Nerimstu. Niekaip negaliu patikėti, kad sprendimą šaudyti į žmones guminėmis kulkomis ir panaudoti ašarines dujas sausio 16 d. prie parlamento priėmė paprastas policijos karininkas R.Dervinskas! Politinį sprendimą, už kurį gali lėkti aukščiausios vadovybės galvos, patikėta priimti „seržantui“?
Juk buvusiam generaliniam komisarui Vytautui Grigaravičiui „nuimti“ iš posto užteko kur kas mažesnio preteksto: provincijos girtuoklėlis policininkas padare avariją. Ne kartą mačiau, kaip atsargiai, tik įvertinę kiekvieną politinės intrigos niuansą, policijos vadovai priima sprendimus. „Niekuo netikėk, nepasitikėk, bet kuris bendradarbio veiksmas gali būti prieš tave nukreipto plano dalimi!“ – štai devizas, kuriuo vadovaujasi kiekvienas tikras „Ispanijos karalių dvaro“ gyventojas (1990-siais taip vadinome Vidaus reikalų ministeriją).
„Nedaryk nieko, kol rezultatas neprognozuojamas,“ – tokiai logikai sąmoningai ar instinktyviai paklūsta kiekvienas protingas „mentas“. Ir nedaro! Būkite tikri! Šiuo požiūriu VRM ministro Raimundo Palaičio nebuvimas mitingo dieną Vilniuje – tipiškas reiškinys. Galima numatyti, jog naujasis ministras susilaukė keletos senų gerų patarėjų šnabždesio ir laiku retiravosi. Vilniaus apskrities policijos komisaro Kęstučio Lančinsko paraišką tvarkai palaikyti prie parlamento paskirti Viešojo Saugumo Tarnybą įsakymu įtvirtino krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Ir įklimpo! Parlamentinė tyrimo komisija turės darbo. Pabandykim palengvinti jai gyvenimą, užduokim klausimus, į kuriuos teks atsakyti.
Šioje šaudymo prie Seimo istorijoje keistenybių nors vežimu vežk! Kodėl sausio 15 d. vykusiame pasitarime Vilniaus policijos šefas K.Lančinskas visus informavo, kad, patikimais duomenimis, jokių riaušių nebus – bet vis dėl to „išsirašė“ pusantro viešojo saugumo tarnybos kareivių? Kodėl tiek policija, tiek ir viešojo saugumo tarnyba buvo itin gausiai apginkluotos specialiąja technika ir riaušių malšinimo technika: ašarinėmis dujomis, dujokaukėmis, specialiais šarvais, jeigu buvo tvirtai žinoma, kad riaušių nebus? Jei spauda nemeluoja, vien kauniečiai padarė virš 900 šūvių! Kodėl visa ši butaforija buvo įkyriai demonstruojama susirinkusiems žmonėms, nors žinoma, jog ES dokumentai rekomenduoja to nedaryti, nes jėgos demonstravimas provokuoja mitinguotojus smurtiniams veiksmams?
Kodėl R.Dervinskas davė įsakymą šaudyti į demonstrantus, nors įstatymo normos nurodo, kad žmonės turi būti prieš tai perspėti ir jiems turi būti suteiktas laikas įvykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus? Kodėl policija nesikreipė į susirinkusius, reikalaudama nutraukti neteisėtus veiksmus ir išsiskirstyti? Kodėl iš karto po mitingo policijos vadovai melavo visuomenei, esą jie nešaudė į žmones guminėmis kulkomis? Kodėl atsakomybe už šiuos „šaudymus“ buvo bandoma suversti Viešojo saugumo tarnybai ir tik atsiradus nepaneigiamiems įrodymams, policijai teko prisipažinti?
Pradžioje sutarkim, kad laiku pabėgęs liberalas vidaus reikalu ministras – reiškinys visai normalus. Hipertrofuota konservatorės R.Juknevičienės reakcija – taip pat „norma“. Bet štai A.Kubilius, dvidešimt metų gyvenantis politikoje, patyręs vyrukas, lyg koks piemuo iššoko ir be jokio tyrimo, neprisidengęs jokia svetima nuomone, tiesiogiai apkaltino riaušių organizavimu Algirdą Paleckį! Apsalau iš nuostabos, tai išgirdęs. Ar kartais neišsikraustė premjeras iš proto? Juk po šio pareiškimo bet kokio tyrimo, bet kokio teismo išvados bus paneigtos Europos žmogaus teisių teisme dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, dėl teisės į teisingą ir bešališką teismą atėmimo… Žinoma, būtų smagu laikyti A.Kubilių kvailu – malonu… Bet! Išsigando, pasikarščiavo ar tiesiog skubiai gavo nurodymą kažką pridengti? Jeigu taip, tai ką? Aš A.Kubiliaus visai kvailu nelaikau. Gerai jį pažįstu.
Ar prieš demonstrantus reikėjo naudoti specialiąsias priemones? Ar buvo pagrindas šaudyti guminėmis kulkomis, panaudoti dujas? Ar tikrai buvo būtinybė sužeisti 34 žmones? Vienas sužeistasis ilgą laiką buvo komoje… Pastaraisiais metais Viešosios tvarkos palaikymo pajėgos užgesino 14 maištų ir riaušių įkalinimo įstaigose. Ir nė vieno sužeistojo! Kiek suprantu, tais atvejais situacijos buvo kur kas sudėtingesnės, nei prie Seimo! Vienintelis kartas, kai policija panaudojo gumines kulkas viešoje vietoje, buvo lenkų sirgalių sutramdymas. Didelis klausimas, ar jie privalėjo šią priemonę naudoti ar ne, bet kadangi mušti lenkelius mokė dar Vincas Mickevičius-Krėvė, šis „fokusas“ praėjo be pasekmių… Bet dabar šaudė į savus, lietuvius! Taigi, ar buvo pagrindas laikyti atvejį prie Seimo „ypatinga situacija“, pritaikyti planą „Vėtra“? Ar tikrai buvo panaudotos visos kitos įmanomos priemonės padėčiai suvaldyti?
Tvarkos mėgėjams pabandysiu paaiškinti: Viešosios saugos tarnybos įstatymo 12 str. 4 dalis sako: „Tarnybos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai įtikinimo priemonės buvo neveiksmingos ar negalimos“.
Tegul į šiuos klausimus atsakys Parlamentinė komisija. Bet aš buvau įvykio vietoje ir tikiu savo akimis. Jos matė labai aiškiai: mitinge sausio 16 d. prie Seimo dalyvavo apie trisdešimt specialiai paruoštų vyrukų, kurie kurstė demonstrantus smurtiniams veiksmams ir patys juos pradėjo. Šie žmonės buvo specifinės, netipiškos socialiniam protestuotojui (mitingo dalyviui) išvaizdos, veikė organizuotai ir dingo iš įvykio vietos įsitikinę, jog minia įsitraukė į riaušes dar prieš policijai pradedant suiminėti pasižymėjusius mitingo dalyvius. Paklausite, į ką jie buvo panašūs? Atsakau: į apsaugos tarnybų darbuotojus ar buvusius policininkus. Esu įsitikinęs, kad šiuos žmones, išsiskyrusius minioje, buvo galima izoliuoti, o jiems pradėjus provokacinius veiksmus – neutralizuoti už viešosios tvarkos pažeidimą.
Jeigu juos matė ir žinojo, kaip reikia veikti, tai kodėl gi nesiėmė priemonių? Kodėl leido situacijai įkaisti iki tokio laipsnio, kai net pagyvenusios ponios pradėjo rinkti akmenis? Pareigūnas, atsakingas už viešosios tvarkos palaikymo operaciją, privalėjo žinoti, kad mitingo, riaušių ar bet kokio renginio metu situaciją galima suvaldyti tik veikiant „iš vidaus“, laiku neutralizuojant provokacijų židinius, o ne grasinant miniai „nagaikomis“, pasirinktinai šaudant į „nepatikusius“ mitingo dalyvius… Kodėl speciali riaušių malšinimo technika, skydai, kūno šarvai buvo demonstruojami mitinguojantiems dar iki riaušių pradžios, nors yra gerai žinoma, jog tai erzina ir provokuoja minią? Panašiai, kaip šuniui parodyta lazda. Taigi, kodėl VRM tarnybų operacijai vadovavęs žmogus nesiėmė veiksmų tada, kai reikėjo neleisti riaušėms kilti pirmiems nesankcionuotiems minios veiksmams pasireiškus?
Kita vertus, kas buvo šie riaušių organizatoriai? Juk visas renginys buvo filmuojamas, visi veidai užfiksuoti… Kas galėjo svaidyti akmenis į Seimo langus nebodamas atsakomybes? Kodėl taip akivaizdžiai veikusių asmenų policija nesuėmė pirmiausia? Kas užsakė šių vyrukų paslaugas, instruktavo, apmokėjo už darbą, davė nebaudžiamumo garantijas? Kas galėjo ne tik garantijas duoti, bet ir jas ištesėti?
Sena karinė išmintis sako: geriau vienas prastas vadas negu du labai geri! Sausio 16 d. prie parlamento visą tvarką ėmėsi palaikyti dvi Vidaus reikalų ministerijos tarnybos: tiesiogiai pavaldi ministrui Viešojo saugumo tarnyba ir tiesiogiai pavaldi Generaliniam policijos komisarui Vilniaus apskrities policija. Vilniaus policijos šefas K.Lančinskas palaikyti tvarką prie Seimo pavedė savo pavaduotojui R.Dervinskui. Pastarajam buvo priskirta ir viešojo saugumo tarnybos kariu grupė, kurios dalyvavimas ir buvo liūdnai sankcionuotas ministrės R.Juknevičienės. Atrodytų, lyg viskas tvarkoje, jeigu ne įstatymas, kuris sako: „Ypatingos ar ekstremalios situacijos metu Tarnybos pareigūnams, pasiųstiems į ypatingos ar ekstremalios situacijos vietą (toliau – Tarnybos pajėgos), tiesiogiai vadovauja Tarnybos vadas arba jo įgaliotas Tarnybos pareigūnas (toliau – operacijos vadovas)“.
Kaip matote – „ypatingos situacijos metu“ joks šios tarnybos pavaldumas policijai nenumatytas. Atvirkščiai! Tiesiogiai pavaldžios ministrui tarnybos vadas turi arba pats vadovauti ypatingosios situacijos suvaldymui – operacijai, arba įgalioti ir instruktuoti tarnybos pareigūną operacijai vadovauti.
Taigi, kaip ir kokiais dokumentais buvo reglamentuotas šio pareigūno pavaldumas apygardos komisaro pavaduotojui R.Dervinskui? Ar policija, paprašiusi viešosios saugos tarnybos karių tvarkai mitingo metu palaikyti ir juos gavusi, automatiškai atsako už juos bei jų ginkluotės panaudojimo atvejus? Mano galva, viešosios saugos tarnybos įstatymas tokio atsakomybės perkėlimo nenumato! Kitaip surikiuoti tarnybų pavaldumo santykius vargu ar galima net ministro įsakymu. Ar buvo toks įsakymas? Jeigu buvo, tai tada kokios aplinkybės iššaukė tokio įsakymo „gimimą“ būtent dabar? Ar ne ši klasikines dvivaldystės situacija lėmė tokius keistus ir nesuderintus abiejų tarnybų veiksmus? Beje, pravartu būtų sužinoti, kur mitingo metu buvo generalinis komisaras V.Telyčėnas? Kai kas sakosi matęs jį Seime. Jei tai tiesa, tai kokia buvo jo tiesioginė ar psichologinė įtaka sprendimus prie Seimo priėmusiems pareigūnams?
Nelemtą sausio 16 dieną viešajai tvarkai palaikyti prie Seimo buvo pasitelkti ne tik du galimai nesuderinto pavaldumo Vidaus reikalų ministerijos padaliniai, bet ir dvi tarpusavyje konkuruojančios tarnybos! Priminsiu, kad vetuodamas naujai pateiktą viešojo saugumo tarnybos įstatymą, prezidentas Valdas Adamkus 2006 m. liepos mėnesį teigė: „Viešojo saugumo tarnybos uždaviniai didžiąja dalimi yra tapatūs policijos kompetencijai priskiriamiems uždaviniams.“ Prezidentas įžvelgė, kad čia kuriama „alternatyvi policija“.
Trintys prasidėjo dar ministrų V.Bulovo ir J.Bernatonio laikais, kuomet vidaus kariuomenes pulkus, kurių pagrindu buvo suformuota Viešojo saugumo tarnyba, buvo bandoma perduoti Policijos departamentui. Šiam žingsniui ministrai kietai priešinosi, generalinis komisaras V.Grigaravičius ir NSGK pirmininkas A.Sadeckas buvo užėmę priešingas pozicijas. Socialliberalai bandė pulkus ir tarnybą atiduoti policijai, o socialdemokratai, padedami konservatorių, to neleido padaryti…
Konfliktavo ne tik vadovai, bet ir paprasti pareigūnai, įtarę, kad jų sąskaita bus tenkinami stipresnius politinius rėmėjus turinčios tarnybos interesai. Dvi priešiškos įtakos grupuotės dalinosi savo sferas Vidaus reikalų ministerijos padaliniuose! Ar pasikeitė ši situacija socialdemokratams radus pretekstą pakeisti socialliberalų statytinį V.Grigaravičių savuoju statytiniu V.Telyčėnu?
Mačiusieji tikina, jog po Lietuvą agitacinėse Artūro Paulausko brigadose važinėjantis V.Grigaravičius rimtai žadėjo savo buvusiems padaliniams „greit sugrįžti“. Jeigu toks ketinimas yra, tai iš pradžių, kaip minimum, reikia „nuimti“ V.Telyčėną… Kokiu būdu? Paprastai – taip, kaip nuėmė patį V.Grigaravičių: „Už pavaldinių klaidas!“ Tuo labiau, kad V.Telyčėnas irgi nesnaudžia. VRM yra atliekamas auditas, kurio metu tiriama visa V.Grigaravičiaus laikų finansinė veikla. Atrodo, beliko tik išvadas parašyti. Vargu ar jos bus palankios socialliberalams.
Man taip ir norisi paprašyti būsimos parlamentines komisijos: „Išsikelkite ir patyrinėkite (kaip hipotezę), ar šios organizuotos riaušes prie parlamento nebuvo iš anksto suplanuotos vienos iš tarpusavyje konkuruojančių politinių grupuočių, kitai siekiant sukompromituoti jos statytinį generalinį komisarą? Ar nebuvo šis pasiutęs, beprasmis, neadekvatus situacijai ir tuo pat metu – giliai politinis guminių kulkų, ašarinių dujų ir kitų specialiųjų priemonių panaudojimas skirtas tik tam, kad būtų suformuota ši parlamentinė tyrimo komisija?..
Juk nebuvo sunku numatyti, kad toks reikalavimas kils! Jeigu taip, tai gal ir prasmingi K.Lančinsko ir R.Dervinsko pareiškimai, padaryti spaudos konferencijoje, vykusioje iš karto po šaudymo į žmones: „Gerai vertiname savo veiksmus“.
Jeigu buvęs socialliberalų kandidatas į generalinio policijos komisaro postą mano, kad taikos metu sužeisti 34 žmones yra geri veiksmai, tuomet galima sekti pasakas ir apie tai, jog „tam tikros grupuotės ruošėsi pasinaudoti situacija ir parduotuvėse grobti brangius daiktus“. Tai buvo ne rimto vyro šneka, o tik pasaka Seimo davatkoms gąsdinti.
2009-02-11
