Spartus ir tolygus ekonomikos augimas leido Lietuvai tapti pirmąja Baltijos valstybe, pasiekusia prieškrizinį Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygį. Lietuva taip pat pirma iš kaimynių pranoko Europos Sąjungos (ES) senbuves Graikiją ir Portugaliją pagal BVP vienam gyventojui (pagal perkamosios galios paritetą). Žvelgiant į ateitį, Lietuvos ekonomikos vis dėlto laukia nemažai iššūkių, kurie reikšmingai sulėtins ar net sustabdys mūsų ekonomikos konvergenciją su kitomis ES valstybėmis. Tarp laukiančių iššūkių – ne vien šalti vėjai iš Rytų.
Besitęsiantis ekonominis karas tarp Rusijos ir ES gali suduoti smūgį Lietuvos, kaip tranzitinės šalies, statusui bei paversti Lietuvą periferine ES valstybe. Euro zonoje stiprėjanti priešprieša „nereikalingas kančias“ sukeliančiai taupymo politikai bei Europos Centinio Banko (ECB) ketinimai vykdyti kiekybinio skatinimo (pinigų spausdinimo) politiką gali sumenkinti Lietuvoje sėkmingai vykdyto „diržų veržimosi“ pasiekimus. Lietuvai gali būti sunku atsispirti pagundai paišlaidauti, o tai nubrauktų jau padarytus pasiekimus ir neleistų kaupti rezervo ateičiai. Galiausiai, Lietuvai niekaip nepavyksta persverti tarptautinės migracijos balanso savo naudai bei sunkiai sekasi kovoti su šešėline ekonomika ir subalansuoti „Sodros“ biudžetą.
Kokia euro zona laukia Lietuvos
Pastaruoju metu vis akivaizdžiau, kad Vokietijos palaikoma „diržų veržimosi“ strategija nepasiteisina. Euro zonos BVP augimas 2014 metų antrąjį ketvirtį sustojo, o rekordines žemumas pasiekusi infliacija didina defliacijos grėsmę. Didėja tikimybė, kad Europoje gali pasikartoti Japonijos, kuri daugiau nei 20 metų nesugebėjo išsivaduoti iš ekonominės stagnacijos ir defliacijos gniaužtų, scenarijus.
Tad žvilgsniai vis labiau krypsta į JAV ir Jungtinę Karalystę, kurios pasirinko kiek kitokią kovos su krize taktiką: mažiau dėmesio skyrė diržų veržimuisi, o daugiau – kiekybiniam skatinimui (pinigų spausdinimui). Panašu, kad ši strategija pasiteisino, nes tiek JAV, tiek ir Jungtinės Karalystės ekonomika sparčiai auga ir jau pasiekė bei viršijo prieškrizinį lygį. Siekdamos „neperkaitinti“ ekonomikos, JAV jau mažina kiekybinio skatinimo apimtis, o Jungtinė Karalystė svarsto apie palūkanų normos kėlimą. Tuo metu euro zona balansuoja ties jau trečiosios per 10 metų recesijos riba, o besitęsiantis ekonominis karas su Rusija tik blogina padėtį.
Euro zonoje auga spaudimas ECB imtis kiekybinio skatinimo (pinigų spausdinimo) politikos, o Vokietijai – leisti lanksčiau vykdyti griežtą taupymo politiką. Tokie raginimai nėra naujiena, tačiau šį kartą euro zonos problemos slypi ne periferinėse Europos valstybėse (Portugalijos ir Ispanijos augimas 2014 m. antrąjį ketvirtį buvo vienas sparčiausių euro zonoje), o didžiosiose ES senbuvėse – Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Lietuva veikiausiai įstos į kitokią euro zoną – mažiau „diržus veržiančią“ ir daugiau „pinigų spausdinančią“.
Ką tai reikš Lietuvai? Visų pirma, besižavinčiųjų mūsų pasiaukojančia „diržų veržimosi“ politika Europoje pastebimai sumažės, tad Lietuvai teks ieškoti naujo sėkmės rakto. Laikai, kuomet daugiausiai taupančios ir viešąsias išlaidas karpančios šalys buvo lyderės, eina į pabaigą – ateina laikotarpis, kuomet daugiausiai laimi investuojančios ir išlaidaujančios. Kiekybinis skatinimas ir lankstesni viešųjų finansų deficito reikalavimai trumpuoju laikotarpiu paskatins periferinių euro zonos valstybių ekonomikos augimą, tad konkurencija pritraukiant investicijas ir kovojant dėl rinkų euro zonoje išaugs. Kyla grėsmė, kad Lietuva ir visas Baltijos regionas, būdamas arti stagnuojančios Rusijos, gali tapti atstumtuoju regionu – panašiu į tokį, kokiu neseniai buvo Portugalija ir Ispanija. Pigūs pinigai ir lankstesnis požiūris į viešųjų finansų valdymą suteiks daug pagundų Lietuvai vėl gerai pagyventi ateities sąskaita, tad grėsmė, kad Lietuvos deficitas ir skola augs, padidės.
Rusijos sankcijų poveikis Lietuvos ekonomikai
Tiesioginis ekonominių sankcijų poveikis Lietuvos ekonomikos augimui bus ribotas ir sudarys 0,8% BVP. Sankcijos sulėtins Lietuvos ekonomikos augimą, tačiau nenustums Lietuvos į recesiją. Visgi ekonominis karas tarp Rusijos ir Vakarų gali pakirsti gyventojų pasitikėjimą bei atvėsinti investuotojų norą, tad tolesnio konflikto eskalavimas gali sukelti ekonominį nuosmukį Baltijos šalyse, Rusijoje ir visoje ES.
Pieno produktų gamintojai labiausiai nukentės dėl Rusijos ekonominių sankcijų, nes šių produktų eksportas sudaro didžiausią maisto produktų eksporto į Rusiją dalį visose Baltijos šalyse bei Suomijoje. Be to, Lietuvoje ir Estijoje apie 25% visų pieno produktų eksporto buvo nukreipta į Rusiją (Suomijoje – net 47%), o tai gali sukelti sunkumų ieškant naujų rinkų. Lietuvos transporto sektorius, apie 30% eksporto pajamų gaunantis iš Rusijos, taip pat nukentės nuo Rusijos ir Vakarų ekonominio karo.
Visgi tai ne pirmas kartas, kuomet Rusija imasi priemonių riboti Lietuviškos produkcijos importą. Pavyzdžiui, 2013 metų spalio-gruodžio mėnesiais Rusija buvo visiškai uždraudusi pieno produktų importą iš Lietuvos, tačiau šis draudimas neturėjo reikšmingesnio neigiamo poveikio Lietuvos pieno pramonei. Šį kartą, panašu, kad Rusija užsimojo „iš peties“, tad priklausomai nuo įvykių raidos, Lietuvos gamintojams bus sunku sugrįžti į Rusijos rinką.
Ko bijoti: infliacijos ar defliacijos
Rugpjūčio mėnesio vartotojų apklausos duomenimis, net 44% Lietuvos gyventojų baiminasi ženkliai paspartėsiančio kainų augimo per artimiausius metus. Infliacijos baimes kursto artėjantis euro įvedimas, tačiau Latvijos patirtis rodo kita. Likus pusei metų iki euro įvedimo Latvijoje, 35% gyventojų baiminosi spartaus kainų augimo, tačiau per metus kainos tepakilo 0,6% (Lietuvoje per tą patį laikotarpį – 0,5%), tad gyventojų nuogąstavimai nepasitvirtino. Be to, praėjus vos keliems mėnesiams po euro įvedimo, Latvijos gyventojų, besibaiminančių spartaus kainų augimo, sumažėjo tris kartus ir šiuo metu jų tėra 11%. Estijoje, kuri eurą įsivedė dar 2011 metais, taip pat buvo stebimos labai panašios tendencijos (žr. grafiką).
Lietuviai baiminasi kainų kilimo, o euro zonos šalys labiausiai bijo ne kainų didėjimo, o mažėjimo. Bendras visų euro zonos šalių metinis kainų augimas rugpjūčio mėn. sulėtėjo iki rekordinių žemumų – 0.3%, o Estijoje, kuri eurą įsivedė dar 2011 metais, liepos mėn. buvo užfiksuota 0,4% defliacija. Be to, Rusijos sprendimas uždrausti maisto produktų importą iš ES šalių kurį laiką atpigins šias prekes Europoje, o krentanti naftos kaina atpigins kurą, tad kainos dar turi nemažai erdvės mažėti. Tad lietuviai baiminasi kainų augimo visai be reikalo.
Pritrūko vieno lėktuvo…
2014 metų liepos mėn. į Lietuvą imigravo rekordinis skaičius gyventojų (3657), tačiau neslopstant emigracijos bangai iš Lietuvos išvyko 3862 gyventojai – vos 205 gyventojais daugiau. Tad jei į Londoną būtų išskridę vienu lėktuvu mažiau, tarptautinės migracijos balansas pirmą kartą per 20 metų būtų persvertas Lietuvos naudai.
Tačiau nuosaikiai augantis Lietuvos BVP nepajėgia sustabdyti emigracijos srauto. Jungtinės Karalystės, į kurią emigruoja kone pusė visų Lietuvos emigrantų, ekonomikos augimas įgauna pagreitį: prognozuojama, kad 2013-2015 m. šioje šalyje bus sukurta 1,2 mln. naujų darbo vietų – beveik tiek pat, kiek yra visoje Lietuvoje. JK patrauklumą emigrantams taip pat didina stiprėjantis svaro kursas bei sparčiai atsigaunantis statybų sektorius. Airijos, kuri yra antra pagal populiarumą emigrantų kryptis, ekonomika taip pat sėkmingai kapstosi iš recesijos, tad visai realu, kad emigracijos srautai į šias valstybes augs, ypač turint omenyje, kad šiose valstybėse jau gyvena 220 tūkst. lietuvių.
Kur dingsta Lietuvos BVP
Kita priežastis, kodėl augantis Lietuvos BVP nėra pajėgus sustabdyti emigracijos, yra chaotiškos BVP pyrago dalybos. Tai lemia palyginti aukštas šalies korupcijos, šešėlinės ekonomikos, verslo aplinkos ir veikimo laisvės suvaržymo bei nekompetencijos lygis.
Pavyzdžiui, surenkamų mokesčių ir BVP santykis (32,2%) Lietuvoje yra pats mažiausias visoje ES, nors mokesčių tarifai, ypač darbo jėgos, yra tarp didžiausių. Sėkmingiau mokesčius renka ne tik su panašiomis problemomis susiduriančios Rumunija, Latvija ar Bulgarija, tačiau ir itin mažus mokesčių tarifus turinčios Airija, Šveicarija ar Liuksemburgas. Panašaus dydžio mokesčių tarifus turinčioje Estijoje mokesčių ir BVP santykis siekia 38.1%.
Oficialaus darbo užmokesčio ir BVP santykis yra kitas chaotiško BVP pyrago dalybos indikatorius. Lietuvoje (44%) šis santykis yra gerokai žemesnis ne tik už ES vidurkį (55%), bet ir už mūsų Baltijos seserį Estiją (54%).
Šie skirtumai iš dalies paaiškina, kodėl Estijos BVP vienam gyventojui yra 18%, o vidutinis darbo užmokestis bei vidutinė senatvės pensija atitinkamai yra 45% ir 38% didesnė nei Lietuvoje. Beje, minimalus darbo užmokestis Estijoje yra vos 22% didesnis nei Lietuvoje, tad minimalaus darbo užmokesčio kėlimas, regis, nėra tinkamiausias vaistas nuo problemos.
Ar „viršplaninės pajamos“ išgelbės „Sodrą“
Nepaisant per krizę sumažintų pensijų ir sumažintų pervedimų į privačius pensijų fondus, Valstybinio socialinio draudimo fondo skola nuo 2008 iki 2014 metų išaugo 1000 kartų: nuo 11 mln. iki 11 mlrd. litų. 2014 metais planuojamas 1,3 mlrd. litų deficitas turėtų padidinti „Sodros“ deficitą iki 14 mlrd., o tai sudaro daugiau nei visos 2014 metų „Sodros“ biudžeto išlaidų.
„Sodros“ finansinę padėtį apsunkina ir tai, kad didesnės nei planuota pajamos („viršplaninės pajamos“) yra nukreipiamos ne į pačios „Sodros“ biudžeto deficito ir skolos mažinimą, o naudojamos einamiems įsipareigojimams dengti. Vertinant Lietuvos demografinę padėtį, tenka konstatuoti, kad nesiimant esminės reformos, subalansuoti „Sodros“ biudžeto nepavyks: iki 2024 metų darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės 22%, o pensinio – išaugs 4%. Norint bent išlaikyti tokio paties dydžio socialines išmokas nedidinant socialinių įmokų, realus darbo užmokestis turės išaugti bent 25%.
Žygimantas Mauricas,
„Nordea” banko vyr.ekonomistas
