Tai nebus banalus dar vieno pokomunistinės Vidurio ir Rytų Europos valstybės vadovo „demaskavimas“ – šiuose kraštuose KGB ir giminiškos slaptosios tarnybos kontroliavo visas sritis, taip pat ir opoziciją, totalitarinėse visuomenėse net pasipriešinimo herojai negalėjo išvengti kontaktų su saugumu. Tačiau to nepasakysi apie šios publikacijos herojų, išaugusį ir subrendusį laisvame Vakarų pasaulyje, užėmusį atsakingiausią valdžios postą, visuomet galėjusį rinktis.
Skiriu visiems Amerikos lietuviams, kurie niekad nesitaikstė su Lietuvos okupacija ir aneksija.
Šis žurnalistinis tyrimas yra iki „Fermerio“. Kitaip tariant, paremtas ne kokiais slaptaisiais archyvais, o lengvai prieinamais dokumentais ir autoriaus patirtimi, ignoruojantis paplitusias insinuacijas ir konspiracines teorijas apie „Fermerį“, – pasakojantis tik apie legalius herojaus ryšius su oficialiais asmenimis. Todėl tai nėra „demaskavimas“, o tik faktų konstatavimas.
Mitas apie dvi kadencijas
Nors netrukus rūmų S.Daukanto aikštėje šeimininkas su visa jį atlydėjusia iš Amerikos svita sugrįš į Čikagą, vis dar gajus mitas apie dvi Valdo Adamkaus kadencijas.
Pirmoji – saulėtoji, be jokio debesėlio, nebent šešėlį mesdavo koks į intrigas linkęs patarėjas. Ir kur kas prasčiau nusisekusi antroji. Bet ir tai veikiau ne paties V.Adamkaus kaltė, o dėl netikusių patarėjų, kurie sąmoningai ar iš kvailumo kompromitavo valstybės vadovą. Tokia schema buvo ilgai įtikėjęs ir šių eilučių autorius, kuriam net iki antrosios kadencijos vidurio V.Adamkus išliko moralinis autoritetas.
Tai netrukdydavo net ir per pirmąją kadenciją retsykiais patraukti per dantį valstybės vadovą dėl vieno ar kito sprendimo, kurį vertindavau kaip išimtį iš taisyklės ar apmaudų nesusipratimą. Ir nors susitikęs Jo Ekscelencija vadindavo mane savo didžiausiu kritiku, iš tikrųjų buvau ištikimiausias V.Adamkaus šalininkas, kuriam nereikėjo sukti galvos, už ką balsuoti per tris pastaruosius prezidento rinkimus.
Tačiau viskas apsivertė po pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir parlamentinio Valstybės saugumo departamento (VSD) tyrimo metu. Prezidentas visais įmanomais būdais, net pasitelkęs Konstitucinį Teismą, blokavo tyrimą, kaip savo akies vyzdį gynė Arvydo Pociaus, Dainiaus Dabašinsko ir Dariaus Jurgelevičiaus šutvę (pastarieji du iki šiol neišmesti iš VSD). Gelbėdamas KGB rezervininkų kailį, valstybės vadovas net pareiškė, kad laikas pamiršti KGB kaip neegzistuojančią organizaciją.
Nuosekli ir nepajudinama V.Adamkaus pozicija VSD skandalo metu parodė, kad visos ankstesnės „išimtys“ ir „nesusipratimai“ – ordinai KGB karininkams, keista draugystė ir slapti susitikimai su Vladimiro Putino aplinkos žmogumi, KGB generolu Vladimiru Jakuninu, antikagėbistinių įstatymų vetavimas – susiklosto į logišką grandinę, kuri apima kur kas didesnį laiko tarpą, nei dvi prezidento kadencijos, nusidriekia į tolimus sovietų okupacijos laikus.
Dėsninga net tai, kad sovietmečiu Amerikoje mane su būsimuoju Lietuvos prezidentu V.Adamkumi supažindino KGB majoras.
Karas be paliaubų
Viena iš paskutiniojo TSKP generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtos „demokratizacijos“ bei „perestroikos“ pasekmių, taip pat ir artėjančios šaltojo karo pabaigos ženklų – ir Jaunimo teatro gastrolės Amerikoje 1988 metų visą gegužės mėnesį.
Šaltasis karas jau faktiškai buvo pasibaigęs tarp sovietų ir amerikiečių, tačiau ne tarp išeivijos ir sovietinės Lietuvos valdžios. Aš, tos valdžios atstovas, delegacijos vadovas, buvau psichologiškai nepasiruošęs sovietų Lietuvos nepripažinimo politikai, kurios išeivija vieningai ir kietai laikėsi. M.Gorbačiovo „perestroikos“ laikais padaręs svaiginančią karjerą (būdamas 33–ejų tapau jauniausiu Sovietų Sąjungoje Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininku), paikai tikintis padaryti tai, kas neįmanoma – reformuoti sovietinius teatrus, geriausias Lietuvos metų teatro kritikas, kurio straipsnius spausdino Maskvos žurnalai ir net „Literaturnaja gazeta“, talentingų režisierių Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus ir daugumos nuostabių Jaunimo teatro aktorių draugas, tikras likimo numylėtinis, Amerikoje ūmai tapau raupsuotuoju, kurio viešuose renginiuose šalinosi visi vietos lietuviai. Mat buvau delegacijos vadovas, visų Lietuvos teatrų viršininkas, vadinasi, nekenčiamos komunistų valdžios atstovas. Čia nebuvo nieko asmeniška: po oficialios programos privačiai negalėjau atsiginti besiperšančių į bičiulius tautiečių ir pakvietimų į namus. Tačiau kaip Lietuvos SSR Kultūros ministerijos atstovas buvau tuščia vieta.
Šaltojo karo su Amerikos išeivija paliaubų nebuvo paskelbęs ir KGB Lietuvos skyrius. Dar 1987 metų gruodį Lietuvos KGB vadovas generolas majoras E.Eismuntas išsiuntė SSRS KGB PGU viršininko pirmajam pavaduotojui generolui leitenantui V.Kirpičenkai prašymą leisti įtraukti į Jaunimo teatro grupę, vykstančią per „Moskoncerto“ liniją į JAV, Lietuvos KGB pirmojo skyriaus vyresnįjį operatyvinį darbuotoją majorą Praną Sinkevičių, prisidengusį „Tėviškės“ draugijos atsakingojo darbuotojo statusu. Ir netrukus Lietuvos kultūros ministras Jonas Bielinis savo kabinete man, kaip delegacijos vadovui, pristatė draugą P.Sinkevičių, kurį aš savo ruožtu pristačiau Jaunimo teatro trupei kaip „Tėviškės“ draugijos darbuotoją ir vertėją. Nors jau iš pradžių ir Jaunimo teatrui, ir vėliau Amerikos lietuviams nebuvo paslaptis „vertėjo“ tikroji darbovietė ir net laipsnis (apie tai esu išsamiai rašęs „Lietuvos žinių“ 2008 m. liepos 14 d. numeryje).
Būdinga, kad E.Eismunto rašte Maskvos viršininkams net neminimi gastrolių organizatoriai ir šeimininkai amerikiečiai – KGB domino tik lietuvių išeivija. Lietuvos KGB vadovas taip argumentuoja būtinybę įtraukti į delegaciją patyrusį saugumo karininką: „Pasiekianti Lietuvos SSR KGB medžiaga liudija, kad Jaunimo teatrui padidintą dėmesį rodo lietuvių emigracijos sluoksniai. Atskiri jų atstovai planuoja atvykti į Hjustoną ir Čikagą, kur vyks tarybinių artistų gastrolės, pažiūrėti spektaklių ir susitikti su svečiais. Tarp jų laukiama ir atvykstant mūsų operatyvinio susidomėjimo objektų. Taip pat tarybiniai artistai vizito JAV metu gali būti paveikti reakcinių emigracijos centrų kryptingos ideologinės įtakos.“
Generolas majoras savo pavaldiniui suformuluoja šiame rašte tokias užduotis: „Drg. P.K.Sinkevičiui užsienio komandiruotės metu bus pavesta surinkti informaciją apie procesus, šiuo metu vykstančius užsienio lietuvių kolonijoje, ištyrinėti atskirus mūsų operatyvinio susidomėjimo objektus, gauti nuorodas į naujus, žvalgybą dominančius asmenis.“
Pusryčiai Čikagoje
Vieną rytą Čikagoje „vertėjas“ ūmai tarė: „Netrukus supažindinsiu su labai įdomiu žmogumi.“ Tai nebuvo ekspromtas – tuo įsitikinau vėliau, jau nepriklausomybės laikais gavęs Jaunimo teatro gastrolių Amerikoje KGB bylą: šiam susitikimui ruoštasi buvo jau Lietuvoje. Matyt, Vilniuje buvo sankcionuotas ir mano pakvietimas į jį – gal kaip savotiška paguodos premija už lengvai nuspėjamą mano kuklios asmenybės viešą boikotą ir pažeminimą. Lietuvoje, nors ir užimdamas atsakingas pareigas, neturėjau nė mažiausios progos net priartėti prie tokio žmogaus kaip V.Adamkus – su atvykusiais iš Vakarų tautiečiais Lietuvoje galėjo bendrauti tik griežtai atrinkti patikimi asmenys, su V.Adamkumi interviu daryti privilegiją turėjo tik vienas laikraštis – „Tiesa“. Sovietų Lietuvoje V.Adamkus buvo pats žinomiausias ir populiariausias Amerikos lietuvis – gal net žinomesnis už „pažangų Amerikos lietuvį“ (kitaip tariant, komunistą) Antaną Bimbą, kuriam buvo suteikti Lietuvos SSR nusipelniusio žurnalisto ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardai.
Ir štai dabar kavinėje Čikagoje, prie Mičigano ežero, mane su Pranu ši garsenybė, būsimasis Lietuvos prezidentas vaišina pusryčiais. Knebinėju savo kiaušinienę su bekonu ir atidžiai klausausi KGB majoro ir V.Adamkaus dialogo – nežinojau, kad po daugelio metų šį pokalbį, P.Sinkevičiaus užrašytą, skaitysiu KGB byloje – savotiškas jausmas. Galiu patvirtinti, kad ataskaitos autorius nieko neprikūrė ir nepraleido. KGB majoras P.Sinkevičius savo viršininkams atsiskaitė apie visus susitikimus ir su juo Amerikoje bendravusius tautiečius – V.Adamkus šioje ataskaitoje yra pirmasis (čia cituojami, kaip ir visi KGB dokumentai, versti iš rusų kalbos):
„1. Adamkus Valdas. Per pasitelktą „Karalių“ operatyvinis darbuotojas pasiuntė jam tam tikrą Kauno vykdomojo komiteto dokumentaciją dėl valymo sistemų. Atvykęs į Čikagą operatyvinis darbuotojas papasakojo „Markui“ (agentų slapyvardžiai – aut.), kad nuo Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo atvežė dovaną V.Adamkui, ir prašė jį surasti.
Gegužės 24 dienos ryte V.Adamkus paskambino operatyviniam darbuotojui į viešbučio numerį, susitarė papusryčiauti kavinėje Mičigano aveniu.
Pusryčių metu V.Adamkus su pasididžiavimu pareiškė, kad vadovauja didžiuliam departamentui, jam pavaldūs apie 1500 darbuotojų. Jo vadovaujamas biuras užsiima ekologijos klausimais šešiose JAV Vidurio vakarų valstijose, kuriose gyvena apie 30 mln. žmonių. Jo nuopelnas, kad Mičigano ežero vanduo tapo švarus. Atseit jam teko atlaikyti sunkią kovą su firmomis ir įmonėmis. Prieš V.Adamkų buvo rezgamos intrigos, buvo bandoma jį atleisti, tačiau jis sugebėjo atsilaikyti ir privertė įmones skirti lėšų valymo įrengimams.
Ta proga V.Adamkus palietė klausimą apie aplinkos užterštumą respublikoje. Jo nuomone, mūsų padėtis katastrofiška. Jeigu artimiausiu metu nebus imtasi radikalių priemonių, situacija gali tapti nekontroliuojama, bus neįmanoma išvalyti Nemuno ir sugrąžinti ekologinės pusiausvyros. Apie tai V.Adamkus kalbėjo su dideliu pasipiktinimu, nepalankiai atsiliepė apie buvusius mūsų vadovus, giežtai kritikuodamas centralizacijos politiką.
Susidarė įspūdis, kad V.Adamkus teigiamai vertina M.Gorbačiovą, pritaria demokratizacijos ir perestroikos procesui mūsų visuomenėje. Jo nuomone, Ronaldo Reagano vizitas ir pasirašyta sutartis tarp dviejų šalių stiprina TSKP Generalinio sekretoriaus autoritetą ir pozicijas.
Pokalbio metu operatyvinis darbuotojas perdavė V.Adamkui dovaną iš Kauno miesto vykdomojo komiteto nuo Kučinsko ir padėkojo už jo pastangas organizuojant krepšininko Arvydo Sabonio gydymą JAV.
Operatyvinio darbuotojo žodžiai sujaudino V.Adamkų ir paskatino jį atviram pokalbiui apie šį sportininką.
V.Adamkus papasakojo, kad A.Sabonis yra Portlende ir sėkmingai sveiksta. Kadangi jis labai ilgisi namų, lietuviai emigrantai pakvietė jį į sporto šventę Čikagoje, vykusią gegužės 20–23 dienomis. (…).
V.Adamkus žiūrėjo Jaunimo teatro spektaklius, dalyvavo susitikime su svečiais „Jaunimo centre“. Tačiau operatyvinis darbuotojas su juo daugiau nesikalbėjo.
V.Adamkus sudarė įtakingo ir tikslo siekiančio žmogaus įspūdį. Mėgsta jam adresuotas pagyras. Pokalbio metu atvirai išdėsto savo poziciją.“
Visiškai nekaltas, netgi tuščias pokalbis, įvykęs tarytum iš priedermės. Bet jis įdomus dėl kitko. Lietuvoje KGB, keliantis visuotinį mirtiną siaubą, egzistavo tarytum neregimas – saugumas buvo visur ir sykiu jo veiklos niekas nematė. KGB bemaž nebuvo minimas to meto spaudoje, kadriniai karininkai, nekalbant apie slaptuosius agentus, neturėjo teisės prašaliečiams atskleisti savo darbovietės. Tik po Sovietų Sąjungos žlugimo sužinojau, kad keli mano gerai pažįstami teisininkai, su kuriais sykiu studijavau Vilniaus universitete, buvo gavę paskyrimus į KGB – jie man visąlaik melavo, kad dirba milicijoje ir prokuratūroje. Po gastrolių Amerikoje mano naujasis pažįstamas P.Sinkevičius Lietuvoje dingo kaip į vandenį – daugiau jo niekad nesutikau. Tačiau per pusryčius Čikagoje buvo akivaizdu, kad KGB majoras ir V.Adamkus susitinka ne pirmą kartą. Suprantama, P.Sinkevičius man nepasakė, kur jis susipažino su V.Adamkumi – Amerikoje ar Lietuvoje. V.Adamkus turėjo anaiptol ne vieną ir ne vien tokių pažįstamų iš Lietuvos. Štai čia ir prasideda visas įdomumas.
Tęsinys rytoj
Valdas Vasiliauskas, „Lietuvos žinios“
2009-04-20
