Kiek pasiganęs opozicijos lankose ir viešai jau pradėtas vadinti „politiniu lavonu“, Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas sugrįžo į valdžią. Greičiausiai tai būtų galima pavadinti taip: „pasitaikė, kaip aklai vištai grūdas“, kadangi socialliberalai, atrodo, jau buvo praradę viltį ne tik sugrįžti į valdžią, ar pan., bet po kitų Seimo rinkimų ir apskritai patekti į Seimą. Nes visos derybos su visomis partijomis keliauti į Seimo rinkimus bendroje koalicijoje baigdavosi visišku fiasko: Kazimira Prunskienė po pokalbių su Artūru Paulausku nuskubėjo į Viktoro Muntiano glėbį, o liberalcentristai, išgirdę apie Artūro Zuoko ir Artūro Paulausko susitikinėjimus, pradėjo rašyti pareiškimus išstoti iš partijos. Taigi Artūrui Zuokui, norint išsaugoti partiją, nuo bendros koalicijos su Artūru Paulausku teko atsitraukti. Ir Naujoji sąjunga, susirinkusi į tarybos posėdį, konstatavo: į Seimo rinkimus eisime vieni, o patys socialliberalai skubiai puolė arti dirvas savo jau iš anksto numatytose vienmandatėse rinkimų apygardose, nes suprato – be nešulinio arklio, partija pati sau viena 5 proc. barjero niekaip neįveiks.
Ir štai tokioje politinėje atmosferoje, kai, atrodo, aplink tvyro visiškas šaltis ir tamsi juoda naktis, o Artūras Paulauskas vaikščiojo visas pražilęs, susenęs 20 metų ir niūrus kaip žemė, Andriaus Kubiliaus konservatoriai, dar prieš naujus metus balsavę už Gedimino Kirkilo Vyriausybės biudžetą, netikėtai „metė per bortą“ socialdemokratus. Likus keletui dienų iki balsavimo dėl G.Kirkilo stumiamo „trigalvio slibino“ įstatymo Seime, konservatoriai, dar neseniai G.Kirkilui padėję „stumti“ šį projektą, netikėtai ne tik, kad ėmė nepalaikyti jo, bet Seime ėmė jį net blokuoti.
Ką daryt? Susimąstė Gediminas Kirkilas, juoba, kad su „Vilniaus prekybos“ berniukais naujos atominės elektrinės statybos projektas jau suderintas. Ir tuomet – tuomet buvo prisimintas tas „prakeiktas, prakeiktas“ Artūras Paulauskas, kurį socialdemokratai, konservatorių rankomis, beveik prieš dvejus metus iš Seimo pirmininko posto išvertė.
„Artūras Paulauskas guli, dabar reikia jį suspardyti“, – toks įvyko pokiliminis tarppartijinis susitarimas, ir išvertus Artūrą Paulauską iš Seimo pirmininko posto, prasidėjo Naujosios sąjungos pirmininko „spardymas“.
Pirmiausia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko posto neteko Naujosios sąjungos pirmininko pavaduotojas Alvydas Sadeckas, paskui – buvusį A.Paulausko kurso draugą A.Klimavičių generalinio prokuroro kėdėje pakeitė A.Valantinas, o netrukus postą prarado ir laikinojo Prezidento Artūro Paulausko paskirtas Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius – į jo kėdę atsisėdo konservatorius Povilas Malakauskas. Galiausiai – iš posto krito ir generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius, į šį postą atėjęs iš A.Sadecko su P.Liubertu įkurto „Ekskomisarų biuro“, kuris būdavo dažnas svečias Seimo pirmininko Artūro Paulausko kabinete. Tik Muitinės departamente „paulauskininkai“ išlaikė savo pozicijas – Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotoju vis dar sėkmingai tebedirba Juozas Rimkevičius, kurio pavardė buvo antra po V.Telyčėno kandidatų į generalinius policijos komisarus sąraše.
Taigi „paspardė“, „paspardė“ projektas 2K Artūrą Paulauską ir … sustojo. Mat „bespardydami“ ir šiaip „besispardydami“ projekto dalyviai pamatė, kad ir patys netrukus gali būti „užspardyti negyvai“: tiek konservatorių, tiek socialdemokratų partijoms gresia skilimai, o šių partijų lyderiams – Kirkilui ir Kubiliui – dar ir galimybės netekti partijos pirmininkų postų. Socialdemokratų partijoje labai aktyviai pradėjo „valdžią imti“ Algirdo Paleckio „blokas“, o Konservatorių partijoje vis dažniau imta linksniuoti Jono Kronkaičio kaip naujojo partijos pirmininko pavardė…
Taigi Andriui Kubiliui puolus gelbėti savo kaip partijos pirmininko kailį bei atsižegnojus nuo projekto 2K ir Gedimino Kirkilo, ir susidarė situacija, kurią Artūras Paulauskas galėtų pavadinti „kaip aklai vištai grūdas“. Mat dabar vien dėl vieno vienintelio balsavimo Seime – „trigalvio slibino“ projekto palaikymo – Artūras Paulauskas su savo dešimt Seimo narių ne tik, kad gaus aplinkos ministro ir Europos reikalų komiteto pirmininko postą, bet ir atgaus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko postą bei dvasinę ramybę, kadangi nešulinis arklys, kuris išneš Naująją sąjungą per rudenį įvyksiančius Seimo rinkimus, ne tik kad jau surastas, bet ir pakinkytas – mainais už „trigalvio slibino“ palaikymą Socialdemokratų partija turės ne tik postus socialliberalams duoti, bet ir koaliciją per Seimo rinkimus sudaryti, ir Artūrą Paulauską per Prezidento rinkimus paremti.
Kas gali paneigti, kad nauda, gauta iš naujos atominės elektrinės statybos, viso to verta?
