-Briuselyje bandėte „išspausti“ papildomo finansavimo mūsų pieno sektoriui. Kaip sekėsi? – pakalbinome žemės ūkio viceministrą Saulių Cironką.
-Pati suma ir taikyta paskaičiavimo metodika rodo, kad komisaras (Stil Hogan) puikiai supranta mūsų problemas. S.Hogan susitikime su mūsų LRV ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi ir ŽŪM ministre Virginija Baltraitiene iš tiesų suvokė, kokioje sunkioje padėtyje yra atsidūręs pienininkystės sektorius ir paskyrė keturis kartus didesnes finansines išmokas.
-Derliaus šventėje smulkieji ir vidutiniai pienininkai meta akmenį į ministerijos daržą, tvirtindami, kad ministerija nesugeba šiame sektoriuje matyti toliau savo nosies einamųjų problemų. Ką tai reiškia? Kuo ministerijai skundžiasi smulkieji ir vidutiniai pieno gamintojai?
– Žemės ūkio ministerijos pagrindinis tikslas – pajudinti visą sustabarėjusią struktūrą iš mirties taško, sudarant palankias sąlygas ir mažiems gamintojams, ir perdirbėjams, ir didiesiems žemės ūkio atstovams bei gamintojams, keliant tam atitinkamus, pasvertus ir protingus reikalavimus, kad būtų galima konkuruoti rinkos sąlygomis.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba supaprastino reikalavimus, kad smulkus ir vidutinis ūkininkas galėtų perdirbti pas save savo užaugintą ir pagamintą žaliavinę produkciją, tiekti ją į parduotuves, mobiliuosius turgelius bei kitus prekybinius realizavimo taškus. Tai didelė paspirtis mūsų žemdirbiui.
Yra kita bėda, į kurią reikia atkreipti didžiulį dėmesį: šiais metais dar nebuvo šaukimų teikti projektus, planuojame tą daryti kitais metais. Tai bus gamintojų grupių didesnio aktyvumo skatinimas – kaip mes vadiname, „trumpųjų“ gamintojų grandinių skatinimas ūkinei gamybinei veiklai vystyti.
Be abejonės, tai – tik mažas segmentas iš kaimo plėtros programos vystymo, tačiau pažiūrėkime, kiek smulkių ir vidutinių ūkių šiandien Lietuvoje yra. Nesudarius galimybių žemės ūkio sektoriui perdirbti ir tiekti savo perdirbtą produkciją vartotojui, rasis kita bėda – visi ateis į savivaldybes, seniūnijas pašalpų. O tai jau problema.
-Suaktyvėjo pieno miltelių įvežimas į Lietuvą. Ką reiškia tokie faktai pieno krizės akivaizdoje Lietuvai?
-Tai nėra geras ženklas. Pirma, reikėtų išsiaiškinti, ar ši prekė yra įvežama sandėliavimui ar perdirbimui. Patys pieno gamintojai deklaruoja, kad pieno produktus gamina iš superkamo žaliavinio pieno ir iš jo gamina pieno miltus bei pieno koncentratus. O jų kaina yra labai nukritusi, nei buvo rinkoje anksčiau.
-Ar tai nėra ta priežastis, dėl ko pieno perdirbėjai atsisako mūsų pieno gamintojų žaliavinės produkcijos?
-Tikrai šiuo klausimu reikėtų kalbėti su pačiais perdirbėjais. Aišku, reikia kalbinti ir vienus, ir kitus, tačiau sunkiai jie sėda prie apvalaus stalo. Bet ledų atšilimo požymių jau yra. Pradedama suprasti, kad nuo tarpusavio pasitikėjimo, ilgalaikių santykių atsiradimo priklausys viso sektoriaus sėkmė. Kito kelio nėra – tik bendras susikalbėjimas duos pozityvių rezultatų.
Mūsų kaimo žmogus yra darbštus ir protingas – to iš jo neatimsi, tad ir rezultatas turi būti teigiamas – tai tik laiko klausimas.
Rimas Špėlis
