Tautodailės dirbinių prekyvietė Vilniaus Senamiestyje, Pilies gatvėje, tradiciškai nuo seno pritraukia atvykstančių į sostinę turistų srautą. Čia prekiaujantis liaudies meno propaguotojas, medžio drožėjas Antanas Čebatariūnas šį kartą neslėpė savo nusivylimo:
– Pilies gatvėj šiuo metu paversta statybviete – statomi nauji prekybos kioskai, kurie, mano supratimu, bus labai nepatogūs tautodailės dirbinių, ypač gaminių iš gintaro pardavimui. Bus nepatogu pirkėjui prieiti ir iš arčiau apžiūrėti, savo rankomis pačiupinėti gaminį. Juk pirkėjui prekės turėtų būti prieinamos iš visų pusių, o naujuose kioskuose tai bus neįmanoma. Vasaros pradžioje rausiama Pilies gatvė, vežamos statybinės medžiagos. Be abejo, tai nepasitarnauja sostinės įvaizdžiui. Juk galėjo šiuos darbus atlikti ne sezono metu, rudenį arba žiemą, o dabar svečiams rodomas Vilniaus veidas, žymia dalimi priklausantis nuo Senamiesčio gatvelių, yra gan sujauktas.
Visi darbai užsitęsė į vasarą. Vilniaus miesto taryba (dar prie mero A.Zuoko) pripirko bendros paskirties prekybos kioskų, kurie nepasiteisino. Darbininkai kasa Pilies gatvėje griovius, tiesia kabelius, archeologai piktinasi, net uždraudė kasinėti, bet darbai, kaip matote, ir toliau vykdomi. Niekam iš politikų nerūpi, kas čia vyksta. Tik prieš pat rinkimus ateina į Senamiestį, nusifotografuoja kandidatai, tuo viskas ir baigiasi…
– Bet jums gi svarbiausia, kad kuo daugiau užsienio turistų „praplauktų“ Pilies gatve ir įsigytų vieną – kitą dirbinį, ar ne?
– Užsienio turistai domisi lietuvių tautodailės dirbiniais, įvairiais suvenyrais, bet pirkti neskuba. O mūsų liaudis jau seniai nemoki, kuo toliau, tuo prasčiau perka suvenyrus, nes viską išleidžia maistui, buto eksploatacijos sąskaitoms apmokėti, šildymui. Vienas kitas užsienietis nusiperką kokį vertingesnį dirbinį, o lietuviai, jeigu ir stabteli eidami pro šalį, tai labai retai kažką perka.
– Anksčiau teko girdėti, kad jūsų netenkina tautodailės dirbinių prekybos sąlygos, kadangi neturite vitrinos, kurioje būtų galima eksponuoti dailės dirbinius?
– Savo vitrinos, kuri pristatytų Vilniaus tautodailininkų dirbinius, mes iki šiol neturime. Jeigu kada rengiamos tautodailės kūrinių parodos, tai mes važiuojame į Švenčionis arba Širvintas. Mes net neturime patalpų Vilniaus zoninėms parodoms rengti, visa mūsų tautodailė yra stumiama į pakraščius…
– Tai gal jus priglaus Guggenheimo – Ermitažo muziejus, projektuojamas šalia Baltojo tilto? Visai neseniai premjero G.Kirkilo Vyriausybė pareiškė pritarianti šio muziejaus statyboms…
– Ką ten mums lygintis su Guggenheimu!.. Pažvelkime į paprastą dalyką: kiek Lietuvoje yra tautodailininkų, kurie domisi gintaru, medžio drožyba?.. Šimtai žmonių darbuojasi, kuria, tai juk mūsų liaudies tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą.
Iš Vilniaus valdžios mes norėtume susilaukti daugiau dėmesio, ypač tie liaudies meistrai (namudininkai), kurie viską daro savo rankomis, kad jie turėtų kokią nors nišą liaudies meno dirbinių ekspozicijai ir prekybai. Artėjant 2009 metams, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine, reikėtų suburti daugiau menininkų, juos pristatyti miesto gyventojams ir svečiams. Juk iš tikrųjų mūsų tauta yra labai naginga. Praktiškai visa mūsų kultūra buvo medyje, bet ji supuvo, išnyko. Tuo tarpu Europos kultūra – išliko akmenyje. Paimkime, kad ir Romą, Graikiją, jie gi neturėjo medžio, viską kalė granito uolose, dirbo su marmuru, ir tie kūriniai išliko iki šių dienų. O pas mus, Lietuvoje, visai kita tradicija. Čia atvyksta užsieniečiai, pamato medžio dirbinius, čiupinėja juos ir negali patikėti, kad tai tikro medžio dirbiniai.
Todėl, manau, reikėtų dažniau eksponuoti lietuvių liaudies meną, surengti daugiau atvirų parodų, lengvai prieinamų vilniečiams ir miesto svečiams. Ypač tai aktualu vasaros laikotarpiu, kai Vilnių užplūsta turistai iš daugelio Europos šalių ir pasaulio. Reikėtų dažniau susirinkti Lietuvos tautodailininkams ir aptarti šiuos klausimus su miesto valdžia.
Mes turėtume labiau gerbti ir propaguoti savo kultūrą, senąsias tradicijas ir meną, o ne vežtis nežinia ką iš užsienio ir žavėtis mums absoliučiai svetimu Guggenheimu. Net sunku ištarti šitą žodį, o ką jis reiškia, – daugelis paprastų žmonių, manau, net nežino. Ir jeigu dabar pastatys tą Guggenheimo muziejų Vilniaus centre, tai bus kažkokia nesąmonė! Ir kas tai išgalvojo? Man atrodo, tai buvusio Vilniaus mero A.Zuoko ir premjero G.Kirkilo genialus projektas, o liaudiškai tariant, tai didžiausia kirkilizmo nesąmonė, kokia tik gali būti!.. Mus dabar išvaro iš miesto, Vilniaus tautodailininkai net neturi kur eksponuoti savo dirbinių, o čia, lyg niekur nieko, išdygs tas modernus, ufonautiškasis Guggenheimas prie Baltojo tilto. Tokia nesuprantama dabartinės valdžios politika reiškia, kad pas mus yra vykdomas tautodailės genocidas.
– Pritariantys Guggenheimo muziejaus idėjai teigia, kad tai pritrauks gausų būrį užsienio turistų, kurie kasmet paliks Lietuvoje per 60 mln. litų. Argi tai blogai?
– Į šį klausimą atsakysiu klausimu: ar jūs vykstate, tarkim, į Ispaniją pasižiūrėti lietuvių meno ar ispanų? Tai negi dabar kažkas važiuos į Lietuvą pasižiūrėti to Guggenheimo, kuris jau yra pastatytas Barselonoje bei kitose Vakarų valstybėse? Ir kodėl mes negalime rodyti užsienio turistams savo meno? O gal mes jo neturime? Tiek žmonių tuo užsiima visą gyvenimą, dirba, pluša, kuria nacionalines vertybes, kurios vėliau dūla rūsiuose, dirbtuvėse, palėpėse… Tai imkime ir rodykime, eksponuokime savo meną!.. Aš matau, kad mes nemokame didžiuotis tuo, ką turime, o garbstome kažkokius ten guggenheimus. Čia kažkoks nesąmonių kampelis!.. Vienas sugalvojo, kitas pritarė ir štai taip tęsiasi ši grandininė reakcija. Mums visiems brukte brukamas svetimtautiškas modernizmas, o kur gi mūsų tautos menas? Kodėl jo deramai neeksponuojame?
Esu Vilniaus skyriaus Tautodailininkų sąjungos narys ir žinau, kad pas mus svarbiausi klausimai nejuda iš vietos, nes trūksta lėšų. Nerandama net pačių paprasčiausių patalpų parodoms rengti, todėl tenka vykti į rajonus. Tai kodėl mūsų Vyriausybė pritaria šimtus milijonų litų kainuosiančioms Guggenheimo muziejaus statyboms, kai liaudies meno, tautodailės yra tokia apgailėtina situacija?..
Kodėl neturi kur pasireikšti medžio drožėjai? Kur Vilniuje mes galėtume rengti parodas, eksponuoti savo kūrinius? Juk medžio drožyba yra mūsų kultūros kraujyje. Paimu medį į rankas ir jaučiu jo šilumą. Talentingasis mūsų tautos dainius, poetas Paulius Širvys žavėjosi lietuvišku beržu, netgi, apdainavo jį savo lyrikos eilėmis: „Aš beržas, lietuviškas beržas, su plieno dalgiu ant peties…“ Man irgi ypač mielas šis medis. Daug savo dirbinių gaminu iš beržo, tačiau gyvo medžio neliečiu. Randu kokią nudžiūvusią šaką ar kamieną ir padarau iš jo skulptūrą. Tiesiog, atgyja tas beržas mano rankose…
Visi žinome, kad mūsų protėviai mylėjo, puoselėjo gamtą, meldėsi gamtos stichijoms, garbino ugnį, nusilenkdavo medžiui, apdainuodavo girių karalių ąžuolą… O dabar mes garbstome kažkokius tai modernaus meno guggenheimus, apie kuriuos kaimo tautodailininkai net nieko nėra girdėję. Matyt, mūsų valdžia vaikosi tik naudos sau, tik pelno iš tokių stambių objektų statybų, kurios gali būti finansuojamos iš ES struktūrinių fondų arba vietinių oligarchų.
– Ar tikitės, kad po Seimo rinkimų situacija šalyje ženkliai pasikeis ir tautodailės klausimai kur kas atidžiau bus nagrinėjami bei sprendžiami?
– Gal ir pasikeistų padėtis Lietuvoje, jeigu būtų išrinkti nauji žmonės. Bet jeigu mūsų šalį ir toliau valdys konservatoriai bei socialdemokratai, tai tikrai niekas nepasikeis ir praktiškai viskas liks taip, kaip buvę. Aš daug vilčių sieju su naujai susikūrusia partija „Frontas“. Ir pats įstojau į „Frontą“, esu šios partijos pirmininko Algirdo Paleckio pavaduotojas. Norisi, kad nauji vėjai Lietuvos politikos padangėje įpūstų daugiau liaudiškumo dvasios, kad atgimtų mūsų dorybė ir moralė. Dabar gi viskas remiasi tik į pinigą, o kur gi žmonių moralė, idealai, dvasinės vertybės? Kur mes nusiritome per 18 Nepriklausomybės metų? Daug ką suniokojome, sulaužėme, apsukresni „prichvatizavo“ pelningas įmones, o ką pastatėme? Įvairius, niekam nereikalingus dangoraižius, darkančius istorinį Vilniaus veidą, prašmatnius bankų pastatus…
Vis dar puoselėju viltį, kad kažkas turėtų pasikeisti. Mes gi privalome jaustis savo valstybės piliečiais, šeimininkais savojoje žemėje, o ne važinėti kažkur tai po užsienius, ieškodami lengvesnio duonos kąsnio. Turime čia gyventi, kovoti už savo teisę būti pagarbos vertais žmonėmis, puoselėti tautiškumą, savo tradicijas, tautodailę, dainas, savo kultūrą. Niekas už mus to nepadarys, nesukurs, tik mes patys, savo rankomis galime atlikti tai, kas būtina. Aš nenorėčiau aklai neigti užsienio kultūrų ir meno, tačiau prioritetas vis dėlto turėtų būti teikiamas Lietuvos kultūrai, saviems kūrėjams. Lietuvoje yra užmirštas paprastas, eilinis žmogus. Geras šeimininkas geriau prižiūri savo šunį, negu mūsų valdžia ir Vyriausybė žiūri į Lietuvos žmones. O juk pagrindinis kiekvienos valstybės rūpestis turėtų būti tos šalies gyventojai. Kol kas tik deklaruojama, kad valdžia tarnauja, kaip teigia G.Kirkilas, paprastiems žmonėms, bet nieko panašaus nėra. Vien tik skambios deklaracijos ir dosniai dalinami politikų pažadai prieš rinkimus liaudžiai mulkinti…
Tokia padėtis tikrai negali ilgai tęstis. Žmonių kantrybė jau senka. Pažiūrėkit, kodėl pas mus dabar niekas neperka meno dirbinių? Žmonės taip ir sako, kaip aš pirksiu gražius dalykus, kai neturiu už ką duonos nusipirkti, pavalgyti, vaiką į mokyklą išleisti, apsirengti… Kartais matau, ateina kokia studentė arba jaunuolis mamai nupirkti dovaną gimtadienio proga, bet neturi užtektinai pinigų, tai parduodu už simbolinę kainą. Matau, kad žmogus nori ir nuoširdžiai džiaugiasi, kad galės pasveikinti artimuosius. Gėris gimdo gėrį. Kartais ateina koks turtingesnis užsienietis ir nusiperka originalų dirbinį, taip ir išsilygina patirti nuostoliai…
Sunku dabar menininkams ir jeigu mes neturėsime patalpų, nežinia, kaip išsilaikysime. Užsieniečiai yra pripratę eiti į firmines parduotuves. Ten jie nusiperka autentišką suvenyrą su tam tikra garantija, firmos logotipu. O gatvės prekeivis, kaip koks ubagėlis, stovintis su ištiesta ranka. Pasižiūri į jį koks nors pro šalį einantis užsienietis, numeta kelis eurus ir tikisi už tai įsigyti originalų liaudies kūrinį, galima sakyti, šedevrą, kuris išsivysčiusiose ES šalyse kainuoja dešimtis kartų brangiau. Mes gi negalime taip nusipiginti, liaupsindami vien tai, kas mums iš prigimties yra svetima.
Juozas Ivanauskas
2008-07-18
