„Susirgau… Gerbiamas Gabrieliau Landsbergi, mano partijos pirmininke, susidūriau su rimtu negalavimu, kuriam paaiškinimo dar nerandu, spėju busiu apsirgęs.
Ausys apgauna mane, jos girdi kaip konservatorių partijos pirmininkas pasisako už partnerystės įteisinimą, niekaip neišgirsta nuomonės apie gyvybės apsaugą ir abortus. Mano ausys girdi, kaip prieš rinkimus jis ragina ieškoti sąlyčio taškų, nekelti reikalavimų, o po rinkimų prigalvoja begalę sąlygų galimiems koalicijos partneriams. Aš girdžiu, kad viena iš tų sąlygų – „Liberalai bus kartu, amen”. Tuo pat metu liberalai sako nieko apie tai nežinantys. Kvailos tos mano ausys.
Akys streikuoja. Mano akys mato TS-LKD partijos pirmininką, kuris debatų metu ironiškai žiūri į savo oponentus, galbūt net pašaipiai šypsosi, arogantiškai grūmoja pirštu. Akivaizdu, kad turiu regėjimo problemų.
Mano širdis visai pašėlo. Aš klausau R. Karbauskio ir prijaučiu jo išsakomai vertybinei pozicijai. Protas rėkia man – „Ar tu durnas? Juk jis valstietis žaliasis. Bet ką man daryti, jei ne mano partijos pirmininkas gina pamatines konservatorių idėjas?
Logika mano šlubuoja, Gabrieliau. Mūsų partija pralaimėjo rinkimus, mes gavom mažiau mandatų nei praėjusį kartą, bet partijos vadovybė sako, kad triuškinamai laimėjom.
Uoslė krečia pokštus. Kartais atrodo, jog užuodžiu dūmų, besitelkiančių virš mūsų partijos, kvapą. Žmonės lieka neišgirsti, neišklausyti ir pradeda deginti laužus, ant kurių gali sudegti ir partijos reitingai ir tautos pasitikėjimas ir Tu pats.
Mano atmintis nebe ta kaip buvo. Rodos prisimenu, kad mūsų partija siekia kovoti su alkoholizmu, bet seime priimant įstatymą draudžiantį prekybininkams reikalauti dokumento iš perkančiųjų, tik vienas partijos narys pasipriešina.
Mano liežuvis man nebepavaldus. Žinojau, žinojau, kad nereikia viešai kritikuoti pirmininko, bet vat, neišlaikiau.
Baimės jausmas apima berašant šį tekstą, juk galimai išmes mane iš partijos, kaip ir dalį viešai prieštaraujančių. Tada prisimenu, kad mano vaikystės rajone, naujininkuose, vakarais baisiau būdavo, apsiraminu.
Kojos mano nori mauti lauk iš tavo partijos, kuri nebegina mano vertybių, bet aš pamąstau ir prisimenu – ne tavo čia partija, ji mano, tu tik išrinktas pirmininkas, o aš partijos narys. Kas iš mūsų svarbesnis?
Brangus Gabrieliau, neturiu ne menkiausių abejonių, kad esi atsidavęs TS-LKD. Žinau, kad mums abiems mūsų partijos vertybės yra svarbiausias dalykas gyvenime. Žinau, kad dedi visas jėgas, kad dabar tau įtemptas metas ir aš viską suprantu. Galbūt ir tu pervargai, ir tavo akys mato iškreiptą realybę, ir tavo ausis girdi tik gretimai stovinčių balsus, ir tavo liežuvis kalba tai, kas jau vakar diena”, – socialiniame tinkle „Facebook” sekmadienį parašė Stanislavas Stavickis Stano.
