Pastarojo meto įvykiai Lietuvoje sujaukė vakariečių ligšiolinį Lietuvos matymą – į Lietuvą atvykę Briuselio pasiuntiniai klausinėja politikos kuluarus gerai žinančių žurnalistų, ką visa tai reiškia. Nes tai, ką Briuselis gauna iš oficialių šaltinių ar sužino skaitydamas mūsų valdančiajai klikai tarnaujančią spaudą, jokio aiškumo nesuteikia – priešingai, dar labiau sujaukia Briuselio galvų protus. Briuselio pasiuntiniams knieti sužinoti, kodėl ir nuo ko visa šita velniava Lietuvoje prasidėjo, kas už ko stovi, kas su kuo ir kas už ką. Tačiau labiausiai mūsų svečius stebina, kodėl Lietuvos Prezidentas vadovaujasi emocijomis, o ne Konstitucija. Apie tai plačiai kalbama ir diplomatiniuose kuluaruose, kur, kaip žinote, jokie protokolai ar draudimai kalbėti apie tą ar apie kitą neegzistuoja. Kitaip sakant, ir užsienio šalių diplomatai, esantys Lietuvoje, prie kavos puodelio ar alaus bokalo gali balsiai pamąstyti ir išsakyti neoficialią nuomonę apie įvykius Lietuvoje, nes bet koks oficialus diplomato nuomonės pasisakymas mūsiškių politikų gali būti traktuojamas kaip kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus. Tiesa, šita nuostata negalioja vienintelei šaliai – JAV, nes ji, “nesikišdama į vidaus politiką”, vienintelė sugeba Lietuvoje daryti savo politiką. Ir, aišku, reguliuoti mūsų vidaus politiką. Lygiagrečiai su mūsų Generaline prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentu…
Taigi įvykiai Lietuvoje prasidėjo prieš kelis mėnesius. Net neabejojama, kad ir Artūras Paulauskas šiandien būtų buvęs Seimo pirmininku, ir Algirdas Brazauskas – ministru pirmininku, ir Darbo partija – valdančiojoje koalicijoje, jei dabar Rusijoje kažkur gyvenantis faktinis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas nebūtų leptelėjęs apie … Prezidento Valdo Adamkaus apkaltą. Nes ar teisėtas Valdas Adamkus yra Prezidentas, jeigu jis iki Prezidento rinkimų negyveno Lietuvoje, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje juodu ant balto rašoma: “Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje” (78 str.). O šiandien net ir darželinukas žino, kad prieš rinkimus ir trejus, ir dvejus, ir vienerius, ir iš viso visus metus iki pat Prezidento rinkimų kampanijos pradžios Valdas Adamkus gyveno ne Lietuvoje, bet JAV, o Šiauliuose, kur jis buvo priregistruotas, gyveno tik jo šlepetės. Tačiau šlepetės, pagal Konstituciją, negali būti Lietuvos Prezidentu – tik žmogus…
Štai tuomet (gal tai ir sutapimas, o gal ir ne) pas tuometinį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską apsilankė buvęs Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, kuris, kalbama, ir dabar turi Prezidentui didžiulę įtaką, o konservatoriai su Andriu Kubiliumi priešakyje puolė rinktis parašus dėl Seimo pirmininko Artūro Paulausko atstatydinimo, t.y. puolė gelbėti Valdo Adamkaus. Žinant kerštingą Paulausko bei ūmų Uspaskicho charakterį, buvo galima lengvai iš anksto prognozuoti tokį scenarijų: tereikia įgyvendinti Artūro Paulausko atstatydinimą, ir Paulauskas, keršydamas savo koalicijos partneriams bei vadovaudamasis principais ir ambicijomis, iš socialdemokratų-darbiečių-valstiečių liaudininkų koalicijos pasitrauks, taigi koalicija sugrius, taigi Valdui Adamkui apkalta nebus pradėta, taigi Valdo Adamkaus Prezidento kėdė Daukanto aikštėje bus išsaugota.
Taigi kaip tarė, taip padarė. Svarbiausia – idėja, o visa kita, kaip sako rusai, delo techniki (technikos reikalas). Ir todėl reikiamu laiku reikiamoje vietoje prieš pat Artūro Paulausko atstatydinimo procesą pasirodė informacija apie Viktoro Uspaskicho žygius “Olympic” kazino. O kadangi šis kazino politikos kuluaruose vadinamas “Paulausko kazino”, mat ne kartą yra parėmęs Naująją sąjungą ne tūkstančiu ir ne dviem, bet žymiai didesnėmis sumomis, taigi, savaime suprantama, aišku, iš kur vėjai pučia. Ir štai tuomet ūmusis Viktoras Uspaskichas trenkia: “Aš negaliu nurodinėti frakcijai, kaip ji turi balsuoti”, ir Darbo frakcija Seime nusprendžia dėl Artūro Paulausko atstatydinimo balsuoti laisvai. O tai tolygu nurodymui – balsuoti “už” atstatydinimą. Ir darbiečių balsais Artūras Paulauskas buvo atstatydintas iš Seimo pirmininko pareigų.
Taigi pirmas plano punktas – “išgelbėti” Artūrą Paulauską nuo Viktoro Uspaskicho Darbo partijos – jau įgyvendintas. Nes Uspaskichas, būdamas sąjungoje su “spec.tarnybų tėvu” Paulausku, – didžiausia grėsmė Valdo Adamkaus prezidentiniam saugumui: pirmas turi pinigų, antras – įtaką spec.tarnybose, todėl jei šie du susivienytų, apkaltos procesas prieš Valdą Adamkų, kaip sakoma, būtų “vieni vartai”…
Antras punktas – nukenksminti Darbo partiją ir Viktorą Uspaskichą, kaip pavojų Valdo Adamkaus prezidentiniam krėslui. O kas gali geriau tai padaryti, nei tas, kurio užantyje – pykčio akmuo dėl prarastos valdžios?
Taigi tai, kas vyksta Lietuvoje, galima pavadinti karu keliais frontais. Vienas frontas – Valdas Adamkus bijo apkaltos ir nori išsaugoti savo kėdę, o tam reikia “nukenksminti” Viktorą Uspaskichą bei Darbo partiją ir sukurti tokią valdančiąją daugumą, kuri neeskaluotų Adamkaus apkaltos klausimo. Antras – Artūro Paulausko ir Alvydo Sadecko frontas – bet kokiomis sąlygomis išlikti valdžioje. Trečias – konservatorių “kaplaniškasis” frontas – priešlaikiniai Seimo rinkimai ir valdančioji dauguma. Ketvirtas – JAV frontas – Valdo Adamkaus, kaip JAV geopolitinių interesų įrankio, išsaugojimas Prezidento poste (“demokratijos” diegimas Baltarusijoje ir Afganistane, plano “3+3” (trys Baltijos valstybės ir trys Kaukazo valstybės) įgyvendinimas ir t.t.). O kaip visa tai vyksta, matome patys – toks jovalas, toks jovalas, kad net pats velnias gali čia sprandą nusisukti…
Beje, šitame naujame jovale pradėtas virti dar kažkoks neaiškios kilmės “Santalkos” jovalas – atseit, nauja politinė organizacija, kuri “išgelbės Lietuvą nuo nomenklatūros”. Ten daug įdomių pavardžių, kurių ne viena susijusi su Džordžo Soroso finansuojamomis organizacijomis. Ir su JAV, be abejo. Taigi galima daryti prielaidą, kad JAV nusivylė Lietuvoje esančiais savo įtakos agentais, todėl kuria “švarų” ir dar “nesusitepusį” naujadarą, t.y. naują sąjūdį, būsimiems Seimo ir savivaldybių rinkimams. Kas finansuoja šitą judėjimą ir kiek į tai yra mesta lėšų, tokio klausimo niekas nekelia – niekam tai neįdomu. Ir nė viena politinė partija, dabar esanti Seime ir kovojanti dėl valdžios, šito dabar nepastebi ir paprasčiausiai pastebėti nenori. O gal tiesiog neturi tam laiko – nes vyksta mūšis dėl ES pinigų.
O juk planas sugalvotas tai genialus – dabar, kuomet kairieji ir dešinieji pešasi dėl valdžios ir kovoja dėl premjero posto, Lietuvoje aktyviai kuriamas naujas sąjūdis, pasivadinęs “Santalka”, kurio užduotis, kaip redakcijai sakė šaltiniai susieti su JAV ambasada Lietuvoje, dalyvauti kituose Seimo rinkimuose, juos laimėti ir po rinkimų kartu su konservatoriais sudaryti stiprią dešiniųjų valdančiąją daugumą.
2000 m. spalio 30 d. “Verslo žinios” rašė, kad per 10 metų įvairiems projektams Lietuvoje įgyvendinti Atviros Lietuvos Fondui Džordžas Sorosas skyrė 42 mln. JAV dolerių (daugiau nei 160 mln. litų). Dabar, kaip žinia, šio fondo atstovai aktyviai dalyvauja “Santalkos” kūrime ir eina į valdžią, o jei eina, tai turi ir pinigų…
Taigi netrukus Lietuvos politikoje gali papūsti nauji vėjai, kurie su kiekviena diena Lietuvoje įgauna vis didesnį ir didesnį pagreitį. Todėl per šitą prizmę žiūrint juokingai atrodo Artūro Paulausko pastangos bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje – mat šitas politinio stuburo neturintis politikas, kurį Seimas prieš du mėnesiai gėdingai “nurašė” į politikos šiukšlyną, ateinančiųjų Lietuvos ateities matyme nefigūruoja…
Taip kad Lietuva eilinį kartą stovi ant didelių permainų slenksčio. Tik tas permainas, kaip keista, įtakoja ne kokie nors “kremliaus agentai”, kurie mūsų dešiniesiems vaidenasi už kiekvieno kampo, bet Džordžo Soroso finansuojamų organizacijų nariai, kurie nutarė išlįsti iš šešėlio ir patys aktyviai dalyvauti Lietuvos politikoje.
… Ir kas sakė, kad JAV nesikiša į Lietuvos vidaus politiką?…
