Pastarąją savaitę ypač daug diskutuojama apie Atominės elektrinės įstatymo pataisas. Šalies prezidentas Valdas Adamkus, kuriuo pasitiki daugiau žmonių negu visomis parlamentinėmis partijomis, pasirašęs įstatymą turėjo baigti šią istoriją, tačiau nuojauta kužda, kad ji dar nesibaigė. Daug žmonių neturi pakankamai informacijos apie įstatymą arba specialiai klaidinami, siekiant sužlugdyti šio įstatymo įgyvendinimą. Todėl norėčiau paaiškinti prieštaringai vertinamo įstatymo detales.
Praėjusių metų birželį 107 Seimo nariai vieningai pritarė Atominės elektrinės įstatymui. Pritarė ir socialdemokratai, ir Vyriausybę remiantys konservatoriai, ir kitos partijos, kurios dabar jį kritikuoja. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė privalo užtikinti sąžiningus ir naudingus Lietuvos žmonėms sprendimus, ji buvo įpareigota nustatyti naujos atominės elektrinės įgyvendinimo nuostatas. Todėl nesuprantama, kodėl balsavusieji už šį įstatymą dabar bando įrodyti, kad įstatymas yra žalingas Lietuvai. Pataisytas įstatymas yra žymiai geresnis, negu jo pirmas variantas.
Birželį buvo kalbėta, kad įstatymas neužtikrina, jog nacionalinis investuotojas statys elektros tinklus, o Lietuvos energetikos sistema bus integruota į ES sistemas. Šias abejones išsklaido įstatymo pataisos. Jos numato, kad Lietuva ir nacionalinis investuotojas turi kompleksiškai integruoti Lietuvos elektros energetikos sistemą į Europos elektros energijos vidaus rinkas. Be to, Vyriausybė privalo užtikrinti, kad nacionalinis investuotojas saugiai ir patikimai aprūpintų Lietuvos vartotojus elektros energija, būtų realizuotos elektros perdavimo jungtys su Lenkija ir Švedija. Taip pat atsisakyta idėjos kurti nacionalinį investuotoją „Lietuvos energijos“ pagrindu, nes išsiaiškinta, kad ši bendrovė glaudžiai susijusi su Rusijos energetiniais tinklais.
Noriu pabrėžti, kad Seimas turėjo priimti politinį sprendimą, t. y. įstatymą, kuris turėjo aiškiai apibrėžti, ką reikia padaryti ir įgyvendinti. Kol jo nebuvo, nacionalinio investuotojo akcininkų sutartis ir įstatai negalėjo būti oficialiai įteisinti. Priėmus įstatymą, Vyriausybė turės pasirūpinti, kad bendrovės įstatuose ir akcininkų sutartyje būtų numatyti papildomi saugikliai. Ministrų kabinetas privalo užtikrinti, kad akcininkų sutartis įpareigotų nacionalinį investuotoją patikimai, saugiai ir nebrangiai teikti elektros energiją Lietuvos žmonėms. Jeigu įstatyme numatytus tikslus Vyriausybė neįgyvendins, ji už tai turės atsakyti.
Labai daug priekaištų šiam projektui kyla dėl to, kad privatus investuotojas buvo parinktas ne konkurso būdu, tačiau aš nelabai tikiu, kad be „NDX energijos“ galėjo atsirasti kitas investuotojas, nes šis projektas yra gana rizikingas. Investuotojų pinigai atgal grįš ne anksčiau kaip po 20 metų. Be to, daugelyje šalių statant atomines elektrines dalyvauja tik privačios įmonės glaudžiai susijusios su šalies energetine sistema.
VST yra Lietuvos įmonė, kuri turi įdirbį savo versle ir sugeba efektyviai ir naudingai jį plėtoti. Ši įmonė — ne naujokė elektros energijos rinkoje ir, nepaisant jų dalyvavimo šiame projekte, jų tikslas — aprūpinti vartotojus elektros energija. Tikiu, kad jų patirtis turės teigiamos įtakos, nacionalinis investuotojas bus valdomas efektyviai, o kokybiška ir saugi elektrinė bus pastatyta už kuo mažesnę kainą. Be to, jeigu konkursas vyktų, mes negalėtume būti tikri dėl privačių investuotojų patikimumo.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad mes jau vėluojame pastatyti atominę elektrinę. Juk per 17 metų nieko nepadarėme, kad mūsų energetikos sistema būtų integruota į Europos sistemą. 1999 m. atsisakėme statyti tiltą su lenkais. O nuo to laiko, kai Darbo partija buvo pašalinta iš valdžios, Vyriausybė nevykdė jokių veiksmų, tariantis su partneriais dėl naujos atominės elektrinės. Juk per pusantrų metų Vyriausybė galėjo pasirašyti visus susitarimus, suformuoti nacionalinį investuotoją ir ramiai apsvarstyti visus jo privalumus ir trūkumus. Kažkodėl tai nebuvo daroma. Taip pat visiškai nieko nepadaryta siekiant pratęsti Ignalinos antrojo bloko veiklą. Todėl sukūrus nacionalinį investuotoją, Vyriausybė turi kuo skubiau, nurodant konkrečias elektros tiekimo patikimumo problemas, kreiptis į atitinkamas ES institucijas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Šio įstatymo priėmimas yra įrodymas, kad galimybės aprūpinti šalies vartotojus elektros energija be atominės elektrinės yra ribotos.
Manau, Europoje daug kas nustebo, kai mes, niekieno neverčiami, sutikome uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, pasirašydami sutartį su ES. Priminsiu, kad prezidentu tada buvo„ Tvarkos ir teisingumo“ lyderis Rolandas Paksas, kuris 2004 m. gegužės 15 d. asmeniškai važiavo į sutarties su ES pasirašymo ceremoniją į Graikiją. Šią sutartį Lietuvos vardu pasirašė ministras pirmininkas, socialdemokratas Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras, socialliberalas Antanas Valionis. O deryboms su ES vadovavo Liberalų sąjūdžio įkūrėjas Petras Auštrevičius. Manau, kad jie nesugebėjo pasiekti geriausių sąlygų Lietuvai derybose su ES. Akivaizdu, kad šie politikai kadaise galėjo padaryti daugiau, tačiau šiandien R. Paksas ir P. Auštrevičius kaišioja pagalius į ratus naujos atominės elektrinės projektui.
Beje, kaip ir šiandien, tuo metu aš buvau ekonomikos komiteto nariu. Šiam komitetui vadovavo Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich. Būtent mūsų komitetas į sutartį su ES įtraukė punktą, kad Lietuva turi likti atominės energetikos valstybe.
Taip pat mane labai stebina prieštaringas konservatorių elgesys. Jie pateikė daugiausia pasiūlymų dėl Atominės elektrinės įstatymo tobulinimo, o ekonomikos komitete net ginčijosi tarpusavyje ir įrodinėjo vieni kitiems, kurios pataisos yra geresnės, bet šiandien būtent jie kritikuoja šį įstatymą. Gal jie kažko nepasidalino su socialdemokratais?
Manau, kad organizuojant Lietuvos piliečius ir pateikiant jiems neteisingą informaciją, nepaaiškinus šio įstatymo ekonominės naudos Lietuvai, buvo siekiama, kad Lietuvos prezidentas nepasirašytų Seimo priimto įstatymo pakeitimų. O panašias viešas akcijas galima paaiškinti labai paprastai — tai yra kai kurių politinių veikėjų siekis padaryti sau pigią reklamą prieš rinkimus.
Kadangi rinkimai artėja, tikimasi, kad rinkėjai prisimins šiuos įvykius. Jiems palanku tai, kad įrodyti šio projekto naudą per trumpą laiką — iki rinkimų, bus sudėtinga. Darbo partijos frakcija, nors būdama opozicijoje, strateginius valstybės tikslus vertina gana realiai, ir, jeigu tai yra naudinga ir būtina, mes balsavome „už“.
