Algimantas Matulevičius, Ekonomikos mokslų daktaras,
Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
Maniau, kad prie šios temos jau nebegrįšiu, nes ją liečiau savo straipsniuose. Tačiau visai neseniai, grįžus iš kelionės, žvilgsnis užkliuvo už kritikos šalies Prezidentei Daliai Grybauskaitei dėl to, kad Ji, viešėdama Kaune, paragino savivaldybę dirbti taip, kad nereikėtų ištiesus ranką prašyti pinigų, o kad jų „reikia užsidirbti“. Kur matyta, kad Lietuvoje skatinama valdžią pradėti dirbti.
Manau, kad tikrai verta apie tai padiskutuoti plačiau. Dalis mūsų, toli gražu ne senų žmonių, žiniasklaidos ir visuomenės nuomonės formuotojų, pastangų dėka yra įsprausti į labai primityvias bei klaidingas klišes. Jei kas blogai – kalti sovietai arba rusai. Pastarųjų jau nebėra dvidešimt metų, o rusai vis tik turi savo gyvenimą. Nemanau, kad jie net nemiega, vis kurdami planus, kaip mums pakenkti arba mus susigrąžinti. O kam mes jiems reikalingi? Su mumis tik bėdos daugiau. Suprantama, tai labai įdomi ir plati tema, bet šiandien ne apie tai. Kitas labai lakus ir lyg narkotikas veikiantis stereotipas, ištiražuotas nevisiškai aiškios įstaigos – (kas finansuoja ir kodėl žiniasklaida taip reklamuoja) Laisvos rinkos instituto – kad tik rinka visus padarys laimingais. Be to, valstybė šiukštu negali turėti nei gamyklų, nei energetikos bendrovių – nieko. Ypač gerai, jei privatininkui jos atitenka pusvelčiui. Kai kas užsimoja dar plačiau. Kad galima ir savivaldybių bei Vyriausybės funkcijas privatizuoti. O toliau – ir pačią valstybę.
Suprantama, tai labai patogi pozicija. Po to savivaldybei ir kitoms valstybės institucijoms ir belieka tik užsiimti biurokratine rutina, juk turi kažką veikti. Visos gyvybiškai reikalingos gyventojams paslaugos perduotos privatininkams. Atrodytų, o kas čia blogo? Tačiau tik atrodytų. Nutylėta labai svarbi aplinkybė: šios paslaugos yra monopolinės. Pradedant šildymu ir baigiant buvusių komunalinių paslaugų įmonėmis, kurioms gyventojai moka bendru pavadinimu – kitos paslaugos. Tik žmonės, turintys pinigų daugiau nei proto arba užhipnotizuoti, gali teigti, kad privatininkai teikia pigesnes ir geresnes paslaugas. Bent vilniečiai savo piniginėm realiai pajuto, kad, Vilniaus savivaldybei išnuomavus miesto šilumos tinklus „Rubicon group“ įmonėms, kaina už centralinį butų šildymą išaugo daugiau nei dvigubai. O šiais metais, dujų kainai kritus kelis kartus, šildymas pigs keliais centais. Susimąstykim, kaip galima konkuruoti, kai gyventojams teikiamos monopolistų įvairios smulkios paslaugos. Jų tiesiog viename miesto mikrorajone būti negali. Lygiai taip pat kaip mieste toje pačioje vietoje nebus dviejų gatvių, vandentiekio, kanalizacijos, elektros tiekimo linijų , gatvės apšvietimo tinklų ir pan.
Teisingas klausimas: o kam reikėjo visą šį ūkį atiduoti privatininkams? Tik gerokai pavėluotas. Atsakymas įmanomas tik vienas – kad jie turėtų naudos. Jei naudos nebūtų, niekas nebūtų ir (nors pigiai) pirkęs. O parduodant „papigiai“ (kaip pas mus priimta), naudos turėjo ir valdininkai, kurie pardavinėjo. Ar tik ne todėl per dvidešimt metų Lietuvoje niekaip nesibaigia taip vadinama „prichvatizacija“. Tai turtingą palikimą gavom iš sovietų, niekam nepasidalinam. O jei rimtai, tai visą šį ūkį galėjo ir privalėjo administruoti savivaldybei pavaldžios įmonės. Tokiu atveju savivaldybė gautų naudą (pelną), kuri pakliūtų į biudžetą. Ypač tai liečia šilumos ūkį, miesto tvarkymą ir smulkias paslaugas gyventojams. Manau, kad tai ir ne tik tai turėjo mintyse LR Prezidentė, ragindama dirbti ir užsidirbti.
Rezervų yra daug ir kitoje veikloje, kur savivaldybė gali turėti realią naudą. Prašau nesuklysti – turiu omenyje bendrą miesto naudą (biudžetą), o ne merą ar atskirą valdininką, kaip yra dabar. Kur daugiausiai klesti korupcijos? Visi žino, kad teritorijų planavime. Detalių planų derinimas, žemės paskirties keitimo procedūros, įvairūs leidiniai ir panašiai, tai daug laiko ir sąnaudų reikalaujanti veikla. Kas atsitiktų, jei tokiu darbu užsiimtų savivaldybės įmonė, kuri už oficialų užmokestį atliktų visas reikiamas procedūras. Tikiu, kad verslo pasaulis sutiktų. O kyšininkavimo tikrai sumažėtų. Ir laiko būtų sutaupyta abiem pusėm. Galima svarstyti ir tokią galimybę, kai minėta savivaldybės įmonė teritorijoje, kurioje galima gyvenama statyba ne tik suprojektuoja ir gauna reikiamus statybai leidimus, bet net įrengia atitinkamą infrastruktūrą. Vėliau parduoda vystytojui ar dalimis mažesniam privačiam statytojui. Tai savivaldybei suteiktų galimybę sukaupti lėšų įrengti pramoninių teritorijų infrastruktūrą ir leisti ja nemokamai naudotis investuotojams, kurie pastatytų šiuolaikinių, ypač modernių technologijų gamyklų ir sukurtų naujų darbo vietų. Šiuo atveju dalis lėšų grįš per mokesčius. Tokius projektus kartu turi daryti centrinės šalies žinybos ir vietos savivalda.
Suprantama, dabartiniu metu, kai viskas stoja, ūkis merdi, biudžetas nesurenkamas – kai kurie siūlymai gali atrodyti nerealūs. Tačiau gerai pasvarsčius, kada geriausia daryti esminę pertvarką? Manau, kad krizės metu. Šiuo metu viskas stoja. Komerciniai bankai neskolina, valdžia pasimetusi, bedarbių skaičius didėja. Statybinių medžiagų ir darbų kainos ženkliai sumažėję. Situacija, nežiūrint premjero optimizmo, labai rimta. Norint viską išjudinti – reikia skatinti ekonomiką. Galima tai daryti kaip dabar daroma t.y., trypčiojama vietoj, laukiant kol stebuklinga rinka viską sureguliuos.Manau, kad jau laikas ir naivuoliams išsiblaivyti nuo apsvaigimo. Niekas savaime nesusitvarkys. Būtina sąmoninga valstybės invazija į šalies ūkį. Reikia kurti planus, gauti (skolintis) pinigų, geriau naudoti ES lėšas ( šiais metais įsisavinta tik 36 %) , bet pradėti daryti darbus apie kuriuos minėjau ankščiau bei ieškoti kitų veiklos sričių. Negalima taip praskolinus valstybę ir nieko nepastačius, nesukūrus gyventi tik šia diena. Dar vienas didžiulis rezervas, kurį panaudoti nieko nekainuotų, o laimėtų valstybė labai daug. Nedelsiant panaikinti garsiąją dujų tarpininkę „Dujotekaną“, žarstančią milijoninius pelnus ir privačią elektros pardavimo bendrovę Energijos realizavimo centrą (beje tarp pastarosios akcininkų yra ir garsūs politikai). Monopolinės įmonės, ypač energetikoje, turi būti valstybės nuosavybė. Taip yra Skandinavijos šalyse. Uždrausti šioje srityje tarpininkus. Kaip ir uždrausti juos viešuosiuose pirkimuose. Tikrai daug lėšų sutaupytume.
Taigi, pilnai pritariu protingai ir teisingai Lietuvos Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės pozicijai – reikia dirbti, siekiant užsidirbti. Krizė moko mus ieškoti ne tik teorinių problemų sprendimo. Gyvenimas pats griauna įvairias dogmas ir pseudoideologijas. Gyvenimas dinamiškas ir jame negali būti pastovių, visiems amžiams tinkančių žmonių bendruomenių organizavimosi stereotipų. Reikia lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančios tikrovės ir patiems keistis.
2009-09-19
