Vitalijus Balkus
Politinis sezonas prasidėjo. Ir prasidėjo, jei ne sensacija, tai bent jau rimta užuominą į tai, kad artimiausiu metu Lietuvos galimai laukia nemaži pokyčiai. Tiesa, šie pokyčiai tiesiogiai nepalies daugelio piliečių, o ir galimai startuojantys procesai bus ilgalaikiai.
Užsienio politika apskritai yra toji šalies politikos dalis, kuri formuojasi įtakojama daugelio aplinkybių, kurių pakeisti neįmanoma, bet galima išnaudoti savo naudai arba atvirkščiai – leisti išorės procesams įsukti valstybę į nevaldomą sūkurį. Antrasis variantas, deja, Lietuvai žinomas kur kas geriau nei pirmasis. Objektyviai kalbant, tai mūsų šalies atveju beveik normalu, nes esame per maži įtakoti esminius geopolitinius procesus, tačiau mes ne visuomet padarome tai, ką galėtume padaryti siekiant bent jau išsaugoti sau manevro laisvę.
Istorija parodė, kad Lietuvai pernelyg pavojinga užimti vienam ar kitam „jėgos“ poliui vienareikšmiškai palankią ar nepalankią poziciją nors ir vien dėl to, kad didieji pasaulio politikos žaidėjai kartais mėgsta sudaryti sandorius, kurių metu buvę smulkieji sąjungininkai tampa prekybos objektu.
A.Merkel vizitas galėjo tapti vienu iš daugelio užsienio vadovų vizitu, kurio metu arba būtų patvirtinta tai, kas jau seniai žinoma, parodytas tradicinis teigiamas požiūris į kaimyną (tai labai būdinga Lenkijos vadovų vizitams į Lietuvą ir Lietuvos vadovų vizitams į Lenkiją), ar vizitas tiesiog sutapdavo su renginiais, kuomet vėlgi jokių esminių sprendimų nesiekiama. Šiuo atveju svarbu ir tai, kas buvo viešai pareikšta paties vizito metu, ir tai, kas vyko prieš pat vizitą, ir tai, kas vyko vizito metu, bet iš pirmo žvilgsnio nesietina su A.Merkel vizitu.
Galima būtų pradėti nuo A.Merkel pažado padėti integruoti Lietuvą į Europos energetikos rinką ar patvirtinimo, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra svarbios, nors, pasak A.Merkel, „jų dydis palyginti mažas“. Tačiau pradėsiu nuo D.Grybauskaitės pareiškimo, kuris nuskambėjo prieš pat A.Merkel vizitą viename duotame interviu. Tuomet nuskambėjo mintis kad Lietuva nuo šiol nevykdys JAV politikos besąlygiškai, o remsis savąją užsienio politika.
Pareiškimas keistas vien jau dėl to, kad iki šiol net ir aktyviausi JAV politikos šalininkai Lietuvoje niekuomet viešai neteikdavo, kad jie vykdo būtent JAV palankią užsienio politiką o stengdavosi pridengti savo veiksmus įvairiomis sutartimis, naryste NATO ar, kuomet neužtekdavo teisinių argumentų, kodėl buvo žengiamas vienas ar kitas užsienio politikos žingsnis, tiesiog nuolat primindavo vadinamąją „strateginę partnerystę“. Pasakymas, kad nuo šiol bus vykdoma nepriklausoma užsienio politika, šiuo atveju tolygus iki tol buvusios politikos nesavarankiškumo fakto konstatavimui.
Pareiškimas svarbus ir jau iššaukęs tam tikrą polemiką ir, jei po šio pareiškimo seks atitinkami veiksmai, galėsime drąsiai teigti, kad Lietuva keičia iš esmės užsienio politikos gaires.
Tiesa, reikia pripažinti, kad D.Grybauskaitės pareiškimai, kokie skambus ar aštrūs bebūtų, toli gražu ne visuomet (sakyčiau net dažniausia) neturi atitinkamos tąsos. Taip mes jau ganėtinai ilgą laiką girdime apie kovą su viską apimančia korupcija, bet ir toliau jokių aktyvesnių veiksmų nematome net ir ten, kur Prezidento vaidmuo yra svarbus, o kartais ir lemiamas, pvz., formuojant teisėjų korpusą. Ir belieka arba patikėti, kad Lietuvos teismuose viskas puiku, arba pripažinti, kad iš tiesų nieko nėra daroma, arba bent jau daroma nepakankamai.
Grįžtant prie pagrindinės temos, pirmiausia reikėtų įvertinti, kas įtakojo ir įtakoja Lietuvos užsienio politiką.
Prieš kelerius metus teko išgirsti įdomų JAV ir ES sankirtų Baltijos šalyse apibūdinimą – „mūšis dėl Baltijos“. Iš tiesų Baltijos šalys, kaip ir visos buvusios Varšuvos pakto šalys, pirmiausia yra įtakojamos būtent šių jėgos centrų. Maža to, ES – tai vis tik sąjunga, kurioje aiškiai matomi pagrindinių valstybių interesai. Taip mes galime drąsiai kalbėti apie vokiškąjį, prancūziškąjį ar britiškąjį pėdsaką tam tikruose bendruose ES sprendimuose, o kartais ir teigti, kad pagrindinių sąjungos valstybių politika labiau atitinka savo nacionalinės valstybės interesus, nepaisant partnerių interesų. Taip kalbant apie mums taip pat svarbų dujotiekio projektą „North Stream“ Vokietijos, tuomet vadovaujamos G. Schröder (vėliau, beje, jis tapo „Gazprom“ stebėtojų tarybos nariu), veiksmai buvo sulaukusios ne tik labai nervingos reakcijos tuometinių Baltijos šalių vadovų tarpe, bet ir klastingų klausimų iš senųjų ES valstybių link, kurių rusiškų dujų srautas eitų nauju dujotiekiu per Vokietiją arba senuoju keliu per tuomet politiškai labai nestabilią Ukrainą.
Kalbant apie „North Stream“ projektą taip pat esu priverstas priminti, kad dar ankščiau buvo bandoma studijuoti galimybes tiesti alternatyvų ukrainietiškam dujotiekį į Vakarų Europą ir buvo bandoma konsultuotis su tuometine Lietuvos valdžia, tačiau pastaroji nebuvo linkusi šia tema kalbėti. Pradėjus dabartinį projektą desperatiški bandymai išsiderėti, jei ne atšaką, tai bent jau dujų tiekimo garantijas buvo akivaizdžiai pavėluoti.
Aš ne veltui skiriu dėmesį būtent energetinio saugumo problematikai, nes būtent per energetiką esame surišti su trečiuoju mums svarbiu jėgos centru – Rusija. Tiesa, aš nesu linkęs sulyginti Rusijos įtaką Lietuvai su ES ar JAV daroma įtaka. Rusija iš tiesų turi nemažai svertų, pavadinčiau tai baudžiamojo pobūdžio priemonėmis, kurias ji jau yra panaudojus. Galima bandyti ieškoti esamos situacijos panašumų istorijoje, tradiciškai apeliuoti į Rusijos „nedemokratiškumą“ ar ieškoti įrodymų, kad Kremlius vis dar turi planų inkorporuoti Baltijos valstybes į Rusijos sudėtį , tačiau užtektų palyginti Rusijos elgesį NVS erdvėje ir už jos ribų, kad suprastume – dabartinė Rusiją aiškiai suvokia, kad jos turimų galimybių pakanka nebent išsaugoti įtaką slaviškuose NVS valstybėse (Baltarusijoje ir Ukrainoje) ir iš dalies priešiškų valstybių apsuptyje atsidūrusioje Armėnijoje. Kitose valstybėse Rusija nebesiekia politinės įtakos tiesmukiškai, o veikia panašiai kaip ES per ekonominius svertus jau nebenaudojant „baudžiamųjų“ priemonių.
Tiesa, Rusija yra pasiruošusi atsakui, jei jos interesų erdvėje atsiranda konkurentas, kurio veikla nukreipta prieš Rusiją. Gruzijos pavyzdys puikiai tai įrodo. Demonizuoti Rusiją ir pervertinti jos realias galimybes mus labiausiai pripratino tie Lietuvos politikai, kurie aiškiai atstovavo priešiškam Rusijai jėgos centrui, kai tuo tarpu nors ir Suomijos pavyzdys (jis ypač tinka, žinant, kad ši šalis ne tik turėjo karinį konfliktą su TSRS, bet ir per jį neteko dalies savo teritorijos) įrodo, kad, užėmus tinkamą poziciją, iš bendradarbiavimo su Rusija (ankščiau ne ką blogesnio bendradarbiavimo su TSRS) galim turėti nemenkos naudos. Ir tas bendradarbiavimas visiškai negresia nei šalies suverenitetui, nei kelia rusiško kapitalo dominavimo pavojaus. Tačiau kalbant apie Suomijos pavyzdį, pravartu prisiminti, kad demokratijos padėtis joje nepriekaištinga, o socialiai orientuota ekonomika pastato bet kokios kilmės kapitalą į labai griežtus rėmus, o tai skiriasi nuo to, ką mes turime šiandieninėje Lietuvoje. Tačiau dėl to galime kaltinti nebent tik patys save.
Kalbant apie įtakos mechanizmus, reikėtų pirmiausia panagrinėti du pagrindinius modelius, kurių vienas yra integravimas, naudojantis ekonominiais svertais, antrasis – tai parama valdančiajam elitui.
ES plėtros politika yra paremta principu „pinigai už pokyčius“. Šalys, pretenduojančios tapti ES narėmis, privalo ne tik atitikti sąjungoje galiojantiems demokratijos standartams (bent jau formaliai), bet ir priimti gausybę teisės aktų, suvienodinančių verslo aplinką, aplinkosaugos standartus ar net atskirus techninius reikalavimus.
Pagrindinės ES valstybės turi senas parlamentinės demokratijos tradicijas, nusistovėjusią daugiapartinę sistemą, skirtingų socialinių grupių tarpusavio bendradarbiavimo patirtį. Įpratusios, kad, net ir pasikeitus valdančiajai politinei jėgai, šalies vidaus ir užsienio politika keičiasi prognozuojamai, o atsvarų sistema neleidžia vienai politinei jėgai pakreipti šalies politikos vien tos politinės jėgos naudai. Be to, ES įkurta pirmiausia kaip ekonominė bendrija vis tik prioritetu laiko būtent bendros ekonominės erdvės suskurimą.
Tačiau, kaip ir minėjau, ankščiau sąjungoje yra pakankamai vidinės konkurencijos apraiškų. Jei kalbėtume apie vidines ES pagrindinių valstybių interesų zonas, tai Lietuva patenka į Vokietijos „sektorių“, kuriame šioji varžosi su skandinavais. Lietuvai Vokietija yra didžiausias prekybos partneris tarp ES valstybių. 2009 m. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė 10 proc., o importas – 11 proc. Be to, Vokietija yra stabiliausias lietuviškų prekių pirkėjas. Jei 2009 m. prekybos apimtys su visais pagrindiniais partneriais smuko iki trečdalio, tai eksportas į Vokietiją sumenko tik 0,8 proc. Prisiminus, kad Statistikos Departamento duomenys atspindi labiau stambių sandorių statistiką, nes per Intrastat pateikiami duomenys realiai neapima smulkiosios prekybos ir sandorių tarp fizinių asmenų (kaip, pvz., autotransporto priemonių pirkimo atvejais), galima daryti prielaidą, kad ekonominiai ryšiai su Vokietija yra dar glaudesni nei tai parodo statistika. Pagal tiesioginių investicijų apimtį Vokietija irgi yra viena iš didžiausių investuotojų Lietuvoje (10 proc.).
Vertinant tai, kad didžiausias Lietuvos užsienio prekybos partneris yra Rusija, mūsų užsienio politikoje nuolatos teks atsižvelgti ir į Maskvos santykius su Berlynu.
Drįsiu net pasakyti, kad, pradėjus funkcionuoti „North Stream“ dujotiekiui, mums procesai, vykstantys tarp Maskvos ir Berlyno, taps svarbesni nei Maskvos ir Briuselio (t.y. pagrindinių ES valdymo institucijų) santykiai. Šiame kontekste A.Merkel duotas pažadas padėti integruoti Lietuvos energetikos sistemą į europinius tinklus yra ypač svarbus. Be abejo, naivu tikėtis dujotiekio atšakos, tačiau elektros jungtis su ES mūsų šaliai yra gyvybiškai svarbi. Tokios jungties svarba padidėja žinant, kad Rusijos ir Baltarusijos santykiai sparčiai blogėja ir „energetinė kuoka“ Lukašenkai yra ne tik paruošta, bet ir buvo profilaktikai panaudota.
Baltarusija neabejotinai priklauso šalims, kurios Kremliaus yra laikomos jų interesų zona. Žinant tai, svarbu aiškiai suprasti, kiek mes galime sau leisti bendraujant su artimiausia kaimyne. Tai, kad ES Lietuvą laiko galimu tiltu tarp bendrijos ir Rytų kaimynų, yra pareikšta vizito metu. Tačiau tampant tiltu, reikia nuolatos turėti omenyje tai, kad kartais tiltai virsta placdarmais.
Ir, va, dabar prisiminkime kitą įtakos modelį, kuomet šalis įtakojama remiant valdantį elitą. „Jis – kalės vaikas, bet tai mūsų kalės vaikas“, – šie JAV prezidento F.Rooswelt žodžiai pasakyti apie Nikaragvos diktatorių Somosą yra trumpiausias tokio įtakos modelio apibūdinimas.
Per daugiau nei pusę amžiaus, praėjusių nuo to laiko, kuomet šie žodžiai buvo ištarti, nedaug kas ir tepasikeitė. Kruvini Pietų Amerikos režimai nugrimzdo į praeitį kartu su JAV ekonominiais ir politiniais interesais šiame regione. Tačiau šiandien mes galime stebėti, kaip sklandžiai vyksta amerikiečių bendravimas su totalitarine islamistine Saudų Arabija, kaip yra remiama toli gražu demokratijos etalonu nelaikytina Pakistano vadovybė ar kiek pastangų buvo įdėta, kuriant Europos „juodąja skylę“ – Kosovo albanų respubliką. Tiesa, pastarosios kūrime prisidėjo ir pati ES, taip sukurdama ne tik kontrabandos (įskaitant ginklų) vartus į savo teritoriją, bet ir keliems dešimtmečiams į priekį pasidėjo po pačia savimi potencialaus etninio (o gal ir religinio, nes Kosovas linksta į religinį radikalizmą) konflikto „bombą“.
Priklausomai nuo aplinkybių galimų įrankių arsenalas ganėtinai platus, nuo tiesioginės finansinės ir karinės pagalbos iki vietinių politinių organizacijų kurmio ar jau esamų draugiškų jėgų palaikymo.
Nestabiliuose regionuose ar ten, kur demokratijos mechanizmai niekuomet neveikė tinkamai, pasirenkamas tiesmukiškas ir paprastas kelias – atvedus į valdžią sau palankų politiką, tučtuojau paremti jo jėgos struktūras ( pvz., Saakašvilio atveju). Tačiau ten, kur bent jau iš dalies veikia demokratija ar šalis yra demokratinės šalies, ar jų bendrijos įtakoje, pradeda veikti šešėlinės politikos mechanizmai. Ko gero, ryškiausias netiesioginės įtakos pavyzdys yra Soroso fondas. Jo veiklos suaktyvėjimas viename ar kitame regione visuomet nurodo, kur krypsta Baltųjų Rūmų žvilgsnis.
Naujausias netiesioginės politikos „atradimas“ – tai vadinamosios „žmogaus teisių gynimo organizacijos“. Gerai finansuojamos ir deklaruojančios neabejotinai kilnius tikslus, jos atsiranda visuomet ten, kur to reikia JAV administracijai. Maža to, šios naujai sukurtos organizacijos stengiasi perimti sritis, kuriose iki šiol sėkmingai veikdavo JTO organizacijos ar seniai veikiančios ir nepriekaištingos reputacijos, ir visuotinai pripažįstamos humanitarinės organizacijos („Gydytojai be sienų“ , „Raudonas kryžius“ ir t.t.).
Kai kalbėjau apie ES įtaką Lietuvai, aš pirmiausia kalbėjau apie ekonominius svertus, todėl visai logiška priminti apie mūsų šalies santykius su didžiausia pasaulio ekonomika. t.y. JAV.
Lietuvos eksportas į Jungtines Amerikos Valstijas tesudaro apie 2%, importas (nepamirškime, kad kalbame apie šalį su ypač stipria ir technologiškai pažangia pramone ) iš viso sparčiai artėja prie mirties taško.
Pabandysiu būti ciniškas ir įvertinsiu V.Adamkaus valdymo laikais vykdytą ypač palankią tuometinei JAV administracijai užsienio politiką kaip tam tikrą investiciją. Deja, aktyvios Irako ir Afganistano karo fazės metu (2004 m.) Lietuva dar galėjo pasidžiaugti 4% užsienio investicijų, atėjusių iš užjūrio „strateginiu partnerių“, tačiau amerikiečių tiesioginės investicijos yra tiek menkos, kad net nepatenka į Statistikos Departamento pagrindinę ataskaitą.
Susikertant didžiųjų jėgos centrų interesams, o Lietuva buvo yra ir bus tokių interesų susikirtimo vieta, mes negalime leisti sau pasirinkti vieną jų, kaip vienintelį mums tinkantį. Karčios istorijos pamokos ir pragmatiškai ramus požiūris į mus supantį pasaulį turėtų padėti mums kiekviename „didžiosios“ politikos pokytyje rasti savo vietą. Na, o jei kas abejoja, ar tai mažai valstybei įmanoma turėti savo interesais paremtą užsienio politiką, tuomet jums gal padės grynas Šveicarijos Alpių oras?
2010-09-12
