Europos parlamento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos narys, Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis prognozuoja, kad jei teisėsauga neforsuos Seimo rinkimų baigties, tai ir po rinkimų šalį valdys daugmaž tokia pati koalicija. Apie Europos ir Lietuvos aktualijas „Karštas komentaras“ kalbasi su Darbo partijos lyderiu, europarlamentaru Valentinu Mazuroniu.
-Po „Brexit“ referendumo Didžiojoje Britanijoje praėjo jau trys mėnesiai, tačiau iš ES skubėję pasitraukti britai kažkodėl vengia oficialiai pradėti išstojimo iš ES procedūrą. Kodėl? Kas čia vyksta? Buvo toks didelis „bumbt“ ir staiga viskas nurimo?
-Manau, kad šiandien visi yra pasimetę ir nežino, kuo tai baigsis. Juridiniu požiūriu, atvirai pasakius, tai niekas ir neprasidėjo, nes teisinėje plotmėje jokių Didžiosios Britanijos žingsnių, kad jie išeina, nėra, išskyrus patariamąjį referendumą ir jų politikų viešus pasisakymus.
Didžioji Britanija delsia aktyvuoti vadinamąjį 50-ąjį straipsnį, kadangi, jį aktyvavus, po dviejų metų, nepriklausomai nuo to, kaip vystysis derybos ir kiti dalykai, ji nebūtų ES narė.
Šiandien jie yra pilnateisiai ES nariai: moka mokesčius, jų žmonės vadovauja ir dirba europinėse struktūrose, jų europarlamentarai dirba Europos Parlamente ir taip toliau.
Man susidaręs įspūdis, kad Didžioji Britanija pirmiausia norėtų susitarti, kuo visos tos derybos baigsis, o tada aktyvuoti tą punktą ir pasiekti rezultatą.
Tuo tarpu Europos Sąjungos valstybės yra šiek tiek skirtingos nuomonės. Jos sako: jeigu norite, išeidinėkite – paduokite oficialų prašymą (o tai yra 50-o punkto aktyvavimas), pradėsime derybas.
Pagrindinis punktas, dėl kurio sunkiausia bus rasti kompromisą per derybas, manau, bus tai, kad Didžioji Britanija norėtų likti bendroje ekonominėje erdvėje – 500 milijonų žmonių iš tiesų yra didžiulė teritorija. Tuo tarpu ES sako, kad galimybė būti šioje rinkoje su išskirtinėmis sąlygomis yra neatsiejama nuo žmonių laisvo judėjimo.
Kadangi čia nerandamas kompromisas ir susitarimas, matyt, vyksta diskusijos, kažkokios konsultacijos. Iš esmės kamuolys dabar yra Didžiosios Britanijos pusėje – jie turi padaryti formalų žingsnį: Vyriausybės vardu paduoti ES oficialų prašymą, kad jie nori išeiti iš ES. Kol kas to nėra. Manau, kad tai yra politiniai žaidimai.
-Tai kas iš to „Brexit“ laimėjo?
-Sunku pasakyti, kas iš to laimėjo ir ar laimėjo. Gyvenimas, matyt, parodys. Man asmeniškai atrodo, kad ES silpninimas – nėra abejonių, kad tokio rimto žaidėjo, kaip Didžioji Britanija, išėjimas tikrai nėra ES stiprėjimas, yra nenaudingas ES ir ypatingai, manau, nenaudingas Lietuvai. Dabartinėje geopolitinėje, ekonominėje situacijoje mums buvimas stiprioje ES, kaip ir NATO bloke, yra karinio, ekonominio saugumo garantas. Jeigu taip atsitiktų, kad tos struktūros būtų susilpnintos, būtų susilpnintas dėmesys Europai – girdime, kas kalbama prieš JAV prezidento rinkimus, tai mums, kaip mažai valstybei, gyventi tarp didelių valstybių, kurios turi ir savo ambicijas, ir siekius, ir grupes – tiek nacionalistiškai nusiteikusias, tiek imperialistiškai, lengviau tikrai nebūtų. Ir aš kalbu ne tik apie Rusiją, bet ir apie tam tikras nuotaikas Lenkijoje.
ES mums, kaip Lietuvai, yra naudinga, nes garantuoja ir teritorinį vientisumą, ir ekonominį saugumą, aišku, su visais minusais, kurie ten yra ir dėl kurių reikia derėtis ir kovoti. Tačiau iš esmės tai yra pagrindas, kuris svarbus Lietuvai stiprėjant kaip valstybei. Žiūrėkime, pagal pragyvenimo lygį mes jau vejamės ES senąsias valstybes. Ir mums stiprėti bei gerinti savo žmonių gyvenimą erdvė yra dar labai didelė.
-Paskelbta, kad nusivylę, jog čia taip gerai nėra, kaip įsivaizdavo, iš Lietuvos išvyko jau antra pabėgėlių šeima. Ką tai reiškia?
-Pasitvirtino tai, ką sakė Darbo partija: kad tai yra ne pabėgėliai, o ekonominiai imigrantai. Žmonės atvažiuoja ne todėl, kad bėga nuo karo, o atvažiuoja ieškoti geresnio gyvenimo. Ir matydami, kad šiandien pragyvenimo lygis Lietuvoje yra mažesnis negu Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje, jie išvyksta. Ne nuo karo, ne nuo mirties jie bėga, bet ieškodami geresnio gyvenimo.
Mūsų įsipareigojimas yra priimti daugiau kaip tūkstantį pabėgėlių, iš kurių didžioji dauguma ir bus tokie – ekonominiai. Priešingu atveju gresia sankcijos. Mes esame priversti priimti, o jie yra priversti čia gyventi. Ir vieni nenori, ir kiti nenori. O tai, mano nuomone, yra naujo socialinio konflikto kūrimas ir nieko daugiau.
Pasigirsta sakančių: „Ko čia mums pergyventi, juk jų tik šimtas pas mus gyvena!“ Kai gyvens dešimt tūkstančių, tikrai galėsime nepergyventi, nes jau nieko padaryti negalėsime. Bus tas pats, kas šiandien yra Briuselyje, Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Atvirai kalbant, tai jiems yra didžiulė problema. Net ir norėdami ką nors padaryti, nebežino ką padaryti: kontroliuoti tų uždarų diasporų neišeina, jos nesiintegruoja į visuomenę.
Mes, Darbo partija, neturime nieko prieš juos asmeniškai, bendražmogiška prasme netgi ekonominius pabėgėlius suprantame – žmonės ieško kur geriau. Tačiau mes pasisakome prieš tą
sistemą, kuri iš vienos pusės verčia mūsų valstybę priimti žmones skirtingo mentaliteto, religijos, gyvenimo būdo, skirtingo požiūrio į vaikus, šeimą, moteris, o iš kitos pusės – vertimas naudoti savo žmonių ekonominius resursus, socialinės įtampos kėlimas.
Trečias dalykas – tai iš tiesų yra potenciali grėsmė: tarp to tūkstančio (kuris pasikvies šeimos narius ir jų jau bus keturi tūkstančiai) dalis bus tokių, kokie yra Londone, Briuselyje ar Paryžiuje, kurie sprogdinasi save, nekenčia tos valstybės, kurioje yra, ir pasiryžę patys žūti, kad nužudytų tos valstybės žmones. Ar mums to reikia? Mūsų vienareikšmė nuomonė – ne.
-Seimas pritarė Darbo partijos atstovo siūlymui svarstyti Seimo narių skaičiaus mažinimą iki 111. Kodėl 111, o ne 101 ar 71?
-Buvo visokių siūlymų. Valentino Bukausko siūlymas mažinti Seimo narių skaičių iki 111 pasirinktas paskaičiavus gyventojų skaičiaus sumažėjimą. Jeigu sumažintume Seimo narių skaičių tolygiai pagal gyventojų sumažėjimą, gautųsi 110 Seimo narių. Tačiau kadangi Seimo narių turi būti nelyginis skaičius, tai ir gaunasi 111.
Be abejonės, Seimo narių mažinimas yra psichologiškai labai jautrus klausimas. Tačiau, noriu pasakyti, tai nebus esminis lėšų taupymo pagrindas. Sumažinus 30 Seimo narių, labai daug tikrai nesutaupysime. Jei aš būčiau premjeras, mano pirmas darbas būtų viešojo sektoriaus valdymo reforma.
-Ką tai reiškia?
-Tai reikštų, kad iš 14 ministerijų būtų padarytos ne daugiau kaip 4 ar 5, o tie 60 tūkstančių valdininkų, kurie dirba ministerijų lygmenyse, prie ministerijų, būtų sumažinti mažiausiai per pusę. Aišku, tai nereiškia, kad tie 30 tūkstančių bus išmesti į gatvę. Patys gabiausi ir geriausiai dirbantys pasiliktų, o kitiems būtų sudarytos sąlygos persikvalifikuoti, atrasti darbo kitose valstybei reikalingose sferose.
Man sako: „O ką daryti tiems, kurie neras darbo?“ Jeigu jie nesugeba rasti darbo kitur, tuomet mano klausimas: „O ką jie veikia ministerijose?“
Svarbiausias dalykas yra mažinti funkcijas, kurias turi prisiėmęs biurokratinis aparatas: kadangi žmonės turi dirbti, jie prisigalvoja ir to, ir to, o galutiniame variante tampa kaip akmuo po kaklu visiems Lietuvos gyventojams. Mes šitą sistemą turime sugriauti iš esmės ir padaryti ją visiškai kito lygmens. O tai galima daryti tik per kardinalų viešojo sektoriaus valdymo pakeitimą.
-Kokią prognozuojate Seimo rinkimų baigtį? Kokias koalicijas?
-Viskas yra rinkėjų valioje, kurią žino tik Dievas (juokiasi). Mes kalbame dvi savaitės iki rinkimų. Kalbant apie tai, kokiomis priemonėmis vyksta rinkimai, tai daug ko galima tikėtis, pvz., jei bus areštuota visa kurios nors partijos frakcija arba pusė ministrų kabineto, arba dar kažkas. Aš nenustebčiau, nes dabar tokie žaidimai vyksta, kad… Tačiau jeigu rinkimai vyks daugiau mažiau normaliai, neforsuojant ir neįtraukiant į rinkiminius procesus dar daugiau teisėsaugos, tai, manau, didžiausia tikimybė, kad pasiliks panaši koalicija, kokia yra dabar. Gal ji kažkiek pasikeis, gal atsiras naujos kokios jėgos, bet aš prognozuočiau, kad tai – rimčiausia tikimybė.
-Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
