r. PK areštinės pareigūno G.Bareikos mirties atveju: persirengė pasibaigus darbo pamainai civiliais drabužiais, susiruošė eiti namo, tačiau laiptinėje staiga apsigalvojo ir … “pasikorė”.
Iš tiesų: stebint iš šalies šitas “savižudybes”, būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Tačiau mūsų valstybėje, kur teisėsauga – “supuvusi” ir valdoma korumpuotų politikų bei pareigūnų, objektyvus šitokių “savižudybių” ištyrimas yra neįmanomas. Tą padaryti gali nebent privatūs detektyvai ir tai – neoficialiai: mat Seimas jau beveik 15 metų niekaip neprisiruošia priimti Privačių detektyvų įstatymo, kurio projektas guli kažkur giliai užslėptas Seime.
“Įdomu, kas atsitiks kitam liudytojui – Jurijui Milevskiui? Aš jį irgi pakviečiau liudyti”, – juokiasi A.Vertelka. – “Girdėjau, jog jį, kad neliudytų teisme, iš Lietuvos į Kirgiziją išsiunčia”.
Netikėtas komisaro atsistatydinimas
O apie ką J.Milevskis gali paliudyti Kiesų žmogžudystės byloje?
“Jis grojo vienu iš juodžiausių smuikų “tiriant” šitą bylą, todėl noriu pakviesti jį į teismą ir kai ką paklausti”, – šypsodamasis sako A.Vertelka. – “Tačiau, kiek žinau, jį išsiunčia iš Lietuvos – kad neliudytų”.
Kaip įdomu: “sėdi” “Pinčia”, atrodo, kalėjime iki gyvos galvos, tačiau apie tai, kas vyksta Policijos departamente, žino geriau už mus, esančius čia, laisvėje.
Taigi ar iš tiesų Policijos departamento “organizuotų nusikaltimų” vyr. komisaras J.Milevskis yra išsiunčiamas iš Lietuvos, ar A.Vertelka tik blefuoja?
Nusprendžiau patikrinti. Pasirodo, kad Jurijus Milevskis – buvęs nužudyto “Agoros” koncerno prezidento S.Čiapo apsauginis, vėliau padėjęs prokuratūrai “pasodinti” Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamą Henriką Daktarą, pravarde “Henytė”, ir už tai, kaip manoma, mainais gavęs Policijos departamente ONTT vadovo pavaduotojo pareigas – netikėtai atsistatydino.
“Atsakydami i jūsų klausimus, norime informuoti, kad nuo š.m. birželio 8 d. Jurijus Milevskis policijoje nebedirbs. Iš darbo jis išeina pagal jo paties prašymą savo noru”, – į redakcijos klausimą, ar tiesa, kad J.Milevskis yra išsiunčiamas į Kirgiziją, atsakė Policijos departamento atstovė spaudai Danutė Daunoravičiūtė. Jos teigimu, policija neturi duomenų, ką darys J.Milevskis po birželio 8 d. – vyks į užsienį ar ką kita veiks.
Taigi A.Vertelka gali būti teisus – kai ateis ta diena, kai J.Milevskis turės liudyti Kiesų žmogžudystės bylą nagrinėjančiame teisme, jau “be penkių minučių” buvusio komisaro gali nebūti Lietuvoje…
“O žinai, kuo buvo įtariamas Milevskis?” – staiga paklausia A.Vertelka.
Be abejo – dar 1999 metais spauda rašė, kad Jurijus Milevskis – vienas iš pagrindinių įtariamųjų R.Naidičiaus nužudymo byloje.
“1993 metų viduryje į Kauno ligoninę du neprisistatę vyriškiai atvežė Jonavos gyventoją R.Naidičių. Žmogus buvo be sąmonės ir žiauriai sumuštas. Po kelių dienų R.Naidičius, taip ir neatgavęs sąmonės, mirė. Kauno apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla. Mat medikai konstatavo, jog jis mirė nuo daugybinių kūno sužalojimų.
Pareigūnams pavyko nustatyti, jog paskutinis žmogus, matęs R.Naidičių gyvą, buvo tuometinis “Agoros” koncerno saugos tarnybos vadovas J.Milevskis.
Paaiškėjo, jog kelias valandas iki nužudymo į R.Naidičiaus namus Jonavoje buvo atvykęs J.Milevskis su dar vienu apsaugos darbuotoju. Jie prisistatė esą Kauno kriminalinės policijos darbuotojai ir liepė R.Naidičiui važiuoti kartu.
R.Naidičius buvo nuvežtas į J.Milevskio kontorą, kur buvo laikytas keletą valandų. J.Milevskis reikalavo grąžinti 88 000 litų skolą S.Čiapo koncernui “Agora”, – rašė to meto spauda.
Apie beisbolo lazdas, kuriomis kažkas mėgino sugrąžinti S.Čiapo koncernui skolą, to meto spauda nerašė – apie jas pašnibždomis kalba tik kai kurie Kauno prokurorai.
Tačiau ši baudžiamoji byla, kaip ir įprasta pas mus Lietuvoje, kai bylose figūruoja aukštų politikų ar pareigūnų pavardės, kažkaip nugulė į prokuratūros archyvą…
Beje, tokio tipo baudžiamosios bylos žvalgybininkų kuluaruose vadinamos “kabliu”, kuris, kaip teigiama neoficialiai, yra tiesiog būtinas biografijos faktas pareigūnui, norinčiam būti paskirtam į aukštas pareigas: mat tokia “neištirta” baudžiamoji byla yra kaip “garantas”, kad šis pareigūnas, užimdamas atitinkamas pareigas, elgsis “tinkamai”. Gal, pvz., padės “tinkamai” ištirti Kiesų nužudymo bylą?..
Dar vienas keistas sutapimas (pamąstymui): tuo metu, kai buvo nušautas “Agoros” prezidentas S.Čiapas, jo ištikimasis apsaugininkas buvo pasišalinęs kažkur į šalį keletui minučių…
Tačiau sugrįžkime į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo tardymo kamerą, kur savo mintimis apie Kiesų nužudymo bylą su “Karštu komentaru” sutiko pasidalinti A.Vertelka.
Lavonų skaičiavimo ir lažybų metas
“Blinkevičius “pasikaria”, vienas, Bareika “pasikaria”, du”, – skaičiuoju lavonus Kiesų žmogžudystės byloje. Ir staiga paklausiu “Pinčios”: “Žinai, Seime jau vyksta lažybos – ar “ištrauksi” iki teismo rudenį, ar irgi “pasikarsi?”.
Iki šiol šypsojęsis ir sąmojus laidęs A.Vertelka staiga surimtėja.
Nors cigarečių pakelį “Pinčia” pasidėjo ant stalo pokalbio pradžioje, tačiau cigaretę išsitraukia tik dabar.
“Galima, užsirūkysiu?” – paklausia.
Galima.
A.Vertelka užsitraukia dūmą ir kažką giliai užsimąsto. Tačiau jau po kelių sekundžių jo veidas nušvinta. “Sulauksiu”, – pasako. – “Iki rudens teismo išgyvensiu”.
Tuomet gal dabar pasakytų, ką turėjo omenyje, per pirmą teismo posėdį klausinėdamas liudytojų apie Seimo narį Alvydą Sadecką, poilsį Nidoje ir Alvyrą Kiesienę? Iš kur jam žinoma, kad tą liepą Alvydas Sadeckas (tada dar ne Seimo narys, o “Ekskomisarų biuro” viceprezidentas) poilsiavo Nidoje?
“Kai aš poilsiavau Nidoje, “Rūtos” poilsio namuose, tuo pačiu metu ten poilsiavo ir Alvydas Sadeckas. Aš tuose poilsio namuose turėjau nusipirkęs butą, ir “Ekskomisarų biuras” ten turėjo butą. Tai tame bute ir buvo apsistojęs tada A.Sadeckas”, – paaiškino kai kurias detales A.Vertelka, kuris teisme teigė, jog jis šioje byloje – pakištas.
“Mane sulaikė 2001 m. lapkričio 23 d.
Lapkričio 24 d. “Lietuvos rytas” parašė: “Lietuvos rytui” pavyko sužinoti, kad pareigūnai Lietuvoje rado žiauriai sudarkytus trijų vyriškių lavonus.
Oficialiai dar nepatvirtinta, jog surasti būtent šių praėjusių metų liepą dingusių mažeikiškių kūnai, mat jie – be galvų”.
Tačiau – lapkričio 24 d., kada pasirodė šis straipsnis, lavonai dar nebuvo rasti – pagal įvykio vietos apžiūros protokolą, kūnai buvo surasti ir iškasti tik lapkričio 25 d.
Todėl gal galit pasakyti, iš kur “Lietuvos rytas” lapkričio 23 d. (kada parengė spausdinimui laikraštį ir nusiuntė maketus į spaustuvę) žinojo, kad lapkričio 25 d. bus rasti Kiesų kūnai, ir kad tie kūnai bus be galvų?” – klausia A.Vertelka.
Ir čia pat pats atsako, išsakydamas tokią nuomonę: “ Šitą straipsnį “Lietuvos ryte” užsakė ir išspausdino tas, kas žinojo, kur yra užkasti lavonai, ir kas žinojo, kad jie yra be galvų”.
Pažiūriu, kas šito “ekstrasensinio” straipsnio autorius – jo nėra. Straipsnis pasirašytas kaip “Lietuvos ryto” informacija”.
“Na, kaip – įdomu?” – paklausia manęs “Pinčia”.
Įdomu. Nes tai rodo, kad Kiesų nužudymo byla, kuri dabar yra nagrinėjama teisme, iš tiesų nėra ištirta.
Ir kad pirmiausia, ką dabar turi padaryti teisėsauga, tai išsiaiškinti: kas “Lietuvos rytui” pateikė informaciją apie kūnų suradimą bei iškasimą ir kad kūnai yra be galvų tuomet, kai kūnai dar nebuvo surasti ir iškasti?
Nes tai padaryti galėjo tik tas, kuris arba pats dalyvavo tuos kūnus be galvų ten užkasant, arba kurio nurodymu tai buvo padaryta.
Taigi kas tai?
A.Vertelka išsitraukia antrą cigaretę…
B.d.
