P. Cidziko kalba Nacionalinėje filharmonijoje 2007 rugpjūčio 23 dieną
Pradžioje buvo žodis ir tas žodis buvo ištartas Nemenčinės plento miške. Prieš 20 metų visi buvome jaunesni, dabar bąla smilkiniai ir tolsta istorijon įvykiai.
Atsivertęs tų dienų bolševikinės ‘Tiesos” komplektą nenustebau. Tas pat pyktis, toks pat įniršis ir troškimas nušluoti nuo žemės paviršiaus. Pasmerkimai ir smerkimai, kaip ir šiandien, už ką nors, niekas nepasikeitė. Jei nesi komunistas ar rezervistas ir nelaižai jiems kojų, tau vietos Lietuvoje nebus. Ir po 20 metų įžeidinėja ”psichais”, net „žvėrimis”. Jie taip trokšta „atsilaužti” pyrago iš šio istorinio ir kitų įvykių, taip braunasi alkūnėmis ir nenustebčiau, jei vieną dieną valdžia paskelbtų: Cidziko niekada nebuvo.
Taigi, ruošiant šį susirinkimą prie A.Mickevičiaus paminklo, labai greitai pajutau intrigas ir sužinojau – KGB šį sumanymą jau žino. Taip norėjau, kad šis pirmas susirinkimas įvyktų, kad buvau pasiruošęs nuryti ne vieną karčią piliulę, o likęs vienas dažnai kartodavau Maironio pamėgtą posmelį: „Jau slavai sukilo ant Juodmarių kranto, pavasaris eina Karpatų kalnais…”. Lietuvoje šis pavasaris prasidėjo rugpjūty, tuomet nebuvo minties, kad ir po 20 metų mus šmeiš, lies pagiežą, pyktį. Bet – už ką gi dabar? Argi mes nelaimėjome nuostabių pergalių, ar nebuvo dvasinio atgimimo Katedros aikštėje ir Lietuvoje, ar nebuvo Baltijos kelio? Argi nesutiko „Šiaurės miestelio” divizijos vadovybė pasiduoti į nelaisvę? Argi nebuvo „Sandoros” akto ir taikaus Rusijos kariuomenės išvedimo iš viso Pabaltijo? Argi šv. Tėvas, 1993 m. atvykęs į Lietuvą, nepadėkojo už tai?
Ką kalba statistika? Ji baugina ir šiurpina. Nuo 1990 m. kovo 11 d. tik pasikorė 35 tūkstančiai, nužudyta apie 70 tūkstančių, psichiatrai per radiją kalba, kad psichinių susirgimų užregistruota 350 tūkstančių, apie pusę milijono paliko tėvynę. Tauta įvaryta į kampą – užknista, merdi, žudo ir žudosi arba palieka tėvynę. Jeigu anksčiau žudė okupantai, tai dabar komunistai, „įtakos” agentai, rezervistai. Paniekinta žmogaus garbė, orumas, trypiamas vardas, tarsi būtų atsivėręs pragaras. 0 valdžia sugalvojo vėl ir vė1 naują būdą, kaip pažeminti ir pasityčioti. Pakviečia, apdovanoja, o paskui šmeižia, tyčiojasi ir dar kaltina.
0 gal komunistai yra šventi žmonės? Ar ne laikas juos paskelbti šventaisiais? Juk jie – tiesiog nepakaltinami. Kolaboruojantiems dvasininkams tai nesunku būtų padaryti: Seimas priimtų rentų įstatymą, o Vyriausybė – nacionalinių premijų nutarimą. Tai bent sublizgėtų pasaulis!
Mes daug kartų kreipėmės į vyskupų konferenciją dėl tragiškos Lietuvos padėties, bet jie ištvermingai tyli KGB stiliumi. Susidaro įspūdis, kad sekama ne Kristumi, bet Lubiankos velniu.
Yra gerų kunigų: A.Bulota, A.Keina, A.Svarinskas ir kiti, bet jie taip pat persekiojami tiek hierarchų, tiek ir valdžios. Labai įskaudino dvasininkų abejingumas, kai kreipėmės dėl A.Masiulionio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, prašydami apginti nuo apskrities viršininko A.Vidūno, kurio kabinete nuo pasityčiojimo jį ištiko priepuolis. Kruviną A.Masiulionį išvežė greitoji pagalba, o po poros dienų tas pats A.Vidūnas į suderintą susitikimą iškvietė „kalašnikovais” ginkluotą policiją. A.Masiulioniui vietoje Lietuvos dovanos teko sugadinta sveikata ir darbo praradimas. Tai įvyko 2000 m. birželio 29 -liepos 2 dienomis.
0 štai, kaip gerbiami politiniai kaliniai ir tremtiniai – tai rodo kompensacijos už kovą ir kančią.
Pasirodo, kad tarnybiniams policijos šunims skiriama net 7 kartus daugiau nei komunizmo aukoms – 1355 Lt šunims ir 172 Lt komunizmo aukoms. Valstybinė 1 laipsnio pensija – 688 Lt, o KGB kapitono agento Grigučio – apie 1800 Lt. Taigi KGB pensijos geriausiu atveju net 3 kartus didesnės, kaip kunigo A.Svarinsko, V.Petkaus ir kitų, kurie kalėjime sėdėjo po 25 ir daugiau metų.
Priimti specialius įstatymus, su tikslu pažeminti komunizmo aukas, gali tik beviltiški dvasios ubagai. Taigi kas gali paneigti faktą, kad valdžią Lietuvoje uzurpavo ne KGB? 0 juk CK sekretorius R.Songaila dar 1988 m. biržely Maskvoje pareiškė „kad sąjūdis nenueitų ten, kur nereikia, mes įvedėm savo žmones”. Ir štai šie žmonės, kuriuos vadiname rezervistais – Pocius giriasi, kaip du metus siuntė provokatorių A.Petrusevičiui, kad galėtų „pasodinti” 4 metams. Ką gero padarė Lietuvai A.Petrusevičius ir ką bloga padarė KGB – lyginti nereikia. A.Petrusevičius 8 metus kalėjo, prarado ranką, jo tarnavimas Lietuvai – pasiaukojimas akivaizdus. Tačiau jo teisingumas negina, jam senatis netaikoma. Tuo tarpu LTSR prokuroras J.Bakučionis, genocido vykdytojas, pasodinęs kelis šimtus žmonių, ginamas senaties ir kitų įstatymų, vaikšto laisvas po Antakalnį.
Ponas Prezidente, be visų teisinių nukrypimų, net Konstitucinio Teismo, dar yra ir žmogiškasis faktorius. Pasinaudokite juo – paleiskite A.Petrusevičių.
Gerb. arkivyskupe, kiekvienais metais Bažnyčia gavėnios metu skelbia vieną svarbiausių šventų doktrinų, cituoju: „vyskupai ir kunigai privalo ginti skriaudžiamuosius'”. Gerb. arkivyskupe, A.Petrusevičius yra ir jūsų brolis. Rašykite teikimą Prezidentui.
Ir dar vienas faktas dėl Karaliaučiaus koridoriaus. Nepasisekė 2002 m., planuotas vasarą, net per Lenkiją, Tilžę, nepasisekė ir po Putino – Šrioderio – Širako susitikimo Karaliaučiuje. Žinome – nepasiseks ir kiti, tačiau valdžios politika okupacijos akivaizdoje – išdavikiška.
Nevardinsiu ir taip šiurpios padėties, bet klausiu: kiek dar, komunistai, niekinsit Lietuvą, žemę ir mus? Ką mes bloga padarėm Tėvynei? 0 gal todėl, kad ją giname? Kiek jums reikia kraujo? Kam šitas maskaradas?
Ir pabaigai – paskutinė mintis. Prancūzijoje, revoliucijos metu, kai gatvėse ir aikštėse revoliucionieriai skaitė „Žmogaus teisių deklaraciją”, prancūzai stojosi ir verkė, bet, kai Robespjerui ir Muratui nukirto galvas, prancūzai savaitėmis džiūgavo.
Kai Gedimino kalne pirmą kartą 1988 m. kėlė Lietuvos vėliavą, žmonės taip pat verkė – mačiau. Bet kai kraugerių galvos kris kaip Murato ir Robespjero, Lietuva džiūgaus ilgiau negu Prancūzijoje.
AČIŪ.
