Vidmantė Jasukaitytė
Kad padėtis Lietuvoje katastrofiška ne tik ekonomikos srityje, daugumai aišku seniai, tačiau toje daugumoje nėra žmonių iš Vyriausybės, Seimo, o taip pat toje daugumoje nebuvo nė vieno Prezidento. Stovintiems, arba tiksliau, sėdintiems prie valstybės vairo dar ir dabar reali katastrofa atrodo žaidimas. Atrodo, kad tas žaidimas gali tęstis nebeilgai ir apie jo pabaigą galima spėlioti jau dabar. Bet kuriuo atveju tai baigsis chaotišku valdžios pertvarkymu, kurį tvarkys vidaus chaosu meistriškai pasinaudodamos, sau palankius visuomenės emocijų protrūkius bei valdžios institucijose dirbančių nusikaltėlių judesius mūsų šalyje puikiai valdančios suinteresuotų užsienio šalių tarnybos.
Visuomenę per spaudą bei kitas masinės komunikacijos priemones (galų gale!) pasiekęs pedofilijos skandalas iš tiesų gali priartinti krachą, kuris į valdžią vėl išneš ne tuos, kurie geriausiai tiktų valdyti valstybę. Po pedofilijos skandalu šiandien slepiasi dar kai kas, į ką jau palanku nekreipti dėmesio ir Prezidentei. Arba ji tiesiog nežino, ką daryti, kaip vienu kirčiu perkirsti susimazgiusius ne tik nestabilumo, tačiau ir atviros piktybiškos destrukcijos mazgus.
Kodėl piktybiškos? Juk kai kam ta destrukcija visiškai priešinga – ji žada tolimesnius pasakiškos pelnus, nors tų pelnų dydis niekada netilpo nė į vieną pasaką. Taip pat ji žada ir visišką laisvę tokiems dariniams kaip „Olympic Casino“, gal būt atveria kelią „Gazpromui“ padaryti Lietuvą amžiams energetiškai priklausomą nuo Rusijos ir taip toliau ir taip toliau… Reikia visiškai nedaug – pakelti tautą į masinių protestų bei riaušių bangą, o visa kita jau yra beveik „atidirbta“. Visiems jau iki gyvo kaulo atsibodo idiotiški istatymai ir valdžios požiūris, kad iš visų bedugnių gali išvesti tik vargšas juodnugaris žmogelis. Kalbu ne vien apie šią valdžią – buvusioji ne ką geresnė. Josios ciniški žaidimėliai su „otkatais“ tik jai pačiai atrodė, jog yra nematomi.
Bereikia visai nedaug, ypač, kai už aktyviai gliaudomos perversmo teorijos slepiasi milijonieriai, korumpuoti teismai bei visiškai perpuvusi Generalinė prokuratūra su savo pedofilais, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas ir visas tinklas torpedų-vykdytojų, pradedant policininkais, bylų tyrėjais, kalėjimų vadovybe ir prižiūrėtojais. Reikšmingą vietą čia užimtų ir Prezidentės patarėjai bei Prezidentūros klerkai. Jau nuo Jo Ekscelencijos Prezidento Valdo Adamkaus laikų legendos sklando apie į stalčius kišamus piliečių laiškus ir apie niekada negaunamus atsakymus, – tikiu, kad ir dabartinės Prezidentės kadencijoje niekas nepasikeitė.
„Juodasis saugumas“ – kas tai?
Visai neseniai iš spaudos sužinojome, kad yra „juodasis saugumas“. Reikėtų plačiau įsigilinti ir politologams – kokia gi čia Valstybės saugumo atmaina Lietuvoje. Ką daro tie „juodieji“, – gal jie, išsidažę veidus, kaip indėnai slankioja tarp mūsų ir ieško kenkėjų valsybei? O gal jie daro tokius nematomus darbelius, kaip kokio nors garbingo valstybės vyro nužudymas kokioje kaimyninėje šalyje, kaip profesionalus trukdymas tirti bylas, susijusias su korupcija, kaip priedangos organizavimas kad ir tokiems teisėjams pedofilams, kokius žinome esant šiandien?
Beje, o kur politologai, iš tiesų? Jie nemato situacijos? Kur tada jų analitiniai sugebėjimai ir spaudos skaitymo įgūdžiai – juk iš spaudos visada sužinoma apie bet kurios valstybės vidaus pūlinius, – net jeigu nušviečiama visiškai atvirkščiai. Kur dabar Darius Kuolys? Argi be pono Donskio jis taip ir nesugeba įvertinti bręstančio kracho? Argi jis buvo tik Donskio klapčiukas („be pykčio tačiau su neapykanta“ radau internete tokį įdomų pavadinimą jo laidoms)? Televizijos ekrane amžinai tebematai kokį arogantiškai besinardantį vyruką šviesiu kostiumu, kuris dar tebeanalizuoja „ką slepia nusikaltėliai seimūnai, ko jie nepasako (o jis, mat, pasakys), kaip jie mausto liaudį (o jis, mat, nemausto) ir kaip juos reikia demaskuoti“ (jis tą, supraskit, ir padarys). Tautos akys vėl laikomos prikaustytos prie Seimo, tačiau niekada neatgręžiamos į tikruosius nusikaltėlius.
Nemačiau jokios laidos apie pieno perdirbėjų įmonių atlyginimus, nors teko girdėti, kad „Žemaitijos pieno“ direktorius pasiima kas mėnesį ar tik ne 150 000 litų? Jei ir klystu, tai nedaug ir už galimą paklaidą atsiprašau. Tačiau kyla mintis – o kiek tada gauna pavaduotojas? O vyr. buhalteris?.. Seimo nariai tikri vargšai, palyginus su tokių apetitų savininkais, tačiau pjudomas visą laiką tik Seimas. Ir tai šiuo sunkiu, chaotišku metu yra vienas iš galimų įrodymų, jog valdžią ruošiamasi versti. Bet kas vers?
Apačios manys, jog verčia jos, tačiau tikri vertėjai bus šiuo metu nuo valdžios nustumta politinė grupuotė, kuri, be abejonės, palaiko glaudžius ryšius su kitų šalių specialiomis tarnybomis, – retai kada vyksta perversmai be įsikišimo iš šalies. Minia visada yra pasinaudojama. Svertai, reguliuojantys nedemokratišką valdžios kaitą, neatsiranda akimirksniu. Šiuo, mūsų, atveju, tai yra seniai susiformavusi korumpuota sistema, kurios įvairius lygius jungia jau įvykdyti juodi darbeliai, kuri negalėtų egzistuoti be policijos arba giminingos jai struktūros, kokią mes irgi turime, be teisėjų, prokurorų, nesąžiningų advokatų, be Finansinių ir Specialiųjų tyrimų tarnybos, be „juodojo“ saugumo, be žemiausio lygio nusikaltėlių, žmogžudžių, vagių, kontrabandos pervežėjų. Pastarieji ir yra „juodadarbiai“, parūpinantys aukščiau stovintiems grynus pinigus, yra nuo jų priklausomi, valdomi ir, kai tampa nebereikalingi arba nepaklusnūs, – pašalinami.
Kaip veikia sistema
Ši sistema puikiai valdo žiniasklaidą, televiziją, radiją, užsako laidas bei straipsnius, o žurnalistai, apsimesdami, jog nesupranta, kam dirba, uoliai vykdo užsakovų, valstybės stabilumo griovėjų nurodymus. Taip per masinės komunikacijos priemones sukuriamas reikalingas „piaras“, taip juodinami ir politiškai bei visuomeniškai naikinami asmenys, pavojingi ydingai sistemai, taip ji iškelia sau reikalingus bei palankius asmenis į prezidentus, generalinius prokurorus, Aukščiausio teismo teisėjus ir t.t.
Tautos religija – laikraščiai, – taip pasakė kadaise viena garsi žurnalistė ir tai yra tiesa. Tauta, mulkinama ir maitinama iškreipta informacija, pripranta prie savo menkam politiniam mentalitetui reikalingo „donoro“, ir matome fenomeną, kaip dvidešimt tūkstančių parašų balotiravimuisi į Prezidentus galima surinkti vien paskelbus apie tai per televiziją (ačiū šio eksperimento autoriui, kuris parodė statistinio Lietuvos piliečio susivokimą pilietiškumo vertybėse), arba kelis metus per „Dvyračio žynias“ tyčiojantis iš Seimo, atveriamas kelias mažai išprususiems šoumenams valdyti valstybę.
Beje, apie tai reikalingas paaiškinimas. Prisiminus, kad talentingasis šoumenų vadas labai rimtai sykį pranešė, jog jų partijos rinkiminiame sąraše bus aukštų kvalifikacijų specialistai ir minėjo teisininkus, galima susivokti, kad naivus žmogelis, kelis metus savo žvilgsniu vakarais trynęs televizijos ekraną, tiesiog išreitingavo gana toli esančius dabartinius Seimo narius-prisikėlėlius. Eilinis žmogelis balsavo už dainuojančius, nes jis tiesiog nežinojo, ką reiškia tos pavardės sąrašo viršuje… Šiaip jau turėjo ateiti į Seimą su šoumenų partija visiškai kiti asmenys – kaip tik tie, kurie yra šiuo metu išstumti iš politikos korumpuoti ir ne mūsų valstybės interesams dirbantys buvę politikai, prokurorai, teisininkai. Tada tampa suprantama ir jų vystoma „perversmo“ idėja – nepatekę į aktyvų valstybinį darbą ir nebegalintys veikti per įstatymų leidžiančiąją ir vykdančią valdžią, jie aktyviai veikia per šešėlines destruktyvias jėgas, panaudodami masinės komunikacijos priemones bei pasinaudodami bet kuriuo tautos nepasitenkinimu ar atviru nesitaikstymu su esamos valdžios nekompetencija ir atsainiu požiūriu į nuskriaustą žmogų. Jiems per ilgai laukti iki kitų rinkimų. Jiems reikia dabar, nedelsiant, tučtuojau! O kai kurie taip neatplėšiamai identifikavę save su valdžia, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be jokio reikšmingo posto. Jie taip identifikavę save su valdžia apskritai, kad jaučiasi galintys daryti atvirus nusikaltimus, nes žino, kad už tai nebus nubausti. Jų teismai, jų prokuratūra! Jie gali bet ką – prievartauti, uždaryti į kalėjimą, nužudyti! Jie gali įtakoti įstatymus, jų pakeitimus, keisti Baudžiamąjį ar Civilinį kodeksą, net Konstituciją – jeigu jiems reikės. Jie gali bet ką…
Ir sunkiai suvokiama bejėgystė žmonių, kurie šiandien yra Seime. Aš jų visišką pilietiškumo tuštumą suprantu tiktai kaip nuovargį. Kai kurie jų dirba klanams ir mano minėtai sistemai, o tie, kurie mato ir supranta, nebeturi jėgų atstovauti paprasčiausiam pilietiniam padorumui, nes žino, kad tuojau pat bus pakelta žiniasklaida, ir vargšas seimūnas bus nupieštas kaip pagrindinis visų Lietuvos nelaimių kaltininkas. Tada iš jo vaikų juoksis mokykloje, į jį rodys pirštais parduotuvėje, gatvėje, o kartais gali būti ir apspjautas. Kas to nori? Vardan ko? Pabaigęs darbą Seime jis nebegalės grįžti į buvusį darbą, jis liks savotišku „izgojumi“ visuomenėje, jam nebus garantuota pensija, jis turės kurti visiškai naujas tolesnės egzistencijos sąlygas. Iš kokių resursų? Iš dabartinės seimūno algos?
Štai taip ruošiamas kelias ateiti į Seimą tiems, kurie turi didelius šešėlinius finansinius resursus. Ir tokiems aktyviai padeda tauta, kuri dėl savo politinio neišprusimo paprasčiausiai nežino tų valstybės institucijų, kurios yra tikri korupcijos ir nusikaltimų prieš visuomenę šiltnamiai.
Kas yra pamatinės vertybės – moralė, idealai ar … pedofilija?
Tą, kas parašyta, labai ryšiai iliustruoja paskutinių dienų įvykiai.
Visi seniai žinojo apie klestinčią pedofiliją. Visi žinojo, kad už išprievartavimą, tvirkinimą, vaikystės ar paauglystės traumavimą, kaip ir už nusikaltimus šeimoje prieš moterį, gėdingai mažos bausmės. Kas kėlė kokį nors balselį? Niekas. Bet užtat kaip buvo ginamos seksualinių mažumų teisės! Ohooo! Aukščiausi valstybės asmenys, taip pat ir mūsų Prezidentė, iki šiol neparodė jokios pagarbos tautos kultūrinėms tradicijoms, šeimai, vertybiniam jaunimo auklėjimui, nors tai prioritetiniai žingsniai valstybės valdyme – stiprinti jos piliečių žmogiškąjį identitetą, universaliąsias ir tautines vertybes, tradicijas, kaip stabilumo garantą. Ugdyti pilietinę visuomenę, kuria valstybė gali pasitikėti ir kuri pasitiki valstybe net sunkiausiais jos periodais. Tam reikalinga moralė, idealai.
Idealai nekuriami nei frakcijose, nei partijose. Be šių pamatinių vertybių ekonomika kaip tokia – visiškai bejėgė. Prie pinigų reikalinga dar ir moralė, – negi to niekas nesupranta?
Šių eilučių autorei išleidus romaną „Aš nužudžiau savo dukterį“, teko lankytis ne vienoje mokykloje. Salėse vos sutilpdavo mokiniai nuo penktos iki paskutinės klasės. Mokiniai netriukšmavo, daugybė akių sekė kiekvieną žodį ir puikiai suprato, apie ką kalbama. Kai kartą suabejojau, ar tikrai verta vaikams – penktokams, šeštokams kalbėti apie tai, ką kalbu, mokytoja atsakė:
-Rašytoja, jau nuo penktos klasės pas mus lankosi visokie seksopsichologai ir dar kažin kokie… Kad jūs girdėtumėte, ką jie kalba, suaugusiam klausytis gėda, vaikai raudonuoja…
Kas? Kas siunčia lektorius į mokyklas masiškai naikinti moralinius tabu augančio vaiko sąmonėje? Tai atsitiktinumas? Nemanau… Lygiai taip pat nemanau, kad kažkaip niekam nesusivokiant įstatymiškai buvo leistas lytinis santykiavimas vaikams nuo 14 metų. Lietuva apie tai sužinojo iš Švedijos, ir Jo Ekselencija Prezidentas A.Brazauskas tam padarė galą. Tačiau verta tai turėti galvoje – kažkas ruošia kuo palankiausią dirvą pedofilams būti nebaudžiamiems. O pasiekti, tegu ir bauginimo būdu, kad tokio amžiaus vaikas paliudytų, jog leidosi išnaudojamas savo noru, tikrai nesudėtinga.
Taigi – veikia mašina, kur kiekvieno sraigtelio apsisukimas kontroliuojamas ir planuojamas. Vadinamasis „seksualinis auklėjimas“ yra ne kas kita, kaip pelno nešimas kontraceptika prekiaujančioms ir abortus darančioms įstaigoms, ypač, kai tai liečia paauglius. Tada galima sugalvoti, kad ir abortus paauglėms apmoka, pavyzdžiui, ligonių kasos ar koks nors fondas, belieka tik pasirūpinti, jog būtų klientūros. Ir paplūsta „lektoriai“ į mokyklas, penktokes mokydami kaip išsižergti (atleiskite už grubų žodį). Įstatymiškai numatyti 2 metai kalėjimo už mažamečio tvirkinimą – iš tos pačios serijos… Patinka man tas S.Šaltenio sakinys: “Vagys vaikšto po mūsų namus, apsiavę vilnonėmis kojinėmis“, bet kas surengs jiems pasalą… Pagautas „vagis“ visada gali prisidengti prokuratūra ir teismu, nes ten – ta pati „brolija“, o kad tai ne vien pedofilai – aišku iš daug ko.
Pedofilai – tik vienas variklis antivalstybinės mašinos, o ji jų turi daug. Dėl savo klaikaus įpročio jie seniai nebelaisvi, jie valdomi, kaip žaislinės mašinytės, jie šantažuojami ir panaudojami bet kokio „juodojo“ saugumo. Taip yra visur ir visais laikais.
Jie visada priklausys destruktyviai, šešėliniai sistemai, nes yra nufotografuoti, nufilmuoti, įrašyti, ir todėl jie visada darys tai, kas liepiama. Jie valdomi šešėliniais svertais. Atlygis jiems – leidimas likti nebaudžiamam.
Kad valstybiniai nusikaltėliai pradės šaudytis, numačiau seniai. Tą gali numatyti kiekvienas, kas po milimetrą seka įvykius ir atranda jų tarpusavio ryšius. Furmanavičius – dar ne pabaiga. Kodėl buvo nušauta nukentėjusios mergaitės motinos sesuo, aišku, – ji juk atvesdavo teisėjus pas vargšes mergytes, ji juos pažinojo iš veidų ir, prasidėjus tyrimui, visada galėjo paliudyti, kas jie tokie. Ir mergaitė buvo paimta visiškai ne dėl jos saugumo – nėra niekur vaikui saugiau, negu pas jį mylinčius artimus žmones – mergaitė buvo reikalinga dėl to, kad ji irgi, visada pažiūrėjusi į pažįstamą „dėdę“, gali jį atpažinti ir pasakyti, kad jis tualete atsisėdęs ant klozeto liepė jai laižyti jo „sysalą“, o kai ji to nedarė, mušdavo per galvą (radau tai interviu su mergaitės močiute viename laikraštyje). Todėl ir mergaitę buvo sumanyta laikyti visiškoje nusikaltėlių kontrolėje, kad, prasidėjus bylos tyrimui, ji užspringtų visiems matant pusryčių metu ar bemaudant vonioje netyčia į vandenį įkristų koks plaukučių džiovinimo fenas…
Po Kauno įvykių – valstybės institucijų amoralumo rekordas
Štai iš tų dalykų ir aišku, kad garbingas žmogus Drąsius Kedys, mergaitės tėvas ir vienintelis gynėjas, neskaitant „Karšto komentaro“, kuris prieš kelis mėnesius paskelbė D.Kedžio kreipimosi į įvairias valstybės institucijas laiškus, tikrai nieko nenušovė. Tą įsitikinimą sustiprino lemtingojo pirmadienio vakare televizijos forumai, kur visi „kaip iš rašto“ visai begėdiškai ir nedviprasmiškai įteiginėjo žiūrovams, jog teisėjo žudikas – Drąsius Kedys. Šiame farse vienintelis p. S.Šedbaras viešai pasakė, jog, neištyrus visų aplinkybių, negalima teigti, kad žudikas būtent D.Kedys. Tą vakarą buvo pasiektas nepralenkiamas, dar iki tol neregėtas valstybės institucijų amoralumo rekordas – Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė konstatavo, kad teisėtvarka pavojuje (!!!!!!!!!!!!!!!!!!!), ir iš jos susikaupusio veido buvo matyti, koks didelis tas pavojus, o valstybinė vaikų teisių gynėja p. Rimantė Šalaševičiūtė konstatavo, kad tėvas, kuris kaip pajėgdamas gynė savo dukterį, pažeidė jos teises, pagarsindamas siaubingus faktus.
Suprantama, pedofilams kur kas patogiau, kai jų nusikaltimo paviešinimas oficialiai laikomas kankinamų vaikų teisių pažeidimu, bet kas tada p. R. Šalaševičiūtė? Gal pervardinkime kitaip – ji tikrai ne vaikų teisių gynėja šiuo atveju: jeigu jai rūpėtų vaikų teisės, nebūtų tris kartus atmetusi tėvo skundą, šaltai vienu sakiniu atsakydama, jog šis dalykas nebus tiriamas jos vadovaujamos institucijos. Kaip iš tikro galėtų vadintis jos vadovaujama institucija, nereikia spėti net iš trijų kartų…
Dabar grįžkime prie Drąsiaus Kedžio dingimo.
Audringai sureagavus visuomenei, pedofilai išsigando, tvirta žemė pradėjo siūbuoti po jų kojomis, pradėjo ryškėti pavardės, atsirado grėsmė, jog jų išryškės labai daug, per daug…
Taigi pasigirdo, kad ir ginklas „Berreta“ nieko nenušovė. Ir kad autobusiukas visai ne D.Kedžio. Ir kad D.Kedys telefonu užsisakė viešbutį, tačiau į jį neatvyko. Cha cha cha!… Nusikaltėliai dar trisdešimt metų gali telefonu užsisakinėti viešbučius Kedžio vardu, į kuriuos Kedys neatvyks, nes jis… Nes jis…
Ką turi užtikrinti Generalinė prokuratūra?
Gali būti tik dvi versijos: jis nužudytas arba „uždarytas“ ir jam daromos specialios poveikio priemonės.
Jei įvykiai pasisuko pagal pirmąją versiją, bereikia lauki, kad bus rasti nusižudę arba kaip nors kitaip žus kažkokie asmenys, rodos, nieko bendro neturintys su pedofilija. Turės būti juk pašalinti iš kelio šio nusikaltimo vykdytojai. Būtinai turės, nes pas mus nusikaltėliai laikosi tradicijų šantažuoti savo užsakovus.
Jei įvykiai pasisuks antruoju keliu – vėl dvi versijos:
Pirmoji – yra siekiama, kad atsisakytų bet kokių savo ankstesnių veiksmų arba kad nieko neprisimintų. Priemonės pačios įvairiausios ir nežmoniškiausios.
Spaudoje paskelbus, jog jau veikia Kedžio telefonas ir net kažkas bando lyg ir atsakyti, peršasi viena versija, nors jų yra dvi: pirmoji – jei Kedys dar gyvas, jis gyvas neišeis iš ten, kur yra.
Tačiau panašesnė kita versija: nusikaltėliai suprato, kad per skubėjimą ne viską apgalvojo ir be reikalo užsiėmė Kedžiu, – per daug žmonių žino iš jų pačių tarpo, kad tai kada nors neiškiltų aikštėn. Nusikaltėliai suprato, kad jie irgi turi dvi išeitis, kurių viena šiek tiek jiems palankesnė: pirmoji – nužudyti Kedį ir kartu su juo pašalinti dar kai ką, kas žino, o tai tikrai nemalonu, sunku ir nesuteikia užtikrintumo, kad viskas liks paslaptyje.
Taigi, priklausantys nusikaltėlių, dirbančių valstybinėse struktūrose, elitui tikriausiai susirinks pasitarti, kuriuos iš parankinių (torpedų) paaukoti. T.y. Drąsių Kedį kur nors paleisti, arba „atrasti“, o apkaltinti teisiniu savivaliavimu kažką iš nežmogiško plano vykdytoju su visomis už tokius dalykus gręsiančiomis pasekmėmis – laisvės atėmimu. Kalėjime, žinoma, „paaukotasis“ parankinis iš „sąžinės graužimo“ gali ir „nusižudyti“, arba jam gali neišlaikyti širdis…
Žinoma, iškrypusi sąmonė gali prigalvoti ir dar geresnių dalykų: nusikaltėliai gali pradėti dar intensyviau šaudyti vienas kitą ir suversti kaltę Kedžiui „Keršytojui“, kuris juos „nukepinėja“ paslapčiomis, o visuomenei bus pasiūlyta gailėtis žuvusiųjų teisėtvarkos karžygių ir baisėtis žmogėdra Kedžiu. Įmanoma, ar ne? Pora savaičių smegenų dušo per TV, ir žmonių opinija keisis…
Dar – apie šaudymąsi… Kas tai užsako? Kas tą atlieka? Kieno paskutinis žodis įvairiausių bylų tyrimo eigoje? Kam naudinga, kad nepaaiškėtų nusikaltimai, daromi pačių teisėjų ar prokurorų? Nuo ko priklauso, kad teisingumo, įstatymo, piliečio ir valstybės stabilumo santykis? Kas turi užtikrinti Įstatymo ir jo vykdymo, nusikaltimo ir atlygio už jį realumą? Generalinė prokuratūra? Tikrai taip!
Dar kartą perskaičiau „Karštame komentare“ spausdintus Drąsiaus Kedžio laiškus, kurių tarpe buvo ir adresuotasis Generalinei Prokuratūrai, Ir Prezidentei… Jokioje teisinėje valstybėje tai nebūtų buvę nuslėpta, apsimesta, kad nieko svarbaus nevyksta. Kas atsakingas už operatyvinį atitinkamų institucijų darbą? Ar toks asmuo – ne Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis, daugybe kartų linksniuotas spaudoje įtartinuose kontekstuose?
Verta susirasti Google jo pavardę, kad pamatytumėte, jog ir apie jį vyniojasi ta pati pedofilijos potekstė. Panaršius plačiau… Pagrindo ikiteisminiam Furmanavičiaus žmogžudystės tyrimui – kiek tik nori. Ir ne vien dėl pedofilijos.
Kai kuriose šalyse už akių šiurpiausiems nusikaltimams užbėgama būtent informacijos internete pagalba. Kas tiria šią informaciją Lietuvoje? Atvirkščiai – yra blokuojami „Karšto komentaro“ straipsniai, netikėtai užlūžta serveriai, o paskui paaiškėja, kad iš kažkokios užsienio valstybėje esančios svetainės išsiųsta du milijonai užklausimų ir serveris „nulūžta“.
Dabar pasigirdo apgailestavimų, kodėl Drąsius Kedys laiku nebuvo paskelbtas psichiniu ligoniu. Tai įmanoma. Šių eilučių autorė žino dabar jau, deja, nebegyvą pavyzdį, kaip sveika mergina Naujosios Vilnios Psichiatrijos centre tapo psichine ligone. Jai keistai dingo atmintis – ji neatsiminė nieko, ką žinojo ją ten per prievartą uždariusieji, bet atsiminė viską, ko jie nežinojo apie tą patį laiką ir tas pačias aplinkybes. Tai kažką sako, ar ne?
Šiomis dienomis spaudoje vėl buvo prisimintas kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo bylos tyrimas ir minima, kad jį blokavo prokuroras G.Jasaitis, – juk būtent jis atsakingas už operatyvinę veiklą. Savaime išplaukia klausimo išvada, kodėl tiek ilgai kunigo mirtį užsakęs homoseksualas (o gal ir pedofilas) V.Beleckas buvo laisvėje? Ir apskritai – jei ne generalinis prokuroras K. Pėdnyčia, R. Mikutavičiaus žudikai būtų laisvėje iki šiol ir niekada niekas ne tik nebūtų suradęs kunigo kūno, bet ir būtų neieškota. Niekas nebūtų nubaudęs sulaukėjusių žmogžudžių. (Aš klystu, ar iš tikro ir šioje byloje vienas iš žudikų nusižudė kalėjime? Gal ne nusižudė, o „nusižudė“? Įtartinai daug savižudybių įkalinimo įstaigose Lietuvoje…).
Kaip bebūtų, žmogus, svarbus valstybės pareigūnas, apie kurio pavardę vyniojasi tokia informacija, turėtų atsistatydinti. Juk ir Kedžio dukrytės lytinio išnaudojimo atveju operatyvinės tarnybos nedarė nieko, kad būtų išaiškintas nusikaltimas prieš kūdikį. Gal tiesiog dangstė teisėjus – saviškius? Ar tai nebuvo tiesioginė G.Jasaičio kompetencija, nedelsiant pradėti tirti gautą tėvo skundą?
Turėtų apleisti pareigas ir generalinis prokuroras in corpore su visais iki vieno savo pavaduotojais. Nes tikėtina, jog pagrindiniai valstybinių nusikaltėlių kaklo slanksteliai ir yra – pavaduotojai. Besikeičiant generaliniams prokurorams, pavaduotojai kaip buvo, taip ir lieka kuruoti anksčiau kuruotas sritis. Atėjusiam naujam generaliniam „leidžiama“ tik rūpintis naujos prokuratūros statyba ir ūkiu. Jau susiformavęs klanas dirba savo seną darbą ir valstybės gyvenime niekas nesikeičia.
Supuvusi, supuvusi teisėsauga
Taip pat ir su teismais. Ar būsimo naujo Aukščiausiojo Teismo pirmininko nesiūlo jau nusistovėjęs ir supuvęs teisėjų klanas? Kodėl užvirė tokie ginčai dėl J.Prapiesčio kandidatūros? Kas juos inspiravo, kuo neįtiko šis kvalifikuotas juristas? Gal tuo, kad jo pavardė nesiejama su jokiais korupcijos skandalais? Gal tiesiog jis kitos kultūros žmogus ir į įstatymo bei valstybės stabilumo santykį žvelgia šiuolaikinio teisininko akimis? O ir kokią galimybę turi Prezidentė pasitikrinti, kas siūloma į svarbiausius valstybės postus, ir ar iš viso turi kokią nors galimybę?
Tai klausimai, į kuriuos turi atsakyti pati Prezidentė. Ir nedelsdama, antraip visuotinė priešrinkiminė tautos meilė labai greitai pasikeis priešingais jausmais, juk, kaip sako poetas filosofas V. Rubavičius, niekas nėra toks žiaurus ir nepastovus, kaip minios meilė.
Norint, kad pedofilijos Kaune byla pajudėtų iš mirties taško ir nepūtų kaip teisėjų mantijų nešvarumai vandenyje, nuo kurio ima sklisti visos tautos moralei pražūtingas nuodingas dvokas, Prezidentė turi padaryti viską, kad Generalinėje prokuratūroje atsirastų visai kiti specialistai, visai kitokios moralės, gerbiantys savo profesiją ir suvokiantys savo sąžiningo darbo reikšmę visai valstybei. Gal galėtų į savo profesionalumo ir profesinio sąžiningumo vertą postą grįžti Kazimieras Pėdnyčia? Ar vėl bus ištrauktas koks nors naujas, prieš tai davęs lojalumo priesaiką nešvarių mantijų klanui?
Ne tiek seniai sukrėtė visuomenę byla Šiaulių prokuroro, kuris kelerius metus tvirkino mažametę savo žmonos dukrelę. Mergaitė ne tik buvo priversta teikti jam lytines paslaugas darbo metu (ir įsigudrink tu taip!), bet ir keikdavo iš savo darbo kabineto ją tokiais necenzūriniais žodžiais, kad vienas iš bendradarbių niekaip negalėjo patikėti, jog taip bendraujama su žmonos dukrele, kuri, nuolatos pergyvendama baimę, kovodama su pasišlykštėjimu ir nedrįsdama protestuoti, luošinama įtėvio, turėjo lankyti mokyklą, ruošti pamokas, parnešti kai ko iš parduotuvės ir dar prižiūrėti jo neseniai gimusį kūdikį. Iš privačių šaltinių šių eilučių autorę pasiekė informacija, kad automobiliu mergaitę nusivežęs į mišką, savo nelaimingą organą šis monstras vadino vynuoge. Grasindamas nužudyti ją ir jos motiną, jei mergaitė kam nors apie tai pasakys, jis jai liepdavo:
-O dabar išimk mano vynuogę… O dabar paimk mano vynuogę į burną…
Neįsivaizduojama apvaizda globojo mergaitę, nes motina pataikė nunešti netyčia rastus dukters dienoraščius kaip tik ten, kur teisėsaugos darbuotojai turėjo garbės ir sąžiningumo nedelsiant uždėti antrankius iškrypėliui. O kas būtų atsitikę, šiandien jei jos būtų gyvenusios Vilniuje ar Kaune? Mergaitė paprasčiausiai būtų dingusi pakeliui iš mokyklos, o motina atsidurtų kokiame nors Rokiškyje psichiatrų „globoje“.
Šiandien pedofilų klanas sustiprėjo nepalyginamai ir, matyt, susiraišiojo neatrišamais mazgeliais su VSD ar to, kaip jis ten… „juodojo saugumo“ tarnybomis ir, žinoma, – su kalėjimais. Šiandien neįmanoma buvo net tėvui pasiekti, kad vaiko tvirkinimas būtų sustabdytas be jokio kraujo praliejimo, vos sužinojus apie jį. Koks apdairus buvo tėvas, nuvedęs dukrelę pas psichologą, – jei to nebūtų padaręs, šiandien ji būtų pripažinta gal atsilikusio protelio, gal turinti kokį Dauno sindromą, o gal ir judesiukai būtų vangūs ir iš burnytės tekėtų seilės – nes kam gi kitam, jei ne savo apsaugai, klanas pasistengė nedelsiant atimti mergytę iš senelių ir tetos? Labai jau rimti ir giliai kažką sprendžiantys atrodo tie vyrų veidai pro Vaiko raidos centro užuolaidas tarpą vakar vakarą, kai teta, atvažiavusi pasiimti mergytės, negalėjo to padaryti… Verta įsižiūrėti į juos. Taip pat verta skaityti komentarus po „Karšto komentaro“ internetiniais straipsniais svetainėje „komentaras.lt“ (be kabučių). Aišku, jog kartais ten parašo ir tie, kurie kai ką žino. Norėčiau kai ką pacituoti….
Komentaras komentaras.lt svetainėje
„Taigi mano versija dėl šito: Drąsius Kedys buvo geraširdis ir protingas žmogus. Jis žinojo, kad tik jis vienintelis gali apsaugoti savo dukrą. Tuo pačiu jis siekė teisingumo demokratiškomis priemonėmis. Jam sunkiai sekėsi šitam tvarte – teisingumo sąvoka čia visas kiaules prajuokina. Jis suprato, kad neatstatys žalos savo dukrai, tačiau tai nebuvo kerštas – jis norėjo teisingumo dėl savęs, dukros ir visų mūsų. Jam niekada nebuvo kilusi mintis tuos tris pedofilus ar tas dvi vaikų motinas nudėti. Ir kas jam iš to? Ar jis, būdamas kalėjime ar besislapstydamas, galėtų būti tėčiu, vieninteliu savo dukros užtarėju?
Saugumas žinojo apie šį pedofilų tinklą. Oi, kokia smagi buvo šita marionetės virvelė – kiek įtakingų pedofilų buvo šokdinama, šantažuojant atskleisti jų tamsiąją pusę. Bet staiga trys iš jų įklimpo. Ir tai pastebėta buvo per vėlai – jau kai Kedys pateikė ieškinį. Nebuvo galima jo nužudyti, nes tada visi pradės domėtis byla. Buvo bandoma visa tai numarinti, bet tada pradėjo aiškėti, kad Kedys tikrai nepasiduos. Tada nuspręsta – reikia aukoti tuos tris pedofilus vardan to, kad išsaugoti visą tinklą ir įtaką jam.
Saugumas nusprendžia siųsti "pagalbą" Kedžiui, nes juk neįmanoma apkaltinti teismo ir valdžios atstovo jų pačių rankomis. Tai turi būti padaryta jau Kedžio rankomis. Todėl Kedžiui pristatomas "draugelis" ar keli – ir jie padeda kurti ažiotažą: sukuria interneto puslapį, siunčia į TV – stengiasi kaip įmanoma paviešinti tai, kas buvo daroma su jo dukra. Internete tai ypač suintensyvėjo likus savaitei iki žudymų.
Spaudžiamas prokurorų klanas išduoti Furmanavičių ir Ūsą – ir paskutinėmis dienomis jie sutinka, nes nemato kitos išeities. Tačiau Furmanavičius (ir galbūt Ūsas) tai sužino ar pajaučia. Jis žino, kad yra pasmerktas. Jis išduodamas netgi kitų pedofilų, kuriuos laikė draugais. Bet Furmanavičius vis dar turi paskutinį šiaudą. Jis kreipiasi pagalbos į Kontr-Saugumą, tai buvę ar įkalinti saugumiečiai, tačiau dėl turimos informacijos galintys daryti įtaką Sugumui. Jis turi filmuotos informacijos apie kitus aukštų postų pedofilus, tad Kontr-Saugumas galėtų šantažuoti Saugumą ir taip sustabdyti jo puolimą.
Saugumas apie tai sužino. Viskas, nėra kito kelio, kaip nužudyti Furmanavičių, nes jis jau bežiūri tik savęs – dar visą įtakingų pedofilų armiją į paviršių iškels. Dar bando jį atkalbėti, bet tuo pačiu kuria planą, kaip jį nužudyti Kedžiaus rankomis.
Manau, planavo nužudyti Furmanavičių, Ūsą ir Violetą (nes ji žinojo kitus pedofilus).
Sekmadienį Saugumas sužino, kad rytoj Furmanavičius perdavinės Kontr-Saugumui įrodymus apie kitus aukšto rango pedofilus. Planas turi būti vykdomas skubiai, o tada ir atsiranda klaidų. Drąsiaus Kedžio "draugeliai" prikalbina jį susitikti anksti ryte. Ir iškart jį nužudo. Jis turi būti amžinai ieškomas, o jo lavonas niekada nesurastas. Ginklus iš seifo paimti buvo juokas – jis buvo seniai nulaužtas, kai nieko nebuvo namie. Profesionalus Saugumo žudikas nupila Furmanavičių, nužudoma Violeta, tačiau Ūsas per ryšius valdžioje sužinojo ir pasislėpė. Furmanavičiaus įrodymai dėl pedofilų klano pateko į Saugumo rankas.
Saugumas kramtosi nagus ir gailisi, kad vaikystėje nežaidė šachmatais – tiek palikta galų, tiek priskubėta ir taip neprofesionalu.
Ką gi, belieka draskytis toliau – žiniasklaidai duodamas molbertas ir prisakoma paišyti Drąsių Kedį kaip žudiką, o čia jau masės tęsia – "aš irgi, būdamas tėvu, taip padaryčiau“! Prokurorams prigrasoma nieko nešnekėti, kad neišlįstų dar daugiau galų, visus pedofilus ir su jais susijusius laikoma arti ir sprendžiama, k pakišti, o ko – ne.
Saugumo tikslas – viską užtampyti po tų pačių pedofilų valdomas teisines instancijas, kol galop visiems nusibos ir viskas nugrims gilion užmarštin….Tačiau yra per daug žmonių, kurie užuodžia mėšlą“.
Pavojingi valstybės vyrų žaidimai
Čia žaidžia valstybės vyrai. Vyrai žaidžia labai pavojingus žaidimus, bet mano, kad jiems niekas negresia.
Darosi itin aišku, kodėl bylos tyrėjai niekaip neapklausia „Karšto komentaro“. Todėl, kad tada tyrimas apimtų kur kas platesnį ruošiamų prieš Valstybę ir jos iškiliausius asmenis spektrą.
Kol kas nėra tiek įtakingų ir realią teisinę galią turinčių bei vien valstybei tarnaujančių teisininkų, kad jie galėtų pajudinti aukščiausiuose postuose įsišaknijusius vienokio ar kitokio plauko nusikaltėlius.
Prezidentė nieko nepadarė, kad padėtis keistųsi ir, atrodo, kad ji prisibijo. Atrodo, kad ji neįsivaizdavo, kur su tokia euforija veržiasi – tai geriausiu atveju… Mums lieka tikėti, kad ji nėra nusikalstamiems klanams davusi lojalumo įžado. Kaip tik todėl ir nemanau, kad „Karšto komentaro“ ignoravimas dar ilgai tęsis. Atrodo, kad kažkas bus priverstas sužinoti viską, kas vyksta mūsų karalystėje. Jeigu ne – subraškės ir Prezidentės postas, nes tam, atrodo, rimtai ruošiamasi. Ir skandalas dėl mažametės Drąsiaus Kedžio dukrelės – tinkama priedanga kitam valstybinės destrukcijos kūrėjų sparnui, kuris kur kas stipresnis ir labiau motyvuotas, negu šiandien mano vaikų tvirkintojai su teisėjų mantijomis.
Visiškai tikėtina, kad net didžioji dauguma valstybinių pedofilų ir jų gynėjų klano bus paaukota, kai prasidės generalinio valstybės griovimo – riaušininkų ir perversmininkų – grupuotės šturmas.
Tad jūs, bėduliai, kurie įsivėlėte į tą žiaurų ir neteisingą karą prieš mažą mergaitę ir jos tėvą – nedelsiant sustokite, sudarykite visas sąlygas, kad jie susitiktų (jei tėvas dar gyvas), o jei uždelsite per ilgai, teks saugoti nuosavas vynuoges, o dar blogiau – svetimas, ir pamatysite, kad tai, kame dalyvaujate dabar – beprasmiška ir pavojinga, netgi pražūtinga. Jūs būsite sutrinti, jūsų paprasčiausiai neliks, kaip nors menkiausių liudininkų.
Gal kam nors atrodo, kad kalbu mįslėmis… Ne, yra ne taip. Visą informaciją randu masinės komunikacijos priemonėse. Kaip sakoma, kas turi akis, tas pamato.
Ir pabaigai
Rašant šį straipsnį, šių eilučių autorei kyla keistų minčių ir asociacijų. Mintyse norėjau mergaitės motiną pavadinti kale ir staiga supratau, kad tokiu palyginimu negaliu įžeisti tikros kalės, kuri – visada išlieka motina…
Kilo keli klausimai, į kuriuos dėl savo skurdaus išsilavinimo iškrypėlių temomis nerandu atsakymo. Gal padės kas nors susigaudyti:
Ar pedofilai – homoseksualai ar ne?
Jeigu taip, ar rūpindamiesi homoseksualų teisėmis, mes giname ir pedofilų teises? Ir net valstybiniu lygiu?
Jeigu pedofilai ne homoseksualai – ar jie seksualinė mažuma?
Jeigu taip – rūpindamiesi tų pačių seksualinių mažumų teisėmis mes rūpinamės ir pedofilų teisėmis luošinti mažus mūsų kūdikius?
Gal galėtų į tai visuomenei atsakyti ir gerai žinoma homoseksualų „ mamytė“, kuri neseniai Seime visaip skatino be jokių apribojimų legalizuoti negimusių kūdikių naikinimą?
Kokia institucija Lietuvoje galėtų sukurti moralinės atsakomybės už savo veiksmus ugdymo ir įgyvendinimo visuomenėje projektą? Jei tokia galimybė subręstų – prašau mane įtraukti į darbo grupę.
Vėl iškilo klausimas – ar mūsų visų ir kiekvieno atskirai moralinė atsakomybė už savo veiksmus pažeistų pedofilų ir homoseksualų teises? Ar mes būtume už tai baudžiami, kadangi dėl to sumažėtų jų pasiganymo lankos?..
Ir kodėl vakar, renkant parašus po rezoliucija dėl teisinių institucijų darbo kokybės, viename iš punktų su visuomenės reikalavimų pakeisti Generalinės prokuratūros vadovus, dingo G. Jasaičio pavardė? Galima jausti, kaip prokurorai infiltruoja sau parankius ar priklausomus žmones į protesto prieš nusikalstamą betvarkę prokuratūroje grupes.
„Karštas komentaras“ Nr.21, 2009 m. spalio 16-30 d.
