Giedrė GORIENĖ
Taip vadinamas Naujosios sąjungos lyderis lieka ištikimas savo principams – jis gali būti koalicijoje nors ir su velniu, jeigu tas velnias atliks nešulinio asilo vaidmenį ir įneš jokio populiarumo visuomenėje neturinčią Artūro Paulausko Naująją sąjungą į valdžią. Paprasčiau kalbant, dar vakar įvardinta “susikompromitavusia”, “neskaidria” partija, kuriai Artūro Paulausko “tėvonijoje” – Generalinėje prokuratūroje pateikti įtarimai dėl apgaulingos buhalterijos apskaitos, šiandien gali tapti pačia “švariausia” ir “skaidriausia” partija, jei tik ji sutiks būti tuo nešuliniu asilu, kuris “nurašytą” buvusį Seimo pirmininko Artūrą Paulauską su baigiančia išsilakstyti Naująja sąjunga išvilks kaip nors per rinkimus iš pradžių į Savivaldybių tarybas, o paskui – ir į Seimą.
Būtent toks įspūdis susidaro išgirdus Artūro Paulausko pakvietimą Darbo partijai prisidėti prie… socialliberalų ir įkurti centrinių jėgų bloką, kuris galėtų dalyvauti Seimo rinkimuose. Gali būti, kad kalbama apie priešlaikinius.
Toks eilinis staigus Artūro Paulausko “apsigalvojimas” “Karštą komentarą” paskatino paieškoti atsakymo į klausimą, kas privertė taip vadinamą Naujosios sąjungos lyderį iš esmės pakeisti savo požiūrį į Darbo partiją?
Atsakymas, atrodo, gali būti tik vienas – tas saldus žodis “valdžia”.
A.Paulausko kelias į valdžią
Apie Artūrą Paulauską kaip apie buvusį LKP CK administracinių organų priežiūros skyriaus instruktorių šiandien nekalbama – nes nepriklausomoje Lietuvoje šiandien “ne fasonas” prisipažinti, kad sovietmečiu turėjai kokių nors ryšių su KGB. O Artūro Paulausko ryšiai nebuvo netiesioginiai – nors jis nebuvo kadrinis KGB darbuotojas ar koks nors paprastas KGB “stukačius”, tačiau LKP CK skyrius, kuriame jis dirbo, buvo aukščiau už KGB – mat šis skyrius kuravo KGB. Be LKP CK administracinių organų priežiūros skyriaus atstovo nevykdavo joks KGB darbuotojų susirinkimas. Visi nurodymai KGB – į ką kreipti didesnį dėmesį, ką persekioti ir t.t. – buvo duodami būtent iš šio LKP CK skyriaus.
Todėl šis Artūro Paulausko biografijos faktas jokiose Artūro Paulausko kaip politiko biografijose, savaime suprantama, nefigūruoja.
Nepaisant to, Artūras Paulauskas šiandien niekam nesigiria ir tuo, kad Maskva, likus keturiems mėnesiams iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimo, paskyrė jį pirmuoju Lietuvos TSR generalinio prokuroro pavaduotoju. Taigi Artūras Paulauskas, Lietuvai žengiant į nepriklausomybę, Maskvai atrodė patikimas žmogus. (Ir, atrodo, Artūras Paulauskas Maskvos nenuvylė – jam vadovaujant Seimui, įstatymu 70 metų uždraustas priėjimas prie KGB archyvų Lietuvoje. Taip A.Paulausko vadovaujama nepriklausoma Lietuva įsipareigojo saugojo svetimos, neegzistuojančios valstybės paslaptis).
Tuo metu, kai Maskva A.Paulauską paskyrė pirmuoju Lietuvos TSR generalinio prokuroro pavaduotoju, kaip žinia, Sąjūdis buvo pačiame savo jėgų žydėjime, ir vieša paslaptis buvo tai, kad netrukus Lietuva paskelbs nepriklausomybę. Kadangi Sąjūdį kuruoti LTSR KGB buvo įkurtas atskiras skyrius, t.y. LTSR KGB 5 valdybos 4 skyrius (kuriam vadovavo P.Vozbutas), o KGB kuravo LKP CK administracinių organų priežiūros skyrius, kuriame dirbo ir Artūras Paulauskas, tai kam jau kam, tačiau tuometinės politinės nuotaikos ir ateities politinių įvykių scenarijai jam turėjo būti žinomi – beje, kaip ir Maskvai.
1990 m. kovo 11-ąją Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Artūras Paulauskas paskiriamas nepriklausomos Lietuvos generaliniu prokuroru. Beje, kas į šį postą jį rekomendavo tuometiniam Aukščiausios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, pastarasis viešai apie tai nekalba. “Neprisimenu”, – nuo tiesaus atsakymo kadaise paklaustas išsisuko Vytautas Landsbergis.
Ekskursas į praeitį
Kaip redakcijai pasakojo vienas buvęs LTSR KGB 5 valdybos 4 skyriaus darbuotojas, nuo 1985 metų, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo perestrojką, o realiai ji neprasidėjo, buvo nutarta pakelti tam tikras jėgas, kad ta perestrojka pajudėtų. Šiam tikslui TSKP “aparatčikai” nusižiūrėjo Pabaltijį. Tokiu būdu Lietuvoje buvo suformuotas Sąjūdis, Latvijoje ir Estijoje – Liaudies frontas. “Atsitiktinių žmonių Sąjūdyje nebuvo”, – “Karštam komentarui” sakė tuometinių įvykių liudininkas iš LTSR KGB. – “Prie Žinijos draugijos buvo klubas “Globus” – iš ten ir atėjo visi dešinieji ir kairieji lyderiai”.
Pasak tuo metu aukštas pareigas ėjusio KGB pareigūno, Sąjūdį kūrė KGB kartu su Komunistų partija. “Kiekvieną dieną Vozbutas (buvęs KGB 5 valdybos 4 skyriaus viršininkas – G.G.) eidavo pas Šepetį (tuometinis CK sekretorius – G.G.) su “dokladais”, – pasakojo buvęs kagėbistas.
“O dar prieš pirmą savo oficialų vizitą “Tepnoga” (tokia A.Jakovlevo pravardė – G.G.) slapčia buvo atvykęs į Lietuvą ir Kaune susitiko su radikalais. “Tepnoga” drąsino juos veikti, o jie vis “laužėsi”: “Kas mums bus? Mus juk pasodins!”. Ir “Tepnoga” pasakė: “Nieko jums nebus! Niekas jūsų nepasodins!”. Štai nuo tada viskas ir prasidėjo…” – pasakojo buvęs KGB pareigūnas.
“Noriu į prezidentus!”
Generalinė prokuratūra Artūrui Paulauskui – tik tramplinas siekti savų politinių tikslų. 1997 metais, duodama spaudai interviu, Jolanta Paulauskienė prasitarė, kad jos vyras Artūras Paulauskas “jau prieš penkerius metus ėmė svarstyti galimybę tapti prezidentu”. Vadinasi, tai buvo 1992-ais. O jeigu prisiminsime 1991m. pabaigoje pradėtą politinę Juozo Jermalavičiaus ir Mykolo Burokevičiaus bylą, tai galima susidaryti nuomonę, kad jau tada tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas matė save Lietuvos Prezidentu ir kad visa jo kaip generalinio prokuroro karjera buvo paremta vienu – politinėmis ir rezonansinėmis bylomis, turinčiomis jį nuvesti į išsvajotąjį Prezidento krėslą. Kitaip sakant, generalinio prokuroro pozicija jam turėjo būti įrankiu susikurti tinkamą kandidato į prezidentus įvaizdį.
Taigi – lenkime pirštus: antivalstybininkų Juozo Jermalavičiaus ir Mykolo Burokevičiaus baudžiamoji byla ir teatralizuotas jų pargabenimas iš Baltarusijos;
“Vilniaus brigados” lyderio Boriso Dekanidzės byla ir parodomasis teismas dėl “Respublikos” žurnalisto Vito Lingio nužudymo (beje, žadėjęs, kad išsiaiškins V.Lingio nužudymo užsakovus – ne tik žmogžudystės organizatorių ir vykdytojus, Artūras Paulauskas pažado netesėjo – jie iki šiol neišaiškinti. Ir, manoma, jie niekada nebus išaiškinti, nes, kaip “Karštam komentarui” išaiškino nusikalstamo pasaulio atstovai, norint “pašalinti” žurnalistą, labiausiai tinkamas toks modelis: 1) koks nors aukštas korumpuotas VRM “šaltinis” “nutekina”, pvz., Vitui Lingiui tam tikrą medžiagą apie “Vilniaus brigadą”; 2) žurnalistas tą medžiagą išspausdina; 3) tas pats VRM “šaltinis” parodo tą išspausdintą medžiagą “Vilniaus brigadai”, su kuria laisvu nuo darbo VRM metu varo kokį nors nešvarų ginklų prekybos biznį, ir paliepia “kliūtį pašalinti”; 4) “Vilniaus brigada” “kliūtį pašalina”; 5) pareigūnai, žinodami, kas padarė, tuoj pat “principingai” “išaiškina” nusikaltimą – tokiu būdu konkurentai iš biznio pašalinami, t.y. kaltieji dėl žmogžudystės pasodinami… Ar ne todėl Vito Lingio žmogžudystės užsakovai neišaiškinti iki šiol?);
Henriko Daktaro byla – tai bene labiausiai teatralizuotas Artūro Paulausko “šou”, kurį Artūras Paulauskas naudoja per kiekvieną savo rinkimų kampaniją (įskaitant ir variaciją apie tariamai planuotą “daktarų” grupuotės pasikėsimą “nužudyti principingą prokurorą”).
Taigi šitiek triūso, šitiek rezonansinių bylų, šitiek reginių liaudžiai, o už geriausią vaidmenį išsvajotojo “Oskaro” – Prezidento posto kaip nėra, tai nėra… Nors 1998-ais iki pilnos laimės trūko visai nedaug – tik penkiolikos tūkstančių sąvartyne kažkokiu tai būdu atsiradusių balsavimo biuletenių su pažymėta kandidato į prezidentus Artūro Paulausko pavarde.
“Nejaugi jūs norėjote ŠITOKĮ prezidentą turėti?” – vėliau man, pūsdamas cigaretės dūmus į akis, aiškins aukštas amerikiečių CŽV atsargos pareigūnas.
A.Paulauskas politikoje
1998-ųjų Prezidento rinkimai Artūrui Paulauskui buvo startas į politiką – po pralaimėjimo (ar tai iš tiesų buvo pralaimėjimas, dar labai abejotina) jis įkūrė Naująją sąjungą.
Dėl šitokio Artūro Paulausko posūkio į politiką konservatoriai neoficialiuose pokalbiuose kažkodėl kaltina savo buvusį premjerą Gediminą Vagnorių – atseit reikėjo ne Kazį Pėdnyčią, o Artūrą Paulauską paskirti generaliniu prokuroru, ir jis politikoje nebūtų makalavęsis.
Tačiau yra kaip yra: Artūras Paulauskas įkūrė Naująją sąjungą, kuri tik per plauką nesusijungė su LDDP, ir Artūras Paulauskas tik per plauką netapo susijungusių partijų pirmininku. O taip atsitiko dėl vienos paprastos Artūro Paulausko charakterio savybės – lemiamu momentu išduoti. Ir todėl užuot palaipsniui ėjęs link susijungimo su socialdemokratais ir užuot kantriai laukęs, kada Algirdas Mykolas Brazauskas perleis jam savo kaip partijos pirmininko vairą (tai rodo, kad žvalgybininku Artūras Paulauskas negalėtų būti – ten, pvz., kartais vieno susitikimo reikia laukti metus ar ilgiau), A.Paulauskas nubėgo pas tuometinį liberalų lyderį Rolandą Paksą ir kartu su juo bei centristais pasiskelbė Naujosios politikos koalicija. Tačiau neilgam – po gero pusmečio Rolandas ir Artūras, iki tol draugavę šeimomis, garindavęsi pirtyse ir sprendę reikalus prie alaus bokalo, staiga pavirto didžiausiais priešais – Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė premjerui Rolandui Paksui ultimatumą (atsistatydinti, berods, per 24 val.), o pastarajam nepaklausius, Naujosios sąjungos pirmininkas, kaip koks šuo pabrukęs uodegą, sugrįžo pas šeimininką, kurį vos prieš pusmetį buvo išdavęs – pas “tėvelį” Algirdą Mykolą Brazauską.
“Sūnus palaidūnas”, kaip socialdemokratų kuluaruose vadinamas Artūras Paulauskas, 2004 m. Seimo rinkimuose dalyvavo Naujosios sąjungos ir socialdemokratų koalicijos sąraše. O po metų, kai Seimas išvertė Artūrą Paulauską iš Seimo pirmininko kėdės, iš premjero posto pasitraukė ir Algirdas Mykolas Brazauskas – mat Artūro Paulausko “tėvonija” – Generalinė prokuratūra pradėjo baudžiamąjį persekiojimą prieš prie Artūro Paulausko nuvertimo prisidėjusią Darbo partiją: Darbo partijai pareikšti įtarimai, buvęs partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich išvyko gyventi į Rusiją. Taigi Lietuvoje pasklido “putinizmo” tvaikas.
Šiandien Artūras Paulauskas – vėl ant balto žirgo. Jis vėl ruošiasi šuoliui į aukštumas. Šį kartą jo nešuliniu asilu, regis, bus “atsinaujinusi” Darbo partija, kuri su Artūro Paulausko socialliberalais rengiasi kurti vadinamąją centro bloko koaliciją. Kaip ilgai truks Kęstučio Daukšio (Darbo partijos) ir Artūro Paulausko (Naujosios sąjungos) draugystė, kol kas dar neaišku. Tačiau kuo visa tai anksčiau ar vėliau baigsis, jau dabar galime pasakyti: Kęstučio Daukšio “suėdimu”. Nes visi partijų lyderiai, kurie būdavo šalia Artūro Paulausko, anksčiau ar vėliau būdavo “suėsti” ir “nurašyti”.
