Taip būtų galima pavadinti naujosios būsimosios koalicijos ašį, kurią suformavo Andriaus Kubiliaus konservatoriai, Artūro Paulausko socialliberalai ir Petro Auštrevičiaus liberalai, nes tiek vieni, tiek antri, tiek treti turi vieną bendrą savybę – „parsiduoti”. Jie gali eiti bet kur ir su bet kuo, kad tik prasiveržtų prie valdžios ir prie pinigų – iš čia ir kilo jų koalicijos pavadinimas „proveržis”.
Nors iš tiesų tai nėra joks proveržis, o politinių bestuburių klubas, nes ar galima, pvz., politiku su stuburu pavadinti Naujosios sąjungos lyderį Artūrą Paulauską, kuris po savo gėdingo atstatydinimo atbėgo iš karto pas tuos, kurie jo atstatydinimą iš Seimo pirmininko pareigų ir inicijavo – pas konservatorius? Arba ar galima politiku su stuburu pavadinti Andrių Kubilių, kuris dar balandžio 11-ąją iš Seimo tribūnos visai Lietuvai ir visam pasauliui rėkė apie po Seimo pirmininko A.Paulausko sparneliu klestėjusias Seimo valdininkų privilegijas ir dėl to inicijavo jo atstatydinimą, o praėjus vos mėnesiui su tuo pačiu „privilegijų tėveliu” jau sėdi prie stalelio ir deda parašą po „Proveržio” koalicija? Koks ten proveržis – greičiau suokalbis: prasiveržti aukštyn į valdžią ir prisiveržti prie pinigų, nes menkas malonumas sėdėti opozicijoje, kur vienintelis proveržis gali būti tik hemorojus nuo per ilgo sėdėjimo plenarinių posėdžių salėje Seime…
Trečias šitam bestuburių politikų klube – garsusis Petras Auštrevičius, kuris Prezidento rinkimuose dalyvavo kaip kandidatas į Prezidentus nuo Darbo partijos, po to, tikėdamasis tapti Liberalų ir centro sąjungos pirmininku, įstojo į Liberalų ir centro sąjungą, o juo netapęs įkūrė Liberalų sąjūdį ir dabar jam vadovauja…
Ir viskas. Kol kas viskas, nes ilgai blaškęsis tarp politinių bestuburių klubo ir kairiųjų bloko Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas kartu su kitais perbėgėliais iš Darbo partijos nutarė prisijungti prie tų, kurie dar turi šiokį tokį stuburą. Ar čia koks nors naujas Valdo Adamkaus planas, ar tiesiog įžeista Pilietinės demokratijos partijos pirmininko V.Muntiano ir jo pavaduotojo A.Baranausko savimeilė, parodys laikas. Nes konservatoriai paskelbė karą komunistinei nomenklatūrai – ponas V.Muntianas baigė Leningrado aukštąją partinę mokyklą, o A.Baranauskas ilgą laiką buvo LTSR CK Raseinių rajono pirmuoju sekretoriumi… Taigi bendras šių „nomenklatūrininkų” ir konservatorių darbas dabar atrodo sunkiai įsivaizduojamas. Nors, kaip vienoje televizijos laidoje išsireiškė Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas Juozas Olekas, Artūras Paulauskas buvo komunistas, tačiau jis konservatoriams – visai tinkama „komunistinė nomenklatūra”…
O kol kas Lietuvos politinėje padangėje švilpauja politinės prostitucijos vėjai. Ir kol vieni ir toliau mindys po kojomis savo principus ir įsitikinimus vardan proveržio į valdžią ir prie pinigų, kiti – Lietuvą vardan Jungtinių Amerikos Valstijų kolonistinės geopolitikos, tol lietuviai ir toliau „balsuos kojomis”, t.y. emigruos, o Seimas vilksis paskutinėje reitingų lentelės vietoje…
Todėl Lietuvos politinės jėgos, esančios mūsų Seime, turėtų vieną kartą pasiryžti ir nutraukti tą JAV- Adamkaus-Paulausko-Kubiliaus bambagyslę, apsivijusią normalių partijų kaklus ir siekiančią daryti politiką nuolat tas partijas užsmaugiant – nes, kaip parodė V.Grigaravičiaus vadovaujamos policijos darbo metodai, dusinamas ir smaugiamas asmuo gali padaryti viską, ką tik smaugėjas reikalaus – net prisiimti sau nepadarytą nusikaltimą. Ir tik kai šita bambagyslė bus nutraukta, kai proveržinės politinės bestuburės prostitutės atsidurs ten, kur joms ir vieta – politikos sąvartyne, ir kai kitos partijos išdrįs pagaliau viešai pasakyti: „o mes tų politinių proveržinių prostitučių visai NEBIJOM”, tik tuomet Lietuvoje gal prasidės nauja era – ATGIMIMO era. Nes Lietuvos politinę saulę jau daugelį metų temdė ir tebetemdo juodas ŠANTAŽO debesis, kuris darė ir vis dar labai nori daryti įtaką mūsų politiniam klimatui – pagal aplinkybes sukelti audrą, chaosą, uraganą ar tiesiog pilką darganą…
Taigi ar turės Lietuvos gyventojai pagaliau savo valdžią? Tokią, kokią jie išsirinko ir kurią nori matyti Seimo valdančiojoje daugumoje ir Vyriausybėje, o ne tą, kurios nori buvęs JAV karinės žvalgybos rezervo karininkas, tapęs ne Lietuvos Konstitucijos, bet chaoso ir nestabilumu garantu Lietuvoje, ir kuris į Lietuvos istoriją įeis ne tik kaip Prezidento Rolando Pakso, bet ir kaip Seimo daugumos bei Vyriausybės, taigi ir valstybės, griovėjas? Tai priklauso ne tik nuo politinių partijų, bet ir nuo mūsų , rinkėjų, kurie tas partijas išrinko į valdžią. Todėl jeigu atvykėlis iš Amerikos V.Adamkus nežino Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kurią vykdyti prisiekė tapdamas Lietuvos Respublikos, – kad Lietuvos Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus; Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį” ir atlieka kitas Konstitucijoje aiškiai reglamentuotas funkcijas, kuriose nėra tokių, kaip „Prezidentas sprendžia pagrindinius vidaus politikus klausimus” ar „kartu su politinėmis partijomis vykdo Lietuvos vidaus politiką”, tuomet mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, neturime taikstytis su nuolatiniu mūsų Konstitucijos pažeidinėjimu ir turime imtis iniciatyvos – pasiūlyti Valdui Adamkui pasiimti savo šlepetes, kurios vietoj jo trejus metus iki Prezidento rinkimų gyveno Šiauliuose, ir atsistatydinti. Priešingu atveju jau rytoj vietoj „Lietuva, Tėvyne mūsų” mes būsime priversti visa burna traukti: „Amerika, Amerika”…
