Socialinės problemos yra skaudžios ne tik tuo, jog dalis žmonių lieka užribyje ar dėl altruizmui paremto noro jiems padėti, tačiau ir ekonomiškai. Visuomenei kainuoja prie socialinės aplinkos savarankiškai negalintys prisitaikyti asmenys – kaliniai, buvusios prostitutės, buvę vaikų globos auklėtiniai ir pan. Valstybei kainuoja ir kitos socialinės problemos – menkas išsilavinimas, nekvalifikuotumas, nesirūpinimas savo sveikata. Tačiau visoms joms spręsti valstybės paprastai gaili pinigų, todėl sociologas Toby Eccles siūlo socialines paslaugas paversti privačių investicijų lauku. Kuo gali baigtis socialinių paslaugų sektoriaus pavertimas investicijų rinka?
Toby Eccles įsitikinęs, jog investicijose į socialines paslaugas išloštų visi – valstybė, investuotojai, socialinių paslaugų teikėjai, patys pagalbos reikalaujantys asmenys. Sistema atrodytų taip – socialinė paslauga būtų parengiama kaip verslo planas, ja tikintys asmenys investuotų tarsi į privatų rinkos produktą, o valdžios įstaigos gražintų pinigus su grąža, jei projektas pasiteisintų pagal iš anksto numatomus kriterijus.
Pavyzdžiu pateikta buvusių kalinių problema, kuri yra aktuali bene visame pasaulyje. Didžiojoje Britanijoje, į įkalinimo įstaigas sugrįžta 63 proc. buvusių kalinių. Šie skaičiai itin panašūs daugelyje pasaulio valstybių, Lietuva ne išimtis. Buvę kaliniai toliau kelia grėsmę visuomenei, o galiausiai tampa ekonomine našta, kuomet juos išlaiko valstybė, dar sykį įkalindama už grotų. Daug yra kalbama apie plataus profilio reintegracijos programas, tačiau tokias turi išvysčiusios tik kai kurios valstybės. Kitose programos apsiribojama fragmentiška ir trumpalaike pagalba.
Pats Toby Eccles teiravosi Teisingumo ministerijos pareigūnų, kokias problemas jiems kelia buvę kaliniai. Paaiškėjus, jog kaliniai kelias didelius nuostolius valstybei ir pačiai ministerijai, buvo teiraujamasi, kodėl nededamos didesnės pastangos reintegruoti kalinius. Atsakymas paprastas – tam neskiriama pakankamai pinigų ir nenorima rizikuoti, jei sistema pasirodytų nesėkminga. Valstybinis sektorius išlieka pakankamai konservatyvus ir atsargus šiuo atžvilgiu.
Taigi valstybė parengtų investicinį projektą, kuriame būtų numatyti rezultatų vertinimo kriterijai. Tarkim, jei iš projekte dalyvaujančių kalinių į kalėjimą sugrįš 10 proc. mažiau nei įprastai, tuomet projektas bus laikomas sėkmingu ir investuotojai gaus pelną. Jei į įkalinimo įstaigas grįš dar mažiau kalinių – pelnas bus didesnis.
Pirmiausiai kyla klausimas, ar atsiras visuomenėje žmonių ar įmonių, kurios bus pasiryžusios investuoti į tokio pobūdžio paslaugas. Toby Eccles pripažįsta, jog tam reikia ne tik pelno siekiančių, tačiau kartu ir socialiniai sąmoningų asmenų, kurie tikėtų projekto idėja. Tačiau pats T. Eccles tiki ir yra susidūręs, su šimtais žmonių, kurie mielai investuotų į socialines paslaugas ir laukia tokios progos. Vieni tai darytų iš idėjos, kiti tikėdamiesi realaus pelno.
Įvardijamos keturios priežastys, kodėl privačios investicijos yra pranašesnės už įprastinę socialinio rėmimo sistemą. Pirmiausiai tai paskata inovacijoms. Manoma, jog taip galėtų būti vykdomi drąsesni projektai, kurioms valstybės paprastai nesiryžta. Be to, investuojama į sritis, kurioms valstybė paprastai gaili pinigų kaip kalinių reintegracija.
Taip pat padidėtų socialinių paslaugų skaidrumas. Kaip ir visame viešajame sektoriuje pinigus, kurie yra surenkami iš milijonų mokesčių mokėtojų kontroliuoti yra sudėtingiau. Tuo tarpu investuotojai bus suinteresuoti nuolatos stebėti projektų vykdymą. Atsirastų aiškesni programų sėkmingumo ir vertinimo kriterijai. Atskaitingumas investuotojams yra aukštesnio lygio nei mokesčių mokėtojams.
Socialinės programos turėtų tapti lankstesnėmis. Šiuo metu valstybės rengdamos programas iš karto numato visas priemones ir tiksliai apskaičiuoja išlaidas. Tačiau, kaip ir versle, neįmanoma iš karto aiškiai nustatyti visų priemonių, šios turi būti pildomos ir tobulinamos. Paslaugos privačių investicijų pagrindų galėtų būti tobulinamos nuolat, kaip privačiame versle.
Privačios investicijos padidintų visuomenės sąmoningumą, kadangi atsirastų tiesioginis ryšys tarp piliečių investicijų ir socialinių problemų sprendimo. Būtų įsisąmoninta kaip pagalba socialinės atskirties problemoms arba vykdant kitas iniciatyvas prisideda prie bendro visuomenės gerbūvio.
Žinoma, prieš diegiant tokias naujoves reikia apsvarstyti ir etinę pusę – ar teisinga, jog socialinės programos bus kuriamos tik dėl to, jog jos bus pelningos? Tikėtina, jog vėl atsirastų sritys, kurios būtų aplenkiamos investuotojų dėl savo nepelningumo. Valstybė netekdama visos atsakomybės galėtų pasiteisinti, jog į šias sritis nėra investuojama.
Investicijos į socialines paslaugas nėra tokia tolima vizija kaip gali pasirodyti. Jau dabar kai kurių Vakarų valstybių valdžia yra susidomėjusi tokiomis galimybėmis ir skiria lėšas idėjai vystyti. Galimybe suteikti privatiems asmenims į socialines paslaugas susidomėjo ir JAV prezidentas B. Obama.
