Vis dažniau “Karšto komentaro” skaitytojai klausia: kodėl Amerikoje, kuri yra tautų katilas ir kurioje gyvena įvairių rasių žmonės – afroamerikiečiai, kinai ir kiti, jos gyventojai didžiuojasi, kad jie – JAV piliečiai, o mes, lietuviai, negalime didžiuotis, kad mes – Lietuvos piliečiai?”
Klausimas geras, arba, kaip sakytų amerikiečiai, vertas 64 tūkstančių dolerių. O atsakymas į jį – irgi klausimas, tik retorinis: ar galime didžiuotis, kad mes – Lietuvos piliečiai, jei ta Lietuva, t.y. mūsų valdžia, mumis nesirūpina? Jai rūpi Amerikos geopolitinių interesų įgyvendinimas per “rožines”, “oranžines”, “džinsines” revoliucijas Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, rūpi Estijos-Rusijos konfliktas dėl nugriauto bronzinio kario skulptūros, rūpi Afganistano Goro provincijos atstatymas ir Afganistano policijos apmokymas, rūpi Afganistano vaikai, Irako okupacija ir pigios naftos užtikrinimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tačiau jai visiškai nerūpi Lietuvos atstatymas, Lietuvos vaikai, Lietuvos policija ir Lietuvos žmonės – juk tas milijonas, kuris pabėgo iš Lietuvos gyventi kitur, pabėgo ne iš gero gyvenimo.
Todėl nors gegužės 1-ąją ir atšventėme trejų metų buvimo Europos Sąjungoje sukaktį, džiaugtis iš tiesų neturime kuo – mūsų socialdemokratai, kuriuos kur kas teisingiau būtų vadinti “korumpokratais”, tiek nusivadovavo, kad toliau, atrodo, eiti nebėra kur – tupikas. O Lietuvos vidaus problemos, kaip, pvz., korupcija ar biurokratija, labai puikiai užmaskuojamos kitų šalių vidaus problemomis – pvz., Ukrainos priešlaikiniais Rados rinkimais (atseit, reikia padėti išspręsti Ukrainos vidaus politikos krizę) arba Estijos-Rusijos konfliktu, kuris kilo Estijai nugriovus tarybinio kario paminklą (atrodo, Lietuvos politikams daugiau nėra apie ką Lietuvoje ir diskutuoti – savų problemų mes kaip ir neturime). Nors tiesa yra ta, kad jeigu ne Tarybinė Armija, tai kažin ar mes šiandien kalbėtume savo nacionalinėmis kalbomis, o vietoj savo Konstitucijos mokyklose ar nestudijuotume Adolfo Hitlerio "Mein Kampf".
Tačiau taip jau mes įpratę – užbraukti ir nubraukti, nepripažįstant to, kad ir “prie ruso” buvo gerų dalykų: bent jau turėdavai kur pasiskųsti ir teisybę bent Maskvoje galėdavai surasti. Aišku, laisvai čirškėti niekas neleisdavo, tačiau ant duonos trupinio uždarbio ar pensijos visiems užtekdavo…
Tuo tarpu dabar esame laisvi ir čirškėti galime kiek nori, tačiau – kam šiandien, paprastas žmogeli, tu pasiskųsi, ir kur šiandien teisybę tu surasti? Mūsų valdžios viršininkų Maskvoje jau nebėra, o Briuseliui vargano lietuvio bėdos nerūpi – savo vidaus problemas spręskite pas save Lietuvoje.
Tačiau kaip tu jas spręsi čia, Lietuvoje, jei Lietuva – švogerių kraštas: net kandidato į VSD vadovus ne Pociaus ar ne Pociaus žmonos pusbrolio negalime pas save surasti…
Štai todėl ir imituojame, kad pas mus, atseit, sparčiai besivystanti demokratija, nors praktiškai jeigu kas nors pas mus ir sparčiai vystosi, tai tik “otkatokratija” – nes ką reiškia žodis “otkatas”, aiškinti nereikia, tuo tarpu ką reiškia žodis “demokratija” – niekaip nesuprasi. Mat norint ką nors suprasti, reikia pačiam “pačiupinėti”, o “demokratijos” “pačiupinėti” kol kas neturėjome progos: nes argi galima laikyti demokratiškai išrinktu Prezidentu V.Adamkų, kuris pagal Konstituciją neturėjo teisės būti juo, nes užuot gyvenęs Lietuvoje paskutinius trejus metus prieš Prezidento rinkimus, jis kažkokiame bute Šiauliuose vietoj savęs buvo palikęs tik savo šlepetes? Arba ar galime laikyti demokratiškai išrinktu Prezidentu V.Adamkų antrą kadenciją, kai rinkimų rezultatai aiškiai buvo ne V.Adamkaus naudai ir tik “užlūžus” Vyriausiosios Rinkimų Komisijos kompiuteriams V.Adamkus tapo rinkimų nugalėtoju?
Demokratinėse valstybėse tokių dalykų būti negali. Todėl LR Konstitucijoje esantis teiginys apie tai, kad Lietuva – demokratinė valstybė, viso labo tėra fikcija “dėdėms” iš užjūrio pamosikuoti – žiū, pas mus net Konstitucijoje yra įtvirtinta demokratija, todėl “oranžinės” ar ten kokios kitokios revoliucijos – tikrai ne mums. Tačiau “palapinių miesteliai”, keliaujantys per revoliucijų centrus, – gera idėja: kodėl, užuot kišusis į Estijos-Rusijos tarpusavio konfliktą ir rengus visokias akcijas “Estijai nuo Rusijos apginti” Katedros aikštėje, nepastatyti “palapinių miestelio” prie Lietuvos Vyriausybės ir kovoti ne už kažkokias neaiškias neaišku kieno surengtas provokacijas Estrijoje, bet už rimtas problemas pas mus Lietuvoje? Ir gyventi tose palapinėse tol, kol socialdemokratų premjeras Gediminas Kirkilas galiausiai atsisuks veidu į Lietuvos žmogų ir ims realiai, o ne kalbomis, kovoti su korupcija ir kurti Lietuvos, o ne Afganistano Goro provincijos gyventojų gerovę. Nes gal ir saldus tas žodis “valdžia”, gal dar saldesnis žodis “nebaudžiamumas”, tačiau tol, kol jis yra mūsų vykdomosios valdžios vadovas, jis, Gediminas Kirkilas, turi tarnauti mums – nors gal Albinas Januška jam ir yra gražesnis.
Todėl nors ir kaip būtų skaudu, tačiau pažiūrėjus į mus abejingu žvilgsniu dėbsantį būsimąjį socialdemokratų lyderį, negalintį net nusilengvinti nueiti be konservatorių vado Andriaus Kubiliaus leidimo, į cinizmo kupiną Vyriausybės veiklos ataskaitą – lyg ji būtų parašyta ne apie Lietuvą, o apie rojų, reikia konstatuoti, kad bent jau iki kitų Seimo rinkimų didžiuotis tuo, kad esame Lietuvos Respublikos piliečiai, tikrai negalėsime. Nes ar galime didžiuotis Lietuva, jei jos valdžia savo piliečių nekenčia?
Kitaip sakant, esame tarsi padidintas Jonaitienės variantas, kur Jonaitienė, įtariama pasmaugusi savo vaikus, – tai socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė, o pasmaugti ir ant Kražantės upelio kranto numesti vaikai – tai mes, trokštantys, atrodo, tiek nedaug – kad pagaliau mus pradėtų laikyti ne “runkeliais”, o žmonėmis. Ir elgtųsi su mumis ne kaip su “runkeliais”, o kaip su žmonėmis…
Ir todėl baikime šiandien visas tas dirbtinai eskaluojamas batalijas apie “Kremliaus išpuolius”, nes Estijos situacija Lietuvoje nepasikartos: Lietuva be riaušių ir, suderinusi su Rusija, sugebėjo gražiai iškasti ir perkelti generolo Černiachovskio palaikus į Kaliningradą, ir dėl perkelto Černiachovskio paminklo nekilo joks Lietuvos-Rusijos karas.
Todėl jeigu šiandien kas nors ir kursto Lietuvoje žarijas, siekiant išprovokuoti Rusijos ir Lietuvos konfliktą (pvz., subjaurojus Vilniuje dažais Žaliojo tilto sovietmečio skulptūras), tai tas provokatorius, mūsų nuomone, gali būti tik JAV spec.tarnybos, veikiančios per Lenkijos specialiąsias tarnybas – nes kuo bus problematiškesni Lietuvos santykiai su Rusija, tuo lengviau Lenkijai bus pasiglemžti Lietuvą.O ir visi ženklai rodo, kad Žečpospolita – ne už kalnų.
