Energetika, juo labiau – atominė energetika yra vienas iš sektorių, kurie neužsisklendžia vienos – netgi didelės šalies ribose. Todėl, natūralu, kad atominės energetikos objektų statybos klausimai sukelia rimtą susidomėjimą kaimyninėse šalyse. Dabartiniu metu po Fukušimos atominės jėgainės avarijos Japonijoje šis susidomėjimas įgyja susirūpinimo pobūdį ir sukelia dalykines bei politines diskusijas, didelį visuomenės dėmesį.
Gegužės 3 d. aukšto rango atominės energetikos specialistai – buvę energetikos ministrai, mokslininkai ir praktikai kreipėsi į trijų šalių: Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos prezidentus, kviesdami juos “su visa atsakomybe ir neatidėliojant aptarti galimų atominių elektrinių statybų regione sąlygas bei padaryti visus būtinus saugios ir perspektyvios branduolinės elektros energetikos plėtros sprendimus, kartu garantuojančius palankią aplinką kiekvienos šalies ekonomikos augimui.” Pabrėždami, kad planuojamos statyti atominės jėgainės visose trijose šalyse yra reikalingos, jie konstatuoja tarpvalstybinio šių klausimų derinimo stoką.
Pilnai pritariu kolegoms, su kuriais teko ilgus metus bendradarbiauti sprendžiant ir diskutuojant energetikos sektoriaus plėtros problemas. Žmonija nesitrauks nuo aukštų technologijų, o energetikos sektorius – nuo branduolinių reaktorių. Tačiau nauji objektai turi užtikrinti visišką jų projektavimo ir statybos patikimumą, eksplotavimo saugumą ir ekonomiškumą. Baltijos regionas, išlikdamas atominės enegetikos erdvėje, turi būti saugus ir patrauklus gyventi, ūkininkauti, gaminti ir ilsėtis. Todėl kvietimas trims prezidentams jų tiesioginiam dialogui, siekiant suderinti nacionalines saugios energetikos plėtros ilgalaikės perspektyvos strategijas regiono mastu, nepaliekant nuošalyje ir ekonominių elektros rinkos aspektų – yra visiškai savalaikis.
Kitas dalykas – ar dėl šio labai reikalingo dialogo, į kurį, manyčiau, turėtų įsijungti ir kaimyninė Lenkija, reiktų stabdyti praktinių darbų eigą. Lietuvoje atominės elektrinės statybos parengiamieji darbai ir taip beviltiškai pristabdyti – praktiškai konservatoriškai “konservuojami”. Tad ar kaimyninės šalys turėtų imti prastą pavyzdį ir “buksuoti” tuo pačiu negyvu ritmu. Ar jos ims ir lūkuriuos Lietuvos, einančios vėžlio žingsniu, pristabdydamos savo sprendimų įgyvendinimą? Vargu.
Tokio dialogo, apie kurį kalba Lietuvos atominės energetikos profesionalai, palankia pradžia galėjo būti pozityvus sureagavimas į Rusijos vadovų pateiktus siūlymus Lietuvai įsijungti į Baltijos atominės elektrinės statybą. Tokio dialogo pradžia galėjo išsirutulioti ir į platesnio – regioninio masto energetikos pajėgumų ir elektros rinkos planavimo suderinimą. Atsiribojimas nuo kaimynų strategijų derinime apsunkina ir darnų praktinį bendradarbiavimą, kuris energetikoje yra ne tik reikalingas, bet ir praktiškai neišvengiamas.
Todėl palaikydama siūlymą dėl strategijų derinimo ir statomų objektų saugumo bei jų ekonomiškumo užtikrinimo, įvertinant visų kaimyninių šalių interesus, nemanau, kad praktiniai įgyvendinimo procesai turi būti stabdomi. Ekonomikos ir visų gyvenimo sričių efektyvi eiga ir aukšti rezultatai pasiekiami tuomet, kai dirbama be trukčiojimų, lygiagrečiai derinant veiksmus ir darbus.
Linkiu valstybių vadovams ir energetikams bendro supratimo ir aukštų pasiekimų sprendžiant vieną iš aktualiausių dabarties ir ateities problemų – ilgalaikį saugaus ir ekonomiško apsirūpinimo energija užtikrinimą. Labai norėčiau, kad iš to laimėtų ir ateities Lietuva.
