Praėjo tik mėnuo, kai “Karštas komentaras” ėmėsi iniciatyvos suburti nukentėjusius nuo teisėsaugos ir teisėtvarkos, tačiau pasijutome kaip Algirdas Paleckis, pakilęs prieš oligarchų valdomus socialdemokratus, – totalinis pasipriešinimas ir psichologinis spaudimas: “Nieko jūs neįkursite” arba “Nieko jūs nepasieksite”. Atsirado net beveik prieš dešimtmetį įsikūrusių organizacijų (kaip prieš A.Paleckį – valinskų partijų), kurios, paskaičiusios “Karštame komentare” išspausdintą kvietimą burtis, staiga atsibudo, prisiminė, kad jos tokios jau yra, ir staiga nutarė “ginti”. Nukentėjusiuosius nuo teisėsaugos ir teisėtvarkos. Tačiau kai pažvelgi į tuos “gynėjus” iš arčiau, tai pamatai buvusius advokatus, prokurorus ar teisėjus, t.y. tos sistemos elementus, kurie, dabar patekę ant atsarginių suolelio, ir toliau sėkmingai advokatauja sistemai, nes “kerta” tik per atskirus teisėjus ar pareigūnus ir jokiu būdu ne per pačią sistemą. Šiukštu, ne! Nes kiekvienas doras sistemos pilietis (turiu omenyje tiek žurnalistus, tiek pareigūnus ir pan.) žino nerašytą, tačiau visiems sistemos elementams privalomą taisyklę: tu gali kritikuoti vieną pareigūną, vieną teisėją, vieną ką nors, bet jokiu būdu nesiliesk prie sistemos, nekirsk per sistemą – tau atsirūgs.
Būtent tokią auklėjamąją lekciją prieš aštuonerius metus vienas tuomet labai gerai žinomas saugumietis atskaitė šio leidinio vyr.redaktorei. O ši, bjaurybė, ėmė ir nepakluso. Jai vis sistema negera, vis teisėjų, prokurorų ir policininkų darbe korupciją mato… O dabar, neapsikentusi, dar sumanė ir visuomeninę organizaciją įsteigti…
“Nebūkite su ja, pereikite pas mus, ji nieko nepasieks”, – iš karto po skelbimo “Karštame komentare” prasidėjo iniciatyvinės grupės narių “perverbavimas”.
Akivaizdu – sistemai reikia visus turėti kaip ant delno. Ir dar po padididamu stiklu. Sunumeruotus. Nes tokioms organizacijoms privalo vadovauti “prognozuojami” ir “kontroliuojami” – kad gėdos Lietuvai kur nors Europoje nepadarytų. Tuo tarpu “Karšto komentaro” vyr.redaktorė, laisvai kalbanti ne tik buvusios, bet ir dabartinės “okupacijos” kalbomis, gali be jokio vargo imti ir be jokių vertėjų užsienio žurnalistams išaiškinti, kaip Lietuvoje falsifikuojamos baudžiamosios bylos ir kodėl taip yra… O šitokią sistemą dengiantiems valdžios vyrams toks Lietuvos “apatinių kelnaičių” parodymas visai Europai yra “nacionalinis nusikaltimas” – nes nekaltus žmones į kalėjimus sodinti Lietuvoje galima, tuo tarpu apie tai viešai ir dar ne Lietuvoje kalbėti – “Lietuvos šmeižimas”. Ir ne tik…
Tai, kad Lietuvos valdžios vyrai ir moterytės nenori, atsprašant, pridergtų valstybės apatinių kelnaičių Europai demonstruoti, geriausiai rodo ir Viktoro Uspaskicho pavyzdys: surengė Darbo partija mitingą prie Seimo, pagrasino tarptautinėmis akcijomis Briuselyjeir visur kitur, ir Darbo partijos lyderiui skirta kardomoji priemonė namų areštas buvo pakeista – į rašytinį pasižadėjimą neišvykti (iš namų arešto paleistas už užstatą)…
Taigi, vienintelis dalykas, ko dar mūsų valdžia bijo, yra viešumas. Ne vietinis viauksėjimas, į kurį mūsų sistemos garantai ir “stogai” nekreipia nė menkiausio dėmesio, bet staugimas “ant visos Europos”. Nes visų šalių žvalgybos labai puikiai dirba, ir paskui per kokius nors viršūnių susitikimus Lisabonoje, Briuselyje ar dar kur nors kitur kitų valstybių vadovai į mūsų vyrukus gali labai, net labai labai kreivai žiūrėti – kaip į kokius stalinus, tarp kurių ir ano Stalino vienintelis skirtumas yra tas, kad nuo ano Stalino niekur negalėjai pabėgti – įmetė į vagoną ir išvežė į Sibirą, o dabar turi galimybę, kol suskaičiuos iki trijų, susipakuoti lagaminus ir mauti kuo toliau iš Lietuvos. Nes dabar vietoj Sibiro tave ištrems į kokią nors Utenos ar Rokiškio psichiatrinę ligoninę, padarys “daržovę”, ir paskui tu sau iki gyvenimo pabaigos laimingas sau galėsi įrodinėti, kad tu – joks ne kupranugaris…
Taigi, reakcija, paskelbus “Karštame komentare” burtis visus, nukentėjusius nuo teisėsaugos ir teisėtvarkos, buvo. Ir džiugu – jei reaguoja, vadinasi, bijo. Todėl visai nenustebsime, jei artimiausioje ateityje atsiras dar kelios dešimtys nukentėjusių nuo teisėsaugos ir teisėtvarkos “gynėjų”. Juk sistema turi kažkaip save apginti – sukurti savo satelines organizacijas, kurios bandytų perimti ir užgniaužti antisisteminių organizacijų iniciatyvą, tai yra atlikti “Glavlito”, arba cenzoriaus, vaidmenį. Nes kas bus, kai visokios Kiesų, Arbataičio, Šiaulių mokesčių inspekcijos, Stankutės ir Staškauskytės, Mažeikos ir kitos sistemos be galo dengiamos bylos ims ir keliomis kalbomis apskries ne tik užsienio žiniasklaidos priemones, bet ir ES šalių teisėtvarkos institucijas – kad demokratiškieji Vakarai pamatytų, iš kur lietuviškoje teisėsaugoje bei teisėtvarkoje kojos dygsta… Nes turbūt tik Lietuvoje dar gaji kaip piktžolė sistema: “Duokite žmogų, o straipsnį mes jam pritaikysim”.
Štai prieš kelias dienas ne kartą viešus pareiškimus Lietuvos žiniasklaidoje dėl sūnaus neteisėto įkalinimo iki gyvos galvos skelbusi moteris su paskutine viltimi kreipėsi į Seimo kontrolierių instituciją. Tačiau vietoj teisingumo moteriai, gavusiai šoką nuo atsakymo, kad jie į teismų ir prokuratūros darbą kištis negali (net išvardino straipsnius, numatančius už tai baudžiamąją atsakomybę), šioje įstaigoje buvo pasiūlyta … iškviesti greitąją. “Ne greitosios man reikia, o teisingumo!” – sušuko moteris, šventai tikėdama, kad ašaros, pralietos už nekaltai nuteistą sūnų, sugrįš iš Aukščiausiojo bumerangu tiems, kurie šią bylą sufabrikavo, pagal sufabrikuotus įkalčius teisė ir dabar galiausiai šį sistemos broką dangsto, prisidengdami… įstatymo vardu.
“Viešpatie, kur man dabar kreiptis? Nejaugi man ir sūnui dabar belieka tik nusižudyt? Mano sūnus šito neištvers”, – nuo Seimo kontrolieriaus atsakymo alpo moteris.
Tuo tarpu premjeras Gediminas Kirkilas dalijo interviu žiniasklaidai apie tai, kad jis mato save premjeru ir po ateinančių Seimo rinkimų – kad galėtų su Lietuvoje esančiais bankais įgyvendinti projektą “Leo LT”; konservatorių partijos pirmininkas Andrius Kubilius tuo metu rūpinosi artėjančio suvažiavimo bei partijos vardo keitimo reikalais, o beveik visas Seimas apskritai – Kosovo nepriklausomybės pripažinimu. Nes, pirma, to griežtai pareikalavo JAV valstybės sekretorė Kandoliza Rais, o, antra, Kosove ne vieną milijoną yra investavęs geriausias Lietuvos šokėjas ir špygų rodytojas Ūkio banko valdytojas Vladimiras Romanovas, todėl partijos, jei nori gauti šlamančių per ateinančius Seimo rinkimus, turi politiškai V.Romanovo investuotus pinigėlius į Kosovą apsaugoti. Tuo tarpu kažkokia moterėlė, keliais šliaužianti nuo vienos valstybinės institucijos iki kitos dėl savo nekaltai nuteisto sūnaus, nė vienai valdžioje esančiai partijai nerūpi. Nusižudys? Ir laimingai – vienu netikusiu rinkėju šioje valdomos demokratijos šalyje bus mažiau. Kaip ten vienoje savo paskaitų trečiojo dešimtmečio pradžioje mokė Liaudies švietimo komisaras A.Lunačiarskis? “Esamomis sąlygomis mums yra vertingesnis toks žmogus, kuo jis labiau neidėjiškesnis. Jeigu specialistas, tarkim, inžinierius, turi daug idėjų, tai mums yra neparanku, nes kliudo reikiamai panaudoti jį darbui. O štai, kai jis neturi jokių idėjų, jį dar galima panaudoti” (apie tai, kaip kūrėsi ši sistema, kitame KK numeryje – plačiau).
Taigi, taip ir čia, dabar, Lietuvoje: sąmoningi rinkėjai, kaip ir sąmoningi pareigūnai ar valdininkai, Lietuvoje yra nereikalingi, nes kliudo valdančiajai klikai reikiamai panaudoti juos savo tikslams. Kuo žmogus durnesnis, tuo lengviau jį valdyti. O kuo lengviau valdyti, tuo lengviau pinigus netrukdomiems išplauti. O valdoma ir korumpuota teisėsauga bei teisėtvarka tam ir reikalinga, kad apsaugotų tave, jog, plaunant pinigus, niekas jų iš tavęs nesumanytų sau pasiglemžti… Ir taip dabar, ir taip nuo pradžios, ir taip iki tvano, kuris kadaise buvo vadinamas “revoliucine situacija”, t.y. tokia situacija, kai “viršūnėlės” jau nebesugeba valdyti, o “apačios” nebenori taip gyventi, kaip gyveno iki šiol. Ir tuomet net beždžionė gali į Seimą papulti, jeigu ji eina po “nešančia” vėliava…
Ar sulauks teisybės dėl sūnaus ieškanti moteriškė Lietuvoje patekėsiančios aušros?…
