Pamfletas
Albertas RUŽAS
Margaspalvėje Lietuvos politikos padangėje nuolat blaškosi du iškilūs minties gigantai, savotiški Everestai – vienas su pasikviestais prelegentais kalbasi be pykčio, kitas – su įniršiu ir panieka.
Tas, kuris be pykčio, pašnekovams suteikia labdaringą galimybę visiškai laisvai reikšti savo nuomonę su viena išlyga – be jokių išvedžiojimų nuolankiai pritarti TV laidos vedėjo a‘priori nekvestionuojamai numonei, kaip klausimui.
Žodžiu, leidžiama pabūti pusvalandį butaforiniu priedėliu šalia didžio išminčiaus.
Prašom atkreipti dėmesį į klausimų stilistiką: kadangi pats laidos vedėjas yra „nepiktas“ profesorius L.Donskis, tai visų pirma melodingai ir labai mandagiai klausia: „Kaip jūs manote, gerbiamieji, ar teisus esu nuolat visur pareikšdamas, kad, ačiū Dievui, būtent V.Landsbergis padovanojo Lietuvai laisvę?“
Du ar keli pakviesti į televizijos laidą įvairiausių mokslų daktarai, gydytojai, kultūrologai ar šiaip kokie pradedantys mąstytojai sunkiai atsidūsta, susižvalgo ir sutartinai linkteli galvomis – je, girdi, sutinkame ir prieštarauti nesiryšime: atsako be pykčio, nuolankiai, nes Dievas ir Landsbergis, Lietuva ir jis, yra tas pats, kaip du broliai dvyniai ar žodžiai sinonimai.
O jeigu tą apsišaukėlį išdrįstum supeikti ar sukritikuoti – laidos vedėjo geraširdžio profesoriaus atsakymas būtų kaip visada be pykčio, bet sumalantis į rupius miltus.
Neseniai vieno įkyraus ir nekvestionuojamų tiesų „gamintojo“ D.Kuolio paslaugų Lietuvos visuomeninis transliuotojas smarkokai supeikęs ėmė ir išdrįso atsisakyti.
Ir tuoj pat „be pykčio“ išsiverčiantis L.Donskis smogė atgal, paskelbdamas kupiną broliškos meilės tekstą D.Kuoliui interneto Bernardinų portale, grėsmingu pavadinimu Kontroversiško rašymo pavojai, arba Dar kartą apie Darių Kuolį.
Kad atrodytų padoriau, savo įtūžį, atmiežtą neapykanta D.Kuolio skriaudėjams, tarp jų ir Zenonui Rekašiui, Akiračių (2008 m. Nr.5) mėnraštyje išdrįsusiam paskelbti straipsnį „Apie cenzūrą, nomenklatūrą ir kitus politinius keiksmažodžius“, garsusis profesorius pradeda nuo autoriui skirtų veidmainiškų panegirikų – visai kaip garsiojo oratoriaus Cicerono laikais: oponento žeminimo ir niekinimo ritualas prasidėdavo nuo švelniai melodingo preliudo, po kurio sekdavo tekstinis cunamis arba finalinė verbalinės egzekucijos dalis, kaip paskutinė nelaimėlio dorojimo instancija.
Ponas profesorius šitos per amžius nepakitusios taktikos laikosi pavyzdingai, todėl, idant skaniau ir lengviau būtų jį, oponentą, sukramsnoti ir pribaigti, jis visų pirma stoooorai ištepamas medumi arba kokiu kvapniu rožių aliejumi.
Pavyzdžiui: priešininkas įvardijamas kaip „Mielas bičiulis Zenonas Rekašius“, kurio, girdi, rašiniai „visada provokuodavo polemikas ir nepalikdavo abejingus Akiračių skaitytojus“, o podraug „įžiebdavo karštas diskusijas pačių akiratininkų ir santariečių tarpe, gi pats Zenonas Rekašius, kaip niekas kitas siejosi su volteriška santarietiškos diskusijos dvasia“.
Taigi, nepatikusio straipsnio autorius ko ne paties Voltaire‘o reinkarnacija!
Bet tuo liaupsės pasmerktajam baigiasi, o dėl stipresnio jo būsimo triuškinimo pamato sutvirtinimo, medumi ir rožių sirupu dosniai apsloksniuojami Kazys Almenas, Vytautas Kavolis, Aleksandras Štromas, Liūtas Mockūnas, jiems profesorius pareiškia nuoširdžiausią (tikriausiai visų pasaulio kultūrologų vardu) padėką už išeivijoje suformuotą „Vertą dėmesio reiškinį ir platesniame Rytų Vidurio Europos įdėjų bei politikos kontekste – lietuviškąjį liberalizmą“.
Todėl barokinis saldžių sentencijų pliūpsnis papuošiamas dar ir garsiąja Voltaire‘o ištarme – „Aš tūkstantį kartų nesutinku su tavimi, bet kovosiu visą gyvenimą, kad tu turėtum teisę išsakyti šią savo nuomonę“.
Atlikęs privalomą panegirišką procedūrą, niekada ir niekur neklystantis profesorius L.Donskis raitojasi rankoves, pasitikrina skalpelio sterilumą ir pradeda Zenono Rekašiaus laikysenos dorovinę vivisekciją: „Deja, apie visa tai šiandien man tenka kalbėti būtuoju laiku, nes Zenono rašiniai stipriai pasikeitė. Pasakysiu dar daugiau: jie apskritai pasidarė sunkiai atpažįstami. Kontroversiško žodžio ir provokacijos pačia geriausia prasme meistras, visada gebėjęs negailestingai sukritikuoti saviškius ir pereiti į kitaminčio gynybą, jau kelintą kartą energingai puola puolamąjį ir gina puolančiuosius. Gina ir labai jau neįtikinančiai teisina tuos, kurie turi realią galią ir visas priemones sukarikatūrinti bei demonizuoti tą, kuris pateko į jų nemalonę“.
O kas tas nelaimngasis „puolamasis“?
Žinoma, kad Darius Kuolis, tas, kuris seniai įkyrėjo savo prastai rengiamomis (tiksliau – net nerengiamomis, tik telefonu organizuojamomis) radijuje ir televizijoje blankiomis laidomis.
Nutraukti sutartį su juo reikėjo seniai, jauno „Panoramos“ žurnalisto brutali kritika iš jo lūpų, gal būt, radosi tik kaip paskutinis lašas kantrybės taurėje.
Man jau teko spausdinti periodikoje pamfletą apie D .Kuolio kelias laidas – kad ir tą pačią „Sankirtą“, kai buvo bandyta paaiškinti žiūrovams l a i s v ė s sąvoką ir faktiškai iš jos diletantiškai primityviai išsityčiota, pradėjus pasakoti kildinamus iš Z.Froido makabriškų teorijų žydiškus anekdotus…
Dar po to sekusiose keliose laidose, vienoje iš jų pasikvietęs į laidą Rolandą Paksą, o kitoje Artūrą Paulauską, ir norėdamas pademonstruoti žiūrovams savo nelygstamą intelektinį potencialą, nutarė juos parodyti visiškais neišmanėliais ir menkystomis, vėl kartodamas jau seniai išsiaiškintus ir pabodusius visiems „faktus“: „Na, o ką pasakysite dėl tos tvoros?“ arba – „Kaip ten su žmona, draugais ir vaikais?“
Nevykėlis ir storžievis pasirodė esąs pats laidos šeimininkas D.Kuolys, nes A.Paulauskas, o galop ir R.Paksas, sulaukęs panašių apykvailių klausimų, kirto atgal klausiančiajam iš peties ir šmakščiai, tad D.Kuoliui galiausiai neliko nieko kito, kaip ištarti banalią baigimąją frazę – girdi, „mes, gerbiamieji žiūrovai, dar grįšime prie čia paliestų temų“.
Bet, atrodo, Kuoliui gluminti televizijos laidose pasikviestus svečius tikriausiai daugiau nebeteks ne tik su L.Donskio, bet ir V.Landsbergio parama.
Pats pašventęs visą gyvenimą Lietuvos televizijai ir radijui, buvęs daugelio kultūrinių ir teisinių programų autorius ir vedėjas, galiu pasakyti, kad tokios blankios, neišradingos laidos, buvo rengiamos dar televizijai esant lopšyje ir dideliame techniniame ir piniginiame neturte – abiejų, ir Kuolio ir Donskio laidos, seniai praeitas etapas, jų pozicijos faktiškai panaudojamos tik savireklamai, siekiant tapti pačiais „iškiliausiais“ Lietuvos šviesuoliais, per savo „Santalkas“, „Proveržius“ ir visokiausius tariamos pilietinės visuomenės institutus, besiveržiant į valdžios olimpą.
O kuo gi konkrečiai prasikalto savo negailestingam kritikui žurnalistas Zenonas V.Rekašius?
Taigi tuom, kad savo straipsnyje išrėžė seniai visiems akivaizdžią tiesą: „D.Kuolys yra 2006 m. įsteigtos piliečių ir pilietinių organizacijų Santalkos tarybos pirmininkas. Tai politinis sambūris, kuris skelbia, kad partijos nepajėgia kovoti su valstybėje įsigalinčia iš sovietmečio paveldėta nomenklatūra, todėl užsibrėžė tikslą sugrąžinti valstybę piliečiams, užtikrinti joje demokratiją vietoje dabartinės jos regimybės ir siekti kitų abstrakčių, patraukliai skambančių tikslų. Taigi Santalka yra, mažų mažiausiai, politinės partijos atitikmuo, gal net tiksliau – savotiška superpartija. O tai Kuolį padaro ne tik žurnalistu, bet ir politiku, aiškiai apibrėžtus tikslus turinčios politinės grupės vadovu. Tai sunku suderinti su privilegijomis, kurias suteikia autorinė programa nacionalinėje televizijoje, ypač kai jo vadovaujama grupė skelbiasi kovojanti prieš kitą politinę grupę – nomenklatūrą. Priešingu atveju yra pavojus nacionalinei televizijai tapti politinių kovų arena. <…> Todėl ir LRTV direktorius elgiasi teisingai, nesudarydamas sutarčių su politinių partijų ar grupių vadais“.
Na, tai kas čia ne taip, Leonidai Donski?
Drįstu teigti, kad pataikyta lyg pirštu į akį, nes nuplėšiamos kaukės nuo veidmainių „patarėjų“ , kaip Lietuva ir jos žmonės turi tvarkytis savo laisvoje valstybėje, ką rinkti ir kokiu keliu žingsniuoti.
Landsbergis, Burgardneris, Halilas, Donskis, Kuolys, Zingeris ar Sverdiolas menką gėrį atnešę patarėjai, nes mes, lietuviai, jiems tik „mutavę mongoloidai, raudonos utėlės ar „žydšaudžių tauta“.
Jeigu per tą nelemtą Santalką į mūsų politinį gyvenimą sugrįžtų susikompromitavusi landsberginė komanda, dar atgrasesnė beprotiško įtarumo ir neapykantos atmosfera vėl imtų dominuoti mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo padangėje.
Į orą išlėktų ne tik atstatyta nuostabaus grožio Kryžkalnio Lietuvaitė, bet kiltų grėsmė, ko gero, dar ir Valdovų rūmams su Gedimino pilimi (beje, kieno nurodymu už vieną tūkstantį dolerių sprogdintas paminklas, kurį derėjo tik pasukti į Vakarus ir pašalinti okupanto armiją šlovinančius užrašus, užsakovas šiandien jau daugeliui žinomas, nes sprogdintojams pažado netesėjo, šie gavo tik pusę sumos, todėl dabar tik keiksmais šlovina „didijį rezistentą“).
Štai dar keli filisterišku tvaiku atsiduodantys L.Donskio išprotavimai, parodantys jo patologišką neapykantą oponentams: „…Belieka tik paklausti, kas atsitiko žmonėms, kurie, kaip mums naiviai atrodė, dar visai neseniai buvo šimtaprocentiniai vakarietiško pliuralizmo ir demokratijos šalininkai, o šiandien samprotauja it Rusijos ar Kazachstano pseudodemokratinių režimų funkcionieriai arba šiems režimams klusniai tarnaujantys ir pataikaujantys verslininkai“, – tokį tekstą paskaičius norisi paklausti autoriaus, ar jis pats supranta ką paisto, ar įniršis dėl įsižeidusio kraujo brolio visiškai temdo blaivų protą?
Pagaliau, kas tie „mes“, kuriems daug kas „naiviai atrodė…“ – aukščiau išvardintieji?
Ponas L.Donskis yra taip įsigyvenęs į savo asmens „didybę“ ir absoliutų neklystamumą dar nuo Kauno revoliucingosios savo veiklos laikų, kad iki šiol niekaip nepajėgia prablaivėti?
Kita fariziejiško maivymosi papliupa – „Bet kodėl patyrusiam, išmintingam ir kaip reta blaivaus proto žmogui, garbingam ir bebaimiui (dar sluoksnis „medaus“!) žurnalistui Zenonui Rekašiui jo žmogiška ir profesinė intuicija nepakuždėjo, kad jau vien kolektyvinio autoriaus, besimaskuojančio Algio Tilindžio pseudonimu, apgailėtini paskviliai apie Darių Kuolį „Lietuvos ryte“ <…> meta šešėlį ant visos „antikuoliškos“ kampanijos? Ar nesama kažkokių keistų sąsajų tarp makabriško tyčiojimosi iš žuvusio Lietuvos karininko Vytauto Pociūno (po to skubiai po mirties apdovanoto ordinu) tame pačiame „Lietuvos ryte“ ir aktyvaus siekio pakirsti bei sunaikinti Dariaus Kuolio – visuomeninko ir kultūrininko – autoritetą?“
Pone Donski – neįmanoma sunaikinti tai, ko žmogus neturi ir dėl savo prigimtinio būdo niekada neturėjo, be to, Kuolį sieti su legendiniais žmonėmis, turiu galvoje V.Pociūną, tas pats, kaip riterį lyginti su kamerdineriu (Hegelis), net jeigu tas kamerdineris irgi būtų apdovanotas ordinu po mirties, bet juk D.Kuolis mirti nesirengia ir toliau konvulsiškai ieško kelių į valdžią, padedant Santalkos naivuoliams.
Ir pagaliau paskutinė profesoriaus fariziejiško maivymosi viršūnė: „Dariaus Kuolio atleidimą iš LRT laikau didele ir ilgalaikių padarinių Lietuvai (sic!) turėsiančia politine klaida, užmaskuotos cenzūros atmaina ir skaudžiu smūgiu visai Lietuvos viešajai erdvei. <…> Jo puolimą ir įžeidinėjimą traktuoju ir traktuosiu kaip savo paties puolimą ir įžeidimą.“
Ką reiškia tie „ilgalaikiai padariniai Lietuvai“?
Sausras, potvynius, nederlingų metų šimtmečius, katastrofiškus gaisrus ir mutavusių virusų sukeltas pandemijas?..
Gal jau save Viešpaties vietininkų laikote, kad taip šiurpiai mus bauginate – „traktuokitės“į sveikatą kiek tinkamas, ištvėrėme landsbergizmą, ištversime ir tą jūsiškį „traktavimąsi“, lygiai kaip ir D.Kuolio netektį…
2008 07 29
