Vytautas Landsbergis pasipiktino – nuo Medininkų tragedijos praėjo 15 metų, o tie niekšai, kurie iššaudė mūsų muitininkus ir policininkus, iki šiol nesurasti ir nenubausti (aišku, kalta dėl to Rusija). Tragedijos minėjimo išvakarėse buvo surengtas tradicinis bėgimas, o vieno žuvusiojo našlė per žiniasklaidą paragino mūsų teisėsaugininkus greičiau šį nusikaltimą ištirti. Kitaip sakant, paantrino Vytautui Landsbergiui. Dar viena žurnalistė apie tuos įvykius parašė knygą, ir tuo Medininkų žudynių 15-ųjų metinių paminėjimas baigėsi. Paukščiukas padėtas, dabar ramiai galime laukti 20-mečio. Paskui 30-mečio, 40-mečio, o kai praeis 50 ar 60 metų nuo kruvinų Medininkų įvykių, kai jau nebus gyvų Sąjūdžio “tėvų” ir jų kišeninių prokurorų, gal tuomet kokie nors jauni ir nesugadinti teisėsaugininkai, besiknisdami po senų bylų archyvą, nuvalys nuo šios bylos dulkes, be to, pakels kur nors ateities kartoms paliktus buvusio VRM ministro Marijono Misiukonio ar per Medininkų žudynes vienintelio likusio gyvo muitininko Tomo Šerno atsiminimus, ir tuomet gal mūsų vaikai arba mūsų vaikų vaikai sužinos tiesą apie tai, kas įvyko tą 1991-ųjų liepos 31 d. naktį. Gal tuomet bus atsakyta į klausimą, ką prieš mirtį Marijonui Misiukoniui pasakė tų kruvinų įvykių dalyvis, arba kodėl sužeistą Tomą Šerną reikėjo ratais vežioti aplink Vilnių, tikintis, kad gal šis neatlaikys sužeidimų ir gal kaip nors numirs – nes tai, ką tą naktį galėjo matyti ar matė Tomas Šernas, turbūt yra kažkokia siaubinga valstybės paslaptis, kurią žinančiam iš karto įteikiamas bilietas į Amžinąją Žemę. Štai turbūt todėl vienintelis tą naktį likęs gyvas Tomas Šernas “neprisimena” žudikų veidų ir turi ramų bei aprūpintą gyvenimą – Tomu Šernu, priešingai nei tais signatarais, kurie buvo priversti gyvenimą baigti savižudybe, mūsų valstybė gerai pasirūpino…
Taigi Vytautas Landsbergis piktinosi. Piktinosi ta baisiąja Rusijos valdžia, kuri neva neišduoda Lietuvai jos vaikų žudikų, nors ar tie žudikai iš tiesų Rusijos, niekas iš pareigūnų tiesiai šviesiai ir oficialiai pasakyti negali. O neoficialiai žmonės kalba: vienas tėvas, belaukdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pasimatymo su sūnumi, prie kalėjimo durų pasakojo, kad jo sūnus, kadaise buvęs spec.berniuku, dalyvavo Medininkų žudynėse ir esą žudė savus; kitas – “karo tėvas” – beveždamas į vieną ežerų kraštą vieną rašytoją taip įsijautė į savo prisiminus, kad vairuodamas automobilį net pasiklydo. Šiuos prisiminimus rašytojas įpareigotas išleisti dar ne dabar – o tuomet, kai šitų įvykių dalyvio jau nebus gyvo…
Taigi akistata su tiesa laukia Rytojaus – tos dienos, kada paaiškės ne vien tai, kas iš tiesų tą naktį įvyko Medininkuose, bet ir tai, kas užsakė žurnalisto Vito Lingio žmogžudystę (nubausti tik šios žmogžudystės organizatoriai ir vykdytojai), kas užsakė buvusio “Mažeikių naftos” direktoriaus Gedemino Kiesaus žmogžudystę ir kam “tulpinių” lyderis Algimantas Vertelka nunešė Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo galvas parodyti, kad užsakymas įvykdytas, o taip pat kas užsakė ir kas nužudė buvusį savanorį bei Lietuvos Valstybės saugumo departamento pareigūną Jurą Abromavičių, arba kas davė “tulpiniams” užsakymą nužudyti Panevėžio komisarą Sergejų Piskunovą bei kas davė nurodymą Panevėžio verslininkui R.Okuličiui 1996 m. šv.Kalėdų išvakarėse iššaudyti “tulpinių” konkurenčių gaujų lyderius?…
Tai – tik keli atvejai iš daugelio neatskleistų ir artimiausiu metu nebūsiančių atskleistų, nes šitie nusikaltimai – kaip ir Juro Abromavičiaus susprogdinimas, priklauso tai serijai nužudymų, kurie vadinami “tautinėmis žmogžudystėmis”. Mat nepriklausomybės, kaip įsitikinę kai kurie mūsų didieji, be aukų neatkovosi. O tos kovos, kaip parodė Gedemino Kiesaus atvejis, vis nesibaigia ir nesibaigia – tiesa, šitos kovos vyksta dabar jau visai kitame flange – kovojama dėl finansinės nepriklausomybės ar politinės didybės…
Kiekviena nepriklausomybė turi vienodą jos statymo scenarijų – iš pradžių iš kalėjimų paleidžiami įvairūs nusikalstami elementai, kurie yra iš karto paimami į politikų ir pareigūnų nusikalstamo susivienijimo globą. Po to per tuos banditus įvykdomos privatizacijos, užsakomosios žmogžudystės, išplaunamas valstybės biudžetas ir turtas, šalies gyventojų santaupos. O kai banditų globėjų apetitas būna patenkintas, ir sėdynės atsisėda į aukštas kėdes, tuomet įvyksta tai, kas vadinasi vienu gražiu žodžiu – “apsivalymas”. Tai reiškia, kad viskas – valdžia jau paimta, turto jau gana, ir nuo šiol jau galima “kovoti su korupcija ir su nusikalstamumu”. Ir štai tuomet “tulpinių” lyderis A.Vertelka niekaip nesupranta, kaip čia atsitiko, kad dar užvakar kai kam nešė Kiesų galvas, dar vakar su savo draugu komisaru šventė jo sūnaus gimtadienį, o šiandien jam, A.Vertelkai, į kelnių kišenę buvo įkištas maišelis su heroinu ir dabar jis – “tulpinių” lyderis, kaltinamas 30 nužudymų ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos; arba dar vakar Henrikas Daktaras valdė Kauną ir buvo neliečiamas, o šiandien jis sėdi už grotų, nes yra įtariamas kažkokiu suknistu turto prievartavimu – lyg būtų kokia smulki “daktarinių” gaujos torpeda…
Taigi kiekviena nepriklausomybė turi savo kelią, kurį ji turi nueiti, tik posovietinėse šalyse tas kelias kažkodėl yra toks painus, korumpuotas ir apaugęs žmogžudystėmis. O gal tai yra visai ne kažkodėl, bet todėl, kad mes savo proto neturime ir darome tik tai, ką matome aplink mus vykstant arba ko mes esame mokomi.
Štai Vytauto Landsbergio nemylimiausioje mūsų kaimynėje Rusijoje klesti užsakomosios žmogžudystės, kurių vykdytojai – arba privačios saugos tarnybos, arba Rusijos specialiosios tarnybos, ir tokių žmogžudysčių, aišku, niekas neišaiškina (Lietuvoje tokių vykdytojų kategorijai priskiriamas G.Kiesaus nužudymo organizavimas, S.Piskunovo, J.Abromavičiaus žmogžudystės, kruvinos žudynės Medininkuose (1991 m.) ir Panevėžio “Svainijoje” (1996 m.). O mūsų draugai iš už Atlanto, t.y. NATO, mus stengiasi prijaukinti prie baisiausių kruvinų vaizdų, taigi ugdo mumyse žvėris – nusivežė mūsų karius į JAV okupuotas šalis Iraką ir Afganistaną ir per savo žiniasklaidos priemones aiškina, kad okupacija – tai gerai, o žudomi irakiečiai ir afganistaniečiai – tai teroristai, kuriuos reikia traiškyti kaip kokius tarakonus. O kai vienas Lietuvos karys atsisakė būti patrankų mėsa Irake ir pareikalavo savo būriui papildomos apsaugos, tai Lietuvos kariuomenės vadas už Irako okupaciją mirti atsisakiusį lietuviuką ėmė ir atleido iš tarnybos armijoje – atseit, padarė gėdą Lietuvos sąjungininkų NATO akyse. O tai, kad mes vykdome Irako ir Afganistano okupaciją, kurios metu žūva tūkstančiai nekaltų moterų ir vaikų, viso likusio pasaulio akyse – jokia gėda…
Štai taip ir gyvename – iš pradžių patys žudėme, nes tai buvo “būtina”, norint “atkovoti” ir “išsaugoti” jau atkovotą nepriklausomybę – juoba kad būtent tokius pavyzdžius matėme savo kaimyninėje “ne draugėje” Rusijoje, o dabar esame žudikų sąjungininkai Irake ir Afganistane, nes ten savo nešvarius žaidimus žaidžia mūsų “draugė” Amerika. O kai pasižiūri į tuos tūkstančius Irake ir Afganistane nužudytų moterų bei vaikų, kurie nuotraukose – tik sprogmenų ištaškyti kruvini mėsos gabalai, atsisėdi ir susimąstai: ar tam mes savo nepriklausomybę atkovojom, ar tam mes traukėme mūsų lietuviukus, dalyvavusius etniniuose “valymuose” Angoloje ar Mongolijoje, iš sovietinės armijos, kad, praėjus penkiolikai metų po nepriklausomybės, mūsų sūnūs vėl taptų žudymo mašina – tik šį kartą ne Sovietų Sąjungos, bet NATO sudėtyje?…
…Lietuva, Lietuva, kada tu praregėsi?…
