Vidmantė Jasukaitytė,
rašytoja, Nepriklausomybės akto signatarė
Įtampa tarp Valstybės saugumo departamento ir Seimo. Požeminis šiugždėjimas, judėjimas ir žūtbūtinės A.Paulausko pastangos išlaikyti reitingą prieš rinkimų maratoną. P.Alvydas Sadeckas trokšta išlupti iš VSD vadovo duomenis apie politikų korupcinius ryšius, kurie – aišku kaip dieną, prisilaikant jau susiklosčiusių tradicijų Lietuvos politikoje – turėtų būti panaudoti priešrinkiminiam šantažui: nesijungsite su mumis į koaliciją – mes pagarsinsime. Galima daryti prielaidas kad ir "Laisvame laikraštyje" pasirodys medžiagos, demaskuojančios visus, išskyrus A.Paulauską. Artėja rinkimai į savivaldybes, o senamiesčio varnos nešioja gandus, kad šis politikas dar sapnuoja ir miesto mero postą. Biudžeto svarstymas…
Seimo ir ne Seimo politikai, nesusigaudydami, kam taip skubiai reikalingi tie sąrašai, ruošia giljotiną VSD vadui A.Pociui. Aišku, kad įvyko rokiruotė, – A.Pocius ir A.Sadeckas mintyse pergrupuoja būsimos koalicijos partnerius ir ieško kuo aštresnio kirvio giljotinai, kuri kirs ne partnerių galvas. VSD viršūnėse būtinai turi atsirasti kažkieno kūmas ar švogeris, nes A.Pocius, dabar, pasirodo, yra kūmas ir švogeris ne tos jėgos, kuri agresyviausiai ruošiasi ateičiai, kuri geriausiai planuoja, kuri turi daugiausiai pinigų.
Žodžiu – iš nuobodulio nežiovausi.
Tačiau laikraščiuose kelias dienas iš eilės blyksi daugiaprasmiški signalai apie vieno antroko poelgį, šokiravusį visą mokyklą. Antrokėlis pasėjo tokią masinę baimę, kad didesnė dalis mokinių kitą dieną neatėjo į mokyklą. Direktorė parašė pareiškimą policijai. Mama niekaip negali įrodyti, kad mažasis nusikaltėlis užpuolė klasę ne su tikru peiliu… Įvykį komentuoja televizija… Vaikas įvardijamas kaip turintis elgesio sutrikimų.
Kaip buvo iš tikrųjų?
Visiškai nesunku atkurti ir tikresnę situaciją, negu šiuo metu pateikiama masinėse komunikacijos priemonėse. Ypač, kai auginai tris vaikus ir susidūrei tiek su sovietine mokykla, tiek su tautine, tiek su meno. Taigi pareikšiu savo nuomonę apie įvykį ir esu tikra, kad ji bus arčiausiai tiesos, nors pedagogai to niekada nepripažins. Tačiau tiesa yra tiesa – laiku ištarus ją, ji ima veikti pati ir pati viską sustato į savo vietas.
Pirmiausia, kas krinta į akis šioje "kriminalinėje" istorijoje, yra tai, kad per pusę dienos prieš piktąjį berniuką susidarė visas frontas suvienytų jėgų – pedagogų ir tėvelių. Neįmanoma, kad po bet kokio eksceso be jokio "dirigento iš viršaus" staiga beveik visa klasė susitartų ir, protestuodami prieš nusikaltėlį, staiga boikotuotų mokyklą. Lygiai taip pat neįmanoma, kad berniukas nei iš šio, nei iš to užpultų ir daužytų jautrius, draugiškus klasės vaikus.
Nepažįstu nei berniuko, nei jo tėvų, tačiau jaučiuosi turinti teisę teigti, kad gana gerai pažįstu mūsų mokyklą ir joje susiklosčiusius santykius, kadangi pati ne kartą mintimis rašiau probleminius straipsnius apie pavojingiausių ir žemiausių visuomenės ydų užuomazgas, kurios prasideda būtent čia, mokykloje. Prasideda visiems matant, bet niekam dėl to nesirūpinant. Kas turi rūpintis? Kuo? Vaikų dvasingumu? Užuojautos, gerumo, atlaidumo ugdymu? Dar ko!? Pedagogams reikia rūpintis atlyginimu, pragyvenimu, pašaline veikla, kad prisidėtų prie atlyginimo… Kažkoks gailestingumas?.. Užuojauta? Kretinui antrokui?.. Į kalėjimą tokį… Ak, tiesa, dar per mažas, jei būtų didesnis, mes jį tuojau pat įkištume… O kas mus, mokytojus, užjaučia?
Mokytojas nebemyli savo mokinių ir natūralu, kad mokiniai nebemyli savo mokytojų. Kodėl? Todėl, kad mokinys, kreipęsis į mokytoją su savo vaikiška bėda, niekada nebeatras teisybės – mokytojas tiesiog jo nebeišklausys. O jei išklausys, vis tiek nieko nepadarys, kad ta teisybė būtų atstatyta. Todėl, kad reikia įsigilinti. Įsigilinti į neįmanomą skaičių paties įvairiausio spektro problemų. Įsigilinimui reikia, pirmiausia, laiko, o dar svarbiau – reikia turėti vidinių jėgų įsigilinti. Turi būti kaip gerai pasiruošęs advokatas, kuris eina į teismą persiėmęs savo ginamojo tiesa. Be to – nuoširdžiai įsigilinti į svetimo vaiko problemas, kai net tėvai to nedaro…
Mokytojams, kaip, beje, ir daugumai suaugusių, atrodo, kad vaikų problemos nykstamai mažo dydžio, užaugs vaikas ir išaugs problemą…
Deja, ne…
Žmogaus problema auga drauge su juo. Ir dažnai perauga jį. Sunku įsivaizduoti, į ką gali išaugti "vaikiškos" problemos, kai niekas iš mokytojų "nemato", kaip keli moksleiviai muša vieną, kaip didesni reketuoja mažuosius, kaip berniukai mergaitėms (arba atvirkščiai) iš visų jėgų su stora knyga tvoja per galvą. Ir ne vieną kartą. Kartais beveik kasdien. Tam pačiam vaikui į tą pačią galvelę… Kaip vieną, pastatę prie sienos, keliolika bendraklasių talžo kietomis sniego gniūžtėmis, neleisdami įeiti į klasę, arba dar blogiau – aštuoniese kiekvieną pertrauką vaikosi tą, kuris tiesiog nepatinka arba kažkuo yra kitoks nei visi, ir pasiviję žnaibo, spardo, muša, rauna plaukus, o motina tuo tarpu niekaip negali patikėti, kaip visi vaikai tokie blogi ir liepia skriaudžiamajam nesiskųsti. Kai vaikas pasiskundžia mokytojai, ji uždaro jį į sandėliuką ir palieka tamsoje be pietų. Atėjusi pasiimti vaiko mama atranda sūnų neatpažįstamą – jis eina prie motinos keistai glausdamasis prie sienos, dairydamasis, tarsi bėgtų iš nelaisvės, akys pilnos siaubo – jis bijo mokytojos ir bendraklasių. Iš tikro, tai labai nepanašu į tiesą, kuri turėtų rastis mokykloje, mokytojų akivaizdoje, tačiau tai yra tikra tiesa, kuri vyko realioje mokykloje su dabar jau užaugusiu žmogumi.
Iš tikro, neįmanoma įsivaizduoti, kad padėtis taip nekontroliuojama. Galėčiau iš savo ir savo draugių bei kaimynių patirties prirašyti tomą neleistinų dalykų, kurie vyksta mokykloje be jokių apribojimų, ir pagrindinis iš jų – grupinis tyčiojimasis, kuris perauga jei ne į fizinį, tai į dvasinį vaiko kankinimą – visuomet.
Todėl darau savo išvadą: berniuko, mažojo "nusikaltėlio" veiksmai – tai protesto ir žūtbūtinės savigynos aktas, kada jis iš niekur nebesulaukdamas pagalbos, negalvodamas apie pasekmes, nesugebėdamas jų numatyti, ryžtasi nutraukti iki šiol esančius santykius. Ir nutraukia: vienam lūžta ranka, kitam sumušta galva ir t.t.
Po šitokio akto, savaime suprantama, situacija pedagogams visiškai aiški – visa klasė gera, tik šis vienas – tikras žvėris, nusikaltėlis, kuriuo reikia kuo greičiau atsikratyti, ir mokyklos direktorė skuba parašyti pareiškimą policijai..
Neįsivaizduoju, kad pedagogė, kuri privalo susigaudyti ir psichologijoje, galėtų rašyti savo ranka pareiškimą policijai dėl antroko. Galvokite, ką norite… Juk "nusikaltėliui" dar tik koks dešimt metelių – gal ir tiek dar nėra… Ir jei visa klasė tokia gera – kaip paprasta ir kaip kilnu būtų pakalbėti su visa klase ir pagloboti jautrų berniuką, parodant jam draugiškumą, globą, jautrumą, supratimą. Gal mažasis neigiamasis herojus turi kokių problemų, kurių niekam negali pasisakyti? Paprastai tokios problemos lengviausia atveriamos bendraamžiams draugams… O kodėl visai klasei neišėjus į gamtą, nesusėdus ir, nedalyvaujant herojui, neaptarus, kaip galima padėti bendraklasiui? Suprantu, kad tai būtų tikrai pedagogiška ir turėtų išliekamąją reikšmę visam gyvenimui. Kodėl mokytojai nori berniuko bendraklasius, tokius dar mažus, (nors kai kas iš jų ir nukentėjo) paženklinti Kaino ženklu jau pačioje vaikystėje, neleidžiant išmokti kilnumo pamokos? Kodėl nepaanalizuoti, kas kaltas, kad berniukui neišlaikė nervai? Kodėl nepadaryti savianalizės pamokos – gal vienintelės per visą mokymosi laikotarpį, – kuo aš prisidėjau, kad mano draugas tapo nejautrus (žiaurus, negailestingas)? Ar yra Lietuvos mokyklose nors viena mokytoja, kuri padėtų panašiu būdu vaikams susigaudyti tarpusavio santykiuose? Ar yra nors viena mokytoja, kuri pabrėžtų ir iškeltų teigiamybes storuliuko, nuolat persekiojamo, iš kurio nuolat tyčiojamasi? Ar skurdžiai gyvenančios šeimos vaiko? Ar vaiko su kokiu defektu? Galų gale – žinomo žmogaus vaiko.
Čia turiu galvoje savo asmeninę patirtį ir socialistinės teisės mokytoją, po kurios išpuolio ant manęs, išlieto mano vyriausiam sūnui (nors tavo motiną ir kasdien per televiziją rodo, bet tu vis tiek žemiau kanalizacijos), ilgai turėjau aiškinti, kad tik visiškas kvailys – o kaip turėjau kompensuoti sūnui patirtą pažeminimą? – nė iš tolo nepanašus į pedagogą, gali žmogų lyginti su taburetės koja, kanalizacija ar panašiai ir rašyti penkis dvejetus iš eilės iš dėstomo dalyko už tai, kad vaikas žiūrėjo per langą, kad, mokytojos nuomone, nepakankamai atidžiai klausėsi, kad neturėjo naujo sąsiuvinio, kai senasis pamokos metu pasibaigė. Uždraudžiau jam lankyti šios mokytojos pamokas, tik prašiau savarankiškai mokytis jos dėstomo dalyko, kad išvedus nepatenkinamą pažymį galėčiau pareikalauti komisijos. Mokytoja sūnui neišvedė nepatenkinamo pažymio į tarpelius tarp dvejetų prirašiusi trejetų.
Sūnus išėjo į technikumą, nebepajėgdamas pakelti "tų vištų". Išėjo su nuoskauda, kurios neparodė. Dabar jis – baigęs universitetą, puikus specialistas, savo sugebėjimais dorai uždirbantis ne pačius mažiausius pinigus. Socialistinės teisės mokytoją prieš ketverius metus mačiau pardavinėjant gatvėje daržoves…
Vis galvoju – o kas būtų buvę, jei būčiau leidusi sūnui žeminti jo orumą, tyčiotis iš jo? Kas būtų buvę?..
Daugumoje konfliktinių atvejų gyniau savo vaikus, nes jų turėjau tik tris ir jie buvo mano. Tiesa, buvau visada tikra, kad man mano vaikai nemeluoja ir nepataikauja… Iš jų sužinodavau tikrąją tiesą ir daugumoje atvejų tiesa būdavo ne pedagogų naudai. Ir ko norėti – mokytojas turi per pamoką trisdešimt vaikų ir jie visi yra svetimi. O suaugusio žmogaus kilnumo, Mokytojo kilnumo prieš vaiką nemoko niekas. Greičiau jau pamokys antrokus pagal kokio nors Soroso programą kaip apsisaugoti nuo nėštumo ir kur gauti apsaugos priemonių.
Seniai padariau išvadą, kad tikrų mokytojų Lietuvoje liko labai nedaug. Dauguma jų net nesuvokia, kokia jų darbo paskirtis, kokia mokytojo pašaukimo esmė. O esmė tokia – išugdyti savarankišką žmogų, kurio požiūris į pasaulį būtų pozityvus, kuris suvoktų tikrąsias vertybes ir jaustų atsakomybę už savo poelgius.
Ir dar – išugdyti ir atverti į gyvenimą duris žmogui, kuris tikėtų savo jėgomis, pasitikėtų savo protu, žiniomis ir vertybėmis, kuris ne kur beeidamas kurtų chaosą aplinkui save, bet kuris harmonizuotų aplinką, turėtų idealų sistemą, kuris suvoktų, jog gyvenime būtina dvasios ir materijos pusiausvyra.
Kokie dvasingi, taurūs ir kilnūs turi būti mokytojai, kurie ugdo tokį žmogų! Kiek jų yra? Kur jie? Kur tokie mokytojai, jei neatrasime nė vieno vaiko, kuris baigtų mokyklą nė karto nepažemintas?
Kaip pyksta mokytojai ant savo mokinių – kaip pasireiškia jų pyktis? Neaprašinėsiu – patys, pedagogai, tyliai pamąstykite, kaip jūs pykstate ant mokinio ir už ką. Kaip keršijate, kokį arsenalą turite keršto priemonių? Per televiziją prieš porą metų pati girdėjau iš pedagogės lūpų: "aš visada galiu atkeršyti mokiniui". Žodžio "atkeršyti" mokytojo žodyne iš viso neturėtų būti.
O kaip viliojami pinigai "mokyklos remontui" iš tėvelių? Kokiomis priemonėmis?
-Žinote, tėveli, jūsų berniukui kažkaip jau labai sunkiai su matematika… Šiais metais labai jau ne kas… Nežinau, ką darysime… Jei niekas nepasikeis – nežinau ar galėsime perkelti į gimnazinę klasę… Žinote, gal galėtų mokytoja papildomai padirbėti, bet ta mūsų mokykla… Žinote, patalpos apleistos, kai kur net radiatoriai nešildo… Jau jūs patys kaip nors pasistenkite su berniuku…
Ir tėvelis "pasitengia".
-Direktore, tai gal mano firma galėtų kaip nors tuos radiatorius… Atsiųsčiau brigadą vyrų… Ar pervestume lėšų mokyklai… Vaikas mokosi – privalu padėti…
Ša… Nieko neišgalvojau.
Mokykla dažnai kaltina tėvus. Tėvai neprižiūri, tėvai neišmoko, tėvai rodo blogo elgesio pavyzdžius. Sutinku. Baisiausias man žinomas pavyzdys – klasėje, kurioje lietuvių kalbą dėstė mano gera pažįstama, – keliolika vaikų, kurių tėvai Airijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir dar bala žino kur (įkalbinėjau ją rašyti dienoraštį ir išspausdinti kaip knygą. Tai būtų buvęs bestseleris, ir tikrai būtų buvęs skaitomas ir Ministerijoje, ir Seime, ir Vyriausybėje, ir neišvengiamai kažką būtų reikėję daryti su pragyvenimo lygiu. Tokie pavyzdžiai švelnių mūsų valstybės vyrų ir moterų ausų tikrai dar nėra pasiekę ). Tokie vaikai – plius vaikai iš šeimų, kur ne pati aukščiausia moralė ir skurdas, – gaisras mūsų visuomenėje. Ir nežiūrint gaisro apimties, jį privalo gesinti mokytojai. Jie pasirinko tokią profesiją, jie dirba šį darbą, gauna už tai atlyginimą. Jei atlyginimas per mažas – tegul važiuoja į Airiją ar Ispaniją. O kol neišvažiavo – privalo būti ne bet kas, o Mokytojai.
Gaisras gesinamas pirmiausia meile, pakantumu, kantrybe, suaugusio žmogaus valia visada valdyti situaciją. Jei mokytojas ima kerštauti ar puola į isteriją – situaciją valdo mažametis, be gyvenimo patirties, be susiformavusių vertybių. Šio visuomenės gaisro negali užgesinti tas, kuris pats yra gaisre. Šio gaisro gesinimas – iš viršaus. O viršuje – visada dvasia. Materija dar niekada nevadovavo dvasiai ir nevadovaus. Kai materija įsivaizduoja vadovaujanti – kyla katastrofos.
Mūsų mokykloje akivaizdžiai per mažai dvasios, dvasiai neskiriamas dėmesys. Didžiausias dėmesys – kažkokių popierių pildymui, ataskaitoms, bet tik ne ugdymui. Ugdymas – tai vertybės, o vertybės tai dvasia. Dvasingas mokytojas niekada nerašys pareiškimo policijai, kad ši nubaustų antroką. Mokytojas, kuris tą daro, – nėra ugdytojas. Sutinku, kad yra nemažai mokytojų, kurie puikiai išmoko savo dėstomo dalyko, bet labai mažai mokytojų, kurie ugdytų dvasingą žmogų. Pažįstu talentingą, savito temperamento fizikę, kuri, negavusi mokinio pažymių knygutės, kadangi knygutes buvo surinkusi klasė auklėtoją, pasielgė labai savitai:
-Jei man neduodi knygutės, aš pasiimsiu tavo kuprinę, – ir tiesiog klasėje ant grindų išpylusi mokinio kuprinės turinį, nusinešę ją į mokytojų kambarį.
Galvokite, ką norite… Taip buvo vienoje Vilniaus mokykloje.
Švietimo simuliakras vienas iš žalingiausių.
Girdėjau apie tėvą, kuris paprašė muzikos mokyklos administracijos pakeisti specialybės mokytoją savo atžalai:
-Kadangi visko mokomasi tik vieną kartą, aš noriu, kad mano dukra išmoktų teisingai, – buvo tėvo motyvas.
Ar pajėgus dabartinis Švietimo simuliakras teisingai išmokyti mūsų vaikus gyvenimo, santykių, kasdieninės gyvenimo etikos? Tikrai ne… Jau darželyje vaikai pamato gyvenimo puses, kurios įsirėžia į atmintį ir kurių neįmanoma ištrinti. Net ne bet kur, o garsiosiose Turniškėse, vaikų darželyje "Nykštukas", kur garsių žmonių vaikai ar anūkai pradeda savo gyvenimo "mokyklą". Ką sakytų garsūs tėveliai, jei sužinotų, kaip auklėtoja, ar tik ne Natalija, su savo draugų ar kolegių šeimomis kelis vakarus per savaitę nusigeria tiek, kad atvažiavusi policija, iškviesta betriukšmaujančiai kompanijai, randa gulinčią kaip nupeštą vištą. Su besilinksminančiais nakties laiką leidžia ir mažametės atžalos. Kas gali garantuoti, kad tokia auklėtoja, pagirių sindromui veikiant, kuriam nors iš auklėtinių ryte neįkas ar neįspirs? Ir ką duoda tokia auklėtoja vaikučiams, kaip ji "ugdo"? Ir koks jos leksikonas?.. Patikėkit…
Ko reikia tikėtis iš ugdymo klasėje, kurios auklėtoja dirba prostitute ar net prostitučių "motinėle" – verbuoja savo klasės mergaites darbui… Tai iš nuskambėjusios istorijos. Ką išugdo pedagogas, kuris mėgsta įkišti ranką į berniukų kelnių kišenę? Neatsvers jokios etikos ar tikybos pamokos, kur dėsto davatkos, aiškindamos tikėjimo tiesas prieštvaniniais pavyzdžiais. Atsverti gali krikščioniškosios kultūros vertybės, suvoktos ir pamatuotos šio laiko akimis, – manau, kad Didysis krikščionis Jonas Paulius ne veltui stengėsi sujungti religiją su mokslu. Tačiau mūsuose nėra valstybinės religijos, o jei ji būtų – nežinia, ar būtų geriau, sprendžiant iš to, kaip gyvenimo įvairovę, politiką, literatūrą ar kiną kartais traktuoja bažnyčios hierarchai. Noras ne ugdyti, patiems nuolat tobulėjant, o valdyti tautos sąmonę – labiausiai kenkia pačiai Bažnyčiai.
Tačiau padėtį apsunkina dar ir tai, kad valstybinėse su švietimu susijusiose įstaigose tebedirba žmonės su "išplautomis smegenimis". Ten tiek daug buko ateizmo, ten tokia baimė krikščioniškai kultūrai, kad tik stebiesi, kaip tokie neišprusę žmonės gali vadovauti švietimui. Kaip vienas iš ryškių tokio bukumo įrodymų – išpūstas skandalas apie mokykloje rašomą rašinį, susijusį su Šventomis Kalėdomis. Matote, kažkas iš tėvelių pasijuto diskriminuojamas – jo atžalai, visai ne katalikui, reikėjo rašyti rašinį, susijusį su krikščioniška švente… Aš būčiau pasiūliusi pereiti į savo tradicijų mokyklą, jei tokia yra. Arba pagalvoti, kaip Izraelyje arba musulmonų krašto mokykloje būtų pažiūrėta į protestą prieš rašinį apie Jahvę arba pranašą Muhamedą. Mūsų gi bukapročiai ateistai tuojau nuolankiai įžvelgė nusikaltimą lygioms galimybėms. Ir nė vienas iš aukštų pareigūnų neišdrįso pasakyti garsiai, jog tai nonsensas. Jau vien dėl to, kad visa Europos kultūra krikščioniška. Ir kad pati Kristaus asmenybė, kuri yra neužtemdomas aukštųjų žmogiškų vertybių šaltinis, negali būti kvestionuojama krikščioniškos kultūros šalyje.
Jūs, gerbiamieji lygių teisių ir galimybių nusipuoselėję puoselėtojai, galite pasivadinti laisvamaniais, jei norite – galite tokiais ir būti, tačiau jūs negalite paneigti, kad visa jūsų etinė moralinė samprata atsirado jumyse iš kur nors kitur, nei iš krikščioniškos kultūros. Ir kai kalbate apie kultūrą ir kultūros paveldą, tai privalote žinoti, kad Europa krikščioniškos kultūros vertybių persmelkta negrįžtamai. Ir net tokios siaubingos deformacijos, kaip inkvizicija, negali būti siejamos su Kristaus asmenybe, o tik su žemąja sąmone, kuri nuolatos veikė ir veikia prasiskverbusi į Bažnyčios instituciją, panašiai, kaip veikia vagys, prasiskverbę į valstybės struktūras, arba kaip sadistai į mokymo įstaigas…
Taigi Švietimo sistema mūsuose yra dar vienas labai išsikerojęs simuliakras, kuris, jei panagrinėsime, atskirais atvejais veikia prieš patį švietimą ir lavinimą. Švietimas popieriuose neturi jokio bendrumo su iš mokyklos išeinančių žmonių apšviestumu. Daugeliui mokinių savižudybių, neurozių, girtavimo, narkomanijos atvejų – tai garsiausiai rėkiantys pavyzdžiai, kada mokinys savo brendimo krizės metu nesurado pagalbos mokykloje, kurios tiesioginė funkcija ir buvo krizės metu būti patikimu bičiuliu. Tačiau be šių drastiškų atvejų mūsų mokyklos simuliakrą amžinai kaltins likimai žmonių, kurie liko neryžtingi, neapsisprendžiantys, nerandantys teisingo kelio gyvenime, kadangi nejaučia vertybių subordinacijos, neišskiria prioritetų, nemoka atskirti ir pasirinkti.
Žiaurūs, galintys ir mėgstantys niekinti, žeminti kitą žmogų, pilni nesaugumo, kurį stengiasi kompensuoti cinizmu, užslėpta klasta, išduodantys, nepatikimi, prisitaikėliai – tai mokyklos aidų choras, virš kurio plaikstosi išpampęs švietimo simuliakras su švietimo simuliuotojais, ir tikri pedagogai lieka vienoje eilėje su nuskriaustais, pažemintais ir nekaltai apkaltintais vaikais.
Antroko, kuris sužeisdamas draugus sukėlė tokį baisų triukšmą, mamytei norėčiau pasakyti – gal vienintelė be šių eilučių autorės būkite švelni jam. Įtikinkite, kad ne visose mokyklose ir ne visose klasėse būtų įvykęs panašus dalykas. Jūsų sūnaus širdelė taip pat sužeista ir niekas be motinos nepadės užgydyti šių žaizdų. Kol daugybė žmonių svarsto, kaip susidoroti su jūsų berniuku, visiškai nesusimąstydami, kaip jūsų sūnui reikės gyventi toliau žinant, kad visas pasaulis jo nekenčia, kaip jam reikės išmokti jį mylėti, be jūsų niekas jam nepaaiškins. Atsiprašykite nuskriaustų vaikų už savo sūnaus netinkamą jausmų proveržį ir veskite jį į kitą mokyklą, prieš tai pabandę atrasti mokytoją, kuri neleis jo užkabinėti, erzinti, tyčiotis. Šioje mokykloje jis pasmerktas visam mokslo laikui – tai jį tik traumuos…
Pabaigai apie mano mokytoją.
Apie Petrą Bieliūną.
Į mokyklą pradėjau eiti 1955 metais. Tai buvo kaimo mokykla gerbiamiausio prieškarinio mokytojo Stulgio name – vienas kambarys su keturiomis eilėmis suolų, kurių kiekviena eilė reiškė vieną klasę. Koklinė krosnis ir pirmus metus dirbanti jauna mokytoja Nijolė Pavinkšnytė – du šilumos šaltiniai mums, atbridusiems per purvynus, per speigą, per šlapdribą. Ten baigiau pirmą klasę ir sužinojau, kad Voveriškiuose statoma nauja aštuonmetė mokykla ir mes jau rudenį persikelsime. Didžiausią baimę kėlė žinia, kad mūsų tokia nuostabi mokytoja, kad panašios negalėjau ir įsivaizduoti, naujoje mokykloje beturės tik dvi klases, – atsirado tikimybė, kad pateksiu į kažkokio Bieliūno klasę, kurio nemėgau jau iš anksto. Buvau pirmūnė, mokėjau visų keturių klasių kursą ir tai patyliukais leido rusenti vilčiai, kad mokytoja paims antrą ir ketvirtą klases, kad ji neatsisakys tokios geros mokinės, tačiau vilčiai nebuvo lemta išsipildyti.
Kai mano mokytojai švietimo skyrius paskyrė pirmą ir trečią klases, man dingo žemė iš po kojų, – mylėjau savo mokytoją iš visos širdies… Tokį klasių pasiskirstymą suvokiau kaip jos asmeninę išdavystę, – supratau, kad ji nepanoro tos klasės, kur esu aš. Mokslas man nebeteko jokios prasmės. Aš tiesiog troškau nebesimokyti, troškau visiškai žlugti, troškau kasdien patirti gėdą dėl savo nemokėjimo… Tai buvo ypač sunku, nes rašiau beveik kaligrafiškai, o atmintį turėjau kažkokią absoliučią. Aš tyčia keverzodavau raides sąsiuvinyje, kad jos būtų kuo baisesnės, bet puslapis neatrodė parašytas nemokšos – jis atrodė tartum grafikos piešinys. Sakydama eilėraštį arba skaitydama tyčia užsikirsdavau ir vaidindavau pamiršusią. Ir baisiausiai laukiau, kol pasipils dvejetai vienas po kito.
Tačiau mokytojas Bieliūnas man dvejetų nerašė. Nerašė ir tiek. Tai buvo gal penkiasdešimties metų vyras, žilas, dėvintis chaki spalvos galifė kelnes, mūvintis auliniais batais. Jis pasakodavo, kad mokytoju dirba jau dvidešimt metų, kad karas jį užklupo Seinuose, kad ankstyvą rytmetį pilnas dangus buvo lėktuvų… O dvejetų – nerašė.
Aš sėdėjau pirmame suole prie krosnies, kur dažniau atsisėsdavo ir jis. Per vieną pertrauką, vaikams pilantis pro duris į kiemą, jis paėmė mano ranką, padėjo ant suolo ir prispaudė savąja.
-Tu neik… Noriu pasikalbėti su tavimi, – pasakė jis kažkaip labai paprastai, ir, paraginęs vaikus kuo greičiau bėgti į lauką, pradėjo:
-Matai, pirmą kartą per dvidešimt mokytojavimo metų susidūriau su aplinkybėmis, kurių negaliu vienas pats išspręsti… Todėl noriu pasikalbėti su tavim, gal tu patarsi, ką man daryti, kaip elgtis…
-Matai, aš žinojau, kad toje klasėje bus mokinė, kuri mintinai moka Maironį, Mickevičių, kuri skaito, rašo, linksniuoja, dainuoja, sprendžia ketvirtokų uždavinius…- po pauzė tęsė mokytojas, – ir aš iš anksto norėjau pamatyti mergaitę, kuri, gyvendama kaime, tiek daug sugebėjo išmokti dar prieš eidama į mokyklą. Norėjau pamatyti tave, norėjau pamatyti tavo tėvelius…
Man gerklėje kažkas įstrigo, jutau, kad nebegaliu žiūrėti jam į akis. O ir manąsias kažkas pradėjo graužti…
-Aš norėjau rašyti tau pačius geriausius pažymius, užtarnautus… Bet dabar aš negaliu jų rašyti… Bet negaliu rašyti ir blogų pažymių, nes žinau, kad tada pasielgčiau neteisingai. Aš noriu būti sąžiningas, – patark, ką man daryti dabar?..
-Ar aš galėčiau eiti namo? – tik tiek man bepavyko išveblenti.
-Žinoma… Bėk, jei nori, bėk… – paleido mano ranką mokytojas.
Iki ryto prie žibalinės lempos mano visos visų sąsiuvinių keverzonės buvo perrašytos puikiu dailyraščiu. A.Venclovos eilėraštis "Baltija" nesudarė jokių sunkumų – jį dainavau riedėdama takučiu kitą rytą į mokyklą. Tą dieną mano Mokytojas Petras Bieliūnas man parašė pirmą penketą. Ir kitokių pažymių beveik neparašė niekada.
Niekad jo neužmiršiu. Esu tikra, kad jei ne jo, Mokytojo, širdies talentas, nebūtų šiandien mano knygų, nerašyčiau apie simuliakrus ir niekada nesužinočiau, kokie jie pavojingi su visa savo neegzistuojančia realybe, kokie žiaurūs realiems, nuoširdiems vaikams.
Esu daug mąsčiusi apie mokytoją ir mokinį, apie suaugusį žmogų ir vaiką. Užduosiu jums šiek tiek namų skaitymo: www.komentaras.lt rasite "gabaliukų" iš mano knygos "Golgotos vynuogės". Kas nenumirė nuo mokytojų ir tautinės mokyklos įžeidimo, tikiu, kad pajėgs "atlaikyti" ir tai, kas ten parašyta.
Ačiū už dėmesį.
