Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Matyt, į šį klausimą šiandien nė pats velnias neatsakytų. Viskas šitiek painu ir taip susimaišę, kad bandydamas ką nors išnarplioti vien tik sprandą dabar nusilaužtum.
Tačiau politinėje padangėje yra pastebima keletas įdomių tendencijų. O būtent tai, kad kuriasi ne tik nauja kairė – Algirdo Paleckio vadovaujamas „Frontas“, bet ir nauja dešinė – advokato Kęstučio Čilinsko vadovaujamas Jungtinis demokratinis judėjimas.
„Frontas“ – alternatyva sustabarėjusiai nomenklatūros ir oligarchų užvaldytai Socialdemokratų partijai.
Jungtinis demokratinis judėjimas – alternatyva sustabarėjusiai ir oligarchų užvaldytai Konservatorių partijai.
Taigi socialdemokratai, kuriems nepatinka Gedimino Kirkilo ir ko „kabinetinis a la CK politbiuras“ valdymas, gali pereiti į „Frontą“. O konservatoriai, kuriems ne prie širdies oligarchų užvaldyta Kubiliaus „grietinėlė“, – į Jungtinį demokratinį judėjimą.
Tačiau svarbiausia – tiek „Frontas“, tiek Jungtinis demokratinis judėjimas yra anti-sisteminės politinės jėgos, kurios supranta – kad Lietuvoje niekas nepasikeis tol, kol nepasikeis valdymo sistema.
Šalia naujosios kairės ir naujosios dešinės kūrimo vyksta ir vadinamosios „jėgos struktūrų“ partijos – Naujosios sąjungos – „laidotuvės“. Nepatekusi į Seimą Naujoji sąjunga savo partijos viduje pradėjo „razborkes“, po kurių partijos pirmininkas Artūras Paulauskas atsistatydino, o pati partija pradėjo byrėti.
Artėjant partijos suvažiavimui, didžiulį akibrokštą metė NS Tauragės skyrius, kuris priėmė sprendimą apskritai likviduoti NS Tauragės skyrių ir, tą padarę, socialliberalai perėjo pas socialdemokratus. Buvęs to skyriaus pirmininkas, buvęs parlamentaras Vaclovas Karbauskis šitokį Naujosios sąjungos Tauragės skyriaus narių apsisprendimą aiškino pralaimėtais Seimo rinkimais.
„Naujosios sąjungos kaip partijos apskritai neliks“, – mano kai kurie KK kalbinti politologai. Ir iš tiesų – partijos viduje pastaruoju metu daugiausia kalbama tik apie tai, su kuo partijai reikėtų jungtis – socialdemokratais ar „abonentininkais“. O trečia, gana nedidelė dalis socialliberalų, savo partijos ateitį mato pas valstiečius liaudininkus.
Taigi – kas kur. Kas išsivaikščios kur. Būtent tokia ateitis laukia socialliberalų. Nors Artūras Paulauskas tikisi kandidatuoti į prezidentus, tokiu būdu bandyti prisikelti iš „numirusių“ ir taip bandyti atgaivinti išsivaikščioti baigiančią Naująją sąjungą. Tačiau vargu bau – nei Jolantos Paulauskienės dainos su balsinguoju Merūnu, nei Vytautas Grigaravičius su savo „kova su organizuotu nusikalstamumu“ Naujosios sąjungos iš numirusių jau neprikels. Nes, liaudiškai kalbant, Artūras Paulauskas su savo Naująja sąjunga – jau „mušta korta“.
Nėra abejonių, kad netekę valdžios Gedimino Kirkilo socialdemokratai visomis išgalėmis bandys savo prarastą valdžią atgauti – greičiausiai pasiųsdami Algirdą Brazauską kandidatuoti į prezidentus. Nes keli klausimai – LEO LT ir „Alitos“ privatizacijos peržiūrėjimas – buvusiai socialdemokratų Vyriausybei yra ypatingai skausmingi. Tačiau iš tiesų visa tai tėra politinis žaidimas.
Bet kokie socialdemokratų pasispardymai A.Kubiliaus Vyriausybės atžvilgiu ir A.Kubiliaus kalbos apie „Alitos“ privatizacijos „peržiūrėjimus“ ir pan. – tai tik „piaras“ mūsų visuomenei apkvailinti, kadangi tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai sėdi š… iki ausų ir tarp šitų „tradicinių“ partijų egzistuoja pogrindinis susitarimas – socialdemokratai neliečia konservatorių, o konservatoriai – socialdemokratų. Juk būtent dėl tokio pokiliminio susitarimo ir buvo prokuratūroje „teisingai“ pabaigtas ikiteisminis tyrimas dėl „Draugystės“ viešbučio privatizavimo, leidžiant AMB išlipti iš balos sausam, būtent dėl tos pačios priežasties socialdemokratai, atėję į valdžią 2001 metais, nekėlė baudžiamosios atsakomybės klausimo dėl milijonų, iššvaistytų iš „Mažeikių naftos“, po jos faktinio atidavimo (o ne pardavimo) „Williamsui“.
Visi klausimai, kuriuos kelia 2K projekto (Kirkilas+Kubilius) dalyviai – vien tik politiniai. Atsakomybės klausimas nebuvo keliamas, nėra keliamas ir ateityje keliamas nebus.
Ir todėl jokio apskritai skirtumo, kas valdžioje, – Gedimino Kirkilo socialdemokratai ar Andriaus Kubiliaus konservatoriai-krikščionys demokratai. Nes atsakomybės, kaip tokios, niekada prie jų nebuvo, nėra ir nebus.
„Politikoje nėra nei amžinų draugų, nei priešų – yra tik interesai“, – sako sena kaip pasaulis taisyklė, kuri ir Lietuvos politikoje – ne išimtis. Juk tiek Konservatorių partijos, tiek Socialdemokratų partijų „grietinėlės“ yra tų pačių oligarchų valdomos marionetės, tik drabužėlio, kuriuo jos vilki, spalva kita.
„Jei nori laimėti lenktynes, statyk ant keturių arklių. Ir kažkuris iš jų vis tiek laimės“, – prezidento rinkimų ypatybes kadaise aiškino vienas amerikonas.
Kitaip sakant, jei nori turėti savo prezidentą, tai remk keturias kandidatūras – tuomet viena iš tiesų pateks į prezidento rinkimų turą.
Tas pats ir kalbant apie Seimo rinkimus: jei nori laimėti, remk keturias politines partijas. Kažkurios iš jų laimės, o laimėjusios jau turės aiškią valdančiąją koaliciją…
„Niekada nestatyk tik ant vieno arklio – tuomet tikimybė laimėti yra labai maža“, – tokia, rodos, paprasta, tačiau iš tiesų labai vertinga pamoka.
Ir todėl, pažiūrėkit į šiuos Seimo rinkimus, – amerikonų išaiškinta ir mūsų oligarchų įsisavinta taktika visiškai pasiteisino. Keturi, rodos, absoliučiai skirtingi ir skirtingų šeimininkų paleisti į trasą arkliai laimėjo Seimo rinkimus, ir valdančioji dauguma – jau garantuota. Bet kad jie nemoka gauta valdžia naudotis ir liaudį smaugia – va čia tai jau kita šneka…
O tuo tarpu…
Anti-sisteminės jėgos po truputį auga, stiprėja ir kuriasi. Juk iki kitų Seimo rinkimų dar laiko iki valios yra…
2009-02-09
