Baltarusijos žurnalistai nesitveria džiaugsmu – pagaliau Baltarusija ne viena tokia. “Pas jus suiminėja žurnalistus!” – džiūgauja jie. Ir dar labiau apsidžiaugia, kai sužino, kad demokratinėje Lietuvoje – tokioje, kokią jie nori matyti Baltarusiją – be suėmimo egzistuoja ir kitas būdas, kaip uždaryti netinkantį laikraštį. Čia, Lietuvoje, tereikia surasti žmogų, kuris sutiktų pasibylinėti su redakcija ir pageidautų “neturtinės žalos atlyginimo”, o toliau savo juodą darbą padarytų demokratinė sistema: dar teismams neprasidėjus ir net pačiai redakcijai nežinant, areštuotų redakcijos turtą ir sąskaitas. Atseit pritaikytų “laikinąsias apsaugos priemones” – kad jeigu kada nors po kelių metų, kai visi teismai pagaliau baigsis, o ieškovui bus priteistas litas, kad redakcija tą litą turėtų iš ko jam sumokėti. O jeigu tam ieškovui teismai nieko nepriteis, tai vis tiek bus padarytas geras darbas – visus tuos metus, kol vyks teismai, redakcijos sąskaitos bus areštuotos, taigi “Karšto komentaro” darbas – paralyžiuotas… “O kai sąskaitos bus uždarytos, tai gal ir laikraštis užsidarys?” – svajoja juodieji mūsų saugumo arkliukai.
Kodėl manome, kad saugumo? Nes sistema palanki tik jiems. Nes sistema vergauja tik jiems. Ir pabandyk tu, eilinis mirtingasai, Lietuvos teisme taip paprastai imti ir per 24 valandas kam nors sąskaitas areštuoti?!.. Tam kam nors net nežinant…
“Čia tai bent! Net pas mus šito nėra! Kol teismai nepasibaigę, redakcijos sąskaitų niekas neareštuoja”, – dar labiau nustebę tuo, kas darosi demokratinėje Lietuvoje, mūsų kolegos žurnalistai iš Minsko. Ir jei anksčiau jie buvo linkę palaikyti Aleksandro Lukašenkos oponentus, tai po visų demokratinės Lietuvos “bajerių” laisvos spaudos atžvilgiu jie į Aleksandrą Lukašenką ėmė žiūrėti visiškai kitomis akimis ir sako: “Ačiū Dievui, kad pas mus nėra tokios demokratijos!” .
O kai pateikėme jiems teismo dokumentus, pagal kuriuos redakcijai už akių buvo areštuotos sąskaitos ir turtas, mūsų kolegos plunksnos broliai dar ilgai negalėjo atsikvošėti – net pas juos, kur valdo diktatorius Aleksandras Lukašenka, to nėra buvę!
Nuraminome – nieko, nieko, nesidžiaukit: štai laimės pas jus amerikoniškoji “džinsinė” revoliucija, štai nuvers “demokratai” diktatorių Aleksandrą Lukašenką, tuomet ir galėsit “paragauti” “demokratinės žodžio laisvės” – nepatiks korumpuotiems politikams ir pareigūnams tai, ką rašot, tai pagal “demokratinės Lietuvos” modelį tuoj jumis pasodins, o laikraščių sąskaitas – areštuos. Šiaip sau, dėl viso pikto – kad kai teismai po metų ar dviejų baigsis, kad turėtumėte iš ko jų “garbę ir orumą” padengti… O norint sužlugdyti leidinį, tokių juodų arkliukų, ant kurių gali joti korumpuota sistema, visada atsiras – juk kiekvienoje šalyje yra tokių, kuriems akyse vietoj vyzdžių žiba žali doleriukai…
Taigi kas nustebino mūsų kolegas iš Baltarusijos?
Prieš mėnesį, rugpjūčio 22 d., ieškovas, kuris – keistas sutapimas! – yra senas Artūro Paulausko bičiulis (dar nuo jo “prokuroravimo” Varėnoje laikų) – savo ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo užtikrinimui paprašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą taikyti “laikinąsias apsaugos priemones”. O motyvą, kodėl to prašo, nurodė: “nes bendrovė bando nuslėpti savo pajamas bei turtą”.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismo teisėja Nijolė Tankevičienė, gavusi tokį prašymą, per 24 valandas nuo prašymo gavimo, “Karšto komentaro” leidėjui net nežinant, kitaip sakant už akių, surengia teismo posėdį ir nusprendžia: kadangi ieškovas teigia, jog bendrovė, leidžianti “Karštą komentarą”, “slepia pajamas ir turtą”, tai ji, teisėja Nijolė Tankevičienė, nusprendžia, kad tai yra tiesa, ir priima sprendimą areštuoti bendrovės sąskaitas ir turtą. Nors bendrovė visą tą laiką kuo normaliausiai dirbo, kuo normaliausiai ir nesislėpdama vykdė leidybinę veiklą, o į bendrovės sąskaitą čia, Lietuvoje, o ne kokioje nors “ofšorkėje” kokioje nors Dominikoje, plaukė kuo normaliausi ir plika akimi matomi, taigi neslepiami ir nepaslėpti pinigai…
Tačiau žinot, kaip pas mus yra: “lydekai įsakius, kai kam panorėjus”, Temidės tarnai klusniai priima atitinkamus sprendimus…
Areštuoti negalima pasigailėti. Be jokio kablelio ir nepaprašiusi jokių ieškovo įrodymų konstatavo teisėja Nijolė Tankevičienė, kurios veiksmus “Karštas komentaras” įvertino kaip naujai pasirinktą taktiką užsmaugti žodžio laisvę ir kreipėsi į Prezidentą Valdą Adamkų bei Teisėjų tarybą, kad tokia teisėja, kuri, nepaprašiusi jokių įrodymų ir vadovaudamasi kažkokiomis “Karšto komentaro” laikraščio sužlugdymu suinteresuoto asmens (ir grupės “draugų”, manome) prielaidomis, priėmė sprendimą sustabdyti “Karšto komentaro” leidybą, būtų išbraukta iš teisėjų sąrašo. Nes, be jokios abejonės, tai yra susidorojimas.
Mes esame įsitikinę: toks teisėjos Nijolės Tankevičienės žingsnis – tai dar vienas eksperimentas, kaip “oficialiai”, nesukeliant ažiotažo tarptautinėje žiniasklaidoje, uždaryti korumpuotai valdžiai ir dar korumpuotesnėms spec. struktūroms neparankų leidinį. Mat neseniai atliktas Valstybės saugumo departamento eksperimentas su “Laisvo laikraščio A.Drižiumi patyrė visišką fiasko…
Ech, Temide, tu, lietuviškoji Temide… Vardan tikroviškesnio spektaklio teisėja Nijolė Tankevičienė galėjo “Karštą komentarą” leidžiančios bendrovės bent išrašų iš banko paprašyti…
Bet ką čia prašysi, jei viskas, labai panašu, nuspręsta! Vieną dieną – prašymas areštuoti “Karšto komentaro” sąskaitas, kitą dieną – sprendimas už akių areštuoti “Karšto komentaro” sąskaitas…
Visai kaip “senais, gerais” Prezidento Rolando Pakso vertimo laikais – Artūras Paulauskas pareiškia “šmeižtas!”, ir teismas puola teisti Rolando Pakso patarėjus kaip “šmeižikus”…
Deja, šiandien visus, kurie kartu su teisėja Nijole Tankevičiene jau pakėlė taures už “Karšto komentaro” numarinimą (sąskaitų uždarymą), turime nuliūdinti: mes dar nemirėme, ir – dar blogiau – esame ir būsime. Nes, žinot, esame adrenalino fanatikai – kuo blogiau, tuo mums geriau. O į paprastą kalbą išvertus tai reiškia, kad kuo didesnės represijos prieš mus vykdomos, kuo labiau esame persekiojami, tuo daugiau ryžto ir jėgų mumyse atsiranda kovoje prieš nomenklatūrinę diktatūrą, “šlepetinę” Lietuvos prezidento rinkimų sistemą ir lietuviškąją troiką, kuri Lietuvą mato kaip policinę valstybę.
Beje, keistas sutapimas – antstoliai “Karšto komentaro” sąskaitas areštavo būtent po straipsnio “Lietuviška TROIKA. “Čekistinis” saugumas smogė demokratijai” pasirodymo praėjusiame “Karšto komentaro” numeryje. Ką tai galėtų reikšti?
Matyt, kad pataikėme tiesiai į dešimtuką. Kad “Karštas komentaras” eina teisingu keliu ir kad sistema, tarnaujanti lietuviškai troikai, yra siaubingoje neviltyje bei desperacijoje. Juk artėja savivaldybių rinkimai, o “Karštas komentaras”, nori nenori, bet gali stipriai pakoreguoti rinkėjų nuomones – ir pakoreguoti ne jų, susikompromitavusiųjų, naudai…
Todėl jeigu šiandien kas nors po teisėjos Nijolės Tankevičienės sprendimo ir turi vilties, kad persekiojamas ir žlugdomas “Karštas komentaras” neatlaikys daromo psichologinio ir finansinio spaudimo ir užsidarys, tai tokius skubame “nudžiuginti” – pasakėte “op” , neperšokę griovio… “Karštas komentaras” buvo, yra ir bus, ir jeigu kažkam nepatinka, kad mes esame, tai labai prašome – susikraukite lagaminus ir važiuokite į Angliją indų plauti. Arba pas Mečį Laurinkų ispaniško vynelio gerti. Nes čia – mūsų Lietuva, ir mes neleisime jiems jos privatizuoti: Valdas Adamkus – tai ne Lietuva, o Artūro Paulausko ryšiai su kazino “Olympic” – ne valstybės paslaptis. Nors kai kas to gal ir labai norėtų…
Beje, norėti – nedraudžiama…
