Giedrė Gorienė
Artėjant rinkimams, partijos kraustosi iš proto: kaip čia atkreipus rinkėjų dėmesį, kad šie vėl už jas balsuotų? Todėl tos, kurios turi kiek daugiau pinigų, prisigamino didžiulių reklaminių plakatų – tokių didelių, kad net Dievui jo aukštybėse matytųsi, – ir iškabino juos ant namų bei automagistralę supančiuose laukuose, kad nuo didžiosios politikos ir jos visų padarinių iš Vilniaus į Palangą pabėgęs rinkėjas nuo politikų negalėtų atitrūkti nė per kur.
“Ar jūs matėte Artūro Paulausko plakatą? Baisu!”-“Karštam komentarui” piktinosi keli garsūs advokatai, nors tame plakate Artūras Paulauskas iš tiesų nėra baisus, atvirkščiai – jis yra taip neatpažįstamai nugrimuotas, kad galėtų vaidinti visai kitą Artūrą Paulauską – neprisidirbusį, ir apsimesti, kad jis niekada nebuvo Seimo pirmininkas, prie kurio Lietuva tapo policine valstybe, o politinė korupcija taip giliai įleido šaknis į Lietuvos žemelę, kad dabar jau rauk nerovęs – veši ta “bezpredelo” piktžolė ir ciniškai tyčiojasi iš mūsų visų: “O tu man ką padarysi? Cha-cha-cha”.
“Matėte Paulausko reklamą? Baisu!” – advokatai jau po antrą cigaretę užsirūkė, o mums vis dar neaišku, kas gi tame plakate baisu.
“Priverčiame valdžią dirbti”, – savo reklaminiame plakate sako Artūras Paulauskas, ir advokatai paklausia: “Matote? “Pri-ver-čia-me”. Artūras Paulauskas jau nieko nebando slėpti ir sako tiesiai šviesiai, kad jis moka dirbti tik naudodamas jėgą”, – išaiškina Artūro Paulausko reklamos esmę advokatai.
Kiti skambinusieji į “Karštą komentarą” taip pat teiravosi, kaip gi tas Artūras Paulauskas priverčia valdžią dirbti.
“O jis pats, ką, nėra valdžioje? Ką reiškia “priverčiame”?” – klausė mūsų ūkininkas iš Joniškio rajono, ir čia pat pats bandė atspėti. “Ar “priverčiame valdžią dirbti” reiškia, kad “turime kompromato ir priverčiame valdžią dirbti mums?” – kėlė savo versiją ūkininkas.
“Įdomi versija”, – pasakėme ūkinininkui ir ėmėme dėstyti faktus. 2004 metais Artūras Paulauskas į Seimą pateko tik ant Algirdo Brazausko kupros, ir turėdamas Seime vos dešimt savo partijos narių, tapo Seimo pirmininku.
“Priverčiame valdžią dirbti!”
Partijos, turinčios vos dešimt Seimo nario mandatų, atstovas tampa Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku.
“Priverčiame valdžią dirbti!”
Rolando Pakso prezidentavimo laikotarpis. Premjeras – Algirdas Brazauskas, Seimo pirmininkas – Artūras Paulauskas. Generalinis policijos komisaras – Vytautas Grigaravičius. VRM ministras Juozas Bernatonis paskelbia, kad Policijos departamente negelaliai klausomasi politikų telefoninių pokalbių, renkama informacija. Pareikalaujama Vytauto Grigaravičiaus atsistatydinimo. Tačiau atsistatydina VRM ministras Juozas Bernatonis.
“Priverčiame valdžią dirbti!”
VRM sekretorius Jonas Liaudanskas paklausia: “Iš kokių pinigų buvo įkurta Naujoji sąjunga?”. Ir Jonas Liaudanskas turi atsistatydinti.
“Priverčiame valdžią dirbti!”
“Karšto komentaro” vyr.redaktorė pradeda straipsnių ciklą apie Alytaus policijoje sufalsifikuotą baudžiamąją bylą Jūratei Kiaunienei ir neteisėtą jos paguldymą į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, ir vos po kelių dienų redaktorei iškeliama baudžiamoji byla už A.Sadecko “šmeižtą ir įžeidimą”, ir apribojama laisvė – skiriama kardomoji priemonė.
“Priverčiame valdžią dirbti!”
Ir kai nė viena partija per šiuos Seimo rinkimus nesutinka būti nešuliniu arkliu Artūrui Paulauskui, visose pakelėse ir miestų sankryžose atsiranda (įspėjimas?): “Priverčiame valdžią dirbti!”
Negana to, šalia viso to “Priverčiame valdžią dirbti!”, dienraščių reklamose atsirado ir trys darbai, kuriuos Artūras Paulauskas “privertė valdžią padaryti”: 1) būdamas generaliniu prokuroru, patvarkė mafiją (kad jos vietą užimtų uniformuoti banditai?); 2) būdamas Seimo pirmininku, atvedė Lietuvą į ES ir NATO (ir į gilų politinės korupcijos liūną); 3) būdamas aplinkos ministru, sustabdė Lietuvoje nelegalias statybas (tų, kurie netapo Naujosios sąjungos sponsoriais?).
Taigi, kaip ten Artūras Paulauskas ir ką ten padarė?…
“Už nesunaikinamą idėją!” – sako Viktoras Uspaskichas kitame analogiško dydžio plakate, ir vėl susimąstai. O kokią idėją ir kada jis turėjo?
Pirmiausia jo idėja buvo perimti dujų verslą Lietuvoje.
Perėmė.
Paskui – įkurti politinę partiją ir turėti savo valdžią Lietuvoje.
Įkūrė. Naująją sąjungą ir ją 2000 metais atvedė į Seimą. Pats tapo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku.
“Nenoriu būti vien tik Naujosios sąjungos sponsorius – noriu pats būti partijos pirmininkas”. – išmetė kitą idėją Viktoras Uspaskich ir įkūrė Darbo partiją.
Po to sekė idėja būti ūkio ministru ir reguliuoti visus iš ES į Lietuvą plūstančių pinigų srautus.
Ir ta idėja tapo kūnu, tačiau netrukus buvo sunaikinta: valdančioji koalicija žlugo, Darbo partijai buvo iškelta baudžiamoji byla, ir Viktoras Uspaskichas pusantrų metų Maskvoje srėbė rusiškus barščius, bijodamas sugrįžti į Lietuvą ir čia patekti į cypę.
Tačiau dabar jis – Lietuvoje. Laisvas ir nesuimtas, o “nesunaikinamos idėjos” sklando pakelės plakatuose tarsi atsisveikindamos: “Mano nesunaikinama idėja – sunaikinti jus. Todėl į prezidentus jums atvesiu tą, kuris visur ir viską “priverčia”.
Sako, lagaminai Kėdainiuose – jau kraunami: į Darbo partijos ir Naujosios sąjungos susijungimą.
Taigi nesunaikinama idėja – 1998 metų Prezidento rinkimų pakartojimas?
“Priverčiame valdžią dirbti!”
Palaukit, o kas ir kaip privers už tuos “priverčiančiuosius” balsuoti?
“Galime paguldyti į Rokiškio psichiatrinę”..
