Kas nežino istorijos, yra pasmerktas kartoti jos klaidas.
Istorija mus moko, kad visose užgrobtose ir nugalėtose valstybėse nugalėtojai pirma, ką darė, tai naikino visus įmanomus valstybingumo simbolius. Taip asirai, nugalėję Izraelį, sunaikino šventyklą, karališkus rūmus, visus didesnius pastatus ir Jeruzalės gynybinę sieną.
Iš Babilono tremties grįžę Izraelitai pirma, ką pradėjo daryti, tai atstatinėjo savo šventyklą ir sugriautas Jeruzalės sienas. Jie puikiai suvokė simbolių reikšmę tautos savivokoje. Jeruzalės sienos ir Šventykla buvo tai, kas suteikė tautai apčiuopiamą bendrumo jausmą ir bendruomeninę savigarbą.
Tuo metu, kai vienas iškiliausių Izraelio tautos lyderių Nechemijas, gavęs Karaliaus Artakserkso leidimą, atstatinėjo miesto sieną, kiti Izraelitai nuolankiai tarnavo tuo metu Izraelį ir Samariją valdžiusiems kitataučiams. Kai tik Nechemijas pradėjo atstatinėti Jeruzalės sienas, tų laikų išsilavinusi ir tą žemę valdžiusi kitatautė šviesuomenė (a lia Leonidai Donskiai arba Arkadijai Vinokurai) pradėjo per žiniasklaidą (tuo metu žiniasklaidos vaidmenį vaidino didikų užstalės) visaip tyčiotis iš Nechemijo, o jiems nuolankiai tarnaujantys Izraelitai ( a lia Bumblauskai) pradėjo visaip kompetentingai peikti Nechemijo sumanymą. Bet Nechemijas neatsisakė pradėto darbo.
Visą laiką, kol Nechemijas atstatinėjo Jeruzales sienas, ir savi, ir svetimi bandė jam sukliudyti. Vėliau, nežiūrint į pastovius Izraelio tautos priešų bandymus kliudyti, kai titaniškomis pastangomis Jeruzalės sienos buvo atstatytos, kitataučiai pasijautė pažeminti, nes tapo aišku, jog ne jie, o Izraelitai valdo savo šalį.
Ar nieko jums neprimena ši Izraelio tautos istorijos dalelė?
Aš suprantu, kai kitataučiai, visaip tyčiodamiesi, peikia ir bando sustabdyti Lietuvos valstybingumo simbolio – Valdovų rūmų atstatymą, bet kaip šlykštu yra klausytis mūsų tautos „šviesuolių“ postringavimus ir mekenimus tuo klausimu.
Viename internetiniame dienraštyje perskaičiau dar vieno mūsų nesusitupėjusio „intelektualo“ graudulius dėl to, kad lietuviai, pasirodo, nesuvokia Neries krantinėje pristatytų vamzdžių meniškos estetinės svarbos mūsų kultūrai. Ten pat jis pradėjo verkšlenti dėl „Valdovų rūmų butaforijos“, į kurią jis už jokius pinigus nekels kojos. Ir pabaigai šis „originalas“ ir „estetas“ (vienas iš daugelio Lionios Donskio gausiai priklonuotų, bedančių „intelektualų“) pasigyrė, kad į kitą „butaforiją“ – Trakų pilį (!!!!!) jis taip pat nei karto nėra įkėlęs kojos.
Na ką gi, tokia jau apgailėtina šiandienos Lietuviškos viešos erdvės realija. Vos ne kiekvienas prasigėręs, pusiau degradavęs nevykėlis “intelektualas” arba užsieniečiais besižavinti eilinė senstanti paleistuvė įsivaizduoja turį „šventą“ pareigą nusispjauti į lietuvių istoriją, pavardžių rašymą, lietuviškų valgių gaminimą ir, be abejo, į Valdovų rūmus.
Maža to, kai kurie “intelektualai”, istorijos žinovai, viešai kalba, jog, jeigu mes nesilaikytume įsikibę į lietuvių kalbą, tuomet jau šiandien su lenkų kalba galėtume turėti “platesnį akiratį” ir nebūtų problemų dėl žurnalų ir žiniasklaidos kokybės” (!!!!) . Įvairios moter(-ės) klykauja, kad specifinis ir niekur kitur pasaulyje neesamas, unikalus, pavardžių rašymas – tai „lingvistinis skaistybės diržas“, kurio reikia nedelsiant atsikratyti. Dar girdėjau viešus „intelektualų“ kliedesius, kad dainų šventė – tai atgyvenęs reliktas, kuris mums yra visiškai svetimas, todėl ir jo reikėtų atsisakyti.
Be abejo, visa tai sakoma rimtu veidu, „inteligentiškai“, t.y. „be pykčio“. Manau, žvelgiant į tokius „be pykčio“, vertėtų prisiminti senolių patarlę – „minkštai kloja, bet kieta miegot“.
Keista, kad dabartiniai Lietuvos „intelektualai“ (be pykčio) taip niekina save ir savo kultūrą, vis žavėdamiesi visokiais užsieniečiais ir jų gyvenimo būdu. Juk tam, kad suprasti Lietuvių ir Lietuvos vertę, tereikia pasižiūrėti į mūsų kaimynus lenkus. Viešai žinomas faktas, kad dabartinė lenkų aukštuomene – tai nutautėję Lietuviai (Lietuviška kilmė ten yra prestižas). Mūsų tauta lenkams, o ne lenkai mums davė aukštuomenę, kultūrą ir pagaliau senąją galingąją dviejų tautų imperiją.
Mūšius laimi ne patrankų mėsa (eiliniai kareiviai), o karvedžių genijus. Todėl ir Žalgirio mūšį (kaip ir beveik visus kitus Dviejų tautų respublikos reikšmingus mūšius) laimėjo Lietuviai. Visi ten buvę lenkai, rusai, totoriai ir t.t., buvo tik įsakymų vykdytojai, t.y. „molis“ minkomas Lietuvių karvedžių karo genijaus rankomis.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad lenkai buvo Lietuvių vasalai, o ne Lietuviai lenkų. Lietuvis Jogaila į Lenkiją atėjo ne kaip nusižeminęs emigrantas/tarnas ant mulo, apsikrovęs darbo įrankiais. Jis atėjo kaip valdovas, su visa savo palyda, giminėmis ir artimaisiais. Jogailai atsisėdus į sostą, lenkai tapo Lietuvių vasalais.
Lietuviai gi tuo tarpu niekada nebuvo lenkų vasalais. Be to, tarp Vilniaus „lenkų“ gajus posakis apie tai, kad lenkė Jadvyga laikė Jogailą po padu, yra mažų mažiausiai ne tikslus, nes Jadvyga buvo ne lenkė, o Vengrijos karaliaus Liudviko Anžu jaunesnioji duktė. Lenkai neturėjo savo tarpe nei vieno žmogaus, galinčio kilme ir padėtimi lygintis su vienu iš Lietuvos valdovų – Jogaila.
Kas buvo tituline (valdanti) tauta abiejų tautų respublikoje, parodo ir tas faktas, kad lenkams Lietuvos didžojoje kunigaikštystėje buvo draudžiama pirkti žemę, tuo tarpu Lietuviai galėjo be apribojimu pirkti Lenkijoje lenkų žemę. Šis istorinis faktas taip pat parodo, kad Lietuviai valdė lenkiją, o ne lenkai Lietuvą. Todėl lenkų sparnuotas posakis „poliak pan a litvin cham“ yra ne realybė, o norima siekiamybė – tai lenkų svajonė.
Kodėl apie tai nekalbama ir visos masinio informavimo priemonės kaip zombiai kartoja svetimų tautų įstorines interpretacijas? Nes viešoje erdvėje autoritetą turi tik apgailėtinas mužikėlis, niekinantis net ir savo žemaitiškas šaknis, lenkofilas Bumbliauskas ir jo pasekėjų postringavimai.
Apgailėtina stebėti, kaip diplomuoti mužikai žeminasi ir pamiršta, kas jie esą, vien už kažkokį blizgutį (lenkai Bumblauską dukartus apdovanojo už nuopelnus lenkijai). Nors, tiesą pasakius, tokie kaip Bumbliauskis yra nekalti – jie tiesiog sovietinės sistemos kruopščiai atrinkti, nušlifuoti ir įsukti sraigteliai, be nuomonės, vizijos ir akiračio. Tariamų autoritetų (savo mokytojų) veikiami, jie yra įspausti į siauras istorinio vertinimo vėžes, kurios jiems yra besąlyginis etalonas ir jie iš ten ištrūkti negali.
Lietuvis Adomas Mickevičius rašė: „Lietuva, tu – kaip sveikata, tik tuomet, kai tavęs netenki, supranti, kokia tu brangi“. Nesvarbu, kad jis rašė tai lenkiškai, tokia buvo to laikotarpio realija. Mums visiems pagaliau reikia įsisamoninti, kad Lietuviai bajorai neperiminėjo jokios lenkiškos kultūros, jie sukūrė Lietuvių kultūrą keturiom kalbom – lotynų, rusų, vokiečių ir lenkų, o Lietuvių kalba visada liko didžiosios valstybės elito slaptoji kalba, kuri tarnams buvo neįkandama.
Todėl baikime tą kapitulistinę gaidą apie tai, kad mums kažkas kažkokią kultūrą įdiegė. Viską, ko reikėjo, mes pasiemėme patys, savo jėga ir sumanumu, o ko neradome iš kur pasiimti, mes susikūrėme.
Lietuvių kūriniais (kultūra) naudojasi vokiečiai, rusai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusai, išdidžiai vadindami tai savo kultūra. Mums visiems svarbu suprasti, kad tik dėl tokių „be pykčio“ intelektualų, lengvabūdiškai niekinančių mūsų tautos simbolius, mums vėliau gali tekti skausmingai praregėti, kokia mums brangi BUVO Lietuva.
Vladimiras Troščenka
