Tai jau visai nejuokinga: per dvi savaites – du sunkaus apsinuodijimo atvejai. Iš pradžių dvi valandas trukusi kova dėl gyvybės po, rodos, tokio nekalto papietavimo šalia Seimo esančioje kavinėje, kur blynelius patiekė su tokiu karčiu padažu, kad nežinau, ar dar gali pasaulyje būti kas nors karčiau, ir ko niekada iki tol nebuvo buvę. Po to – niekaip negalinti “pritraukti” vaisių arbata, nuo kurios šąla lūpos, “sukasi” kavinė ir dingsta sąmonė. Tačiau dar keistesnis prieš visus tuos įvykius – kažkokio Petro vizitas į “Karšto komentaro” redakciją ir įspėjimas: būkit atsargi, Jus rengiasi nužudyti. O po sunkių dviejų apsinuodijimų per dvi savaites – vėl žinia iš Petro. Šį kartą laiškas: nevaidink didvyrės; jei nori likti gyva – neliesk sistemos. Net pasiūlyta išvažiuoti kur nors į džiungles.
Kaip įdomu! Šešioliktais nepriklausomybės metais korumpuotai Lietuvai ir savo šešėlio bijančiam Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui, pasirodo, po Rusijos didžiausia grėsmė yra nedidukas savaitraštis “Karštas komentaras”, kuris, pasirodo, kasasi po seniai egzistuojančia ir nenorinčia pokyčių sistema ir kuris daro tai, ką jam ir priklauso daryti – atlieka visuomenės “sarginio šuns” vaidmenį ir informuoja visuomenę apie tai, kas nuo jos yra nuslėpta ar slepiama.
Pasirodo, sąžiningai dirbti žurnalisto darbą demokratinėje Lietuvoje yra nusikaltimas – jei per gerai dirbsi, gali ir su šiuo pasauliu atsisveikinti. Ypač – jei plauki prieš srovę ir visuomenei pateiki alternatyvią, kitokią mintį ir klausi tokius klausimus, nuo kurių CŽV pulkininkus iš pykčio traukuliai ima traukyti.
“Jūs man pasakykit, ar Milinkievičius eitų versti Lukašenkos, jei Amerika nemokėtų šimtų milijonų dolerių? Ar Baltarusijos jaunimas eitų mitinguoti, jei jiems už tai nebūtų mokami pinigai?” – prisispyrusiai klausiau vieno Lietuvoje reziduojančio aukšto CŽV pareigūno – perversmų specialisto. “Ką tu nusimanai apie demokratiją!”, – į mano klausimą iš pykčio sušvokštė jis.
Pyksta. Aukštas CŽV pareigūnas pyksta, kad kažkokia, anot jo, piemenė, klausia visai “nedemokratinius” klausimus ir savo “kremliškame laikrašpalaikyje dezinformuoja visuomenę”. Kremliškame, nes visi, kurie drįsta išsakyti kritiką Džordžo Bušo nešamos “demokratijos” metodų ir priemonių atžvilgiu ir kurie klausia ne tokius klausimus, be jokios abejonės, yra Kremliaus agentai. Nes argi paprastas Lietuvos žurnalistas, ne Kremliaus agentas, galėtų paklausti pono CŽV pareigūno, “ar Baltarusijos opozicija rengtų “džinsinę revoliuciją”, jei Amerika nebūtų jai skyrusi 420 milijonų dolerių?”. Na, mūsų pinigais tai būtų beveik 1,2 milijardo litų. Ne – normali žiniasklaida (“ne Kremliaus agentai”) tokių “nedemokratinių” klausimų niekad net nebando klausti. Bet atsirado čia toks vienas “Karštas komentaras” ir drumsčia vandenį: ar būtų, jei būtų, ir kas būtų, jeigu būtų? O jei nebūtų, tai ar būtų, ir kam ir po kiek už visa tai buvo? Nes ir kvailam aišku, kad net arklys arkliui už dyka nekaso…
Štai čia, brangieji, Lietuvos demokratija ir baigiasi. Ir prasideda tai, ką galima pavadinti kriminalu – ogi prasideda bandymas bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina užčiaupti tą vieną vienintelį. Vieną vienintelį, kuris, kaip vėliau pasirodo, visgi pirmas būna teisus, pirmas išdrįsta pasakyti, kad karalius – nuogas, ir kurį drąsiai galime vadinti Rytojaus laikraščiu.
O būtent. Dar praėjusių metų rugsėjį “Karštas komentaras” pradėjo spausdinti žurnalistinį tyrimą apie įtartiną Naujosios sąjungos ir “Olympic” kazino draugystę ir stringantį ikiteisminį tyrimą dėl finansinių machinacijų “Olympic” kazino siejo su tuometinio Seimo pirmininko Artūro Paulausko galima įtaka teisėsaugos institucijoms. Dar po kelių mėnesių, lapkritį, atskleidėme schemą – kaip lošimų verslo bendrovė per UAB “Mecomm Grupp” finansuoja Naująją sąjungą. Paskelbėme, kad ši įmonė finansavo ir Naujosios sąjungos kandidatės į prezidentus Vilijos Blinkevičiūtės rinkimų kampaniją. Tačiau tuo metu tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek Vyriausioje rinkimų komisijoje buvo kapų tyla – mūsų aprašytas asmuo buvo Seimo pirmininkas, taigi nekritikuotinas, taigi šventa karvė, todėl tirti jo vadovaujamos partijos ryšius ir finansinę paramą iš lošimų verslo bendrovės “Olympic” kazino – daugiau negu tabu.
Atskleidėme, kad šis kazino buvo ir vienas iš Valdo Adamkaus žmonos Almos Adamkienės labdaros fondo rėmėjų. Kiti laikraščiai apie tai prabilo tik po… metų.
Visus tuos metus “Karštas komentaras” rašė, rašė ir rašė, o žiniasklaida, politinės partijos ir Vyriausioji rinkimų komisija tylėjo, tylėjo, tylėjo, kol vieną dieną Artūras Paulauskas buvo išverstas iš Seimo pirmininko posto ir kol Azartinių lošimų priežiūros komisijos narys P.Navikas kreipėsi į VRK ištirti, ar A.Paulausko deleguotų į komisiją narių balsavimo nelėmė “Olympic” kazino dukterinės įmonės parama Naujajai sąjungai.
Štai tuomet visi prisiminė ir “Mecom Grupp”, ir Naujosios sąjungos finansavimą, ir Viliją Blinkevičiūtę – pagaliau VRK pripažino, kad Naujosios sąjungos kandidatės reklamines sąskaitas slapta apmokėjo ta pati garsioji lošimų verslo bendrovės dukterinė įmonė “Mecom Grupp”…
Tiesa, vienos “smulkmenos” – kas per praėjusius Seimo rinkimus parėmė Naująją sąjungą 500 tūkstančių litų, nei VRK, nei Naujoji sąjunga visuomenei neatskleidžia. Taigi į normalią žiniasklaidą “Karšto komentaro” atskleisti faktai apie Artūro Paulausko Naujosios sąjungos ir “Olympic” kazino ryšius pateko lygiai po … metų.
Po metų tiek žiniasklaidoje, tiek Seime, tiek visuomenėje imta kalbėti ir apie kitą “Karšto komentaro” žurnalistinį tyrimą, kurį pavadinome “Jie nužudė Jurą Abromavičių”. Būtent “Karštas komentaras” beveik prieš metus, t.y. praėjusių metų lapkričio 24 d. paskelbė interviu su nužudytojo Juro Abromavičiaus motina, kuriame ji išsakė nuomonę apie savo sūnaus žmogžudystės užsakovus ir kuriuo prasidėjo daugiau nei pusmetį trukęs žurnalistinis tyrimas apie Pakaunės įvykius, tuo metu dešiniųjų radikalų rengtą karinį perversmą ir Juro Abromavičiaus, kaip per daug žinančio, pašalinimą, padedant po juo automobiliu prieš devynerius metus bombą…
“Karštas komentaras” rašė, rašė, rašė, o tiek žiniasklaida, tiek tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas tylėjo, tylėjo, tylėjo. Tačiau dabar, praėjus metams, kai Artūras Paulauskas – jau ne Seimo pirmininkas, ir kai Naujajai sąjungai reikalingi taškai reitingams prieš savivaldybių tarybų rinkimus pakelti, Artūras Paulauskas ėmėsi iniciatyvos sukurti Seime komisiją, kuri ištirtų ne tik Juro Abromavičiaus nužudymo aplinkybes, bet ir Juro Abromavičiaus nužudymo sąsajas su 1993-ųjų Pakaunės įvykiais bei su Bražuolės tilto sprogdinimu. Įdomu, kur jis buvo visus metus? Ach, tiesa: mūsų “drąsuolis prokuroras”, “dorovingasis valstybininkas” Artūras Paulauskas į gerklę kimba tik tuomet, kai trūks plyš reikalingas šou nukritusiems reitingams prikelti…
Tačiau gal Artūras Paulauskas savo gyvenime galėtų padaryti bent vieną gerą darbą ne dėl reklamos ir ne dėl reitingų? Pvz., pasirūpinti, kad nužudytojo Juro Abromavičiaus šeimai būtų skirta dar 1994 metais Vyriausybės skirta 300 tūkst. litų premija tam, kas suteiks vertingos informacijos, padėsiančios nustatyti geležinkelio tilto per Bražuolės upelį sprogdintojus? Nes juk Juras Abromavičius už tą informaciją 1997 metų sausio 31 d. sumokėjo savo gyvybe ir juk būtent dėl tos Juro Abromavičiaus pažymos apie Bražuolės tilto sprogdintojus tuometinis generalinio prokuroro pavaduotojas Artūras Paulauskas buvo pasiryžęs daryti kratą pas tuometinį krašto apsaugos ministrą Česlovą Stankevičių. Tiesa, kratos daryti nereikėjo – krašto apsaugos ministras Č.Stankevičius tą pažymą Artūrui Paulauskui atnešė, kaip sakoma, įsikandęs į dantis.
Todėl šiuo atveju Artūras Paulauskas, kuris geriau už visus žino, kas toje pažymoje buvo parašyta, galėtų bent trumpam pamiršti savo reklamas ir Gedimino Kirkilo Vyriausybei priminti Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės skirtą 300 tūkst. litų premiją vertingos informacijos apie tilto per Bražuolės upelį suteikėjui. Šiuo atveju ši premija turėtų būti įteikta Juro Abromavičiaus šeimai. Be jokios abejonės.
Tačiau tai – dar ne viskas, dėl ko “Karštą komentarą” galima vadinti Rytojaus laikraščiu. Dar šių metų pavasarį mes išspausdinome straipsnių ciklą “Baltarusija: mitas ir tikrovė”. Ten pabandėme išsamiai atsakyti į klausimą, kodėl JAV netinka Baltarusijos Prezidentas Aleksandras Lukašenka, kodėl Kondoliza Rais jį vadina paskutiniu Europos diktatoriumi ir kodėl Amerika skyrė net 420 mln. dolerių taip vadinamajai “demokratijai” Baltarusijoje atnešti (t.y. nuversti A.Lukašenką). Rašėme apie tai, kiek ministrų ir kitų aukšto rango pareigūnų “sėdi” Baltarusijos kalėjimuose ir lyginome kovą su korupcija ten ir čia: nors Lietuva Europoje pirma pagal korupciją, pas mus nenubaustas nė vienas aukštas pareigūnas ar politikas.
Daug rašėme apie “džinsinės revoliucijos” užkulisius. Todėl, be jokios abejonės, išdrįsę parodyti tikruosius Amerikos geopolitinius kėslus buvome apšaukti “Baltarusijos agentais”.
Tačiau laikas parodė, kad visgi “Karštas komentaras”, pasirinkęs ledlaužio dalią, buvo teisus: prieš kelias savaites Lietuva Europos Taryboje pasipriešino ekonominių sankcijų įvedimui Baltarusijai, o premjeras Gediminas Kirkilas ėmė kalbėti apie glaudesnį ekonominį Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimą. Tai ką, ir Gediminas Kirkilas su visa savo Vyriausybe – Baltarusijos agentai?
Nieko panašaus. Tiesiog iki šiol Lietuva šokdavo pagal Džordžo Bušo dūdelę – nes atsakymas, kodėl JAV tiek daug investuoja į A.Lukašenkos nuvertimą, slypi geopolitiniuose dalykuose. O būtent: JAV Europoje kuria buferinę teritoriją, per kurią planuoja atskirti Rusiją nuo Europos Sąjungos. O kadangi per šitą buferinę teritoriją nuo jūros iki jūros – per Pabaltijį, Baltarusiją, Ukrainą – eina naftotiekiai ir dujotiekiai, tai JAV praktiškai kontroliuotų Europą. Pabaltijį amerikiečiai jau paėmė į savo rankas, Ukrainą – taip pat. Tik viena Baltarusija niekaip nepasiduoda Amerikos įtakai. Štai todėl ir mestos didžiausios pajėgos “demokratijos diegimui” “diktatūrinėje” Baltarusijoje…
Šią “demokratinės” Amerikos ir “diktatūrinės” Baltarusijos kovą tiksliausiai apibūdino signataras Rolandas Paulauskas: “Viduramžiais, jeigu tu negavai Romos popiežiaus karūnos, tai tu nebuvai pripažįstamas rimtu valdovu. O šiandien yra taip – jeigu tu negavai tos karūnos iš JAV, tai tu nesi tikra valstybė. Ir dar: iš mokyklos laikų mes puikiai žinome, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo paskutiniai pagonys, kurie tuo metu laikėsi prieš krikščionybės spaudimą. Tai šiandien, mano akimis žiūrint, Baltarusija yra tie patys paskutiniai pagonys, tik dabar jie stoja į kovą ne prieš krikščionybę, bet prieš liberalinį totalitarizmą – visišką sąmonės aptemimą. Ir paradoksas yra tai, kad Baltarusija yra tie patys LDK palikuonys. Taigi praėjo 500 metų, o situacija tokia pati. Tik šiandien LDK palikuonys, gyvenantys Baltarusijoje, priešinasi jau vieni – be Lietuvos”.
Taip, situacija šiandien įdomi – Lietuvos vadovai nusigręžė nuo Lietuvos ir tarnauja tam, kieno karūną yra priėmę – ogi kruvinajam, kraugeriškajam JAV Prezidento Džordžo Bušo režimui.
“Karštas komentaras” ne kartą rašė apie okupacinį karą Irake ir Afganistane, spausdino nukankintų ir nužudytų irakiečių nuotraukas, daugiausia – vaikų, konstatuodamas: štai kokią JAV nešamą “demokratiją” Irake remia ir Lietuva.
60 mln. litų – tiek kasmet išleidžia Lietuva nešvarių JAV geopolitinių interesų atstovavimui Irake ir Afganistane. Be to, Lietuva ėmėsi administruoti Afganistano Goro provinciją ir įsipareigojo ten pastatyti hidroelektrinę. O laikydamasi NATO įsipareigojimų Lietuva išsinuomojo iš NATO 30 metų karinį lėktuvą (kad 45 valandas per metus nuskristų pasižiūrėti į JAV diegiamą “demokratiją” Irake ir Afganistane) ir už tai iš visų mūsų biudžeto paklos 100 mln. litų.
Be jokios abejonės, po tokių publikacijų “Karštas komentaras” eilinį kartą buvo apšauktas “Kremliaus agentu”, nes kas kitas, jei ne “Kremlius” drįstų kelti tokius “demokratijai priešiškus” klausimus?
Palaukit, gerbiamieji “Karšto komentaro” kalimo prie Kremliaus kryžiaus kalėjai: ar tarptautinė Amerikoje įsikūrusi žmogaus teisių gynimo organizacija Amnesty International, atskleidusi slaptus JAV skrydžius į slaptus CŽV kalėjimus užsienyje, taip pat vykdo “Kremliaus” nurodymus? O JAV žiniasklaidoje paskelbtos Gvantanamo kalėjimo, Irake, žvėriškai amerikiečių kareivių nukankintų irakiečių nuotraukos taip pat “Kremliaus” darbas? O karinis JAV tribunolas, kuriame buvo nuteisti irakiečius kankinę JAV karininkai, – taip pat “Kremliaus” darbas? O tai, kad į viešumą išėjo faktas, kad Abu Graibo kalėjime be teismo amerikiečiai laiko įkalinę daugybę visiškai su terorizmu nesusijusių asmenų, kurių kaltė yra vien tai, kad jie – arabai, taip pat “Kremliaus” darbas? O garsaus amerikiečių žurnalisto Maiklo Mūro (girdėjote apie garsų filmą “Farengeitas 9/11”?) kova prieš kruviną karą Irake ir griežta kritika Džordžo Bušo atveju – taip pat “Kremliaus darbas”? Maiklas Mūras – tai ne Giedrė Gorienė, tačiau jo niekas nebandė užčiaupti ir nuodų į arbatą nepylė…
Taigi. “Karštas komentaras” juk pats nieko neišsigalvoja – mes bendradarbiaujame su tarptautinėmis žmogaus teisių gynimo organizacijomis ir su nepriklausomais žurnalistais, kurie vieningai kovoja prieš nusikalstamą Džordžo Bušo režimą ir šito režimo daromus nusikaltimus pasaulio žmonijai. Ne prieš Ameriką – nes nei Amnesty International, nei Maiklas Mūras, nei kiti žurnalistai ir žmogaus teisių gynimo organizacijos savo pareiškimais, protestais, knygomis ar publikacijos nekovoja prieš Jungtines Amerikos Valstijas. Ne – mes pasisakome prieš nusikalstamą Džordžo Bušo režimą, nes tai, kas šiuo metu vyksta Irake ir ką šitaip stipriai remia Lietuva, yra didelis ir sunkus nusikaltimas prieš pasaulio žmoniją.
Aišku, mūsų vadinamam “šlepetiniui” Prezidentui nusispjaut, kad nuo amerikiečių ir britų bombardavimų Irake žuvo šimtai nekaltų vaikų – Valdas Adamkus neturi vaikų. Valdui Adamkui svarbiausia – kad Amerika prieitų prie Irako naftos.
Tačiau: ponas Gediminai Kirkilai, ponas Viktorai Muntianai, ponas Artūrai Paulauskai, ponas Andriau Kubiliau – jūs gi ne Valdas Adamkus, jūs gi negyvenote Amerikoje, nebuvo JAV karinės žvalgybos rezervo karininkai, taigi nesate įsipareigoję ir prisiekę tarnauti Amerikai, ir jūs turite vaikų – pažiūrėkite į Irake nužudytų vaikų nuotraukas ir pamąstykite: o jeigu šiuose nuotraukose amerikiečių bombų nužudyti būtų … Jūsų vaikai? Ar jūs irgi siųstumėte Lietuvos karius į Iraką ginti savo vaikų žudikų ir atstovauti savo vaikų žudikams? Atsipeikėkit, brangieji žudikų globėjai, atsipeikėkit!
“Kremliaus, čia Kremliaus darbas!”, – turbūt po šitų eilučių ims klykti konservatorių konservatorė Rasa Juknevičienė, kuri, beje, taip pat neturi vaikų, taigi neįsivaizduoja, ką reiškia turėti vaikų, ką reiškia lietuvių dalyvavimas Irako kare bei kokius prakeiksmus mūsų šalies adresu siunčia irakiečiai, po amerikiečių ir britų bombardavimo netekę savo atžalų…
O juk vaikai – tai mūsų ateitis, todėl kokia ateitis laukia Lietuvos, kuri nesirūpina savais vaikais ir kuri remia tuos, kurie žudo svetimos valstybės vaikus?
Manau, kad Lietuvos ateitis šiuo atžvilgiu nekokia, tačiau mūsų politikams šitas nerūpi. Jiems rūpi viena – kaip užčiaupti tą “Kremliaus ruporą” – “Karštą komentarą”, kuris drumsčia nusistovėjusį ir dvokiantį korumpuotą Lietuvos politikos vandenį.
Tačiau jie niekaip negali suprasti, kad tas “Kremlius”, kuris ir rodo pirštu į tai, apie ką “Karštas komentaras” turėtų rašyti, yra čia, Lietuvoje: mokyklose, darželiuose, sveikatos ir teisėtvarkos bei teisėsaugos įstaigose – t.y. visur, kur “trūksta”. Nes jeigu, pvz.,
Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje (daugelyje kitų mokymo įstaigų – taip pat) langai – seni ir vėjų prapučiami, per pamokas ant suolų mokiniams duodami pasenę vadovėliai – ant suolo, t.y. dviem mokiniams tik po vieną, o mokykloje taip šalta, kad mokiniai turi sėdėti apsirengę ir sustirę, o peršalę– serga, o vaistai tai brangūs ir jų valstybė, deja, nekompensuoja, tai ką, manote, nekyla klausimas: kodėl kažkokiai Goro provincijai Afganistane ir vaikų žudikų amerikiečių karių sąjungai Irake Lietuvos valdžia pinigų turi, o mūsų vaikams sudaryti normalias mokymo sąlygas – pakeisti langus, šildyti mokyklas ir nupirkti vadovėlių – neturi?
Taigi štai ir visa paslaptis: kai matai, kokiose sąlygose mokosi tavo vaikas, kad valstybė mokyklų renovacijai neturi pinigų, tačiau randa šimtus milijonų Džordžo Bušo ir NATO politikai paremti, tuomet ir susimąstai – ar teisingai Lietuvoje sudėlioti prioritetai? Štai ir visa “kremliška” politika…
Tai, kad “Karštas komentaras” yra ledlaužis ir Rytojaus laikraštis, taip pat rodo ir pastarųjų dienų įvykiai pasaulyje: praėjusią savaitę JAV Prezidentas Džordžas Bušas pagaliau viešai pripažino, kad karas Irake prilygsta Vietnamo karui, ir kad šio karo ir “demokratijos diegimo” atžvilgiu reikia keisti strategiją – sugalvoti, kaip palaipsniui išvesti karius iš Irako…
Apie tai “Karštas komentaras”, kuris kartu su tūkstančiais kitų Vakarų žurnalistų ir žmogaus teisių organizacijų Amerikoje pasirašė “Taikos deklaraciją” (“Declaration of Peace”), rašė … taip pat metus. Tačiau tokio pobūdžio publikacijos ir šitas Amerikos žmogaus teisių organizacijos projektas mūsų riboto mąstymo politikieriams taip pat buvo “Kremliaus ranka”.
Nieko nepadarysi – Rytojaus laikraščiu būti sunku. Labai sunku, nes net arbatos šitame ledlaužiškame kelyje pasitaiko gana keistos – tokios, nuo kurių šąla burna ir dingsta sąmonė… Nes kai negali žurnalisto nušauti (pernai per BTV televiziją prie apskrito stalo kalbėdamas Vilniaus apygardos prokuratūros vyr.prokuroras R.Jancevičius laidoje dalyvavusiems žurnalistams pasakė: “Betgi nuo 1994 metų Lietuvoje nebuvo nužudytas nė vienas žurnalistas”. Susidarė įspūdis, kad žurnalistų gyvybės ir mirties klausimo atsakymas slypi tam tikros grupelės “valstybininkų” (“vyrų klubo”) rankose ir kad egzistuoja pokiliminis susitarimas atvirai žurnalistų nežudyti, – aut.past.), pasitelki spec.tarnybų metodus – juk dabar tiek visokių chemikalų, nuo kurių žmogus miršta “sutrikus širdies darbui”…
Ko norėti: ar gali būti kitaip šalyje, kur tauta išnaudojama svetimų dvarponių ir savų “šlepetininkų”? O tai, beje, yra baisiausia…
