Giedrė Gorienė
Premjeras Andrius Kubilius, gavęs „Karšto komentaro“ klausimus dėl gazprominės Kauno „okupacijos“, nutarė nesivarginti, atsakant į juos, – tiesiog sėdo ant dviračių ir išvažiavo per Lietuvą „piaro“ sau darytis. Nes ką jau ką, bet propagandos svarbą Andrius Kubilius tarybiniais metais įsisąmonino labai gerai. Kaip ir seną aferistų taisyklę: „Ką gali nugriebti tuoj, niekad nepalik rytoj“. Todėl tuo metu, kai Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis ramiai sau poilsiavo Palangoje, konservatorių eiliniai surengė nematytas rungtynes: kuris greičiau ir geresnėmis sąlygomis atiduos Kauno energetiką į „Gazpromo“ rankas.
Taigi, dėl „Gazpromo“ „keletos auksinių“ konservatorių mero Andriaus Kupčinsko vadovaujama Kauno valdžia pamynė Lietuvos nacionalinius interesus ir nacionalinę strategiją – išsivaduoti iš energetinės Rusijos nepriklausomybės – ir keliaklupsčiaudama kloja kelią milijoniniams pinigų srautams į „Gazpromo“ piniginę iš mūsų gyventojų kišenių.
Be Ministro Pirmininko, Konservatorių partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus palaiminimo, šitoks „parsidavimas“ „Gazpromui“ būtų tiesiog neįmanomas.
Todėl dar kartą pasitvirtino ne kartą mūsų aprašyta aksioma, jog nepaisant, kas vadovaus Lietuvos Vyriausybei, – socialdemokratai ar konservatoriai, – ir vienų, ir kitų šeimininkas tas pats – OLIGARCHAI, priklausantys nuo Rusijos.
Atėjęs į valdžią ir premjero poste pakeitęs G.Kirkilą, Andrius Kubilius iš karto pradėjo smaugti Lietuvos žmones. Sumažino atlyginimus, padidino mokesčius. „Kirto“ ir pensininkams, ir mažus vaikus auginančioms mamoms.
Tuo tarpu didieji prekybos tinklai ir kontrabandininkai Andriaus Kubiliaus liko nepaliesti.
10 milijardų litų šešėlinių pinigų per metus iš kontrabandos.
1-1,5 milijardai litų per metus iš narkotikų.
Štai tos „skylės“, kurias užlopius, nebereikėtų didinti PVM mokesčių, „smaugti“ nei pensininkų, nei mažus vaikus auginančių motinų, nei dirbančiųjų.
Tačiau Andrius Kubilius, konservatorių lyderis, apie tai nenori net pagalvoti.
Nepriklausomoje Lietuvoje išdraskius pienines, Lietuvos perdirbimo pramonė susikoncentravo kelių oligarchų rankose, o šie, labai panašu, gali būti sudarę karterinį susitarimą, todėl pieno supirkimo kainos iš ūkininkų – vienas mizeris.
Visose normaliose demokratinėse valstybėse parduotuvėse esančio produkto kainos 30-35 proc. sudaro gamintojui sumokama kaina. Taigi, jeigu mūsų parduotuvėse pieno litras kainuoja 3-4 litus, ūkininkas už pieno litrą turėtų gauti 1-1,40 Lt. Tačiau jis už pieno litrą gauna tik 0,30-0,50 Lt – visus milžiniškus pelnus pasiima keli Lietuvoje esantys perdirbėjai (tai kaip ir dvipolis) ir prekybos centrai. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje litras pieno kainuoja 1,60 Lt. Pagal tai, kiek už pieną gauna mūsų ūkininkai, būtent tokia pieno kaina turėtų būti ir mūsų parduotuvėse. Deja…
Dar palyginimui: „Prezidento“ sūrio kilogramas Lenkijos parduotuvėse kainuoja 7 Lt, mūsų parduotuvėse – 18 Lt. Komentarai – net nereikalingi.
Tačiau – reikalinga dar viena pieno perdirbimo įmonė Lietuvoje – valstybinė, kad pienas iš Vilniaus ar Šalčininkų rajonų nebūtų vežamas per visą Lietuvą į Rokiškį. Arba kuriamos nedidelės pieno perdirbimo įmonės vietose, kad nepriklausomoje Lietuvoje išsivešėjusiems keliems pieno ir sūrių oligarchams būtų „pakirsta“ per jų milžiniškus pelnus.
Taigi, kad mes Lietuvoje galėtume gyventi kaip normalūs europiečiai, reikia labai nedaug – kad mūsų valdžia žiūrėtų ne „maximų“, stonių, „gazpromų“ pelnų ir savo „otkatų“, o Lietuvos gyventojų interesų. Tačiau „parsidavusi“ ir „supuvusi“ konservatorių valdžia su savo lyderiu Andriumi Kubiliumi to nepadarys.
Vytauto Landsbergio užantyje nuo „maximų“, stonių,„gazpromų“ atkutusi, mockų „žaliomis devynerios“ prigirdyta nuodinga Kubiliaus „gyvatė“, įsisiurbusi Konservatorių partijai ir visai Lietuvai į kaklą, tol čiulps mūsų visų kraują ir mokesčius, kol Lietuva išleis savo paskutinius syvus.
Todėl dabar yra tik du keliai, kaip Konservatorių partijai ir Lietuvai išeiti iš susiklosčiusios katastrofinės situacijos: nukirsti šitą Gordijaus mazgą – pakeisti Vagnorių II-ąjį (taip tautoje dabar vadinamas Andrius Kubilius), kol jis galutinai nepasmaugė Lietuvos ir nesumaustė mūsų galvų ant „maximų“, stonių ir „gazpromų“ „kuolų“. Nes tik pakeitus Andrių Kubilių nekeliaklupsčiaujančiu „maximoms“, stoniams ir „gazpromams“ premjeru bei valdančiosios partijos pirmininku, kuriam pirmiausia rūpėtų Lietuva ir jos ateitis, būtų galima sustabdyti kritimą bedugnėn ir pamažu pradėti kopti iš tos duobės.
Priešingu atveju visi privalėsime pamiršti savo politines pažiūras ir spalvas, kokioms kas simpatizuoja, ir turėdami omenyje vieną vienintelę „politinę partiją“, kurios vardas – LIETUVA, jungtis į bendrą išsivadavimo iš OKUPACIJOS jėgą. Nes – prieš 20 metų išsivadavę iš Tarybų Sąjungos, mes patekome į DAR BAISESNĘ OKUPACIJĄ: jei prieš 20 metų vadavomės iš svetimo, o dabar mus engia PARSIDAVĘ SAVI.
Nors … Šituo atveju dar yra ir trečias variantas. Tiesa, utopinis turbūt – kad Andrius Kubilius, dviračiais pavažinėjęs po Lietuvą, iš „maximos“, stonių ir „gazpromų“ „auksinių pinigėlių“ hipnozės atsibus. Ir tada su prezidente Dalia Grybauskaite suglaudęs pečius eis ta kryptimi, ant kurios užrašyta ne „Otkatas“, o LIETUVA. Nes ar tu esi premjeras, ar Rimantas Stonys, ar „bomžas“ sąvartyne, – visų likimas vienas: duobė 2×2. Mat nei už korupcinius projektus gauti „otkatai“, nei elektrinės, nei uždirbti milijonai bilieto į nemirtingumą nenupirks. Tačiau istorija – taip, ji yra nemirtinga. Ir į istoriją Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius tikrai įeis. Tik koks – kaip PARSIDAVĖLIS bei SAVAS OKUPANTAS ar LIETUVOS IŠGELBĖTOJAS? Šiandien nuspręsti turi tik jis pats.
2009-08-19
