Ateis tokie laikai, kai aš romantiškai pasakosiu savo anūkams apie tai, kad mano jaunystėje egzistavo tokia nepriklausoma „Lietuva“, o jie vertins mano pasakas kaip eilinį senatvišką marazmą. Jie galvos, kad su manim reikia sutikti, nes esu senas, durnas ir sergantis, bet geras. Esu prisirišęs prie nepriklausomos Lietuvos, nes mūsų šeimoje ji tikrai buvo laukiama – ji atsirado, kai aš buvau antroje klasėje ir tęsėsi beveik tol, kol negavau docento laipsnio.
Tačiau valstybės atsiranda ir dingsta. Tautos taip pat atsiranda ir dingsta. Ar kas nors iš mūsų šiandien pergyvena dėlto, kad dingo Venecijos Respublika? O gal būt Jums rūpi, kad nebėra nepriklausomos Saksonijos? Kam nors reikalingas nepriklausomas Masačiusetsas? Projektas „Lietuva“ irgi eina į pabaigą.
Viename iš savo interviu Michailas Gorbačiovas yra pasakęs įdomų dalyką: Sovietų Sąjungą galima buvo išsaugoti. Lietuviams nereikėjo „nepriklausomybės“ – jiems reikėjo duonos. Prezidentas Gorbačiovas mano, kad, jeigu 1989-1990 m. į žmonių realią perkamąją galią būtų investuota apie 20 milijonų dolerių, neramumai būtų nuslopinti ir Sovietų Sąjunga egzistuotų iki šiol. Anot jo, tai nėra tie pinigai, kurių buvo neįmanoma rasti. Žmonėms nereikalinga „nepriklausomybė“ – jie nori duonos. O, jeigu yra pasirinkimas tarp mažo kąsnio šiandien ir didesnio už savaitės, jie paprastai renkasi mažesnę duoną, bet šiandien.
18-ame amžiuje 13 Londono kolonijų Amerikoje paskelbė nepriklausomybę. 13 „provincijų“ pasiskelbė „valstybėmis.“ Masačiusetso Vyriausybė gavo suverenitetą nepriklausomai nuo Pensilvanijos vykdyti savo ekonominę politiką, skelbti karą Niujorkui, Rusijai ar Japonijai. Didžiosios Britanijos karalius pripažino 13 „tautų“ nepriklausomybę. Šios „tautos“ steigia Konfederacijos Komitetą. Šių „tautų“ ir „valstybių“ greit nebeliks. Teksasas ir kelios kitos „valstybės“ bandys išstoti iš JAV, bet joms nepavyks. Šiandienos Briuselio laisvajame universitete net dėstomas kursas „Amerikos ir Europos integracijų lyginamoji analizė.“ Įdomu, o kaip Masačiusetsui geriau?
Lisabonos sutarties 1 str. 16 dalis steigia Europos Sąjungos Prezidento postą. Jį rinks Europos Viršūnių Taryba pagal kvalifikuotą daugumą 2,5 metų kadencijai. Jis taip pat, matyt, pirmininkaus Europos Komisijai. Pagal šio straipsnio 18 dalį, Lietuva nebe visada turės savo atstovą Komisijoje – tai taip pat žingsnis link oficialios Europos kalbos statuso atėmimo iš lietuvių kalbos. Pagal 30 dalį, Lietuva nebekalbės Jungtinių Tautų Organizacijoje. Pagal naują ES Sutarties 48 str. redakciją, ES suverenitetas „į gylį“ galės būti plečiamas be Lietuvos Seimo ratifikacijos. Teisinis mechanizmas jau paleistas. Pratęsti?
Briuselis į tai atsakytų, kad stipresnėje Europoje stipresnė bus ir Lietuva. Problema ta, kad lietuviai į valdžią paprastai renka tik antrarūšius politikus, kurie nemoka užsienio kalbų ir turi labai blogą išsilavinimą. Kadangi mūsų politikai turi vergo dvasią, stipresnėje Europoje Lietuva bus pati silpniausia. Su tokiais politikais Europoje Lietuva net netaps Vokietijos Saksonija – ji bus kokiu nors Vokietijos Valdeku.
Tikrai nesu fanatiškas Lietuvos nepriklausomybės šalininkas. Augau mišrioje vokiečių, lietuvių, totorių ir lenkų šeimoje, studijavau dvylikoje pasaulio universitetų, o šiuo metu baiginėju ES teisės doktorantūrą Prancūzijoje, Londone ir Italijoje. Bet, kai neseniai vienoje mokslinėje konferencijoje Harvardo universitete į mano argumentą „Masačiusetsas yra provincija, o Lietuva – valstybė,“ aš išgirdau: „Taip, šiuo metu Lietuva yra labiau nepriklausoma,“ pasijutau įdomiai. Ir noriu, ir nenoriu. Ką reiškia „šiuo metu“ ir „labiau“?
Nesu nei eurooptimistas, nei euroskeptikas. Svarbu tiesiog, kad lietuviai žinotų ką daro. Jeigu lygintume diskusijų intelektinį lygmenį Lietuvoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose, atsakymas gali būti tik vienas – idiotų valdoma provincija, kuriai net tas „šiuo-metu“-ir-„labiau“ nereikalingas.
S.Tomas, partijos Tvarka ir teisingumas kandidatas į Europarlamentą, Prancūzijos socialistų partijos narys.
2009-04-24
