Prof. Kazimiera Prunskienė
Paskelbta informacija apie Valstybės biudžeto ir ,,Sodros“ surinkimą ir jų išlaidas per sausį ir vasarį rodo, kad Vyriausybė neturėtų daugiau delsti ir blaškytis, bet imtis realių veiksmų. Diržų suveržimas yra gera priemonė valdžios taupumui įgyvendinti, bet kai mažinamos investicijos inovacijoms, mokslui, infrastruktūros plėtrai (transporto sektoriui, keliams, energetikai), būsto renovacijai, socialiniams įsipareigojimams, kaimo gyvybingumo palaikymui, tai nuo to krizė tik gilėja. Svarbiausia Vyriausybės atsakomybės sritis šalia rūpinimosi biudžeto subalansavimu yra realios ekonomikos ir socialinės gerovės stabilizavimas ir sąlygų plėtrai užtikrinimas.
Vyriausybės vykdoma politika, sudavusi didžiausią smūgį pasitikėjimui verslo perspektyva, jo konkurencingumui, deja, jau duoda savo negatyvias pasekmes. Į smukimą pastūmėtas Lietuvos verslas ridenasi žemyn greitėjančiu tempu. Ekonomikos skatinimo planas tėra planas ir ne daugiau. Nieko nedaryti nėra išeitis. Pristabdyti ekonomikos smukimą galėtų:
• Vartojimo skatinimas (o ne jo ribojimas), paklausos prekėms ir paslaugoms ugdymas ypač tose srityse, kurios orientuojasi į vietinį gamintoją, o taip pat eksporto didinimas. Eksporto galimybių plėtra nėra vien tik pačių verslininkų, ypač smulkaus ir vidutinio verslo, rinkodarinių gebėjimų reikalas. Daug galėtų nuveikti ir Vyriausybė. Tik kur šioje Vyriausybėje asmenys, bent kiek realiau suvokiantys šią problemą ir kaip ją spręsti?
Ne verslo smaugimas, o vidaus vartojimo ir eksporto augimas – svarbiausias šaltinis darbo vietoms išsaugoti ir mokesčiams į valstybės biudžetą surinkti. Pirmiausia Vyriausybė turi pripažinti ne vieną kitą klaidą, o ištisą jų ,,puokštę“. Todėl turėtų daugumoje punktų atitaisyti akibrokštus mokesčių sistemoje: atstatyti PVM lengvatas, pelno mokesčio lygį, smulkaus verslo ir ūkininko apmokestinimą ir kt.
Kuo tai kompensuoti? – Tam turi būti pritaikyti struktūriniai, ūkiniai, rinkodariniai, vadybiniai veiksniai ir resursai, tame tarpe ir skolinti.
• Skolintis valstybei vis dėlto teks, šito neišvengsim. Tik pasiskolinę per vėlai, kai duobė bus dar gilesnė, turėsime iš to mažiau naudos. Beje, kritikuojantys skolinimosi iš TVF galimybę turėtų sąžiningai ir atvirai palyginti jos privalumus ir trūkumus su skolinimusi iš bankų (kuo pasunkinamos ir verslo kreditavimo galimybes), o taip pat ir iš gyventojų. Skolinimąsi kaip ir paskolinimą dėl skirtingų motyvų, bet abiem atvejais verčiau diversifikuoti, derinti įvairius būdus nei susitelkti vien ties bankais ar vien ties TVF.
• Kai ligšiolinės rinkos tampa mažiau patikimos, būtina užsitikrinti naujas nišas. Ypatingai svarbu kuo pilniau panaudoti artimiausių regionų rinkas, kuriose rinkodarą ir atsiskaitymus galima patikimiau įvaldyti, ir lanksčiau prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, mobiliau veikti. Vyriausybė neturi vilktis procesams iš paskos (dabartinė – net ir šito nedaro), o ryžtingai eiti į rinkas įtvirtinant pozicijas ir sudarant kuo palankiausias sąlygas savo šalies verslui.
Savaime suprantama, kad verslo, taigi – gamybos, paslaugų tiekimo, pardavimų suaktyvinimas leistų išsaugoti gyvybiškai svarbias darbo vietas, žmonėms užsidirbti ir biudžetą papildyti. Tuomet ir skolintis, ko neryžtinga, ir savo beviltiško neveiklumo būsenoje savimi nepasitikinti Vyriausybė bijo, nebus taip rizikinga ir ateities požiūriu nebeprasmiška.
• Pagaliau reikia liautis apsimetinėjus, neva, dėl patriotinių motyvų neparduodant žemės ūkio paskirties (ne miestų) žemę. Valstybės biudžetas galėtų būti per 3-4 metus papildytas apie 1 mlrd. Lt dėka žemdirbių, o ne spekuliantų ir žemvaldžių laukiamo valstybinės žemės, į kurią nėra pretendentų atkurti nuosavybę, pardavimo ją nuomuojantiems ir žemės ūkio veikla užsiimantiems ūkininkams ir bendrovėms. Nepalanki politinė nuostata ir sudėtingas žemės sklypų individualios rinkos vertės nustatymo būdas šį procesą gerokai lėtina, tačiau, jei Vyriausybė apsispręstų ir tam skirtų reikalingų kuklių lėšų, jos greitai pasiteisintų procesui paspartėjus. Šiandien reikia abejoti ne tuo, ar verta žemdirbiams parduoti jų dirbamą žemę, o tuo, ar jų veiklos ir investicinių sąlygų pablogėjimas nesustabdys apsisprendimo žemę išpirkti.
Deja, tik finansinėmis-bankinėmis schemomis labiausiai besidomintys ekspertai ir politikai ar politikės vis dar pateikinėja vienpusiškus ir supaprastintus pasiūlymus, kurie į verslo ir socialinės gerovės kilimą tikrai neatves. Vyriausybei reiktų dirbti kūrybiškai, ryžtingai ir konkrečiai, o pirmiausia – susivokti laikmetyje, aplinkoje ir situacijoje. Jei tokių strateginių gebėjimų stinga, mokymasis ir improvizavimas žaidžiant valstybės ir žmonių likimais yra netoleruotinas ir dargi – nusikalstamas.
2009-04-03
