Skaitytojo komentaras
Žymaus anglų rašytojo Radjardo Kiplingo knygoje „Džiunglės“ randame du įdomius personažus – žiaurų, valdžios ištroškusį tigrą Šarchaną ir jo pakaliką šakalą Tebakį. Abiejų veikėjų charakteriai puikiai atitinka šiandienines politines realijas Lietuvoje. Tebakius galime pastebėti vos ne kiekviename žingsnyje, gerokai sunkiau atpažinti, kokiems Šarchanams jie tarnauja.
Agresyvūs, totalitariniai okupaciniai režimai mūsų šalyje paliko gilius pėdsakus. Dalis tautos neatpažįstamai suluošinta, jai įkvėpta vergo dvasia. Ligšiol girdime, jog prie okupanto gyventa geriau. Įpratome, nebesistebime, nebesipiktiname – greičiau, gailimės. Jei kas dar gali sukrėsti, tai šių mankurtizmo deklaracijų dangstymas tautiškumo, patriotizmo, nacionalizmo vardais.
„Alternatyvų stojimui į Tarybų Sąjungą nebuvo“ – skelbia skandalingo politikos mokslų absolvento Giedriaus Šarkano administruojamas interneto puslapis. Lietuviai džiaugsmingai pasitikę sovietinius „išvaduotojus“ iš „fašistinio“ Antano Smetonos režimo. Josifui Stalinui privalome dėkoti už sugrąžintą Vilnių ir Klaipėdą. Integratoriai į Maskvos imperiją Lietuvai siekę gero, o pati Lietuva savanoriškai įstojusi į TSRS. Šitokiais ir panašiais pareiškimais gausus G.Šarkano portalas iškaba pasirinko klausimo pavidalu suformuluotą lietuvninkų himno frazę – „Lietuviais norime ir būt?“
Juo toliau, juo gražiau. Seimo rinkimuose kandidatuojantis G.Šarkanas interneto svetainėje www.manobalsas.lt deklaruoja, jog apribojimai sovietų slaptųjų tarnybų darbuotojams dirbti valstybės tarnyboje ir švietimo srityje „prieštarautų pačiai žmogaus teisių sampratai“, draudimui KGB rezervininkams užimti valstybines pareigas taria griežtą „ne“, užtai griežtas „taip“ sakomas homoseksualizmui. Kas iškėlė šį kandidatą? Socialdemokratų partija? Liberalų sąjūdis? „Naujoji kairė“? Nieko panašaus. G.Šarkanas – „Jaunosios Lietuvos“ kandidatas.
Kas jungia šias manifestacijas su Lietuvos Krikščioniškosios Demokratijos partijos pirmininku Vincentu Lamanausku, „Lietuvos kelio“ partijos pirmininke Lilijana Astra, galiausiai – sąrašo lyderiu Stanislovu Buškevičiumi? Atsakyti galėtų gal tik jie patys.
Kam dirba G.Šarkanas? Paprasčiausiu atsakymu čia atrodytų Rusija, sėkmingai tęsianti sovietijos tradicijas. Atsakymas gal net pernelyg paprastas, nors ir tikėtinas. Lietuviais.lt įsivardijęs G.Šarkano portalas faktiškai „pagrindžia“ visus lietuvių tautinėms jėgoms priskiriamus kaltinimus – jis vienu metu garbina Rusiją, tiek carinę, tiek sovietinę, priešiškai apibūdina Europos Sąjungą, JAV ir NATO, galiausiai – Lenkiją. Nuoširdesnis, tačiau naivesnis Lietuvos patriotas, dar gerai atsimenantis bolševikų despotiją, tačiau primiršęs lenkiškąją agresiją ar dar nesuvokiantis Europos Sąjungos kosmopolitizmo grėsmės, G.Šarkano neiginius lengvai perskaitys kaip teiginius. Jei nenori, jog čia viešpatautų Maskva – dėkis su Varšuva arba su Briuseliu, o jei tam prieštarauji, vadinasi – dirbi Maskvai.
Ypatingas priešiškumas G.Šarkano puslapyje demonstruojamas krikščionybės atžvilgiu, drauge šliejantis prie senojo baltų tikėjimo. Jėzus Kristus vaizduojamas iškrypėliu, sadistu, kriminaliniu nusikaltėliu, lietuvybė pabrėžtinai supriešinama su krikščionybe. Perskaičius šią rašliavą, išsyk peršasi įspūdis, jog „pagonys“ yra destruktoriai ir priešų kolaborantai. Drauge su jais, šios etiketės prikergiamos visiems tautininkams, nacionalistams, euroskeptikams. Kosmopolitų piešiami kompromatai G.Šarkano propagandoje gauna savotiškus „įrodymus“. Užtai po to teigti savarankišką tautinę poziciją darosi ganėtinai keblu, lieka dvi alternatyvos – į Rytus arba į Vakarus. Abiejų pusių šalininkai turi, už ką dėkoti.
Šarchaną primenantis vardas atskleidžia, viso labo, Tebakį. Užtai tikrasis Šarchanas, kolei kas, lieka šešėlyje.
2008-09-30
