Rolandas Paksas iš pradžių ketino raginti boikotuoti pirmąjį Prezidento rinkimų ratą, o antrajame rate (jam įvykus) elgtis pagal situaciją.
Tokia nuostata būtų pagrįsta ir tuo, kad antrasis Prezidento rinkimų ratas yra tikėtinas praktiškai tik tuo atveju, jei per pirmąjį balsavimą rinkėjų aktyvumas nesieks 50 procentų.
Tačiau R.Paksas ir šiuo atveju pasižymėjo savo nenuoseklumu. Likus maždaugi savaitei iki Prezidento rinkimų jis ėmė agituoti už LSDP kandidatą į prezidentus Z. Balčytį.
Šis R.Pakso nenuoseklumas jam gali kainuoti itin brangiai. Nes tai gali reikšti užprogramuotą daugiaplanį puolimą prieš šį politiką, kurio padarinių sulauks ir pati TTP partija kaip „organizmas”, ir pastarosios santykių su kitomis partijomis, – pirmiausia su koalicijos partnerėmis, raida. Ji taps labiau valdoma iš „tamsios išorės”, pagal sistemos technologų strateginius planus.
„Daugiaplanis puolimas” programuojamas jau tą akimirką, kai partijos pirmininkas PIRMOJO BALSAVIMO IŠVAKARĖSE (kai dar nėra sprendžiamas daugiapartinio „balasto” balsų pasidalinimo klausimas) ima agituoti už KITOS PARTIJOS ( iš rinkimuose dalyvaujančio daugiapartinio margumyno) kandidatą į prezidentus.
Kalbant „partinių interesų” kalba, tai yra „trečiosios jėgos” palaikymas. O tolesnių procesų strateguojamos dinamikos prasme bus sulaukta visai kitų pasekmių, – trečiųjų jėgų dalyvavimo sprendžiant ir Pakso, ir TTP vietos Lietuvos politinėje išklotinėje, klausimą.
Nesigilinsime dabar į tai, kas būtent paskatino R. Paksą pirmojo (daugiapartinio!) Prezidento rinkimų rato išvakarėse imtis agitacijos už kadaise aktyviai jo apkaltoje dalyvavusios LSDP kandidatą. Bet pastarasis momentas nuteiks prieš šį, per apkaltą nušalintą prezidentą, daugybę jo dabartinių šalininkų, įvertinsiančių tokią Pakso vingrybę kaip bendrininkavimą su savo buvusiais oponentais, kaip savotišką „indulgenciją apkaltai”, per kurią Paksas iki šiol negali dalyvauti rinkimuose.
Tai – pirmas „smūgis”.
Toliau. R.Pakso vadovaujamos partijos politikai galimai jau rengia kitą „smūgį” ( grynai vidaus-partinį), esą R.Paksas, pats nesugebėjęs pramušti „teisinio barjero”, atėmė galimybę kandidatuoti ir kitiems „saviems” ( pavyzdžiui, V. Mazuroniui),o dabar palaiko „svetimą kandidatą”. Nesvarbu, ar V.Mazuronis turėjo tokių planų, ar ne. Bet tai galimai taps grynai vidaus-partinė „korta” , kaunantis dėl lyderystės ar įtakos partijos viduje.
Šių „vidaus-partinių” peripetijų kontekste yra įdomus vienas „kontrastas”, gegužės 5-ją paskelbtas vienoje sisteminės žiniasklaidos priemonėje:
„…Kiek vėliau partija išplatino R.Pakso pareiškimą dėl prezidento rinkimų, kuriuo patvirtino paramą Z.Balčyčiui. Jame, be kita ko, apgailestaujama, kad valdančiajai koalicijai nepavyko pasiekti susitarimo dėl bendro kandidato. „Negaliu jūsų kviesti ateiti į prezidento rinkimus gegužės 11 – ąją, tačiau gerai suprantu, kad pilietinė pareiga ir atsakomybė už savo šalį yra svarbiau nei politinės kovos batalijos. Kiekvienas asmeniškai turime šią atsakomybę suvokti ir apsispręsti. Todėl atėjo metas jums pasakyti, kad dabartinei šalies prezidentei šiandien matau vienintelę alternatyvą – Z.Balčytį. Juo galėčiau pasitikėti ir patikėti svarbiausias pareigas valstybėje. Jis į naują kokybę galėtų iškelti bendrų koalicijos tikslų įgyvendinimą“, – teigiama R.Pakso pranešime….”
Ir dar ( ten pat): „Partijos vedlį ypač kritikavo parlamentaras Andrius Mazuronis, kurio tėvas Valentinas Mazuronis buvo laikomas realiausiu pretendentu į kandidatus. Žinią apie sprendimą remti Z.Balčytį iš portalo pirmadienį išgirdęs politikas dar labiau nusivylė partijos politika: „Man gaila, kad mūsų partijos vadovas, net ir suvokdamas, jog jam nebus leidžiama kandidatuoti, darė visą tą šou, taip pakenkdamas partijai…..
…Komentuodamas sprendimą paremti Z.Balčytį aplinkos ministras V.Mazuronis pirmadienį pabrėžė, kad tai R.Pakso sprendimas, kurio jis su partija nederino. „Aš vertinu tai, kaip partijos pirmininko asmeninę nuomonę. Aš ją gerbiu, bet mano nuomonė yra kitokia“, – lakoniškai žinią apie paramą socialdemokratų kandidatui komentavo ministras…..”
Taigi, paskaičius visa tai įdėmiai, ir pažvelgus „tarp eilučių”, „vidinės” peripetijos tampa daugiau nei akivaizdžios.
Dėl „tarp-partinių santykių” raidos dinamikos aspekto. Galimai bus dar įdomesnių dalykų – koalicijos partnerių politikai ims kaltinti R.Paksą visomis galimomis „nuodėmėmis”- nuo „padėjimo Grybauskaitei” per rinkėjų aktyvumo didinimą (beje, iš principo toks vertinimas būtų objektyvus) iki „Balčyčio kompromitavimo” per savo deklaruotą palaikymą, dėl kurio, esą, šiam LSDP kandidatui „sekėsi blogiau, nei turėjo sektis”. Objektyviai pastarasis „smūgis” bus pagrindžiamas tuo, kad TTP ir LSDP elektoratų dalyviai anaiptol nėra idėjiškai artimi ar giminingi. Taigi, galimai yra programuojama ir priešprieša su LSDP, sąmoningai nesugebėjusia rasti „didesnio kalibro” kandidatą prezidento rinkimams. Dvigubi žaidimai LSDP viduje virsta „išoriškai-trigubais”.
Na, o konservatoriai bei liberalai, sulaukę seniai prognozuojamos Prezidento rinkimų baigties, atvirai džiūgaus, jog NET DVIEJŲ PARTIJŲ REMTAS Z. Balčytis nenugalėjo prieš „nepartinę kandidatę”. Ir tai vėl gi kompromituos ne tik Paksą, ne tik TTP bei LSDP, bet ir visą dabartinę „valdančiąją koaliciją” apskritai. O šito „pleišto” jau reikia tiems patiems sistemos technologams, kurie strateguoja LSDP koalicijos su TS-LKD sudarymą po Prezidento rinkimų.
Taigi, kandidatu į prezidentus netapęs R.Paksas galimai tapo visai neblogu įrankių rankose tų, kas planuoja rimtas permainas politinių jėgų išklotinėje, kas strateguoja partijų bei jų tarpusavio sąveikos rotaciją.
