„Birželio 14-ąją viltis galiausiai turi nugalėti gedulą. Tie tragiški Lietuvos istorijos puslapiai ir jos žmonių išgyventas skausmas ir patirti baisūs išgyvenimai visada liks mūsų širdyse ir istorijos vadovėliuose. Tuo pačiu turime žvelgti į ateitį ir galvoti, kaip sukurti ją gražesnę ir laimingesnę mūsų vaikams ir vaikaičiams, kad jie galėtų didžiuotis ir tais, kurie patyrė tremtį, ir mumis, gyvenančiais čia ir dabar“, – kalbėdamas apie Birželio 14-osios atminimą ir prasmę , tvirtina Seimo narys Vytenis P. Andriukaitis, kuris pats gimė tremtyje, Jakutijoje, Kiusiūro kaimelyje, 1951 m. rugpjūčio 9 d.
V. P. Andriukaitis pasakoja, „mano tėvas, buvęs disidentas, sunkiai nukentėjęs nuo sovietinės valdžios savo knygoje „Bausmė be nusikaltimo“ prisiminė: “Bet užvis baisiausia – tai 1941 m. birželio 14 d., kai tarytum maro antkrytis visa kraštą nusiaubė masinis tautos išvežimas. Visuose Lietuvos kampeliuose suūžė tądien nuo kariškių sunkvežimių gausmo – vežė visus ir moteris, vaikus ir senelius. Po visą kraštą prie kelio stoties link.”
„Tačiau tai turi likti istorijai. Tikiu, kad Lietuvos laukia civilizuota ir aukšto gerovės lygio ateitis, be tremties, be masinės emigracijos, be paniekos žmogui ir jo gyvybei, gyvenimui. Mūsų dabartis ir ateitis privalo būti paremta pagarba žmogui – kaip didžiausiai vertybei,“ – įsitikinęs Seimo narys.
